2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Juozas Stasinas: Pirmosios gyvenimo pamokos (5 dalis)

2020-05-31
 
Juozas Stasinas

Juozas Stasinas

Pirmosios gyvenimo pamokos (5 dalis)

Juozas Stasinas

 

Tęsinys. Pradžia balandžio 13 d.

Pirmąsias gyvenimo pamokas išmokau Pamario krašte, pradėjęs lankyti Okslindžių pradžios mokyklą, esančią Šilutės rajone. Čia mokytojas Pietaris vienas mokė visus mus ir visko: rašyti, skaityti, skaičiuoti, gražaus elgesio, sportuoti. Jis moksleiviams ir visiems kaimo gyventojams buvo didelis autoritetas. 
Mokytojas Pietaris dažnai lankydavosi šeimose, užsukdavo ir pas mano tėvus pasišnekėti, pažiūrėti, kaip daugiavaikė šeima gyvena, aptarti vaikų mokymąsi bei drausmę. Tėvai visuomet laukdavo mokytojo apsilankymo, maloniai jį priimdavo ir atidžiai išklausydavo pedagogo patarimus bei pastabas dėl Stasinų šeimos atžalų elgesio bei mokymosi.
Moksleiviai mylėjo ir gerbė mokytoją Pietarį. Kai reikėdavo ką nors padaryti, likdavome po pamokų ilgėliau: supjaudavome, suskaldydavome ir į stirtą sukraudavome malkas pastatui apšildyti, tvarkėme mokyklos teritoriją, sodinome medelius bei krūmus, valydavome patalpas. Ir visa tai darėme ne kieno nors verčiami, bet iš pagarbos mokytojui ir begalinio noro pabūti mokykloje su draugais ir kartu pasimokyti. Galima sakyti, kad mokykla Okslindžių kaimo vaikams buvo tarytum antrieji namai.
Nors nuo mokymosi Okslindžių pradžios mokykloje praėjo septyniasdešimt penkeri metai, bet ir šiandien negaliu pamiršti tų pirmųjų gyvenimo pamokų, išmoktų nedidelėje kaimo mokyklėlėje. Vis galvoju - kodėl? Gal visa tai - paprasčiausia nostalgija, būdinga mano amžiaus žmonėms. Bet kai giliau pamąstau, paanalizuoju dabartinių mokymo įstaigų pedagogikos pamokas, apčiuopiu priežastį, kad šioje paprastoje pokario kaimo mokykloje buvo kažkas daugiau nei išmokyti vaikus skaityti, rašyti ar skaičiuoti. 
Okslindžių pradžios mokykloje dvelkė paprastumo ir nuoširdumo atmosfera. Niekaip negaliu prisiminti, kad šioje mokykloje būtų buvę patyčių ar pasišaipymų iš kitų. Jeigu kuriam nors blogiau sekėsi mokslai, mokytojas Pietaris ir gabesni mokiniai stengėsi tokiam nuoširdžiai padėti; jeigu kuris nors pietums neatsinešdavo duonos riekės ar lašinių bryzo - kiti jam savo kasnį pakišdavo; jeigu, kuris nors į mokyklą ateidavo apsirengęs blogesniu rūbu ar apsiavęs klumpes, niekas nekreipdavo dėmesio. 
Kai šiandien stebiu lietuvių tautinį šokį „Klumpakojis", visuomet grįžtu į pokario kaimą. Medinių ar pusiau medinių klumpių, tvarkingai išrikiuotų mokykloje prie sienos, vaizdas iki šiandien neišblėso iš mano atminties, kaip svarbus to meto žmonių gyvenimo bruožas. 
Anuomet dažnas kaimo žmogus avėjo klumpes, kurias galėjo užsisakyti pas klumpdirbį, turintį specialius įrankius ir gerai išmanantį klumpdirbystės amatą. Klumpės buvo gaminamos iš alksnio ar gluosnio medienos. 
Moksleiviai, tarp jų ir šių eilučių autorius, avėdami klumpes kasdien į mokyklą ar iš jos, sukardavo po keletą kilometrų. Prisiminus tokias vaikų keliones į mokyklą šaltą žiemą ar ankstyvą pavasarį, šiurpas ima. Apie pavežėjimus tuomet negalėjo būti ir kalbos: arkliai buvo užimti ūkio darbuose, o geltonųjų autobusiukų dar nebuvo. 
Okslindžių pradžios mokykloje išmoktos pirmosios gyvenimo pamokos turėjo didelės reikšmės puoselėjant saviauklą ir brandinant tas vertybes, kurios vėliau sutilpo keliuose žodžiuose - darbštumas, padorumas, sąžiningumas ir pagarba žmogui. 
Prisimenu dar pradžios mokykloje pergyventą įvykį, apie kurį ne kartą esu pasakojęs savo vaikams bei anūkams, o kai sulauksiu proanūkų, tai ir jiems pasistengsiu papasakoti... 
Kartą, pasibaigus pamokoms, eidamas iš klasės pastebėjau ant mokytojo stalo paliktą pieštuką. Kai pažvelgiau į jį smalsiu žvilgsniu, manyje suspurdėjo vaikiškas noras jį pasiimti. Net nepajutau, kaip pieštukas atsidūrė mano medinukėje, taip vadinome medinę moksleivio kuprinę. 
Skubėjau namo ir svajojau, kaip grįžęs rašysiu ne grafitinėje lentelėje, o popieriuje su pieštuku. Bet, kaip bebūtų gaila, mano svajonėms, nebuvo lemta išsipildyti. 
Mama, mano rankose pamačiusi pieštuką, paklausė: „Juozuk, iš kur gavai paišelį?" Aš nedrąsiai pralemenau, kad radau jį mokykloje ant mokytojo stalo. Mama pažiūrėjo į mane išgąstingomis akimis ir išbegėdinusi pasakė: „Kaip tu galėjai paimti svetimą daiktą, tai vagystė", - barė mane Mama. - „Niekada daugiau taip nedaryk, neimk svetimo daikto. Rytoj pat tą paišelį nunešk į mokyklą ir padėk toje pačioje vietoje, iš kurios paėmei", - baigė ji pabarimą. 
Stovėjau nuleidęs galvą prieš susijaudinusią mylimą Mamą ir iš gėdos neturėjau kur akių dėti. Supratau, kad pasielgiau labai negerai. 
„Mama tą mano poelgį pavadino vagyste, kokia gėda", - mąsčiau. Mamos pabarimas man nedavė ramybės visą naktį. Galvoje sukosi įkyri mintis: ką pasakys gerasis mokytojas Pietaris? 
Kitą dieną į mokyklą ėjau drąsindamas save ir galvojau, kad reikia kuo greičiau atsikratyti tuo pieštuku ir padaryti taip, kaip liepė Mama.
Vos tik peržengęs klasės slenkstį prisiartinau prie mokytojo stalo ir drebančia iš susijaudinimo ranka padėjau ant jo pieštuką. Mokytojas Pietaris, pastebėjęs mano neramią būseną, priėjo prie manęs ir paglostęs galvą, pasakė: „Juozuk, gali pasiimti pieštuką, aš tau jį dovanoju." 
Ir šiandien sunku perteikti tuo metu Juozuko patirtą jausmą, širdies palengvėjimą po tokių ištartų mokytojo Pietario žodžių.
Pasibaigus pamokoms namo ėjau pasišokinėdamas iš džiaugsmo. Linksma buvo, kad medinukėje nešuosi mokytojo dovanotą mano taip trokštamą pieštuką ir kad padariau taip, kaip Mama liepė...
Ši gyvenimiška pamoka lyg moralinė kelrodė žvaigždė mane lydi visą gyvenimą. Bręstant vis labiau suvokiau, kad vogti nevalia, kad vagystė yra ne tik tavo, bet ir artimiausių žmonių gėda bei visos šeimos moralinė nelaimė. 
Galvoju, verta prisiminti ir savo vaikams bei vaikaičiams papasakoti apie tokias pamokas. Neprošal ir dabartinėms kartoms žinoti, kokį gyvenimą nugyveno jų tėvai ir seneliai.
Man regis, tik lyginant laikmečius ir gyvenimus galima suvokti kartų būties prasmę bei priartėti prie amžinai ieškomos tiesos. 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-06-28 09:48
 
 

Komentarai (7)

Jūsų el. paštas

AA

2020-06-25 17:10

Labai jau viskas idiliška

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

dainius

2020-06-13 10:57

Juozuk, labai gražiai tapai mūsų kartos varganus metus. Ir toliau taip šiltai pasakok apie įvairius gyvenimo epizodus. Laukiu Tavo prisiminimų knygos.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Antanas

2020-06-11 10:34

Iš kaimo mokyklėlių daug šviesuolių iškilo.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Algis

2020-06-06 21:45

Jaudinantis epizodas apie pieštuką,Mamą ir mokytoją.
Nuoširdūs prisiminimai.Ačiū

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Nepoetas

2020-06-05 22:53

Gaila, kad šiuolaikinių švietimo sistemos reformų dėka negrįžtamai tolstama nuo Žmogiškumo Mokyklos principų ir vis labiau įtvirtinama "komercinė" mokykla, kurioje galioja tik viena taisyklė: Daugiau yra Geriau. Dėkui autoriui už puikiai išpasakotus prisiminimus.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Danute

2020-06-03 15:01

Vargo universitetai žmogui daug duoda. Sėkmės autoriui

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Tomas

2020-06-03 11:09

Aktualu tema ir šiandininiame vaikų auklėjime. Šaunu

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media