Žurnalistų kūryba

Vytautas Žeimantas

Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA-A) salėje buvo pristatyta pirmoji Lietuvos žurnalistikos istorijoje žurnalistų poezijos knyga „Šitas aidas toli girdis...". Ne apybraižų, reportažų, interviu, straipsnių ar politinių komentarų, kaip buvo iki šiol įprasta, o... eilėraščių knyga.

Į knygos pristatymą susirinko gausus būrys žurnalistų. Knygos leidėjus ir autorius nuoširdžiai sveikino Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA-A) generalinis direktorius poetas Jonas Liniauskas. LŽS pirmininko pavaduotojas, meninio skaitymo meistras Juozas Šalkauskas padeklamavo kolegų eilėraščių. Juozas Elekšis ir Ipolitas Petrošius padainavo savos kūrybos dainų, Arkadijus Vinokuras su gitara - savo kūrybos dainuojamosios poezijos. Kiekvienas knygos autorius galėjo padeklamuoti savo eilėraščių. Vakaras praėjo pakilioje nuotaikoje, poetinėje atmosferoje. Dažnas pasidžiaugė ir šios knygos atsiradimu.

O sumanymas išleisti tokią netradicinę knygą subrendo ne iš karto. Bėgant metams ir vis labiau įsijaučiant į žurnalistikos erdvę, neretai pajusdavau, kad dažnas kolega neapsiriboja vien tik profesionalia veikla, neretas jų bando pabalnoti ir sparnuotą žirgą Pegasą, poetinio įkvėpimo, poetinės kūrybos simbolį. Idėją išleisti žurnalistų poezijos knygą palaikė Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija. Tada pernai, beveik prieš metus, per LŽS internetinę svetainę pakvietėme kolegas žurnalistus, kuriančius ir poeziją, dalyvauti naujame projekte - žurnalistų poezijos knygos leidime. Pakvietėme visus, kam nesvetima poetinė kūryba. Ir tuos, kurie jau skelbė savo eilėraščius, ir tuos, kurie iki šiol rašė tik „į stalčių", tačiau jau pajuto, kad galima juos paskelbti ir viešai.

Džiugu, kad į šį kvietimą atsiliepė nemažai kolegų. Jie įvairaus amžiaus, nuo tik į žurnalistikos pasaulį įėjusios Jūratės Ablačinskaitės iki neseniai aštuoniasdešimt penkių metų sukaktį pažymėjusio Kazimiero Pūro.

Įvairus ir jų poetinis įdirbis. Antai Vytautas Barauskas, Jadvyga Godunavičienė, Jonas Jackevičius, Algimantas Jasulaitis, Kazimieras Pūras, Ipolitas Skridla yra išleidę jau po keliais savo eilėraščių knygas, Algis Kusta, Laimutė Vasiliauskaitė, Jonas Vėlyvis, šių eilučių autorius - po vieną, kiti yra kai ką skelbę periodinėje spaudoje, dar kiti - tik pirmą kartą išėjo į viešumą su savo eilėraščiais.

Autorių geografija galėtų būti ir platesnė. Dauguma jų gyvena ir kuria Vilniuje. Iš Ignalinos savo eilėraščių atsiuntė Vida Žukauskaitė﷓Gasparavičienė, iš Raseinių - Kristina Bendžiūtė, iš Ukmergės - Julijonas Petronis, iš Kauno - Vladimiras Beresniovas, Kristina Čiučiulkaitė ir Petras Žemkauskas.

Nors knygos autoriai yra įvairaus amžiaus, tačiau juos vienija vienas noras - pakilti į tą patį Parnaso kalną, simbolizuojantį poeziją. Tačiau pirmiesiems bandymams tai padaryti jie ryžosi įvairiu laiku. Dažnas pradėjo kurti dar mokyklos suole.

Knyga marga autoriais, marga ir tematika. Čia yra visko. Lietuvos gamtą, jos grožį jautriai atskleidžia Teodora Amelija Baranauskienė, Vytautas Barauskas, Ipolitas Skridla, Antanas Šimkūnas, Patriotiniai motyvai, kova už Lietuvos laisvę artimi Jadvygai Godunavičienei, Antanui Šimkūnui. Gimtinę, gimtąją kalbą aukština Juozas Elekšis. Filosofinį pradą plėtoja Jūratė Ablačinskaitė, Viktoro Denisenko, Albertas Vaidila, Vida Žukauskaitė-Gasparavičienė. Arkadijus Vinokur bando atskleisti Lietuvos žydų gyvenseną ir mąstyseną, tremtinė Jadvyga Godunavičienė - į Sibirą išvežtų lietuvių kančias ir viltį sugrįžti Tėvynėn. Su Vincu Kudirka, Justinu Marcinkevičiumi, kitais mezga dialogą Algimantas Jasulaitis. Į kūrybinį disputą su kolegomis bando įsijungti Laimutė Vasiliauskaitė-Rožūkienė, aktyviai reaguojanti į literatūrinį virsmą. Gana skausmingai sugrįžta į savo jaunystę Gediminas Skvarnavičius, Kazimieras Šiaulys. Kovojančią poeziją kurią Julijonas Petronis. Politinės satyros ir ironijos yra Vladimiro Beresniovo, Kristinos Bendžiūtės, Ipolito Skridos, Jono Vėlyvio, Petro Žemkausko eilėse.

Daugeliui autorių būdingas apmąstymo vyravimas, būties klausimų sąsajos su žmogaus elgesio motyvais, pusiausvyros, harmonijos siekimas, sąžinė, moralumas. Yra ir siekio giliau pažinti save, analizuoti savo mintis, gilintis į amžinas žmogaus problemas - gyvybę, mirtį, žmogaus vietą gamtoje, Lietuvoje, Visatoje. Autoriams, kurie orientuojasi į idėjų propagavimą, aktyvią agitaciją, būdingi retoriniai klausimai, sušukimai, pakili intonacija, didaktika. Kitiems būdingas realių formų deformavimas, vaizdo sąlygiškumas, kai įtaigą siekiama sustiprinti naujumu, netikėtumu, ieškant neįprastų jungčių, pačios kalbos ekspresyvumo, kai interpretuojama kultūra, mitologija ar tautosaka. Yra nemažai ir dedikuotų eilėraščių.

Ir savo tikslų, išreikšdami jausmus ar išgyvenimus, kolegos poetai siekia įvairiai, suprasdami, kad poezijoje galima sėkmingai naudoti ne tik tiesiogines prasmines kalbos savybes, bet ir estetinės ar keliančias jausmus asociacijas, kad galima pasitelkti įvairias stilistines kalbos priemones, tokias, kaip metafora, simbolika, ironija, palyginimai ar panašiai. Galima įdomių rezultatų pasiekti ir pasinaudojus kalbos skambesiu. Tada čia į talką ateina asonansas, onomatopėja, aliteracija, ritmas. Šios priemonės išplečia ir neretai net pakeičia tiesioginę kūrinio kalbos prasmę; sudarydamos galimybę eilėraštį interpretuoti keliais skirtingais būdais.

Knygos autoriai naudoja ir skirtingas kalbėjimo orientacijas. Pagal intonaciją ir ryšį su žanrais galima būtų jų lyriką suskirti į daugelį tipų: meditacinę, oratorinę, naracinę, ekspresinę ar dainiškąją. Beje, kai kurių Vytauto Barausko, Juozo Elekšio, Ipolito Skridos, kitų autorių eilėraščių dainiškumą pastebėjo ir Lietuvos kompozitoriai, pavertę šiuos eilėraščius dainomis.

Vieniems autoriams lengviau pavyksta prisijaukinti sparnuotąjį Pegasą, kitiems - sunkiau, kartais užkliūvant už nevisai vykusio ritmo ar rimo. Eilėraščių meninė vertė yra įvairi. Tačiau tai palikime paanalizuoti būsimiems šios knygos kritikams, recenzentams. Tik pastariesiems norėčiau priminti, kad visi šios knygos autoriai sau duoną užsidirba žurnalistikos erdvėje, o poezija jiems tik mielas pomėgis.

Skirtingi autoriai, nevienodas jų gyvenimo patyrimas, tematikos ir eilėdaros įvairovė, aišku, neleidžia žiūrėti į šią knygą, kaip į vienalytę, vientisą kūrybinę erdvę. Žymiai didesnis ir gilesnis pažintinis, grožinis ar emocinis efektas bus pasiektas, jei skaitytojas žiūrės į šį eilėraščių rinkinį, kaip į 25 skirtingų autorių knygeles, sudėtas po vienu viršeliu.

Knygos struktūra demokratiška, kiekvienam autoriui buvo suteiktas vienodas knygos plotas. Tik vienas kitas neišnaudojo šio limito. Autoriai publikuojami ne pagal nuopelnus ar amžių, bet abėcėlės tvarka. Kiekvienas iš jų galėjo trumpu įžanginiu žodžiu prisistatyti pats. Šia teise visi sėkmingai pasinaudojo, kiekvienas apie save pasakė, tai ką norėjo. Eilėraščiai knygoje sudėti tokia tvarka, kokią knygos sudarytojui pateikė patys autoriai.

Knyga išleista už autorių lėšas, visuomeniniais pagrindais, be atlygio. Norisi nuoširdžiai padėkoti kolegoms: žurnalistui Jonui Vėlyviui už knygos maketavimą ir dailininkui Albertui Vaidilai, sukūrusiam knygos viršelį. Nuoširdžiai dėkoju ir kolegai poetui Ipolitui Skridlai ir LŽS Kauno apskrities skyriaus pirmininkui Vidui Mačiuliui, parėmusiems šios knygos leidimą finansiškai.

Beje, kolegoms poetams iš Kauno apskrities skyriaus naujoji poezijos knyga buvo iškilmingai įteikta per Kaune vykusį Spaudos balių.

Per šios knygos pristatymą ne kartą nuskambėjo mintis, kad nereikėtų sustoti propaguojant žurnalistų poeziją. Visuotinio pritarimo susilaukė dar du projektai. Pirmasis - Žurnalistų dainų knyga. Ji išeitų su gaidomis. Antrasis - Žurnalistų vieno eilėraščio knyga, kurioje kiekvienas kolega galėtų paskelbti tik po vieną savo kūrybos eilėraštį. Bet plačiau apie šiuos projektus pakalbėsime pasibaigus vasaros atostogų metui.