Žurnalistikos istorija

Gediminas Griškevičius

Palanga

            Prabėgus jau net 25-iems metams po to, kai baigiau savo redaktorišką „Gedimino metų misiją" 1991-1992-ųjų laikraštyje, šiųmečio rugpjūčio pradžioje, einant S.Daukanto gatve, žvilgsnis švelnaus paukščio sparniukais purptelėjo į jaukaus medinio namo langelį antrajame aukšte. Tarsi ką tik įjungto televizoriaus ekranas atmintyje atšvito ten gyvenusios buvusios medikės, palangiškės, eilėraščius rašiusios Genovaitės Lasauskienės siluetas tame langelyje.

            1991 metų birželyje, Joninių išvakarėse ji lūkuriavo manęs. Supažindino su širdies padiktuotais poezijos posmais. Rašė daug. Kai ką vėliau išspausdinome „Palangos" laikraštyje.

            Baltija, ramioji jūra,

            Subanguoki tu audringai,

            Nes trijų sesių vergija

            Prie krantų tavų

            Jau dingo.

            Daugel metų

            Mūs vergauta,

            Daugel ašarų išlieta,

            Žiauriai buvome

Apgautos,

Blogio sėklų

            Daug prisėta.

            Šitaip savo emocijas palangiškė Genutė Lasauskienė eilėraštyje „Baltija, tapai laisva", kai Maskvoje pralaimėjo „raudonojo pučo" sumanytojai, tuo pačiu - komunistinė imperija. Pavasariškai nusiteikusiai senjorai p. G.Lasauskienei priklauso ir šios kaip reta optimistiškos eilutės. Jos - tarytum politologinės įžvalgos: „Tikėkimės, sugrįžo Laisvė, ramybė, tiesa, nors neabejoju, dar bus sunkios kovos dėl tikros laisvės tąsa. Ačiū Dievui, nemiriau, sulaukiau žilos, gražios senatvės, jaučiuosi jauna siela, o ir kūnu, o svarbiausia - laisva dvasia!" /.../

            Iš pirmųjų numerių renku visus „Palangos" laikraščio numerius, o dabar jau esu ir užsisakiusi. Ir skaitau mūsų Palangai skirtą laikraštį visada. Seku visus straipsnius. Linkiu jums ištvermės, kantrybės, nes išties nelengvi kai kurių palangiškių charakteriai. Nebijokit, neteks jau šį laikraštį uždaryti. Remsim savo rašiniais, neimdami honorarų, remsim ir pinigais. Išrinksime naują merą, o ir kitus - tikrus lietuvius. Į mero postą aš siūlau E.Skritulską. Po naujos merijos išrinkimo ateisiu į redakciją. Tai ilgas buvo visų - mano, palangiškių ir lietuvių kelias į laisvą Kūrybą" (tekstas nekoreguotas - G.G.).

            Aš tada pats ją aplankiau, - geraširdė palangiškė įteikė ne tik savo rašytinių minčių, bet iš minimaliausių pensijinių santaupų, lyg priedą prie dosnios „dūšios" redaktoriui įteikė ir savo kuklų piniginį įnašą „Palangos" kultūrinio savaitraščio leidiniui, nes pasak, Genovaitės Lasauskienės, „šie metai iš vienos santvarkos į kitą Palangai ekonomiškai labai sunkūs". Ji irgi manė, kad, palangiškiai, taip pat vasarotojai piniginėmis aukomis galėtų paremti ne tik „Palangos" laikraštį, bet ir tilto į jūrą atstatymą. Nenoriu ironizuoti, tačiau, 32 metus čia išgyvenus, galiu, ranką prie širdies pridėjęs, pasakyti, kad sunkiausia, net „riebiai" praturtėjusiam palangiškiui yra „valiutinė - labdarinė" tema. Labai retas finansiškai remia bet kurį meninį - leidybinį projektą. Sunku duoti, praverti piniginę „kažkokiai makulatūrinei veiklai", lengviau - rinkti iš Palangos vasarotojų ir „storinti" savą sąskaitą, nuolat paverkšlenant, kad „mažai, mažai, nes kasmet - vis prastesnė kurortinė meteorologija". Taip, Nemunui ir socialistinei gyvensenai nėra kelių atgal. Kai kam dabar kolektyvinis Humanizmas... „basų ridikų puikybė". Šia proga paminėsiu, kad literatams ir dailininkams net ideologizuotame „cenzūrmetyje" saviraiška buvo laisvesnė, o ir duonos kąsnis šeimai ir sau ne toks sprangus. Kitoks iš esmės buvo požiūris ne tik į meną. Žmogus buvo pastebimas, jo nuomonė vertinama, o už originalias idėjas - ir solidžiai atlyginama. Dabar tiesa - individualiai perkama. Kičas. Muilas ir pamuilės. Daug dabar lengviau yra net akmenis gėlynams kuprine, pėsčiomis dešimtis kilometrų iš Mėguvos krašto kuršininkų laukų susinešioti į Palangos Virbališkės rajoną, negu vieno - kito tūkstantėlio iš kai kurių politikuojančių šykštuolių prašinėti. Paprasčiau garbingai susižeminti, bet nesižeminti. Štai todėl proletariškai drąsiai, va ir tikram, genetiniam savo pusbroliui inžinieriui ir didžiulį patirties bagažą sukaupusiam kraštotvarkos, želdynų, vejų, gėlynų sukūrimo specialistui Virginijui Šileikai, gyvenančiam Kulautuvoje, vos  per 222 metrus  nutolusioje nuo gražuolio nuosavoje sodyboje Nemuno rugpjūčio 17-ąją telefonu pasakiau: „Mes - iš tos idealistų kartos, kurie, net naktį pažadinti, gali dūzginti mašiną net į kitą Lietuvos kampą, kad pagelbėt, sutvarkyt BENDRĄ, kolektyvinį reikalą. Mes nesame abejingi, tad svetima frazė - spjūvis: „Man - dzin tava". Reikia - tai reikia. Geras darbas ar žygis bumerangu sugrįžta. Mes esam „MŪSAKALBIAI". Moralinis honoraras - švelnūs, mandagūs, raminantys žodžiai veikia stipriau už dabarties genocidinius cheminius vaistus. Štai todėl aš ir šiandien privalau dėkinga širdimi prisiminti ne tik „Palangos" laikraščio tuomečių redakcijos darbuotojų D.Mukienės, R.Andziulio, A.Šulrienės, G.Bulovaitės, G.Gudjurgienės, J.Baltiejaus, A.Šeštoko sumanymus, „darant" informatyvų, moralų, skaitomą gražiausio Lietuvos kurorto laikraštį mažne po 60 metų savos spaudos tylos.

            Leidybą įvairiais būdais parėmė ne tik miesto tarybos nariai, bet kultūrinę šviesą, ryškią ir dabar, blaivybės idėjas spinduliavo „Palangos" laikraščio neetatiniai autoriai - palangiškiai, daugumos „idėjų generatoriai". Nemažas būrelis! Jame ne tik Genovaitė Lasauskienė ir Aleksandras Berenis, Aleksandra Šilgalytė, Juozas Miklovas, Boleslovas Normantas, Vytautas Jurevičius, Stefa Daukšienė, Aleksandras Barakauskas, Edvardas Skritulskas, Justinas Valenta, Genovaitė Čeporienė-Urbonienė, Dalia Diemintienė, B. ir P.Gabrėnai, Gintautas Likša, Juozas Griušys, Edvardas Žiba, Jonas Vaišė, Juozas Meškys, Gintautas Navys, Danutė Girinienė, Kazimieras Vindašius.

            Mintimis šių dienų Palangos takiukuose ir Meilės alėjoje sveikatos palinkiu ir geralinkiams lietuviams Mildai Kondrotienei, Stanislovui Giedrai, Algirdui Montvydui, Genovaitei Grakauskienei, Vaclovui Petkui, Emilijai Lapėnienei, Rūsnai Vaineikytei, Antanui Gulbinui, Leonui Mardosui, Rimantui Mikalkėnui, Aidai Ramanauskienei, Vytautui Kurmanavičiui, Vytautui Kusui, Jonui Brindzai, Aldonai Kaminskienei, Jonui Špelveriui, Antanui Tranyzui, Kęstučiui Rudžiui, Arūnui Šateikai, Vidmantui Eidukaičiui. Pabudę sykiu kėlėmės ir į laisvesnę Palangą ėjome, einame, ir, po užmirštamų kai kurių nesusipratimų džiaugiamės, kad iš smėlingo, provincialaus valsčiaus Palanga, kaip toji parko išdidžioji gulbė, savo naujais, ištaigiųjų namų žiedais jau artėja pievynais, pamiškiais net iki naujojo aplinkelio į Šventąją - Liepoją. Ypač veržlus ststybomis čia laikotarpis nuo 2010-ųjų...

            Nelėtinkim žingsnių gyvųjų langų Palanga!

            Ir šiandien aktualumo nepraradę šviesaus atminimo palangiškės - „Palangos" laikraščio skaitytojos ir rėmėjos, medicinos seselės Genovaitės Lasauskienės poetinės miniatiūros „Į šviesą" žodžiai - linkėjimai:

            Nepasinerkim į juodus debesis

            Šios kasdienybės.

            Žmogui skirti

            Sielos sparnai -

            Skristi tiktai į šviesą

            Ir netikėki,

            Kad piktu melu

            Tegrįstas šis pasaulis,

            Apsižvalgyk aplink -

Kiek žemėje dar saulės!

Telydi ją Tiesa.

Nesmerk išvydęs juoda.

Negirk, kad viskas balta.

Gyvenimas - tai scena,

O žmonės joj - artistai.

Pasaulį juosia daug spalvų,

O kas gyvenime, sakykite,

Neklysta?

Užtenka pasmerkimų,

Pagiežos, prakeiksmų

Ir debesys pilki

Išnyks vėl horizonte.

Baisi gyvatė Blogio

Savuos nuoduos numiršta

Dorų žmonių daugybė

Tvirtam teisybės fronte.

            „Šią labai poetiškos, kilnios sielos, kiekvienam šio pasaulio gyventojui Saulėjautos linkėjusią palangiškę mes irgi pagarbiai prisimename, - rugpjūtyje šių eilučių autoriui pasakė Irena Biriukaitė, nuo pat 1994 metų, nuo pirmosios įkurtuvių dienos sumaniai vadovaujanti darniam Palangos miesto Globos namų kolektyvui. Eilėraščių posmai - lyg nevystančios gėlės ir jį sukūrusiojo širdies atminimui.

            Smėlėti Palangos takai jautė ir šveitė, net į Užmarštį nušveitė milijonus įvairiataučių pėdų, nepaisant, kokia santvarka diktavo savo nuostatas vietos gyventojams. Bet yra ir tokių, kurios išlieka. Net istorinis Laikas jų neišvagia. Gerbia. Pavyzdys - Aleksandros Šilgalytės knyga „Žingsneliai ir žingsniai", kuriuos patį pirmučiausią variantą spausdinome „Palangos" laikraštyje ir už tai susilaukėme daugelio skaitytojų pritarimo, padėkų ne tik iš palangiškių, bet ir iš panevėžiečių, vilniečių. Gaila, kad tą mūsų laikraštį „sudraskė" jame leisti privatizavimui skirti „langai". Privatizavimo procesai, žinia, sujaukė visų lietuvių ramybę, harmoniją, pasėjo svetimumą.

Brangintina kultūrinė - dvasinė žmonių Atmintis ir pagarba viskam, kas užpildo žmogaus Buvimą prasmėmis, viskam, kas pakylėja širdį virš pilkų kasdienybės dulkių. Laukimas šviesaus, kūrybos kantrybė padeda išgyventi.

Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo, projekto dalis.