2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Žurnalisto kelias tarp Kaišiadorių ir Dusmenų

2022-05-01
 
Onutė Trepuilaitė-Virginavičienė

Onutė Trepuilaitė-Virginavičienė

Onutė Trepuilaitė-Virginavičienė,
Dusmenų krašto metraštininkė

 

 

Vargu, ar Kaišiadoryse sutiksi žmogų, kuris nepažįsta ilgamečio rajono laikraščio redaktoriaus Jono Laurinavičiaus. Tą patį galima pasakyti ir apie Trakų rajone esantį Dusmenų kraštą - turbūt nerasi čia žmogaus, kuris nepažinotų ir nesididžiuotų savo kraštiečiu. Dusmenų kraštas - tai J. Laurinavičiaus vaikystės bei jaunystės metai, o Kaišiadorys - brandaus gyvenimo ir darbo vieta. Dirbdamas Kaišiadoryse, jis niekada nepamiršo savo gimtųjų apylinkių, o viešėdamas Dusmenyse, dažnai kalbėdavo apie Kaišiadoris. Šios vietovės dažnai minimos ir J. Laurinavičiaus kūryboje. Jis parašė be galo daug kūrinių apie Kaišiadorių apylinkes ir jų žmones, tačiau neliko nuskriaustas ir Dusmenų kraštas. Ši tendencija ryški ir 2021 m. pasirodžiusiuose leidiniuose, kuriuos norėčiau trumpai apžvelgti..
Nuo 2000-ųjų, kai mūsų bibliotekoje J. Laurinavičius pristatė savo knygelę „Dusmenų bažnyčia", jis kasmet, o kartais net ir po kelis kartus atvykdavo į Dusmenis, - tai vienas, tai su rašytoju Jonu Užurka, poetu Sigitu Geda, žurnalistu Vytautu Žeimantu ar su kitais savo draugais. Atvykdavo į susitikimus su kraštiečiais, į bendruomenės renginius, atlaidus. „Griovinų kaime, per tris kilometrus nuo Dusmenų, lig šiol dar išlikusi mano senelių Vyšniauskų sodyba (dabar joje įsikūrusi šeima iš Alytaus). Karo metais šioje sodyboje gyveno ir mano tėvai. Pirmieji mano atmintyje išlikę vaizdai - tai Dusmenų apylinkių šilai, Gėjaus ir Gėjuko ežerai, akmenų krūvos palaukėse... Jie iki šiol man mieli, savi", - prisimena J. Laurinavičius.
Man dovanotame eilėraščių rinkinyje „Ten, kur mes" kraštietis įrašė tokius žodžius: „Ten, kur mes - / Ten Dusmenys. / Ten Lietuva. / Ten mano / Įkvėpimo žemė." Į šią knygą sudėtos eilės, parašytos 2020-aisiais metais. Čia, kaip ir kituose rinkiniuose, daug dėmesio skirta gimtinei, pamąstymams apie nueitą gyvenimo kelią, pasaulį ištikusią pandemiją. Jautrūs eilėraščiai, skirti mamai, gimtiems namams, gimtajam kaimui: „Tariu aš žodžius - / Tylius ir gražius - / Lietuviškų žodžių žodyno. / Jie mano širdy - / Tarti netarti - / Nuo lopšio lydi, gaivina. // Gimtine, aš tau / Iš jų vis statau / Paminklą knygų lentynoj. / Patiks nepatiks, / Išliks neišliks - / Tik vienas Dievulis težino." Eilėraštyje „Kur šlama baltos ievos" autorius su meile prisimena kaimiečių paprastumą bei vaišingumą, žavisi jį supusios gamtos grožiu, prisipažįsta, kad gimtinė jį visada sušildo ir uždega: „Gal jau tada, kai dar lopšy gulėjau, / Gimtinė tarė man: „Vaikel, tu daug gali! / Aš būsiu tavo kelrodė ir įkvėpėja / Visam ilgam ilgam vingiuotame kely". Tačiau jau kitame eilėraštyje „Šiurpi tyla" jis su nerimu ir skausmu stebi nykstančias sodybas, užžėlusius tvenkinius, suvešėjusius dilgėlynus ir kraupią tylą: „Kai žvelgiu aš į savo išnykusį kaimą - / Lyg plėštų kas prie žaizdos prilipusį tvarstį. / Tylu kaip per šermenis ar kitą nelaimę - / Net varnos dingo kažkur - raistuos nebekranksi."
Tėvynės pažinimo draugijos išleistoje knygelėje „Esu sugyvenantis su savo gyvenimu", kurioje pateikti svarbiausi J. Laurinavičiaus autobiografijos faktai, skaičiai bei datos, autorius rašo: „Iš viso rajonų redakcijose (Kaišiadorys-Mažeikiai-Kaišiadorys) esu išdirbęs 55-erius metus, iš jų 25-erius (diena dienon) - „Kaišiadorių aidų" laikraščio redaktoriumi. Į pensiją išėjau įkopdamas į 79-uosius savo gyvenimo metus. Toliau intensyviai dirbu, kasmet išleidžiu po 3-6 knygas, rašau laikraščiams, žurnalams, redaguoju kitų autorių kūrinius, dalyvauju visuomeninėje veikloje." Tačiau toliau rašytojas patikslina: „Artėju prie 83-iojo gimtadienio. Tai ačiūdie! O ypač dėl to, kad esu stabiliai darbingas, kasdien valandų valandas galiu sėdėti prie rašomojo stalo. Didžiausias įkvėpimo šaltinis - mano darbštūs, sąžiningi, garbūs tėvai, abu bemoksliai, bet iš paskutiniųjų leidę mane į mokslus, taip pat mano gimtinė Trakų rajone, kur draugiškai sugyveno lietuviai, rusai, lenkai. [...] Mano Pajautų kaimo jau nebėr - tad ir mano pareiga prieš visus Išėjusius kuo plačiau įamžinti jų atminimą. Štai ir 2020-aisiais išėjo jau kažkelintoji knyga apie mano gimtinę ir jo žmones „Vienišas topolis" - autobiografinės novelės, esė, straipsniai..."
2021-ieji buvo paskelbti kardinolo Vincento Sladkevičiaus metais. Tėvynės pažinimo draugija ta proga išleido J. Laurinavičiaus straipsnių, reportažų, atsiminimų knygą „Su gerumo ženklu. Kardinolas Vincentas Sladkevičius: jo gimtinė, kilmė, memorialinės vietos". Šio leidinio įvade autorius rašo: „Džiaugiuos, kad Atgimimo laikais teko pažinti kardinolą Vincentą Sladkevičių. Savivaldybės rūmai, kur tuo metu buvo įsikūrusi Kaišiadorių rajono redakcija - šalia Kristaus Atsimainymo katedros. Vos už kokių šimto metrų buvo ir kuklus medinis vyskupijos kurijos pastatas. Ten ir gyveno, dirbo kard. V. Sladkevičius. Beveik kasdien pėstute į katedrą. Kartkartėmis pasitaikydavo akis į akį susitikti, o atsiradus dalykiniam reikalui, dar ir į kuriją užeiti."
Kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas J. Laurinavičius ėmė rinkti medžiagą apie kard. V. Sladkevičių, apie jo aplinkos žmones - Kaišiadorių vyskupijos hierarchus. Jis lankėsi kardinolo gimtinėje Guronyse, vyko į renginius, kuriuose dalyvavo kardinolas, ieškojo medžiagos archyvuose, fotografavo, rašė straipsnius į rajono laikraštį „Kaišiadorių aidai". Iš tų publikacijų, paredaguotų ir patikslintų, ir sudarė šią knygą. „Tenepasimiršta nė vienas renginys, susitikimas, dvasinės veiklos epizodas, susijęs su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, Lietuvos Atgimimo Šaukliu", - įžanginiame žodyje „Kardinolas Vincentas Sladkevičius - kilnus artimojo meilės liudytojas" rašo J. Laurinavičius. Rašytojas teigia, kad „Su gerumo ženklu" jam pati mieliausia iš visų knygų, kurias išleido 2021-aisiais.
Ir Kaišiadorių, ir Dusmenų bibliotekose visą lentyną arba net kelias užima J. Laurinavičiaus knygos - autorinės, sudarytos, redaguotos. Beveik visų jų metrikoje įrašyta: „Dizainerė Jūratė Bagurskienė." Ji ir tų knygų maketuotoja, iliustratorė, o kai kurių - ir sudarytoja. Pasak rašytojo, dvidešimt metų J. Bagurskienė kantriai dirbo su jo tekstais, bet pastaruoju metu padidėjus darbo krūviui tarnyboje, taip pat pablogėjus motinos sveikatai, jų kūrybinis bendradarbiavimas turėjo nutrūkti. J. Laurinavičius be galo dėkingas ilgametei savo knygų dizainerei, tad paskyrė jai eilėraščių rinkinėlį „Jums baltą žodį dovanoju". Per tuos dešimtmečius, kai juos siejo kūrybinis bendradarbiavimas, jis įvairiomis progomis (gimtadienio, knygos išleidimo ir kt.) parašydavo J. Bagurskienei skirtus posmus. Vėliau nutarė juos sudėti į vieną rinkinį ir išleisti atskira knygele. „Neįsivaizduoju, su kokiais sunkumais susidurtų mano knygų leidyba, kiek ji būtų kainavusi, jeigu ne ji, Jūratė Bagurskienė. Ji taip noriai dirbo, dargi beveik neatlygintinai. [...] Mano kūrybinis produktyvumas didžia dalimi priklausė nuo Jūratės Bagurskienės talento, susikaupimo, noro padėti, taip pat nuo draugiškų jos patarimų. Ji buvo pirmoji mano knygų skaitytoja", - rašo jis įžanginiame žodyje „Pėdos lieka, jeigu jos ženklina gerumą".
Dizainerės rūpesčius dabar iš J. Bagurskienės perėmė Laura Inytė (Inė), rašytojo Laimono Inio anūkė. Knygelė „Jums baltą žodį dovanoju" - pirmoji, kurią ji apipavidalino.
J. Laurinavičius teigia, kad kol kas iki galo nesusisteminta, nesutvarkyta jo paties biblioteka, kurioje apie 3 tūkst. leidinių, keli šimtai iš jų - su žinomų žmonių autografais. Rašytojas džiaugiasi, kad pastaruoju metu jo archyvu susidomėjo sūnus Valdas. Jis tapo bibliofilu, kultūrinės archaikos tyrinėtoju, kolekcininku. Tad palaipsniui visas knygas, senus dokumentus, laiškus, nuotraukas perduoda jo šeimai į Riešę (Vilniaus r.). Nutarta įsteigti Jono ir Valdo Laurinavičių literatūros ir istorijos muziejų „Riešė". Muziejus kol kas neformalus, tačiau jame jau parengta pirmoji ekspozicija „Pauliui Širviui - 100", kurią apipavidalino Valdas ir Eglė Laurinavičiai, o išsamų informacinį leidinuką „Ekspozicija Pauliui Širviui - 100" parengė pats rašytojas. Ekspozicijoje galima išvysti J. Laurinavičiaus archyve per keletą dešimtmečių susikaupusį nemažą pluoštą medžiagos apie Paulių Širvį: keletas poeto eilėraščių rankraščių, laiškų iš redakcijų, atsiminimai, nuotraukos, knygos su autografais ir kt. Muziejaus archyvas nuolat pildomas nauja medžiaga.
Kiekvienam kūrėjui - didžiausia laimė žinoti, kad jo ilgametis triūsas nebus sunaikintas, išmestas, kad jis bus reikalingas vaikams ir anūkams. Šis muziejus - tai didžiausias garantas, kad J. Laurinavičiaus parašyti kūriniai ir kita sukaupta medžiaga taps žinoma bei prieinama ir ateities kartoms.
2021 m. išleistas prof. Onos Voverienės straipsnių, esė, recenzijų apie J. Laurinavičiaus kūrybą, publikuotų periodinėje spaudoje, rinkinys „Tarp knygų ir žmonių". Jame pateikiamos recenzijos apie knygas, skirtas gimtinei - „Pamiškės sodyba", „Virš gimtinės nutilo vyturiai", „Vienišas topolis"; Kaišiadorių kraštui - „Tremtiniai", „Kaišiadorių aidams - 70", „Paulius Širvys ir Kaišiadorys"; kitoms knygoms („Žurnalistai", „Brūkštelėjimai", „Skristi reikalingi sparnai", „Ąžuolai žalieji" ir kt.).
Pasak O. Voverienės, apie ką berašytų Jonas Laurinavičius, per visą jo kūrybą tarsi aukso gija, siejanti visus jo kūrinius į visumą, driekiasi lietuviškų „deimančiukų" paieška ir jų iškėlimas iš užmaršties klodų į saulės šviesą. Ji teigia, kad skaitydama žymių žmonių biografijas, visada ieško pradmens, nulėmusio jauno žmogaus gyvenimo kelio pasirinkimą: „Jonui Laurinavičiui kūrybinio kelio pasirinkimą lėmė jo mama, mažaraštė, daug dirbanti moteris, kuri visa savo esybe, kaip daigas tamsoje stiebėsi į šviesą. Ji ištisom valandom deklamuodavo Adomo Mickevičiaus balades, atmintinai išmoktas iš jo knygos buvusios namuose." Anot O. Voverienės, daug J. Laurinavičiaus knygų skirta „jo mylimai Dzūkijai, mielam rašytojo širdžiai gimtajam Pajautų kaimui, kuriame prabėgo jo vaikystė, ir jo jaunystės gražiausiam miesteliui Onuškiui, iš kur nuvingiavo jo kelelis į didįjį gyvenimo kelią."
Nors jau keletą metų rašytojas gyvena Vilniuje, kiekvieną vasarą jis stengiasi aplankyti tėviškę. Dažnai lankosi ir Kaišiadoryse, kur prabėgo kūrybingiausi ir produktyviausi jo gyvenimo metai.

 

Rubrika Žurnalistų kūryba yra SRTRF projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-07-02 09:46
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media