Žurnalistų kūryba

Tądien Lietuvos radijo ir televizijos kavinėje buvo beveik sausakimša. Ir publika buvo neeilinė. Kur mesi žvilgsnį, ten skambi pavardė, televizijos žvaigždė, žinomas žurnalistas. Ir visi čia susirinko garsaus žurnalisto Stasio Arnašiaus pakviesti. Ir proga buvo neeilinė - kolega visuomenei pristatė naują savo atsiminimų knygą „Interviu su savimi".

Vakarą vedė Stasio bičiulis ir buvęs kolega Lietuvos televizijoje Alvidas Jancevičius, žmogus ne tik žinomas, bet ir linksmo būdo, šmaikštaus žodžio. Jis greitai užvaldė auditoriją, ir ilgai nelaukęs atrišo sveikinimų ir dovanų kraitelę. O norinčių Stasį pasveikinti su nauja knyga susidarė nemaža eilutė. Visus juos išvardinti neužtektų ir jaučio odos, todėl šį reportažinį rašinį norisi pakreipti kiek kita linkme. Pažiūrėti į sveikintojus Stasio akimis, ką jis apie juos mano, ką gali pasakyti?

„Malonu buvo paspausti dešinę Justui Vincui Paleckiui. Dabar jis Europarlamento narys, o anais laikais, dar dirbant jaunimo laikraštyje, vedžiau aš jį duobėtais, kartais nenuspėjamais žurnalistikos keliais. Jaunas žmogus, ką tik atėjęs į redakciją, buvo labai drovus ir jautrus. Tau reikia keisti gyvenimo būdą, sakiau jaunam kolegai, kitaip, kaip žolytę bet kas sumindžios. Kitaip nebūna, nes silpnesnį visi norės skriausti ir išnaudoti. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ir mokytojas buvo dar nesusitupėjęs plunksnos draugas, ne ką daugiau mokėjęs ir žinojęs, einant slidžiu žurnalistikos keliu. Ir aplinka, ir kasdienis darbas, rengiant laikraščiui medžiaga skyreliui „Po šaltu dušu" buvo nedėkinga, tačiau įdomi, - juokiasi Stasys. - O štai šiandien Justas, kaip sakoma, jau neieško žodžio kišenėje. Jo vertingi patarimai ir įvykių komentarai randa atgarsį visuomenėje ir mielai priimami".

„Mane ką tik pasveikinęs kolega Audrius Siaurusevičius pasuko kiek kitokiu keliu. Kolega vedė įdomią ir žiūrovų jau pamėgtą laidą „Spaudos klubas". O čia jam pasiūlytas visai kitoks darbo baras - vadovauti gana dideliam kūrėjų būriui. Jam dabar gyvybiškai aktualu vairuoti Lietuvos nacionalinės televizijos ir radijo vairą. Kaip išsilaikyti konkurencinėje kovoje, kai ant kulnų lipa ne vienas, o keli kanalai? Dabar jis turi ieškoti atsakymų ir vadovauti įvairaus būdo ir polinkių žurnalistams, režisieriams, techniniams darbuotojams. Tai sunkus ir alinantis darbas, - sako Stasys. - Ir dar jam vienas reiklus priesakas - nesuklupti, kai aplinkui švilpia kritikos smaigaliai, badantys vos ne kiekviename žingsnyje. Tokiai kovai ryžtis gali tik drąsus, stiprus ir ištvermingas žmogus, koks ir yra Audrius Siaurusevičius."

„Miela, kad kolega ir mokslo draugas Romualdas Ozolas į mano šventę atsinešė nauja ir storą savo knygą „Supratimai". Jo filosofinės mintys toli gražu netelpa vienoje apybraižoje ar siužete. Jis buvo pažadėjęs ir ištesėjo pažadą šiemet knygos pavidale išleisti į gyvenimą savo supratimus, pastebėjimus ir filosofines mintis, - rimtai teigia Stasys ir su šypsena prideda: - Su Romualdu mus sieja ir kita, žemiška, nepalyginamai paprastesnė gija. Tai Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblis. Su šiuo kolektyvu mes apkeliavome kone pusę pasaulio. Romualdas iš koncerto į koncertą bogino už jį patį didesnį kontrabosą. O jo stygų virpesys žadino ir kvietė ne tik groti, bet ir dainuoti, šokti, džiaugtis gyvenimu..."

„Labai džiaugiuosi, kad mane pasveikinti atėjo šauni trijulė: Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos pirmininkas Dainius Radzevičius, Senjorų klubo pirmininkas Stanislovas Pleskus ir mano buvusi kolegė Jūra Marija Baužytė, - sako Stasys. - Lietuvos žurnalistų sąjunga - garbinga organizacija, joje jau esu gal penkiasdešimt metų. Neseniai tapau ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos nariu. Kol leido sveikata, aktyviai dalyvavau ir Senjorų klubo veikloje. Draugų, bendraminčių kolegų būryje ne tik smagu, tokioje kūrybinėje terpėje gimsta daug prasmingu idėjų. Tokią palankią žmogui kūrėjui atmosferą privalu išsaugoti. O kolegės Jūros primintas senas mano posakis „rūgštėle", priminė mielus jaunystės metus, senus draugus."

Reikėtų keletą žodžių pasakyti ir apie naują Stasio Arnašiaus knygą „Interviu su savimi". Šioje gausiai iliustruotoje knygoje sudėti autoriaus prisiminimai kone nuo lopšio (jis gimė 1933 m. Šilalės valsčiuje, Tenenių kaime) iki šių dienų. O gyventa tikrai neeiliniais metais. Iš pradžių žengta „septynmyliais žingsniais statant komunizmą", vėliau griūvant didžiausiam to meto politiniam kolosui SSRS ir griaunant jį, prasidėjus Lietuvoje Atgimimui, pirmaisiais atkurtos nepriklausomos Lietuvos metais. Knygoje įvykiai ir žmonės, faktai ir komentarai, interviu ir reportažai, daug garsių pavardžių, retų nuotraukų, piešinių, draugiškų šaržų - visko čia galima rasti. Per penkiasdešimt žurnalistinės veiklos metų daug visko ir nutiko - ir reikšmingo visai valstybei, ir grynai asmeniško. Vienur autorius - herojus, kitur - tik dalyvis, stebėtojas.

Knyga pirmiausia įdomi bus mums, autoriaus amžininkams, kuriems teko kartu su S. Arnašiumi dirbti. Tačiau ją siūlyčiau perskaityti ir jaunesniems kolegoms, ir būsimiems žurnalistams. Nes tai mūsų žurnalistikos istorija, nors ir žvelgta vieno žmogaus akimis.

Knygos viršelį puošia Jeronimo Čiplio nutapytas S. Arnašiaus portretas.

„Ši dailininko drobė man mena puikų žmogų ir bičiulį. Su Jeronimu Čipliu sukurtos laidos, apybraižos, siužetai Lietuvos televizijai. Jo kūryba buvo palankiai vertinama. Bet Jeronimui to nepakako. Ir jis ėmėsi visai neįprastos veiklos-susidraugavo su keturkojais gyvūnais. Žinomas režisierius Petras Abukevičius pasiūlė draugystę su lepečkoja meškute Nida įamžinti kino juostoje. Šiame darbe beveik nieko išgalvoti nereikėjo. Išliko vardas Jeronimas, jo globojama ir „auklėjama" meškutė Nida, jos išdaigos ir nenuspėjami poelgiai. Taip gimė visas serialas, turėjęs didžiulį pasisekimą tarp žiūrovų. Mums, jo amžininkams, belieka tik pasidžiaugti talentingo žmogaus kūrybine sėkme. Deja, Jeronimo jau nėra gyvųjų tarpe. Man tai skaudi netektis," - sako Stasys.

Tarp S. Arnašių sveikinusių buvo ir žurnalistas bei leidėjas Kazimieras Matačiūnas. Jo vadovaujamoje leidykloje „Kriventa" ir buvo atspausdinta S. Arnašiaus knyga „Interviu su savimi". Pabandykite surikiuoti į vieną darnią eilę dešimtis įvairaus žanro pasakojimų, šimtus nuotraukų. Nežinau ar tokio darbo imtųsi eilinis leidėjas. „Kriventos" redaktoriai ir stilistai, žinoma, pirmoje eilėje jos vadovas K. Matačiūnas ryžosi tokiam veiksmui. Ir knyga išvydo dienos šviesą. Ji atiduota skaitytojų teismui. Lauksime ir jų nuosprendžio.

Reikėtų keletą žodžių pasakyti ir apie Stasio nueitą gyvenimo kelią. 1958 m, baigęs Šilalės vidurinę mokyklą, jis įstoja į Viliaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, studijuoja žurnalistiką. Dar studijų metais tapo jaunimo laikraščio literatūriniu darbuotoju. Savo rašinius spausdino ne tik to meto laikraščiuose, bet ir „Švyturio", „Jaunimo gretų" žurnaluose. Pirmieji jo literatūriniai bandymai - publicistinė apybraiža „Motinos širdis" (leidykla „Mintis" 1960 m.) ir trijų dalių dokumentinė kino juosta „Neramus Baltijos pavasaris" - 1984 m. 1961 m. pradėjo dirbti Lietuvos radijo informacijos redakcijoje, rengė laidas „Panoramai". Net 46 metus ruošė įvairias laidas Lietuvos televizijai. Buvo prie ilgaamžių laidų lopšio. Turiu omeny laidas „Keliai. Mašinos. Žmonės" ir „Gamta ir mes". Didelį įspūdį palikdavo ir S. Arnašiaus vedami TV forumai, kurie buvo tiesiogiai transliuojami į eterį.

„Su šia laida būta įvairiausių nuotykių, ypač tada, kai laidoje dalyvaudavo rašytojas Vytautas Petkevičius. Rodosi prieš laidą viską aptarėme, surikiavome, o rašytojas ima ir sugriauna scenarijuje numatytą eigą, pateikiamus faktus, įvardindamas žinomus žmones, aukštus pareigūnus, kurie „nusidėjo" įstatymui. Jis niekada nekeliaklūpščiavo, rodėsi galingai valdžios gildijai. Po TV forumų su nerimu eidavau į rytinį posėdį - žinojau kad būsiu „klupdomas ant kilimėlio" už vieną ar kelius per drąsiai pasakytus žodžius ar išvadas. Visada aštriabriaunė laida buvo ir „Gamta ir mes." Pliekianti aplinkos teršėjus, gamtos ir aplinkos niokotojus," - prisimena Stasys.

„Savo ir Lietuvos radijo bei televizijos archyvuose suskaičiavau daugiau kaip 2000 siužetų, apybraižų ir vaizdelių sukurtų per 46 kūrybinės veiklos metus. Kai kas gali paklausti, kur įrodymai? Tokiems oponentams tiesiai pasakysiu: paklauskite „Panoramoje" dirbančios mano mokinės Aurelijos Malakauskaitės, Virgutės Motiejūnienės, Julijos Šliažienės ir daugelio produktyvių žurnalistų. Nėra tokių ataskaitų, neturime tokios statistikos skaičių. O jeigu prie šių įspūdingu skaičių pridėčiau laikmetį per kurį sovietinė kariuomenė, okupavusi mūsų namus Konarskio gatvėje, barbariškai sunaikino mūsų kūrybą, ši statistika gerokai pasipildytų, - sako Stasys. - Atskleiskime, nors trumpam dar vieną puslapį apie gamtosaugą. Valdas Adamkus, tuomet garsėjęs kaip žinomas JAV aplinkosaugos specialistas, pakvietė mane į Ameriką. Žinoma, kirbėjo mintis susukti kino juostą apie gamtos apsaugą Amerikoje. Gavau videokamerą, išmokau kaip su ja elgtis ir išskridau į išsvajotą kraštą. Gimė dokumentinė juosta „Lietuviais esame mes gimę." Panašiai įvyko ir su Australija. Iš kitapus žemės rutulio parsivežiau filmą „Lietuva širdyje."

S. Arnašius tapo valstybės pripažintu meno kūrėju, apdovanotas „Profesijos riterio" regalijomis, medaliais ir pasižymėjimo ženklais.

„Kai minėjau 77 metų sukaktį, parengiau fotografijų ekspoziciją. Ir žvelgiant į akimirkas, kurias fiksavo fotoaparatas ir telekamera, ėmė ryškėti mintis, kad didžiausias mano turtas - METAI., - sako Stasys. - O prasmingai ir įvairiai praleistų metų susidarė gana daug. Nesukaupiau pinigų, kitų materialinių vertybių, nes didžiausią pajamų dalį investavau į būstą, į aplinką, kurioje gyvenu, kur prieglaudą rado mano šeima, anūkėlės, visi man artimi žmonės. Taigi, metai - didžiausias mano turtas. Ir jų gija, ačiū Dievui, dar nenutrūkusi."

Palinkėkime Stasiui ilgų ir prasmingų gyvenimo metų.