Žurnalistų kūryba

Kornelija Ežerskytė

Žurnalistas, žvelgiantis į savo kasdienį darbą kūrybiškai, gali nuveikti daugiau nei jo kolega, dirbantis paskubomis – tik tam numeriui, tai laidai... Tiesa, profesionalumo gali nestokoti ir pastarasis, tik kasdienis maratonas netampa impulsu kūrybai ar kitokiai saviraiškai. Kas kita žurnalistas kūrėjas: pasitelkdamas profesinius įgūdžius ir kūrybinius gebėjimus jis pelno nevienadienį skaitytojų, klausytojų ar žiūrovų pripažinimą, o kartu ir pats jaučia kur kas didesnį pasitenkinimą savo darbu. O neretai gebėjimas į savo sukauptą patyrimą pažvelgti kūrybiškai tampa inspiracija parašyti knygą, sukurti filmą.

Būtent taip gimė "Klaipėdos akvarelės" - pirmoji žinomos uostamiesčio žurnalistės Gražinos Juodytės istorinių apybraižų knyga.  Jos pagrindu tapo dienraštyje "Vakarų ekspresas" nuo 2007 metų balandžio spausdinamas rašinių ciklas "Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės", kurio publikacijose bandoma pažvelgti, kas vyko už senųjų, per karus nesugriautų, Klaipėdos pastatų sienų įvairiais istorijos tarpsniais.

Medžiaga apybraižoms surinkta ne vien iš istorijos šaltinių, bet daugiausiai tiesiogiai bendraujant su senaisiais klaipėdiečiais, dar gyvais buvusiais senųjų namų savininkais ar jų palikuonimis, kuriuos likimas išbarstė po visą pasaulį - nuo Skandinavijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Izraelio iki JAV, Australijos ir net Pietų Afrikos Respublikos.

Žurnalistės darbas neliko nepastebėtas. Lietuvos žurnalistų sąjungos Klaipėdos apskrities skyriaus taryba nerado geresnio kandidato Vinco Kudirkos premijai ir už 2009 metais išleistą istorinių apybraižų knygą „Klaipėdos akvarelės" šiemet pateikė LŽS narės Gražinos Juodytės kandidatūrą.

“Knyga unikali tuo, kad atskleidžia ne tik Klaipėdos senamiesčio pastatų istoriją, bet ir jų bendruomenių socialinius santykius, gyvenimo būdą, papročius, tradicijas, konkrečių žmonių - tiek paprastų klaipėdiečių, tiek ryškių istorinių asmenybių - gyvenimo, meilės istorijas, neretai ir tragedijas. „Klaipėdos akvarelės“ sulaukė didelio populiarumo tarp skaitytojų toli už uostamiesčio ribų, knyga turi išliekamąją vertę. Manome, jog Gražinos Juodytės istorinių apybraižų knyga „Klaipėdos akvarelės“ atitinka Vinco Kudirkos premijos nuostatus ir teikiame Gražinos Juodytės kandidatūrą apdovanoti šia premija,”- rašoma LŽS Klaipėdos skyriaus rekomendaciniame laiške, kurį pasirašė skyriaus pirmininkė Jolanta Beniušytė, Žydrūnas Naujokas, Vidmantas Matutis, Vida Bortelienė, Adelė Žičkuvienė, Rasa Pangonienė ir Gediminas Pilaitis. Jų manymu, kolegės knyga tikrai verta Vinco Kudirkos premijos.

Pasak žurnalisto Sigito Povilo Krivicko, negalima nesutikti su žinomo teatro režisieriaus Gyčio Padegimo nuomone, kad “Gražinos Juodytės knygoje įdo­mių deta­lių galės ras­ti įvai­rių sričių moks­li­nin­kai - eko­no­mis­tai, socio­lo­gai, psi­cho­lo­gai. Jau nekal­bant apie isto­ri­kus. Dar dau­giau - "Klaipėdos akva­re­lės" jam aso­ci­juo­ja­si su Džo­no Gols­vorčio "For­sai­tų saga", kurio­je narp­lio­ja­mi vie­nos gimi­nės gyve­ni­mo aspek­tai. Šia kny­ga galė­tų susi­do­mė­ti ir tele­vi­zi­nių seria­lų kūrė­jai, kuriems nerei­kė­tų lauž­ti iš pirš­to įvai­riau­sių komiš­kų ir tra­gi­ko­miš­kų situ­aci­jų bei siuže­tų.”

Pasak Jūrų krovos kompanijos “Bega” generalinio direktoriaus Aloyzo Kuzmarskio, gimusio ir augusio Klaipėdoje, “dabar jau mūsų vai­kams įdo­mu, kur gyve­no­me, jie eina lan­ky­ti tų vie­tų. Gerai, kad tos isto­ri­nės apybraižos gula į kny­gą. Tuo labiau ją bus įdo­mu skai­ty­ti po šim­to metų, kai jau seno­sios Klai­pė­dos gali nelik­ti ir pėd­sa­kų".

Beje, dabartinių kolegų – Sigito ir Gražinos – keliai yra susikirtę kur kas anksčiau. “Galiu sakyti, kad Gražinos Juodytės kūrybinį kelią tenka matyti nuo pat pradžių. Ji jau brandi dvidešimt vienerių mergina su poros metų darbo stažu įstojo į Universitetą (buvo toks “auklėjamasis” sovietinio aukštojo mokslo išradimas – pirmenybė “stažininkams”). Kaip dėstytojas, Gražiną įsiminiau esant savarankišką ir pareigingą. Dar studijų metais pasirodė jos pirmieji rašiniai tuometinėje respublikinėje spaudoje. Po studijų penketą metų padirbėjusi Joniškyje, Vilniuje, Gražina Juodytė grįžo į gimtąją Klaipėdą ir buvo priimta į miesto laikraščio “Tarybinė Klaipėda” (per Atgimimą ir po Nepriklausomybės atkūrimo – “Klaipėda”) redakciją. Čia Gražina tiesiogine prasme arė iš peties 26 metus,”- taip apie Gražiną Juodytę ir jos pėdsakus žurnalistikoje pasakoja buvęs dėstytojas, o dabar kolega Sigitas Povilas Krivickas.

“Ji subrendo kaip sumani žurnalistė. Ypač tapo populiari jos iš pačios gyvenimo gelmės formuojama “Gražinos skiltis”. Išeidama iš “Klaipėdos”, Gražina savo skiltį “išsinešė” į “Vakarų ekspresą”. Čia ji realizavo didžiąją idėją – nuo 2007-ųjų balandžio kuria uostamiesčio  istorijų mozaiką, virtusią įspūdinga knyga “Klaipėdos akvarelės”,- pastebi S.Krivickas.

Pati Gražina kalba apie save kukliai. Bet įtaigiai, su jai būdingu “šarmu”. “Žurnalistika kliedėjau nuo 8 klasės. Kadangi 1964 m., stojant į žurnalistiką, reikėjo darbo stažo, iš mokyklos išsiprašiau nukreipimo į "Ryto" spaustuvę - vis "arčiau" žurnalistikos. O 1967 m. jau su stažu įstojau į universitetą. 1972 m. studijas baigiau. Dar studijų metais dirbau ELTA korektore, dalindamasi etatą su kurso draugu, "Tiesos" red. prie teletaipo, pirmieji rašinukai "Tiesoje" ir "Komjaunimo tiesoje", "Jaunimo gretose". Baigusi VU iš principo išvažiavau į provinciją, kurios visi bijojo kaip velnias kryžiaus. O aš ketinau įrodyti, kad ir Joniškyje galima tapti žurnaliste. Tačiau tą įrodinėjau vos metus. Joniškio partijos komitete išsiprašiau, kad paleistų. Buvau kempinė, kuriai reikėjo syvų. Joniškyje, man atrodė, jų trūksta... O jau Joniškyje galėjau rašyti šio miestelio kronikas, nes viskas kaip ant delno. Trūko tiesiog patirties. Pasisklaidžiusi Vilniuje (Fotografijos meno draugija, "Vagos" leidyklos biuletenyje "Naujos knygos") grįžau į Klaipėdą 1977 m. kovą ir 26 m. dirbau "Tarybinėje Klaipėdoje", kurioje 1978 m. ir buvau priimta į Žurnalistų sąjungą. Taigi, mano stažas LŽS – jau 32 metai,”- kūrybinę biografiją pasakoja G.Juodytė.

“2003 m. pradėjau dirbti "Vakarų eksprese", ieškodama savo nišos. Ją radau kasdieninėmis autorinėmis skiltimis ir "Akvarelėmis". Žinoma, greta to - pilietinės tęstinės akcijos ("Vilties bėgimas", Klaipėdos piliečių (darbais) paieškos, Sąjūdžio kronikos ir pan.) Lietuvos žurnalistų sąjungos tarpininkavimu 1994 m.dvi savaites  stažavausi Danijos Horsenso miesto laikraštyje. Tai buvo neįkainojama patirtis vertinti, kaip keičiasi gyvenimas Lietuvoje. Nes kuo ten žavėjausi, jau po 2-3 metų turėjome ir Lietuvoje...Kai neturi su kuo lyginti, regis, niekas ir nesikeičia,”- atvirauja žurnalistė.

Gražinai teko stažuotis ir Norvegijos Baerumo miesto laikraščio redakcijoje (1992 m.). Tuomet tai buvo šio miestelio "Rotary" klubo dovana laisvę atgavusios Lietuvos Klaipėdos žurnalistams. Kelis kartus Gražina buvo  apdovanota ŽENIA (žurnalistų entuziastų nenurimstančių išradingų asociacija) nominacijomis.

Pasak Gražinos, “iš pradžių tai buvo tarsi ir humoristiniai apdovanojimai, vėliau "susiporavus" su Žurnalistų sąjungos Klaipėdos apskrities skyriumi jie tapo ganėtinai svarūs. Ir netgi pakankamai objektyvūs, nes patys žurnalistai vertina plunksnos brolius ir seses”.