2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Juozas Stasinas: Šviesos stulpai tamsioje padangėje (2 dalis)

2020-05-05
 
Juozas Stasinas

Juozas Stasinas

Šviesos stulpai tamsioje padangėje (2 dalis)
 
Juozas Stasinas
Tęsinys. Pradžia balandžio 13 d.
 

 

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui mūsų šeima nutarė persikelti gyventi į ištuštėjusį Pamario kraštą. Tėvai į vežimą susikrovė nedidelį savo turtą, susodino skaitlingą mažų vaikų būrį (augome 9 vaikai) ir žalmargės lydimi iš Radviečio (Šilalės rajonas) per Žemaičių Naumiestį patraukė į valdžios nurodytą Okslindžių kaimą (Šilutės rajonas).
Man, šešerių metukų vaikui, ta kelionė buvo be galo ilga, apgaubta baimės ir paslapties skraiste. Spalvingo rudens diena jau vakarėjo, ir nė nepajutome, kaip mes paskendome tamsoje. Vežimas su gale pririšta karve dardėjo tamsiais, dulkėtais Žemaitijos keliais Pamario link.
Karaliaučiaus pusėje dar girdėjosi patrankų kanonados, palydimos įspūdingais prožektorių šviesos stulpais tamsiame dangaus skliaute. Mes apmūturiuoti sėdėjome vežimo gale ir susižavėję žiūrėjome į paslaptingus šviesos stulpus, besikryžiuojančius toli toli, kaip mums atrodė, pačiame pasaulio pakraštyje. Tie įspūdingi šviesos stulpai ne tik žavėjo mus, bet kėlė ir kažkokį nenusakomos vaikiškos baimės jausmą. 
Žinojome, kad kažkur dar vyksta karas. Žmonės kaime prišnekėdavo visokiausių baisių dalykų. Jų lūpomis paskleistas vienas kitas gandas pasiekdavo ir mūsų įdėmias ausis. Ne kartą girdėjome šnekant, kad kaimuose siautėja plėšikai, o kelius, ypač miškingose vietovėse, pastoja iš armijos dizertyravę kareiviai. Jie viską, kas jiems tinkama, pasiima sau, o jei kuris keliautojas išdrįsta pasipriešinti, tai ir gyvybę praranda. 
Kelionės metu mūsų baimės jausmą švelnino Tėvas, Pirmojo pasaulinio karo dalyvis. Jo vyriškumas, tvirta laikysena ir vidinė ramybė saugojo mus nuo bet kokių negandų. Prisimindamas Tėvą šiandien, galvoju, kad šias savybes Jis paveldėjo ne tik iš protėvių, bet, matyt, žymia dalimi juos suformavo ir tarnyba carinės Rusijos kariuomenėje bei karo belaisvio dalia Austro-Vengrijos lageriuose. Jį užgrūdino akistata su mirtimi žiauriose durtuvų kautynėse bei nežmoniškai sunkus karo belaisvio gyvenimas lageriuose. Ten Tėvas išmoko vertinti gyvenimą ir pažinti žmones pagal jų moralines vertybes: drąsą, ryžtingumą ir padorumą ... 
Po ilgos, neramios ir įspūdingos kelionės mūsų vežimas laimingai pasiekė Okslindžių kaimą, tuomet pavaldų Juknaičių valsčiaus administracijai.
Kaimas mus pasitiko ištuštėjęs. Praūžusi karo audra kai kurias sodybas buvo gerokai apgriovusi. Kiemuose šlaistėsi alkani šunys, katės, tai vienur, tai kitur kapstėsi vištų būreliai. Prie tvartų ir kluonų gulėjo tvarkingai išrikiuoti ūkiniai padargai: šienagriebės, plūgai, javapjovės, javų kuliamosios ir kitas žemdirbiui reikalingas inventorius. Tiek ūkiniuose pastatuose, tiek gyvenamojo namo viduje buvo jaučiama sumanių ir darbščių šeimininkų ranka. Gražios sodybos, išsibarsčiusios aplink Juknaičius iki pat Šilutės miesto, dar vadinamo Šilokarčema, puošė kraštovaizdį ir liudijo apie šišioniškių darbštumą bei gerą žemėtvarką... 
Kai tik karo audra nuvilnijo Vokietijos pusėn, visos Okslindžių ir kitų Pamario kaimų sodybos buvo apgyvendintos naujakurių iš kitų Šalies vietovių. Po kurio laiko į kaimą grįžo ir viena kita šišioniškių šeima, nespėjusi kirsti fronto linijos.
Ištvėrę karo negandas, žmonės pradėjo kurti naują gyvenimą. Atėjo pažinčių metas. Tarp šeimų užsimezgė kaimyniški santykiai, paženklinti geranoriškumo ir santarvės ženklais. Vieni kitus lankydavo ne tik kokio nors reikalo verčiami, bet ateidavo ir pasižmonėti, pasidalinti nugirstomis naujienomis.
Prasidėjus sunkesniems darbams ūkiuose - šienautei, rugiapjūtei ar javų kūlimui - be pagalbos iš šalies sunku būdavo išsiversti, todėl tokiu metu stengdavosi vieni kitiems padėti. Po talkų šeimininkai surengdavo darbų pabaigtuves. Nors jos būdavo kuklios, bet dainos skambėdavo iki paryčių. Kai kada talkininkai prie pabaigtuvių stalo užtraukdavo ir „Palinko liepa šalia kelio/ Pravirko motina sena/ Sūneli Tėvynė tave šaukia/Ir vėl bus laisva Lietuva...", ar kokią kitą patriotinę dainą padainuodavo. 
Okslindžių kaime duris atvėrė ir pradžios mokykla. Į ją ėjome kaip į žinių bei mokslo šventovę, nors ten tebuvo tik viena didelė, krosnimi apšildoma patalpa. Joje gyveno ir dirbo vienintelis prūsų kilmės mokytojas Pietaris, mokęs visus mokyklą lankiusius vaikus. Šioje mokykloje pradėjo tiesti savo kelią į šviesos kalną ir šių eilučių autorius.
(Bus daugiau)

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-05-12 10:40
 
 

Komentarai (6)

Jūsų el. paštas

dainius

2020-05-10 11:06

juozai, tu tikras lietuviško kaimo gyvenimo tapytojas. labai labai vaizdingai rašai,laukiu tęsinio.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rimas

2020-05-08 10:58

Už šišioniškius ačiū

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Arūnas

2020-05-07 10:52

Sunkūs laikai buvo visiems. Vaizdžiai autorius pasakoja. Sėkmės.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

D.L

2020-05-06 12:20

Taip. šišoniškių likimas buvo baisus.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Nepoetas

2020-05-05 21:44

Tekstas kvieste kviečia keliauti kartu ir labai gaila, kai už keleto istorijos vingių tenka vėl skirtis. Nekantriai lauksime tęsinio!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Skaitytojas

2020-05-05 21:25

Kaip gerame seriale - siužetas seka siužetą.Įdomu skaityti ir kartu su autoriumi nusikelti į tuos tolimus ir neramius laikus. Belieka laukti tęsinio.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media