2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Jurgis Šaulys – nuo „Tėvynės Sargo“ iki „Lietuvos Aido“

2015-09-11
 
Jurgis Šiaulys

Jurgis Šiaulys

 

Dainora Kaniavienė


 

Nepriklausomybės Akto Signataras, diplomatas, politikas, publicistas, literatūros kritikas, bibliofilas ir dar daug kitų veiklų būtų galima prirašyti norint apibrėžti šią spalvingą XX a. I pusės asmenybę, kuri gimė 1879 m. gegužę Balsėnų kaime (dab. Klaipėdos raj.).

Būsimasis filosofijos daktaras mokytis pradėjo 1887 m. Kaltinėnų parapijos daraktorių mokykloje, tęsė - Palangos gimnazijoje, kur įsitraukė į slaptą moksleivių būrelį, užsiimantį draudžiamų laikraščių „Vienybė lietuvininkų", „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga", „Aušra" platinimu. Pasak L. Truskos, daugelio žymių kultūros, politikos veikėjų biografijose Palanga nurodoma kaip vieta, kurioje susipažinta su draudžiamos spaudos leidiniais, lietuviška literatūra.

Pavyzdžiui, lietuviškoji spauda A. Smetonai buvo matyta dar Ukmergėje, tačiau sistemingai ją skaityti pradėjo tik Palangoje. Tuo metu Palanga buvo lietuviškų spaudinių gabenimo centras. L. Truska teigia, kad A. Smetona kartu su keliais mokiniais sudarė slaptą būrelį, kuris turėjo savąjį kontrabandininką gabenusį jiems „Apžvalgą", „Varpą" bei kitus spaudinius. Palangos draugų būrelis siuntė lietuviškus spaudinius ir į Liepoją kai kuriems ten besimokantiems gimnazistams.

Tiesa, lietuviškoji veikla Vilniaus kunigų seminarijoje Šauliui pakišo koją. Tačiau 1899 m., nutrūkus mokslams, ir toliau liko gyventi multikultūriniame Vilniuje. Tais pačiais metais susipažino su J. Tumu - Vaižgantu, kuris jam ir pasiūlė prisijungti prie „Tėvynės sargo" autorių kolektyvo. 1900 m. - su P. Vileišiu, o per jį, ir su visa Vilniaus lietuvių inteligentija. Sykį, kunigo Juozapo Ambraziejaus iniciatyva, M. Romerio namuose, Bokšto gatvėje, buvo surengtas pirmasis didesnis Vilniaus lietuvių susibūrimas, pakrikštytas arbatvakariu. Tuomet ir paraginta Šaulį organizuoti lietuvių kalbos pamokas.

Nors Šaulys ilgainiui tapo labai įtakingu publicistu, įvairių leidinių redaktoriumi ir galop trečias po Smetonos asmuo pagal svarbą tik ką atkurtoje Lietuvos Respublikoje, tačiau kalbėti apie jo publicistikos tendencijas, žurnalisto kelią, ganėtinai sunku. Susiduriama su slapyvardžių problema. Jam priskiriami net 64. Pamėginus sudaryti bibliografiją, išsyk aišku, kažkas čia ne taip, rodos, skaitau mažiausiai keturių asmenybių publikacijas. Galop paaiškėjo, kad spaudos dalyviai mėgo dalintis, pavyzdžiui, vienu slapyvardžiu, nes šitaip tikėjo turintys mažesnę galimybę būti susekti. Laimė, „Bekampis" ir visi kriptonimai susiję su šiuo žodžiu yra nenuginčijamai rašyti Šaulio ranka, tad susiaurinti apimtis, nors ir truko ilgai, tačiau nebuvo neįmanoma misija. Sudaryta bibliografija apima 231 punktą. Didžioji dalis jų - skirta šalies ūkio, tarptautinės politikos temoms, savyje talpinančios ekonomikos, teisės modelių teorijos pagrindus pritaikytus praktiškai. Kuo toliau, tuo labiau aktualu pritaikyti mokslines žinias plačiajai visuomenei, įgytas 1903 - 1912 m. Šveicarijoje esančiame universitete Berne. Būtent šis gyvenimo etapas straipsnyje ir apžvelgiamas, nes, mano galva, jis kryptingai susijęs su žurnalistiniu brendimu, formavimusi, moderniosios tapatybės paieškomis.

Po mokslų, dirbamas Vilniaus žemės banke, jis apstojo rašyti. Vėliau - dažnai užimdavo redaktoriaus pareigas, straipsnių tiek retorika, tiek tipas - kito: daugėjo analitikos, mažėjo reportažų, nebeliko menotyrinių, meninių, polemiškai provokuojančių straipsnių, tačiau juo jau pasitikėjo įvairūs kultūros, literatūros, visuomenės veikėjai, kurie rašė laiškus, klausdami patarimų dėl kalbos ir kitų klausimų. Likę, pavyzdžiui, Lazdynų Pelėdos, Vydūno, Gabrielės Petkevičaitės - Bitės ir daugelio kitų laiškai, liudija pasitikėjimą erudicija bei įtaką formuojant lietuvių literatūros rašytojų savimonę.

Tiko ir varpininkams, ir sargiečiams

Šaulio publikacijos pradžioje tiko tiek Tėvynės Sargui, tiek Ūkininkui. 1900 m. parengė 8 straipsnius: 3 -  leidiniui Tėvynės sargas, 4 - Ūkininkas, 1 - Vienybė lietuvininkų savaitraščiui. Bandė gudrauti: apie tą patį įvykį pranešdavo dusyk, taikydamas skirtingą retoriką, akcentus tekstui. Akivaizdžiausias pavyzdys - skirtingais mėnesiais pasirodžiusi publikacija apie Švėkšnos bažnyčios statybą. Leidinyje Tėvynės sargas Nr. 6/7 aprašinėjama bažnyčios išorė, jos istorinė, architektūrinė vertė, paskirties svarba, pabrėžiama kunigo reikšmė parapijiečių tautiniam susipratimui. Leidinyje Ūkininkas piktinamasi socialine nelygybe: pykstama, kad dėl bendros veiklos, šiuo atveju viešojo intereso, nepakylama virš luominių skirtumų, pašiepiamas kunigas. Akcentu, priešingai negu leidinyje Tėvynės sargas, tampa istorinė atmintis, kurią saugoti privalu visiems tautiečiams. Rašė lyg ir apie tą patį - bažnyčios statybą, tačiau retorika, atspindinti pasaulėžiūrą, skirtinga. Ir vieno straipsnio išvada dažnai tapdavo dėstymo pagrindu kitam. Remiantis šiuo konkrečiu atveju, kas girdėti leidinio Tėvynės sargas pabaigoje, tampa dėstymo pagrindu leidiniui Ūkininkas. Tai būdinga visai jo publicistikai.

Posūkis iš katalikiškosios į pasaulietinę spaudą

Kuo toliau, tuo dažniau rašė vien pasaulietinei spaudai. 1901 m. rastos 6 publikacijos. Tėvynės Sargas Šaulio atsiųstąją beišspausdino tik gruodį. Likusios - leidinių Varpas ir Ūkininkas skaitytojams.

Šiais metais galima atsekti ne tik posūkį iš katalikiškos spaudos į pasaulietinę, bet ir iš valstiečiams skirto leidinio į inteligentijai. Pradeda rengti straipsnius beveik vien leidiniui Varpas. Tiesa, kaip nuo pat pradžių Šaulys aiškiai skyrė leidinių retoriką, taip šiuosyk justi ir kad skiria skaitytojų auditoriją. Besvarstydamas lietuviškosios tapatybės klausimą per lietuvių kalbos prizmę ir taip identifikuodamas kritišką tautinio sąmoningumo būklę, sprendimą siūlė pagal tikslinę laikraščio auditoriją: inteligentams tenkanti vienokia atsakomybė, valstiečiams - kitokia, nors ir abi grupes jungia tautiškumo saugojimas.

 Aktualios temos 1901 m. išlieka tokios pat: lenkų-lietuvių santykiai, polonizacijos pasekmės, kunigų atsakomybė dėl neišsimokslinusių parapijiečių tautinio sąmoningumo bei nuo pat pirmųjų publikacijų itin svarbi lietuvių kalbos norminimo, vartojimo viešajame gyvenime problema. Konstatuojama - nutautėjimas, kuris iškyla gimtosios kalbos nemokėjimo forma, ypač ryškus tose parapijose, kur kunigas yra lenkiškos savimonės. Akcentuodamas problemas, jis ne tik moralizuoja, bet ir ieško ir problemų sprendimo. Jo nuomone, atsakomybę už esamus padarinius ir tautos būklę, privalo prisiimti išsilavinę žmonės ir, jo žodžiais tariant, garbės vainiko jis nepinsiąs, tiems, kurie to darbais nenusipelno. (J. Mažagetas, 1900, p. 171) Šis nusiteikimas aiškiai justi visoje jo publicistikoje: giria teisingą ir dorą darbą, bet ne luomą ar kilmę.

1902 m. parengė bemaž 20 straipsnių leidiniams Varpas, Ūkininkas, Naujienos. Šaulio parašytieji atsiduria pirmuose leidinių puslapiuose, išlipa iš žinučių skilties vis aštriau kritikuodamas valdžią ir kunigų veiklą. Parodė, kad kunigas išsilavinęs, tačiau toks pats paprastas žmogus, kuris savo darbais kuria gerą arba blogą visuomenės nuomonę. Atsigręžta į žmogų nepriklausomai nuo turtinės, luominės padėties, profesijos. Rašyta daug ir įvairių straipsnių, kuriuose detalizuojami ir geri, ir netinkami kunigų darbai. (J. Š. Pakeleivis, 1902, p. 19 - 20) Straipsniuose ryški krikščioniškųjų vertybių dominantė: Šaulys viena didžiausių nuodėmių laiko puikybę. Iš puikybės esą kyla visa grandinė kitų, smerktinų, poelgių.

Atskleisdamas numanomą kelią į tautos būties šviesą: kvietė jungtis į draugijas, kurios būtų orientuotos į aktyvų pilietinį, tautinį gyvenimą, teigė švietimo svarbą, nes per švietimą, kuriuo turėtų rūpintis parapijos aktyvesnieji, labiau mokyti žmonės, atsirastų ne tik raštingumas, bet ir tautinis sąmoningumas. (J. Ž-kštis, 1902, p. 193-195) Viltis dėjo į bendruomeniškumo galią. Galutinai suvokiama, kad tautinę tapatybę kuria minia. Atsiranda gana dažnas jos įvaizdis, iškeliama svarba. Šaulys tiki, kad tinkamai išsilavinusi kritinė masė gali daryti poveikį šalies ekonomikai, bendrajam gėriui, todėl rašydamas įvairius straipsnius nuolat pateikia kitų šalių istorines, ekonomines, politines patirtis ieškodamas tinkamų sprendimų esamai situacijai keisti.

Pirmąsyk už redaktoriaus stalo

1903 m. buvo dukart mažiau produktyvūs, tačiau Šauliui patikėtos leidinių Varpas, Ūkininkas, Naujienos redaktoriaus pareigos. Rašydamas apie emigraciją Šaulys, apsvarsto lietuvių greito nutautėjimo priežastis ir taip apsisprendžia dėl ekonomistų reikšmės tautos gyvenime. Tuomet galutinai griūva iliuzija, kad įmanomas vien kultūrinis tautinis atgimimas be politinio ir ekonominio. Tik stipri ekonomiškai, politiškai savarankiška šalis gali sudaryti sąlygas tautinei kultūrai tarpti, todėl atkakliai teigė ir švietimo reikšmę. (J. Mž.,1903, p.223) Išryškėja neabejotinai pozityvistinė pasaulėžiūra. Tų pačių metų rudenį pradeda ekonomikos studijas Berne, Šveicarijoje, o spaudoje vis  gausėja straipsnių skirtų ekonomikai, politikai.

1904 m. iš parengtųjų daugiausiai dėmesio susilaukė liepą pasirodęs „Caro valdžios teikiamos reformos". (J. Vrp., 1904, 97-99 p.) Šaulys teigė, kad be reikalo džiūgaujama spaudos atgavimu. Tai tik esą reikš atidesnę cenzūrą, spaudos turinys esą būsiąs suvaldytas, kontroliuojami vyksmai. Žinoma, toks požiūris birželio leidinyje Varpas buvo išjuoktas. Pasitraukdamas iš redaktoriaus pareigų ir atsikirtęs pašaipiam feljetonistui priėmė pamoką: atrado naują žurnalistikos žanrą, beje, labai intensyviai praktikuotą ir V. Kudirkos, vieno iš didžiųjų Šaulio autoritetų, kaip labai palankią erdvę socialinių reiškinių kritikai.

Tad juose kaskart ir gvildeno doros sampratą, kuri XX a. pr. spaudoje buvo tiek aktuali ir dviprasmiška, kad Šauliui negalėjo praslysti dažnas publicistų susimaišymas faktuose, patosu ir patetika neretai dangstomas diletantiškumas. Gana tiesmukose pastabose, atskleidžiama, kad ir jam itin svarbi krikščioniškoji etika, tačiau religija negali nustelbti žmogaus, pateisinti nedorų kėslų, nes tai iš esmės prieštarauja jos prigimčiai. Savanaudiškumas, Šaulio nuomone, prieštarauja tiek individo prieš visuomenę būčiai, tiek krikščioniškajai moralei. Feljetonuose dažnai primenama, kad krikščionybėje artimo meilė yra ne emocija, o valios nuostata. (J. Bekampis, 1907, 2 - 3 p.) Dėl feljetonų, doros klausimo, pavyzdžiui literatūroje, dažnai kildavo aštrios polemikos.

Rūpestis dėl švietimo, knygos kultūros

1904 - tų gruodį pakviestas į Vilniaus žinias, Šaulys ir ten laikėsi varpininkų pasaulėžiūros diskurso. Deja, savojo laikėsi ir rašantys katalikiškai spaudai, tad po vienu stogu suburtoje gana spalvingoje kompanijoje, kilo kivirčų tiek dėl leidinio krypties, tiek dėl politinio užsiangažavimo ir kalbos norminimo dalykų. Skaitytojai irgi reagavo: katalikiškos spaudos neskaitė pasauliečiai ir atvirkščiai. Nieko keista, įsisenėjęs konfliktas negalėjo imti ir nurimti be pastangų. Konkrečiai Šaulys bendradarbiavo tik tuomet, kai redaktoriais dirbo pasauliečiai, kuruojant J. Tumui - Vaižgantui, jis, nors ir negausiai, tačiau rašė kitiems laikraščiams, pavyzdžiui, Lietuvos Ūkininkas, Skardas, Žarija, išlaikydamas savitas temines linijas: apie valstiečių, darbininkų padėtį, kovą, streikus, įvairius judėjimus kitose šalyse, caro valdžios reakcingą politiką.

1905 m. tai, kas buvo girdėti tik užsiminimais leidinyje Varpas, laikraštyje Vilniaus žinios suskamba drąsiai: būtina nedelsiant rūpintis tautos švietimo reikalais. Būtent per knygų turinį įžvelgė realią galimybę perduoti valstybingumo, pilietiškumo pagrindus tautai. ( J. Bekampis,1905, 1-2 p.) Publikaciją Mųsų apšvietimo reikalai galima įvardinti kaip vieną svarbesnių iš skirtų XX a. pradžios lietuvių literatūros realijoms aptarti, švietimo problemoms įvardinti. Gausiai rašė ir apie knygos kultūrą, literatūros būklę.

Pakinta retorika. Straipsniai iš emocingų, įtaigių, tačiau dažnai ganėtinai radikalių, tampa analitiški, kur ryškiai galima atsekti įvykio ir pasekmės priežastingumą, aiškų filosofinį pagrindą, perskaitytas knygas. Nuomonei pagrįsti pavyzdžių jau nebeieškojo kaimyno kieme, rėmėsi kitų šalių istorine, politine, ekonomine patirtimi, todėl didelis dėmesys tenka Prūsijos lietuvių patirtims. Leidinyje Vilniaus žinios išmėgino ir feljetono žanrą, kur ugdė piktai pašaipų skaitytojo požiūrį į visuomenei žalingus reiškinius. Apskritai, Vilniaus žiniose galima atrasti tokio tipo publicistikos, kurios nebuvo niekur kitur. Būtent ten, užsiimta literatūrine publicistika, provokuotos polemikos, kalbėta apie meno estetiką, literatūros vaizdavimo ribas, knygos paskirtį. Daug dėmesio skirta ir šalies istorijai, kultūros reiškiniams.

Kalbant skaičiais, Šaulio publicistika aukštyn šoktelėjo būtent 1905 m.. Tuomet parengta Vilniaus žinioms - 21, keli - leidiniui Lietuva, savaitraščiui Vienybė lietuvininkų. Daugiausia dėmesio skirta literatūrinei publicistikai, švietimui, Prūsijos temai. 1906 m. aptinkamas vos vienas įrašas. Ir tas pats laiškas redakcijai, kuriame atskleidžiama, kad verčiamas kūrinys. 1907 m. vėl - 15. Keli iš jų skirti Lietuvos Ūkininkui, o nuo spalio pradeda rašyti pasaulietinės krypties Vilniaus žinioms. Būtent tada gana dažnai naudojasi feljetono žanru kalbėdamas apie aktualias visuomenės problemas, piktžaizdes. Kitais metais parengdavo apytiksliai po 11 publikacijų. Palaipsniui vis mažiau. 1912 m. grįžo iš Berno į Lietuvą ir iki 1915 m. dirbo finansininku Vilniaus žemės banke. Galima sakyti, kad 1911 - 1913 m. jo energija nukreipiama kitur ir straipsnių pasirodo itin mažai. Per minėtą laikotarpį išspausdino vos kelias publikacijas Lietuvos žiniose.

Paprastai, jei Šaulys trumpam stoja publicistikoje, netrukus pristato verstinę knygą. 1903 m. taip nutiko su Eschilo drama, 1904 m, Antigone, 1905 m Kas tie Socialdemokratai, 1906 Naująja Zelandija, o 1913 m.  ­- Nihilistai, tiesa, leidinys jo redaguotas, išvestas kito autoriaus.

Lietuvos valstybingumo vizija pagal LDK tradiciją

Apytiksliai nuo 1913 m., matyti, vis dažniau ieškojo bendro gerovės vardiklio, smerkė susiskaldymą, skatino visuomeniškumą, pilietiškumą. Nusistovi nuomonė dėl tautiškumo ir valstybingumo. Tai susijusios, bet atskiros sąvokos. Jų netapatina. Nebekvestionuojama, kurie lenkai gyvenantys Lietuvoje yra tikri lenkai, kurie tik nutautėję lietuviai, tačiau primenama, kad pilietinės pareigos priklauso tos, kurios valstybės pilietybė turima. Iškelia įdomią temą - tautybė gali būti pasirinktina kaip ir pilietybė. Svetimos kultūros įtaka yra svarbi individui ir jo pasirinkimams, tačiau tik jo paties apsisprendimu, o ne dėl genetinių ar kitokių priežasčių. Lietuviai jaučiasi labiau priklausą Lenkijos tautai negu Lietuvos, tačiau tai jų neatleidžia nuo pilietinės pareigos šaliai, kurios pilietybę jie turi. Pilietybė įpareigoja būti ištikimu kraštui lygiai taip pat kaip tautybė - tautai. Tačiau pilietybė nėra suprantama vien etnine prasme: Lietuvos piliečiu sėkmingai gali būti ir lojalūs krašto politikai, ekonomikai, ir Lietuvos realijoms apskritai, lenkai nepriklausomai nuo to ar jie nutautėję lietuviai ar grynos lenkų kilmės. Šauliui būdingas nacionalizmas, tačiau jis nėra radikalus. Nacionalizmas nėra iškeliamas aukščiau valstybingumo kaip ir valstybingumas aukščiau nacionalizmo. Valstybę gali sudaryti ir piliečiai nesusiję tautiniais ryšiais. (J. Bekampis, 1914, p.1)

Žano Žako Ruso pėdomis

 Sėkmingai operuodamas politinės minties istorijos, teisės, filosofijos patirtimis ieško būdų kaip neardyti Lietuvos valstybingumo pagrindų ir teigia, kad siekiant sujungti teises ir pareigas bei grąžinti teisingumą, būtini susitarimai ir įstatymai. Valdymas grindžiamas, pasak jo, bendrąja valia. Nesyk pasigirsta Ž. Ž. Ruso socialinės sutarties teorijos pagrindai. Būtent jais remdamasis Šaulys siūlo rasti bendrą visuomenės gerovės vardiklį.

Iškyla dar vienas aktualus publicistikos temų laukas - rūpestis dėl politinio susiskaldymo, kai tautiniai, visuomeniniai, ekonominiai interesai atsiduria antrame plane po individualiųjų taip paneigiant visuomeninio susitarimo galimybę, kuria remiasi demokratija. Politinis susiskaldymas turi reikšmingų socialinių padarinių: skatina visuomenėje tarpusavio nepasitikėjimą, susvetimėjimą, nuotaikas nukreiptas į priešiškumo eskalavimą, kovos taktikų, bet ne ekonomikos ar valstybingumo, kūrimą. Piliečio ir visuomenės konfrontacija yra abipusiai nenaudinga.

Šaulys atmeta prievartinę, jėga primestą teisę, tačiau siūlydamas laisvę rinktis kartu uždeda ir apynasrius įpareigodamas nesipriešinti daugumos nuomonei. Pilietybė yra kur kas daugiau negu tautybė, tačiau suderinama. Suvokdamas istorinę Lietuvos multikultūriškumo situaciją, siūlo nenaikinti kultūrinių, tikybinių skirtumų, tačiau iš valstybės piliečių tikisi lojalumo tuomet, kai to reikalauja valstybiniai reikalai. Šiuo požiūriu remiantis galima ir tokia kategorija kaip Lietuvos lenkas, kuris ištikimas savo tautos, kultūros tradicijai, tačiau tuo pat lojalus valstybei, kurioje gyvena.

Matyti, per intensyvų ir netrumpą laiką parengta daug straipsnių ne tik apie tos dienos problematiką, bet ir gvildenančių istorinius, teisės, politikos, kultūros klausimus, kurie savo aktualumu niekuo nenusileistų ir šiandienos dienraščiams, pavyzdžiui, lietuvių - lenkų ginčų klausimas istoriniame, teisiniame valstybės politikos kontekste, pilietybės - tautybės sąsajos, kurios teikia ir privilegijų, ir įpareigoja dirbti, taip pat valstybingumo pamatai, nacionalizmo keliamos grėsmės ir kt. Esama daug intertekstų: skaitytų knygų citatų, aliuzijų, palyginimų, patirčių, kurios leidžia analizuotiną reiškinį suvokti plačiame Europinės mokslo minties kontekste.

Parašytus straipsnius būtų galima suskirstyti į dvi grupes pagal juose juntamą filosofinį pagrindą, kuriuo motyvuojama pasaulėžiūra. Pirmai grupei priskirtina iš dalies marksizmo, iš dalies pozityvizmo teorijos, kurių laikosi apytiksliai iki pat 1908 m. Tačiau pamažu kovos, pažangos idėją išstumia visuomenės susitarimo idėja, reliatyvizmas. Tuomet galima justi F. Nietzsche, Ž. Ž. Ruso filosofines įtakas. Nustojama žavėtis kova, ar atstovauti skriaudžiamą socialinį sluoksnį, ir pradedama mąstyti kitomis kategorijomis. Kova veda į skilimą, sutartis - vienybėn. Parašo ištisą seriją straipsnių, kuriuose išdėsto tokio požiūrio pavojingumą. Atsiranda demokratijos idėja. Atmetamas kraštutinis nacionalizmas. Ieškoma abipusės gerovės, susitarimo. Tačiau konfliktas su aplinka kyla dėl multikultūrinės Lietuvos idėjos, kurią Šaulys gausiai tiražavo vėlesnėje publicistikoje. Tai nebuvo populiaru kalbiniu pagrindu atgimstančioje Lietuvoje. O Šaulys visomis išgalėmis stengėsi parodyti, kad svarbiausia yra lojalūs piliečiai, nesvarbu, kokios tautybės bebūtų.

Jam būdingas gyvas publicistinis stilius ir kandūs pastebėjimai bei drąsus nuomonės išdėstymas, nepaisant, ar ji bus populiari, ar ne. Tiesa, gana dažnai Šaulio mintys persismelkusios politinėmis kairiųjų demokratų idėjomis, tačiau XX a. I p. būti politiškai neutraliu spaudos veikėju buvo praktiškai neįmanoma, nes valstybingumo reikalai gerokai visiems suko galvas. Kuo toliau, tuo labiau  ryškėja humanistinės vertybės. Centre atsiduria žmogus, o ne tam tikra idėja. Idėjos yra svarbios tiek religinės, tiek politinės, tačiau tik tiek, kiek jos tarnauja žmonių laisvei ir tarpusavio gerovei kurti.

Patardamas viešai moksleiviams dėl naujo leidinio rengimo, Šaulys išsako XX a. pradžios socialinės tikrovės esmę: „Pradedant laikraštis leisti reikia aiškiai apsibrėžti pamatą, ant kurio norima atsistoti, kad patsai laikraštis žinotų, į ką ir kaip turi kalbėti, ir kad skaitytojai iš pačių pradžių tikri būtų, su kuo turį reikalą. [...] Pirmeivių ir klerikalų nebesutaikysi, nes juos perskyrė patsai gyvenimas ir kasdien vis labiau skiria; kiekvienas iš jų dviejų turi skirtus idealus, skirtus kelius prie jų - tai du, gali sakyti, atskiru pasauliu, tarp kurių visuomenės gyvenime koks tik tėra santykis, jog kiek vienas laimi, tiek antrašai pralaimi, ir priešingai. Tokie santykiai dabar yra mūsų visuomenės gyvenime, o ne kitokie, tegali būti ir tarp moksleivijos, kuri, juk ne kita kas yra, kaip tik tos pačios visuomenės vaisius ir ateitis." (J. Bkm. 1909, p.2) Atvirą požiūrį į šią socialinę tikrovę galima atrasti ir kituose straipsniuose.

Nuo 1914 m. iki pat 1917 daugiausia rašo leidiniui „Lietuvos žinios". Dėmesys -  tarptautinių santykių temoms, gausu žinių apie karą. Straipsniai lakoniški, neretai reportažinio tipo, bet esama ir analitinių. Iš jųjų galima atsekti Šaulio gyvenimo aktualijas: 1915-1918 m. dalyvavo įvairiose konferencijose, kuriose aptarti Lietuvos valstybingumo atkūrimo klausimai. Svarbesnės iš jų vyko 1916 - tais  Lozanoje - Pavergtųjų tautų bei 1917 m. Stokholme -  Rusijos bei Amerikos lietuvių konferencijos. Spaudoje iš šių veiklų etapo galima rasti atgarsių. Tiesa, 1916 m. rastas vos vienas, beje, pirmąsyk pasirašytas vardu ir pavarde bei nepamirštant mokslinio laipsnio. Įdomu tai, kad tai bemaž vienintelis straipsnis su bendraautoriais. Dr. J. Šaulys, A. Žmuidzinavičius, S. Kairys  leidinyje „Dabartis" gegužės 20 dienos numerio 1 puslapyje rašė apie Rusijos kitataučių šauksmą.

1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje įvykusioje Lietuvių konferencijoje Šaulys išrinktas į Lietuvos Tarybą generaliniu sekretoriumi ir pirmuoju vicepirmininku. Apie šį lietuvių suvažiavimą informuoja „Lietuvos Aide", vėl pasirašydamas savo pamėgtu J. Bekampio slapyvardžiu. Tiesa, vėl justi nerimas, kad vidaus problemos, susiskaldymas, asmeniniai nesutarimai, ambicijos sutrukdys siekti svarbiausiojo tikslo - Lietuvos Nepriklausomybės.

 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas apie kurį praneša taipogi „Lietuvos Aide". Tik jau pasirašo tikruoju vardu ir pavarde. Bekampio slapyvardis lieka draudžiamos spaudos istorijos dalimi. Nuo 1918 m. vasario 16 d. daugiausia dirbo diplomato pareigose. Į spaudą grįžta tik retsykiais, sunkesniais Lietuvai momentais, pavyzdžiui, 1924 m. apsiima redaguoti naujai leidžiamas „Klaipėdos žinias". Bet gi kam kitam būtų buvę galima patikėti redaktoriaus stalą krašte, kuriame dar tik ką šviežiai (1923 m. sausį) praūžė Klaipėdos krašto gyventojų sukilimas, inicijuotas Lietuvos vyriausybės ir Lietuvos Šaulių sąjungos protestuodamas prieš Versalio sutarties nutarimą valdymo teises suteikti Antantei. Bemaž 3 metus Antantės valstybių vardu Klaipėdą valdė Prancūzijos atstovas. Jurgis Šaulys sėsdamas už redaktoriaus stalo, aiškiai įvardijo būsimo leidinio kryptį: tai Klaipėdos ir visos Lietuvos laikraštis rengiamas lotynų raidėmis ir literatūrine kalba.

 

Šaltiniai

1.      Mžgts [Šaulys Jurgis]. 1900. Vaisinga buvo savo veikalais Švekšna... Tėvynės sargas. Nr. 6/7, 68 p.

2.      J. Mažagetas [Šaulys Jurgis]. 1900. Šįmet švėkšniškiai pradėjo statyti naują murinę bažnyčią... Ūkininkas. Nr. 11, 170 p.

3.      J. Š. Pakeleivis [Jurgis Šaulys], 1902, p. 19-20.

4.      J. Ž-kštis [Šaulys Jurgis], 1902, p. 193-195.

5.      J. Bekampis [Šaulys Jurgis]. 1907. Tvirtos valios žmonės... Vilniaus žinios. Lapkr. 24 (gruod. 7), nr. 202, 2 - 3 p.

6.      J. Mž. [Šaulys Jurgis]. 1903. Kelios žinios apie mūsų išeivystę ir išeivius. Varpas. Nr. 9/10, 223 p.

7.      J. Vrp. [Šaulys Jurgis]. 1904. Caro valdžios teikamos reformos. Varpas. Nr. 7, 97-99 p.

8.      J. Bekampis. [Šaulys Jurgis]. 1905. Mųsų apšvietimo reikalai. Vilniaus žinios. Kovo 30, nr. 81, 1-2 p.

9.      J. Bkm. [Šaulys Jurgis]. 1909. Prie moksleivių laikraščių pakraipos. Lietuvos žinios. Lapkr. 21 (gruod. 4) 1 - 2 p.)

10.  J. Bekampis [Šaulys Jurgis]. 1914. Karo aukų šelpimas ir mūsų krašto lenkai. Lietuvos žinios. Lapkr. 23 (gruod. 6), 1 p.

11.   J. Bekampis [Šaulys Jurgis]. 1915. Dėlei pastarųjų  lietuvių - lenkų kivirčų. Lietuvos žinios.Bal. 8 (21), 1 p.

 

Literatūra

12.  1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai. 2006. Sud. Bukaitė V. Vilnius.

13.  Lietuvių enciklopedija. 1963. 36 tomai. T. 29. Bostonas: Mc Griwer.

14.  Lietuvių enciklopedija. 2013. T. 23. Vilnius.

15.  Lietuvių literatūros enciklopedija. 2001. Vilnius.

16.  Lietuviškieji slapyvardžiai. 2004. Vilnius.

17.  Kaniavienė D. Jurgio Šaulio literatūrinė publicistika (1899 - 1917). Baigiamasis magistro darbas. Vadovė prof. dr. R. Bončkutė. Klaipėdos universitetas. 2014 m.

18.  Truska  L. 1996. Antanas Smetona ir jo laikai. Vilnius, p. 26-27.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-09-11 11:42
 
 

Komentarai (5)

Jūsų el. paštas

Daiva

2015-10-27 12:37

O kur dar daugiau būtų galima rasti informacijos apie diplomato veiklą?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Jonas

2015-09-20 09:23

Kas parašys Lietuvos žurnalistikos istoriją?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media