2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Iki knygos rankraščio – autorės vienatvė rūsyje

2009-10-29
 
Naurio Kundzelevičiaus nuotraukoje: LTV filmų ir jų kūrėjų istorija apima beveik 400 puslapių

Naurio Kundzelevičiaus nuotraukoje: LTV filmų ir jų kūrėjų istorija apima beveik 400 puslapių

Šį mėnesį žurnalistų bendruomenei buvo pristatyta neseniai išleista Romos Pauraitės-Puplauskienės knyga “LTV filmai ir jų kūrėjai”. Knygoje, kurios leidimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros rėmimo fondas, autorė pristato Lietuvos televizijos filmų kūrėjus, apibūdina jų sukurtus filmus. Pasakojimas apima laikotarpį nuo 1961-ųjų iki šių metų. Autorė supažindina skaitytoją su įvairių kartų režisieriais.

 

Roma Pauraitė-Puplauskienė – žurnalistė, scenaristė, kino kritikė, Lietuvos žurnalistų ir Kinematografininkų sąjungų bei Meno kūrėjų asociacijos narė. Baigė Vilniaus universitete žurnalistiką, Maskvos Kinematografijos institute įgijo scenaristo specialybę. Dirbo “Komjaunimo tiesoje”, LTV “Telefilmo”, vėliau – Lietuvos kino studijos scenarinėse redkolegijose. Rašė recenzijas apie teatro spektaklius ir filmus, kūrė scenarijus dokumentiniams TV filmams. Išvertė keletą knygų iš prancūzų ir rusų kalbų.

 

Skaitytojams siūlome Jaunųjų žurnalistų klubo narės, moksleivės Julijos Vital pašnekesį su knygos autore Roma Pauraite-Puplauskiene.

 

 

Kas paskatino rašyti šią knygą?

Apie Lietuvos kino studijos režisierių filmus išleistos net dvi knygos, tiesa, gana senokai. 1981 m. pasirodžiusioje knygoje „Lietuvių kino menas šiandien“ yra nemažas S.Valiulio straipsnis ir apie LTV filmus, tačiau jis apima tik 1974-1980 metų laikotarpį. O šiaip apie televizijos filmus kritikai gana retokai teikdavosi parašyti kokią recenziją.

 

Televizijoje sukaupta apie tūkstantis vaidybinių, dokukmentinių, muzikinių filmų. Aš 10 metų dirbau „Telefilme“ ir gerai atsimenu to laikotarpio filmus, nes jų gimimo eigą tekdavo sekti nuo pat scenarijaus pradžios. Tad kartą režisierė J.Janulevičiūtė man sako: „Roma, parašyk apie „Telefilmą“, nes niekas kitas nesiims tokio darbo.“ Pasvarsčiau ir nusiunčiau paraišką Kultūros ministerijai. Sudariau su ja sutartį dėl knygos parašymo ir ėmiausi darbo.

 

Knyga apima laikotarpį nuo 1961 m iki šių dienų. Kodėl pasirinkote būtent tokį laikotarpį?

Todėl, kad anksčiau nebuvo televizijos. Pradėjau nuo pirmųjų joje pradėjusių dirbti režisierių ir pirmųjų jų filmų, kad būtų aprėpti visi kūrybiniai etapai. Tiesa, ne visus filmus televizija pervedė iš kino juostos į vaizdajuostes (dabar jau nemaža jų dalis pervesta į skaitmeninę juostą), tad kai kurie filmai, ypač kino apybraižos, sukurtos 16 mm kino juostoje, liko nepaminėtos – nebuvo galimybės jų pažiūrėti. Vien iš atminties rašyti apie kažkada matytus filmus būtų buvę nesąžininga.

 

Kiek laiko dirbote prie šios knygos?

Pusantrų metų tęsėsi filmų peržiūra, nes turėjau galimybę pažiūrėti filmus TV archyve tik po darbo, kai buvo laisva aparatūra, be to, toli gražu ne kasdien. Tad tiek pat laiko tęsėsi ir knygos rašymas.

 

Kas sunkiausia buvo rengiant šią knygą?

Sėdėjimas vienai archyvo rūsyje, kai visi išeina namo, koridorius tuščias, tik kažkur viršutiniuose aukštuose dar tebevaikšto vakarinių laidų kūrėjai ar dalyviai.

 

Kodėl knygos viršeliui pasirinkote kadrus iš vaidybinio filmo „Giminės“?

Buvo vasara, daugelis režisierių atostogavo, nuotraukas, kurios įdėtos į knygą, jau buvo grąžintos jų savininkams, tad neturėjau iš ko rinktis. „Giminių“ režisierius Saulius Vosylius, buvęs mūsų kaimynas, pagelbėjo atnešdamas pluoštą nuotraukų iš savo filmo.

 

Kadangi, mano nuomone, „Giminių ir „Atžalų“ serialas yra pats geriausias iš visų televizinių serialų (ypač komercinių kanalų), tad viršeliui tos nuotraukos man pasirodė visai tinkamos.

 

Kuris režisierius jums paliko didžiausią įspūdį? Kodėl?

Iš televizijos filmų režisierių – be abejo, Henrikas Šablevičius, daugelio dabar išgarsėjusių režisierių mokytojas. Jis imponavo savo nestandartiniu mąstymu, stereotipų griovimu, ieškojimu naujų kino išraiškos priemonių, asociatyviu montažu, be to, gebėjimu įsiklausyti į kūrybinės grupės pasiūlymus, padėti kolegoms profesionaliais patarimais. Ta jo geranoriška pagalba kitiems režisieriams, ypač filmų montavimo laikotarpiu, šiais žiaurios konkurencijos metais atgyja atmintyje kaip šviesos spindulys.

 

Daug davė ir darbas su kitais režisieriais – A.Marcinkumi, K.Musnicku, V.Puplauskiu, E.Zubavičiumi. Kino ir gyvenimiškos išminties nemažai pasisėmiau iš Kino studijos meistrų – Vytauto Žalakevičiaus, Arūno Žebriūno, po vieną filmą sukūrusių televizijoje (vėliau su jais teko dirbti Kino studijoje). Jie dirbo įkvėptai, reikliai, būdavo be galo įdomu sekti jų mąstymo vingius ieškant kuo įdomesnės gyvenimo interpretacijos ekrane.

 

Kurį filmą jums analizuoti buvo įdomiausia?

V.Žalakevičiaus „Visa teisybė apie Kolumbą“, A.Žebriūno „Mirtis ir vyšnios medis“, A.Puipos „Procesas“, J.Lapinskaitės filmus. (Vieno filmo pasirinkti negaliu.) Iš dokumentinių filmų – A.Marcinkaus „Tiltas“, „Monologai“, V.Puplauskio „Aš galiu“, J.Javaičio „Nieko kito nemoku“... Jau pretenduoju į visą sąrašą. Tad geriau neminėti.

       

Kaip jums atrodo, ar būdu, charakteriu, pasaulėžiūra režisieriai panašūs?

Kiekvienas žmogus yra nepakartojama individualybė. Gyvenime. O ekrane kartais juos gali šiek tiek suvienodinti panašūs idėjiniai reikalavimai, kurie būdavo keliami visiems kūrėjams „anais“ laikais. Kinas yra tarsi užkrečiantis virusas, ir dabar matau, kaip iš filmo į filmą keliauja kai kurie filmo struktūros elementai ar tampantys stereotipais simboliai.

 

Kuo skiriasi darbas su dokumentiniais ir kitų žanrų filmais?

Jūs puikiai žinote, jog vaidybiniuose filmuose viską lemia aktorių meistriškumas ir, be abejo, režisūrinis scenarijaus interpretavimas. Darbe su aktoriais talkina antrasis režisierius, asistentai. Vaizdinį filmo sprendimą padeda spręsti dailininkas, garsinį – kompozitorius, garso režisierius. Tuo tarpu dokumentinių filmų kūrybinę grupę sudaro kur kas mažesnis skaičius žmonių, čia nėra dailininko, antro režisieriaus, tik asistentas.

 

Jeigu vaidybiniame filme galimi dubliai, ieškojimas kuo meniškesnio, profesionalesnio filmuojamos scenos realizavimo, iš anksto surepetavus su aktoriais kuriamą epizodą, tai dokumentiniuose filmuose iš anksto galima tik paaiškinti būsimiems filmų herojams, ką bus norima jų paklausti, o jau filmavimo metu režisieriai sinchrone dažnai išgirsta visai ką kita. Mat kai kurie žmonės pasimeta prieš kamerą ir nesugeba įtaigiai papasakoti to, ko prašo režisierius. Čia dublio nepadarysi. Tuomet tenka ieškoti kitokio sprendimo, kartais pasitelkti diktorinį tekstą arba montažu išreikšti norimą mintį, panaudojant kino išraiškos priemones.

 

 Ką apima kino kritiko profesija?

Chirurgas operuoja ligonius, kino kritikas – filmus. Na, filmų neišoperuosi, tačiau jam tenka išanalizuoti, kartais išnarstyti „po kaulelį“ filmo dramaturginį, vaizdinį, garsinį sprendimą, kadro estetiką. Savo knygoje aš to nesiekiau, nes buvo kitas uždavinys – užfiksuoti TV režisierių kūrybinį kelią, jų filmų stilistikos ypatumus, bet svarbiausia – papasakoti apie tuose filmuose keltas mintis, autorinę poziciją, kad besidomintys kinu galėtų televizijos archyvuose susirasti tai, kas jiems svarbu.

 

Užtat mano knygos stilius „maišytas“ – tarpais esejistinis, su kai kuriais samprotavimais ne tik apie kiną, bet ir apie gyvenimo vertybes, o kuomet filmas sukurtas be ryškios dramaturginės architektonikos, lipdant sinchroną prie sinchrono arba vaizdą prie vaizdo – teko pasirinkti anotacinį stilių, „išgriebiant“ reikšmingesnių tekstų mintis ar unikalių vaizdų aprašymus.

 

 Kaip susidomėjote kino kritika?

Kai ėmiau domėtis kinu, dirbau jaunimo laikraščio kultūros skyriuje. Teko recenzuoti filmus, spektaklius. Buvau baigusi universitete žurnalistiką, bet pabodo laikraščiuose skelbiama deklaratyvi „tiesa“, neatitinkanti gyvenimo realijų, tad nutariau pereiti į kino sferą, kur mažiau cenzūros. Įstojau į Kinematografijos instituto Maskvoje neakivaizdinį scenarinį skyrių ir baigusi perėjau dirbti į Lietuvos televizijoje susikūrusio „Telefilmo“ scenarinę redkolegiją, paskui – į analogišką skyrių Kino studijoje.

 

Meno tarybos posėdžiuose ir Kino sąjungoje ruošiamuose naujų filmų aptarimuose susirinkdavo kino žinovai, jie nagrinėdavo filmus iš profesionalaus kino kritiko pozicijų. Ypač būdavo įdomu klausytis Kino studijos direktoriaus Juliaus Lozoraičio, profesionalaus kino kritiko, samprotavimų apie parodytus filmus. Tai buvo man dar viena mokykla. Dažnai bendravau su geriausiu kino kritiku Sauliu Macaičiu, kuris per anksti mus paliko, su „7 meno dienų“ laikraščio redaktoriumi, kino kritikų gildijos pirmininku Linu Vildžiūnu (ir pati esu tos gildijos narė). Filmai buvo mano gyvenimo dalis.

 

Ko žmogus gali gauti iš lietuviškų filmų?

Tik ne materialių dalykų, nes žodis „gauti“ dažniausiai nūnai siejamas su materija. Kiekvienas filmas kuo nors praturtina žiūrovą: vienas duoda kokių nors žinių vienokioje ar kitokioje srityje, kitas suteikia dvasinį pasitenkinimą, supažindina su įdomiais žmonėmis, sudomina kokia nors prblema. Norint konkrečiai atsakyti į šį klausimą, tektų įvardinti ir konkrečius filmus, o tai užimtų daug vietos.

 

Kaip manote, kokie žmonės daugiausia skaitys jūsų knygą?

Manau, kino profesijos žmonės ir tie, kurie domisi kinu. Jauni režisieriai gal pavartys knygą, ieškodami jiems rūpimos temos vaizdų ar norėdami pasitikrinti, ar tai, ką jie nori pasakyti, jau nėra kituose filmuose akcentuota, nes neverta antrą kartą išradinėti dviratį.

 

Knygą pavadinote konkrečiai – „LTV filmai ir jų kūrėjai“. Kodėl nepasirinkote metaforiškesnio pavadinimo?

Norėjau, kad būtų aiškiai įvardinta tema ir žmonės negaištų laiko ieškodami knygoje pašalinių problemų.

 

 Kodėl aprašėte tiktai LTV filmų kūrėjus?

Todėl kad komercinės televizijos atsirado žymiai vėliau ir ilgą laiką išvis nekūrė jokių filmų. Tik pastaraisiais metais ekranuose pasirodė vaidybiniai serialai. Bet išsiplėsti ir apie juos rašyti jau buvo neįmanoma – ir taip knyga išsiplėtė iki 400 puslapių, nors ne viskas paminėta ir apie LTV filmų kūrėjus.

 

 Kaip manote, kokią įtaką Lietuvos kino pramonei padarys jūsų knyga?

 Deja, Lietuvoje kino pramonės nėra. Lietuvos kino studija sunaikinta, tik atskiri režisieriai, šiaip taip susiradę finansavimą iš Kultūros ministerijos ar kitų šaltinių, retkarčiais sukuria vieną kitą filmą. Iš Lietuvos televizijos, kiek girdėjau, pasitraukia bene vienintelis filmų kūrėjas R.Bružas (J.Saboliui retai pavyksta laimė gauti filmo finansavimą), tad galima sakyti, Lietuvoje kinas tik vegetuoja, o ne klesti.

 

Kuo išskirtiniai lietuviški kino filmai?

Savo dvasia, kurią žodžiais sunku įvardinti, šiaurietišku temperamentu, atsispindinčiu dažniausiai lėtoje montažo ritmikoje, neskubriu pasaulio stebėjimu per kameros akutę, ilgomis pauzėmis, leidžiančiomis pačiam žiūrovui užpildyti jas sava interpretacija. Beje, tai daugiau būdinga kino, ne televizijos filmams, kuriuose rečiau sutinkame poetines metaforas, simbolius, dažniausiai jų režisieriai stengiasi kuo aiškiau ir teisingiau atspindėti gyvenimo realijas.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2009-11-17 11:45
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media