2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Klasikė Ieva Simonaitytė irgi džiaugėsi grafiko Edmundo Žiauberio iliustracijomis

2017-11-28
 
 Ievos Simonaitytės portretas. Dailininkas Edmundas Žiauberis

Ievos Simonaitytės portretas. Dailininkas Edmundas Žiauberis

Gediminas Griškevičius,

Palanga 

Kartą svečiavausi ypač mielų, kaskart sielą praturtinančių bičiulių - Antaninos ir Bernardo Aleknavičių namuose. Padovanojęs net dvi naujausias ir tikrai „neeilines" savo knygas - už gintaro inkliuzą vertingesnę, labai seniai knygos rūbais lauktą „Žvejų kaimelio kroniką" ir „Kristijono Donelaičio portretas", pirmasis (1990 m.) žurnalistinės V. Kudirkos premijos laureatas, Šakių rajono, o nuo šių metų sausio 27 - osios jau ir Klaipėdos miesto Garbės pilietis, iškilusis Zanavykų krašto „ambasadorius" prie Baltijos jūros Bernardas Aleknavičius pasiteiravo:

- O ką pats dabar rašai?

- Rūpi „Tolstantys paveikslai"... vis dažniau į Atminties ekraną pargrįžta daug kam geradarys, šiltasielis dailininkas Edmundas Žiauberis (1932 - 1985). Vartau jo laiškus, laikmečio liudininkus. Dažnai gėriuosi 1984 metais „Vagoje" net 30 000 egzempliorių tiražu išleistu, grafiko pasišventėliškai iliustruotu klasikės Ievos Simonaitytės romanu „Aukštųjų Šimonių likimas", taip pat 1985 metais irgi Edmundo Žiauberio talento „persmelktais" darbais Balio Sruogos atsiminimų knygoje „Dievų miškas".

- Na, ir pataikei! Žinai, ką aš tau pasakysiu? Evikė ne metus, ne dvejus, bet ištisus dešimtmečius laukė, kad jos buto duris Vilniuje pravertų šitoks talentingas grafikas, žinomas knygų ir periodinių leidinių iliustratorius Edmundas Žiauberis, buvęs Lietuvos žurnalistų ir dailininkų sąjungų narys. Sulaukė. Vartė mažne visas jo sukurtas iliustracijas „Šimonims", jos jai labai patiko, apie tai pati man džiaugėsi, tik gaila, kad šios puošnios knygos ir šitokiu įspūdingu tiražu paimti į rankas Mažosios Lietuvos klasikei jau nebuvo lemta. O Edmundas Žiauberis savo širdimi išaukštino ir I. Simonaitytės romaną ir, žinoma, sukūrė paminklą unikaliam savo talentui. Šį Kražiuose gimusį vyrą labai vertina visi, kam teko susipažinti. Aš - taip pat, - sakė Bernardas Aleknavičius.

Pažinau, kaip Žemaičiuose tariama, „Edmį", „Edmuką" ir Vilniuje, susitikus „Lietuvos pionieriaus", „Genio" redakcijose, kur jis daug metų dirbo vyr. dailininku, ir Kelmėje, į kurią sugrįždavo, pirma pasitaikiusia proga, nes iš Tėviškės žemės neišeinama nei lengvai, nei sunkiai, - Vaikystės - jaunystės takai „susiuva" žmogaus pasaulėvaizdį amžinam, taip, kaip ir gimto kraujo grupė. O Edmundas Žiauberis širviškai atvirai mylėjo žmones, aukštino jų sielos grožį. 

„Gyvenime sutikau nemaža žmonių, kurie lyg gandrai niekad nepamiršta savo gimtojo kampelio. Rodos, jau gerokai metų gyvena kitur, tačiau tartum šilta banga užlieja mane, kai prisimenu tą puikųjį Medžiokalnį, Kražantę, nuoširdžius gerus žmones, pirmuosius savo nelengvo pokario gyvenimo žingsnius, ir visa tai skatina daugiau dirbti, daugiau ieškoti naujesnių sprendimų. Čia, šioje kuklioje Kelmėje, jau antroje parodėlėje, noriu parodyti beveik pačius naujausius grafikos darbus. Tai beveik pusė iliustracijų Vytauto Bubnio knygai „Kvepiantys ajerai". Knygą šiais metais išleidžia visasąjunginė leidykla „Detskaja literatūra" Maskvoje. Kaip visada, mėgstu portreto žanrą. Ne kartą teko vaizduoti ir gimtojo rajono, puikius kolūkinio kaimo žmones. Vis svajoju nutapyti ir vieno talentingiausių Lietuvoje, savamokslio akmenų skulptoriaus kelmiškio Juozo Liaudanskio portretą. Jeigu anksčiau dirbdavau daugiausia linoleume, tai paskutiniu metu labiausiai pamėgau kartono techniką, kuri duoda didesnes galimybes formos atžvilgiu. Šia technika esu išraižęs visą eilę portretų: artisto Vaclovo Daunoro, Rusnės žvejo E. Jurginaičio, sklandytojo Vytauto Dovydaičio ir kt.

Žinoma, mažiesiems skaitytojams atiduodu bene daugiausiai savo laiko, ne tik iliustruodamas, bet ir tiesiogiai dirbdamas „Genio" ir „Žvaigždutės" meniniu redaktorium. Jaučiu didelį pasitenkinimą, galėdamas prisidėti prie estetinio jaunosios kartos auklėjimo.

Su didžiausiu malonumu šią nedidelę darbų ekspoziciją padovanoju mielai Kražių vidurinei mokyklai," - pristatydamas savo grafikos darbų parodą 1972 metais Kelmėje akcentavo iškilusis grafikas, kurį, laikas įrodė, gerbė, vertino net ir mažlietuvių klasikė Ieva Simonaitytė.

Iliustracijas šiam romanui Edmundas Žiauberis, iliustravęs, apipavidalinęs 80 knygų mažiesiems skaitytojams kūrė nuo 1978 metų. „Šešeri metai, kai bėgi, bėgi į „Ramybės užutėkį", o jo nerandi, nes... „gali apsivalyt nuo šiukšlių, bet kaip apsivalyti... nuo minčių"?!

Kūrėjo Likimas - jei „neliepsnoji, tai ir ...nedegei".

...O be visko, lyriškasis rimtuolis, romanų iliustratorius, ašarų nesidrovintis „Kražių vaikis" Edmundas Žiauberis dar sugebėdavo ne tik užkrečiančiai, aistringai nusijuokti, bet ir prajuokinti bet kurį, šalia esantį. Dešimt - dvidešimt minučių „pasėdėti ramiai" - ir neškis draugišką šaržą atminčiai. Žaviuosi šiuo talentu ir šiandien - „ačiū, Edmundai, kad ESI ir šiandien Kražiuose, Vilniuje ir Klaipėdoje."   

 

Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis. 

 

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-01-01 11:49
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Albertas

2017-12-24 11:19

Gaila, kad jau nėra Edmundo.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Vytautas

2017-12-24 11:18

Edmundas buvo šaunuolis.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media