2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Žurnalistas, redaktorius Juozas Keliuotis

2017-07-05
 
Juozas Keliuotis

Juozas Keliuotis

 

Julius Būtėnas

Pirmasis lietuvis, įsigijęs specialybę Paryžiaus Sorbonos universitete ir žurnalistu dirbęs, buvo Juozas Keliuotis (1902-1983). Kilęs jis iš Joniškio kaimo, Rokiškio rajono. Lankė Rokiškio ir Panevėžio gimnazijas. Mokydamasis Panevėžyje, dalyvavo J. Lindės-Dobilo globojamoje „Meno kuopoje", pradėjo rašinėti straipsnius į laikraščius. 1926 m. baigęs Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, iki 1929 metų Paryžiaus universitete (Sorbonoje) studijavo literatūrą, dailę, filosofiją.

Grįžęs iš užsienio, J. Keliuotis kurį laiką redagavo krikščionių demokratų partijos organą „Rytas". Paskui įkūrė ir redagavo savaitinį iliustruotą katalikišką kultūros žurnalą „Naujoji romuva". Žurnalas buvo sumaniai redaguojamas, įdomus. Redaktorius mokėjo pritraukti bendradarbių, buvo nusižiūrėjęs į vokiečių, prancūzų žurnalistinę praktiką - leisti pasisakyti įvairių pažiūrų žmonėms, tegu skaitytojai išmoksta atskirti grūdus nuo pelų.

J. Keliuotis nebuvo užsidaręs kabineto žmogus, aktyviai dalyvavo įvairių draugijų veikloje. Susikūrus Lietuvių rašytojų draugijai, jis buvo išrinktas į valdybą. 1932 metais įkūrė žurnalui remti draugiją - „Naujosios romuvos" bičiulių sąjungą.

J. Keliuotis sakydavosi esąs katalikas, bet ne klerikalas. Aiškindavo, kad jam nepatinka klerikaliniai fanatikai, davatkos. Vakaruose niekur nematęs tokio tipo davatkų, kaip Lietuvoje. Užsienyje ir katalikų kunigai pažangesni, platesnio akiračio. Jo „Naujoji romuva" gaudavo finansinės paramos iš tautininkų valdžios (per prezidento kanceliarijos viršininką kun. P. Bielskų). Kadangi žurnalo administracijoje dirbo mano klasės draugas K. Poškus, todėl aš apie tai anuomet žinojau. Bet anaiptol „Naujoji romuva" neturėjo tokios finansinės paramos, kaip tautininkų „Vairas" arba „Ūkininko patarėjas". Žurnalas vertėsi nelengvai, bendradarbiai daugiausia rašė be atlyginimo.

Visuomenėje ėjo kalbos, esą „Naujosios romuvos" uždavinys - sutaikyti tautininkus su krikdemais. To siekęs episkopatas ir pats A.Smetona. Taigi žurnalas laikėsi dešiniųjų vidurio, nesiėmė kurios nors politinės srovės ginti ar kurios per daug peikti.

J. Keliuotis mėgo rašyti įvairiais meno klausimais, nešykštėjo žurnale vietos ir kitiems tos srities autoriams. „Naujoji romuva" telkė ir dailininkus, ir kompozitorius, ir teatralus.

„Naujosios romuvos" redaktorius nemėgo straipsnių redaguoti, taisyti. Jis tepasakydavo - tinka ar ne. Straipsnių taisymu rūpinosi redakcijos sekretorius, jo brolis Alfonsas Keliuotis. Jam išėjus j kariuomenę, žurnalo redakcijos sekretoriumi dirbo Kostas Vosylius.

J. Keliuotis išleido filosofinio turinio knygą „Visuomeninis idealas" ir publicistinių straipsnių rinkinį „Šių dienų spaudos problemos". Mėgo rašyti grožinės literatūros kūrinių recenzijas. Ir patsai pabandė savo jėgas beletristikoje. Parašė romaną „Svajonės ir siaubas", apie kurį Petras Cvirka atsiliepė taip: „Reikia iš antraštės svajones nubraukti, liks tiktai siaubas..." Taip, beletristikoje J. Keliuotis gabumų neparodė. Pamiršau dar paminėti jo sumanymą telkti dešiniosios krypties jaunuosius rašytojus. 1930 metais J. Keliuotis redagavo „Granito" almanachą, kuris turėjo būti atasvara „Trečiam frontui".

1940 metais uždarius „Naująją romuvą", J. Keliuotis buvo pakviestas techniškai redaguoti „Kultūrą", kurios atsakinguoju redaktoriumi dirbo K. Korsakas. Hitlerinės okupacijos metais jis buvo paskirtas Meno reikalų vadybos viršininku, kartu ėmėsi vadovauti Žurnalistikos katedrai, įsteigtai Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. Be to, J.Keliuotis tapo „Kūrybos", mėnesinio žurnalo, redaktoriumi.

1939 metais atgavus Lietuvai Vilnių, J. Keliuotis paskelbė persikelsiąs su „Naujosios romuvos" žurnalu į Vilnių. Kai tik susidarė sąlygos, jis savo pažadą įvykdė: 1940 m. pirmąjį pusmetį „Naujoji romuva" ėjo Vilniuje ir savo skiltyse paskelbė daug straipsnių, nagrinėjančių Vilniaus krašto aktualijas ir istorines problemas.

Tuo metu jis stengėsi dar labiau telkti prie „Naujosios romuvos" kūrybines jėgas. 1940 m. „Naujosios romuvos" bendradarbių sąraše skelbiama ir P.Cvirkos pavardė. Matyt, buvo sutikęs bendradarbiauti, bet nieko žurnale nebuvo jo išspausdinta. Tada žurnale bendradarbiavo vilniečiai literatai Jeronimas Cicėnas, Albinas Žukauskas, Ona Miciūtė.

Baigiantis karui, daugumas J. Keliuočio kolegų pasitraukė į Vakarus, o jisai liko Lietuvoje ir čia buvo dukart represuotas, daug kentėjo, labai suvargo.

Atsikūrus Lietuvos tarybinių rašytojų organizacijai, tuoj po karo ir J. Keliuotis buvo į ją įstojęs, bet 1945 m. kovo mėnesį prasidėjo rašytojų į LTSR rašytojų sąjungą perregistravimas, atsižvelgiant į veiklą ir laikyseną hitlerinės okupacijos metais.

Svarstant J. Keliuočio kandidatūrą, pamenu, P. Cvirka maždaug taip kalbėjo: „J. Keliuotis redagavo žurnalą „Kūryba". Nors tame žurnale nebuvo nieko išspausdinta prieš Tarybų Sąjungą, tačiau, redaguodamas tą žurnalą, Keliuotis stengėsi parodyti, jog okupacijos sąlygomis galimas kultūrinis darbas". Na, ir balsų dauguma J. Keliuotis buvo išbrauktas iš LTSR rašytojų sąjungos sąrašų.

Prisimindamas „Kūrybos" redagavimą, J. Keliuotis ne kartą aiškinosi, jog nelengva jam buvę išvengti vokiečių okupantų propagandos. Cenzorius prikaišiojęs, kodėl nespausdina vokiečių nacionalsocialistų eilėraščių vertimų. Net sakė, jog Churginas skundęsis, kad jo išverstųjų eilėraščių iš naujausios vokiečių literatūros Keliuotis nededąs.

Daugumas J. Keliuotj arčiau pažinojusiųjų stebėjosi, o gal kai kas stebisi lig šiolei, kaip jisai ištvėrė ir nežuvo lageriuose. Pasirodo, J. Keliuotį nuo visų negandų gelbėjusi chiromantija, kuria jis kadaise buvo susidomėjęs, skaitęs specialių knygų.

Politinius kalinius niekino ir skriaudė kriminaliniai kaliniai. J.Keliuotis pradėjęs tiems galvažudžiams spėlioti ateitį iš delnų ir matuodamas galvas. Pamatuoja iš visų pusių kalinio galvą ir pradeda jam dėstyti, kokius jisai gabumus, talentus turi užkasęs arba nelemtos gyvenimo aplinkybės juos sužlugdžiusios. Vienam pripažindavo muziko, kitam dainininko talentą. Vienas per kitą jie veržėsi prie „profesoriaus", kad išaiškintų, kam jis tikęs.

Eidavo pas j j tie kaliniai ne tuščiomis: kas nešė duonos gabalėlį, kas cukraus, kas margarino. Ir J. Keliuotis bado nekentėjo. Be to, jisai, panašiai kaip J. Vaišnoras, vadovavosi savotiška filosofija, jog nereikia nusiminti ir blogiausioje padėtyje atsidūrus.

Tačiau nekaip J. Keliuotis jautėsi grįžęs į laisvąjį gyvenimą. Nė viena redakcija nepriėmė jo į darbą. Kai sužinojo užsienyje atsidūrę bičiuliai apie sunkią buvusio „Naujosios romuvos" redaktoriaus padėtį, pradėjo jį remti: siuntė įvairių siuntinių. Labiausiai turėjo pasisekimo vaistai. Gavęs juos, J. Keliuotis pardavinėjo ir pirko sau maisto. Bet po kurio laiko buvo uždrausta siųsti vaistus. Tada prof. J.Baltrušaitis iš Paryžiaus ir dar vienas kitas siuntinėjo knygų, plokštelių. Kasmet didėjo varžymai. Būdavo tokių dienų, kai J. Keliuotis neturėdavo ko valgyti. Jis eidavo pietauti pas pažįstamus dailininkus, apie kurių parodas kadaise „Naujojoje romuvoje" pagiriamąsias recenzijas rašė.

Kartą J. Keliuotį išsikvietė Valstybės saugumo komiteto pareigūnai. Ėmė jį barti:

- Kodėl nieko nedirbi? Slankioji ir visiems skundiesi, kad alkanas. Reikia dirbti.

- Aš noriu dirbti, bet...

- Kokio darbo nori?

- Pagal tarybinę konstituciją. Aš noriu dirbti darbą pagal savo specialybę.

- Kokia tavo specialybė?

- Aš žurnalistas. Buvau redaktorius, na, tai ir vėl noriu dirbti redaktoriumi.

- Kokio laikraščio norėtum būti redaktoriumi?

- Na, pavyzdžiui, „Tiesos" dienraščio redaktoriumi norėčiau dirbti.

- „Tiesos"? Kodėl? Juk ten yra redaktorius.

- Draugas Zimanas netinka „Tiesos" redaktoriumi. Jisai, kiek žinau, baigęs biologiją, o aš esu baigęs žurnalistikos mokslus užsienyje.

Išklausęs tokių J. Keliuočio samprotavimų, saugumo pareigūnas liepė jam eiti namo...

Tai ne prasimanymas, ne anekdotas. Nugirdęs iš kitų, aš klausiau paties J. Keliuočio. Jis patvirtino, jog šitaip sakęs, net pakartojo visą dialogą.

Ir toliau sunkiai stūmė savo dienas buvęs „Naujosios romuvos" redaktorius. Į senatvę apkurto.

- Mane kartais ponios pensininkės pakviečia į savo vakarienes, tai tada bent prisikertu, - guodėsi kartą J. Keliuotis. - Jos susėdusios prie stalo pasakoja kažkokius anekdotus, paskui juokiasi, kvatoja. Juokiuosi ir aš, nors nežinau iš ko. O gal jos ir apie mane kokius anekdotus pasakoja žinodamos, kad negirdžiu.

Po kurio laiko J. Keliuotis pradėjo rašyti atsiminimus. Gal kas jį paragino. Rašė, žinoma, apie savo žurnalistinę praktiką, apie „Naujosios romuvos" redagavimą, apie naujaromuvius. „Švyturio" žurnalas kai ką paskelbė. Bet autorius tuos naujaromuvius per daug supažangino. Skaitytojams susidarė įspūdis, jog smetoninis režimas labiausiai bijojęs, kad naujaromuviai jo nesugriautų.

Pagaliau J. Keliuotis žengė svarbų žingsnį: parašė savo išpažintį, kurioje pripažino Tarybų Sąjungos, tarybinės santvarkos gajumą, nugalėjus didžiulius sunkumus pokario metais. Jo straipsnis buvo paskelbtas centrinėje ir mūsų spaudoje. Žinoma, dėl to jisai susilaukė išeivių prakeikimo. Tada galų gale J. Keliuočiui paskyrė pensiją, ir jis kiek tvirčiau atsistojo ant kojų.

Kaip dažnas mūsų planetos, mūsų krašto gyventojas, taip ir J.Keliuotis turėjo draugų ir priešų. Vieni jį labai vertino, juo sekė, kiti jį niekino ir šmeižė. Ypač mėgdavo J. Keliuotį pajuokti rašytojas A.Venclova. Jisai šaipydavosi iš jo filosofinio naivumo. Tie pašaipūs anekdotai, atrodo, buvo pasiekę ir patį adresatą. Ne kartą jisai man skundėsi, kodėl A. Venclova jį niekina, nors nieko blogo nėra jam padaręs.

Nesileisiu aš čia j jų tarpusavio santykius, o prisiminsiu geriau tuos dalykus, kurie liečia mane su J. Keliuočiu ir „Naująja romuva". Tuo žurnalu domėjausi nuo pat pirmojo numerio, nes jo administratorius Kostas Poškus buvo mano klasės draugas. Tuomet su juo gyvenome gretimuose kambariuose Donelaičio gatvėje. K. Poškus parnešdavo mums (jisai gyveno viename kambaryje su tarnautoju varėniškiu Vaitiekumi Palevičiumi) tik ką išspausdintus „Naujosios romuvos" numerius ir pasakodavo apie redaktoriaus sumanyrrus žurnalą padaryti prieinamą įvairių ideologinių krypčių autoriams. Tada aš pateikiau porą švedų rašytojo A. Strindbergo apsakymų vertimų. Abu vertimai buvo įdėti 1932 metais į „Naujosios romuvos" 12 ir 14 numerį.

Tuo metu buvau pririnkęs medžiagos ir parašęs pirmą variantą savo monografijos „Lietuvių teatras Vilniuje", bet niekaip nesisekė surasti jai leidėją. Sumaniau pateikti sutrumpintą tos monografijos variantą ir pasiūlyti J. Keliuočiui, kad paleistų „Naujojoje romuvoje". Pavyko. „Lietuvių teatras Vilniuje" ėjo per keturis „Naujosios romuvos" numerius (1933 m. Nr. 107,109,110 ir 111). Be to, buvo įdėta iliustracijų - nuotraukų, vaizduojančių kai kuriuos lietuvių mėgėjų teatro momentus. Man tai buvo didelis laimėjimas, nes, pasirodžius tai studijai žurnalo skiltyse, lengviau buvo prieiti prie teatrinės veiklos dalyvių ir liudininkų. Galėjau papildyti savo darbą, kurj knygos pavidalu pavyko pateikti skaitytojams jau 1940 m. pradžioje (išleido „Spaudos fondas").

1936 metais lietuvių spauda minėjo dr. J. Šliūpo 75 metų sukaktuves. J. Keliuotis užprašė parašyti apie du sukaktuvininkus - apie J. Šliūpą ir G. Petkevičaitę-Bitę, kuriai irgi tuomet suėjo 75 metai. Parašiau, išspausdino be jokių pataisymų, priešingai - dar man prikišo, kodėl rašiau neatvirai, ne taip, kaip galvoju. Pavyzdžiui, rašydamas apie J.Šliūpą, iškėliau jo nuopelnus ugdant lietuvių tautinę sąmonę, o nutylėjau jo, kaip laisvamanybės veikėjo, nuopelnus. J. Keliuotis sakė, kad galėjau ir apie tai parašyti, būtų išspausdinęs.

Girdėjau tuomet, jog Vokietijoje ir Prancūzijoje buvę žurnalų, kurie spausdindavę įvairių politinių, ideologinių krypčių autorių straipsnius, kad galėtų turėti įvairių pažiūrų skaitytojų. Sakykim, apie socializmą kviesdavęsi rašyti socialistą, apie jėzuitizmą - jėzuitą.

Antai 1937 metais turėjau parašęs straipsnį „Aušrininkų delegacija pas Varšuvos generalgubernatorių". Kur jį dėti? Užsiminiau J.Keliuočiui. „Duo! man, aš įdėsiu", - pasakė. Po poros metų - K. Būgos gimimo 60 metų sukaktuvių minėjimas. Tuomet aš domėjausi kalbininko gyvenimu ir veikla, buvau surinkęs įdomios medžiagos. „Duokit man!" - paprašė J. Keliuotis. Tokiu būdu 1939 m. „Naujojoje romuvoje" atsirado mano straipsniai „Prof. K. Būgos santykiai su Jakštu ir Vaižgantu" ir „K. Būgos jaunystė". Nesilioviau bendradarbiavęs „Kultūroje", „Lietuvos žiniose", „Laisvamanyje", „Moksleivių varpuose" ir kituose periodiniuose leidiniuose. Ak, būta tuomet kūrybinės energijos!..

Kaip matome J. Keliuotis buvo užsimojęs įleisti naujo vėjo j Lietuvos katalikų visuomenės judėjimą, tą judėjimą sumoderninti Vakarų Europos katalikų organizacijų ir partijų pavyzdžiu. Šito siekė ne jis vienas, prie jo prisidėjo ir daugiau buvusių ateitininkų, ypač pauosčiusių užsienių oro.

 

 

Iš Juliaus Butėno knygos "Lietuvos žurnalistai" (Žurnalistika, Vilnius, 1991 metai)

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-07-05 19:17
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media