2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Jonas Laurinavičius: Zenonas Lapinskas, buvęs mūsų laikraščio redaktorius...

2015-07-02
 
Zenonas Lapinskas

Zenonas Lapinskas

 

Jonas Laurinavičius

Jaučiu pareigą parašyti apie Zenoną Lapinską, Kaišiadorių rajono laikraščio redaktorių, nes niekas kitas to padaryti nebegali: visi kūrybiniai darbuotojai, kurie su juo dirbo - jau  išėję į Amžinybę...

Taigi...

Buvo 1962-ieji, septynioliktieji pokario metai, dešimtieji po paskutinių trėmimų į Sibirą. Kaišiadorių veidas buvo nykus. Vienutėlis trijų aukštų 24 butų mūrinis namas K. Požėlos (dabar Gedimino ) g. 36, keli aštuonbučiai. Nemaža dalis įstaigų - rajkooperatyvas, paštas, metrikacijos biuras, visuomeninio maitinimo įmonių administracija ir kita - mediniuose namukuose, daugiausia perkeltuose iš kaimų, ištrėmus jų šeimininkus. Kur Paukštininkų mikrorajonas, ten miestelio gyventojų daržai. O gyventojų - vos 4 tūkstančiai. Mediniame buvusių tremtinių name ir rajono laikraščio redakcija - Vytauto g., keli maži kambarėliai, dešimt darbuotojų. Keturių puslapių laikraštis leidžiamas tris kartus per savaitę. Spausdinamas Kaišiadoryse. Siaubingai neįdomus. ,,Valdiški" straipsniai, daugiausia apie varganus kolūkius, kuriuos laikraštis mokė, kada arti, sėti, kada daržus ravėti, nepamirštant, kad pagrindinė gamybos augimo varomoji jėga - socialistinis lenktyniavimas. 1962 m. pavasarį įvyko vadinamoji rajonizacija - stambinami rajonai. Prie Kaišiadorių rajono buvo prijungta didelė dalis Jiezno rajono. Kartu buvo sujungti į vieną ir dviejų rajonų laikraščiai - Kaišiadorių ir Jiezno. Jis buvo pavadintas tada labai optimistiškai, o dabar su neslepiama pašaipa tariamu ,,Į komunizmą" pavadinimu. Ir jis buvo... LKP CK ir LTSR Ministrų Tarybos laikraštis prie Kaišiadorių teritorinės-gamybinės kolūkių ir tarybinių ūkių valdybos. Po pusmečio jo pavaldumas buvo pakeistas - jis tapo Partijos rajono komiteto ir rajono vykdomojo komiteto laikraščiu - ,,organu". Laikraščio redaktoriumi nuo 1962 metų gegužės 1 d. paskiriamas Zenonas Lapinskas.

 ***

 Jis į Kaišiadoris atsikėlė iš Rokiškio. Buvo dirbęs Rokiškio 1-osios vidurinės mokyklos direktoriumi, rajono laikraščio ,,Po Spalio vėliava" redakcijoje. Ir su jo atėjimu redakcijos veikla visiškai pasikeitė - įgavo gyvastį, įsiviešpatavo kūrybinė atmosfera, ėmė gerėti žurnalistų darbo ir buities sąlygos, stiprėti redakcijos materialinė bazė, keistis laikraščio turinys ir forma, atsirado naujos rubrikos, publikacijų žanrų įvairovė, literatūriniai-publicistiniai konkursai, buriami neetatiniai korespondentai, atsakingai žiūrima į skaitytojų laiškus.

 Z. Lapinskui ateinant į redakciją, joje dirbo septyni kūrybiniai darbuotojai. Tačiau daugelio jų kūrybinės galios buvo ribotos, jie neatitiko redakcijos keliamų reikalavimų. Tai redaktorius ir ėmėsi nuo žurnalistų paieškos. Kaip uraganas į redakciją įsiveržė Jonas Raudeliūnas, atėjęs čia iš respublikinio dienraščio ,,Komjaunimo tiesa". Tai buvo anų laikų žurnalistas-legenda, kilęs iš Žaslių apyl. Padalių kaimo. Baigęs septynmetę (vėliau, rodos, ,,sukombinavęs" vidurinės-vakarinės mokyklos baigimo atestatą), dirbęs traktorininko padėjėju ir staiga iškilęs iki vieno produktyviausių Lietuvoje žurnalistų. Rašęs lietuvių ir rusų kalbomis, jo apybraižas spausdino Maskvos žurnalai, Vilniuje išleido dvi apybraižų knygas. Jei mašininkė Vanda (redaktoriaus žmona)sutikdavo, tai jis straipsnių, reportažų, apybraižų net nerašydavo, o greitai vaikščiodamas po kambarį diktuodavo. Iš Kazokiškio aštuonmetės mokyklos pasikvietė literatą, knygų vertėją iš rusų kalbos Vacį Bukauską. Kaune susirado puikų fotografą, tačiau visai negirdintį Praną Dubosą. Iš ten į Kaišiadoris ėmė važinėti Birutė Barysaitė, Eleonora Garbačenokaitė, Jonas Dosinas... Dar vėliau į redakciją pakvietė Ramunę Lazauskaitę, Stasę Šeštakauskaitę, Nijolę Ulozaitę, Julių Pastarnoką... Vieni iš jų tapo žinomais žurnalistais, kiti, neišlaikę kūrybinės konkurencijos ar dėl kitų priežasčių, iš žurnalistikos pasitraukė. Esu dėkingas likimui, kad 1964 m. rugsėjo 16 d. jis ir mane mėnesiui (bandomajam laikotarpiui) priėmė į redakciją. Matyt, redaktorius pamiršo parašyti kitą įsakymą, kad mane priima nuolatiniam darbui, tai aš tą bandomąjį laikotarpį varau iki šiol - jau penkiasdešimt pirmuosius metus.

 ***

 Redaktoriaus pastangomis visi redakcijos žmonės gavo butus. Tais laikais didžiausia problema buvo gauti ne darbą, o butą. Jį organizacijoms skirdavo nemokamai, tačiau būdavo didžiulės eilės butui gauti. Ypač sunku su butais buvo Kaišiadoryse, kur iki Paukštyno kvartalo statybos gyvenamieji namai buvo beveik nestatomi. Žmonės nuomojosi kambarius pas gyventojus, kartais  dešimtmečius laukdami buto. O  Z. Lapinskas, pasinaudodamas gera laikraščio reputacija, savo įtaka rajono valdžiai,  per 2-3 metus įstengė pasiekti, kad visi redakcijos darbuotojai gautų butus su visais buitiniais patogumais - su viena išimtimi. Žurnalistas V., dar negavęs orderio butui, nuėjo į restoraną atšvęsti... Iš džiaugsmo tiek prisiliuobė, kad vos parėjo. Tai buvo jo nelaimė - gatvėje ar kur sutiko partijos rajono komiteto pirmąjį sekretorių. Ryte sekretorius paskambino redaktoriui. Z. Lapinskas vos ne pažaliavo iš pykčio, nuoskaudos: girdi, aš per tokį vargą išrūpinau butą, o jis man iškrėtė tokią kiaulystę - prisitvatino vos ne iki žemės graibstymo. Norėjo rašyti rajono vykdomajam komitetui, kad redakcija atsisako jai skirto buto, bet paskui atlėgo: gal per didelė bausmė talentingam žmogui, gal užteks jam skirti naują butą, bet be buitinių patogumų. Taip ir buvo padaryta.

 Z. Lapinskas rado apgailėtiną redakcijos materialinį būvį. Ji neturėjo automobilio, tik kažkokį suklerusį motociklą, kurį vos ne po kiekvienos išvykos į kaimą reikėdavo dvi tris dienas remontuoti. Neturėjo fotoaparato. Patalpos buvo šildomos krosnimis (malkomis). Laikraštis buvo renkamas rankiniu būdu, po vieną raidę, popierių gaudavome rulonais, kurie plokščiajai spausdinimo mašinai netiko: reikėjo pjaustyti. Trečdalis popieriaus eidavo į atliekas. Z. Lapinskas per kelerius metus visus tuos reikalus sutvarkė. Redakcijai suteikė patalpas (keturis kabinetus) Tarybų (dabar Savivaldybės) rūmuose, iš Vilniaus atriedėjo naujas ,,Moskvičius". Keturi žurnalistai gavo po fotoaparatą. Nors spaustuvė nepriklausė redakcijai, tačiau daugiausia Z. Lapinsko ,,zirzenimu į valdžios ausis", buvo gautas linotipas. Greičiau buvo surenkamas laikraštis, lengviau buvo taisyti  korektūros klaidas.

 Iškart pasikeitė laikraščio turinys, publicistikos lygis. Pats redaktorius daug rašė. Ne vien iš ideologinių renginių, kas buvo privalu, bet ir šiaip: apybraižas apie žmones, reportažus iš įmonių, mokyklų, rengė interviu su žymiais rajono ir respublikos kultūros, ūkio veikėjais (buvo nuvažiavęs pas komunalinio ūkio ministrą Eduardą Karlo, parengė interviu su juo). Rašė daug. Štai vien 1967 m. rugsėjo 19-30 dienomis rajono laikraštyje buvo paskelbti keturi ilgi Z. Lapinsko tekstai: ,,Ten, kur gėlės gauna kelialapius" (iš Žiežmarių šiltnamių), ,,Kai žmogus palieka pėdsaką" (iš žemės ūkio technikos susivienijimo), ,,Keliai ir estetika" ir ,,Viena diena vienoje (Kairiškių) mokykloje". Visos publikacijos buvo iliustruotos paties redaktoriaus nuotraukomis. Žurnalisto pastabose iš Susivienijimo redaktorius rašė: ,,Iš žurnalisto bloknoto... O ką daryti, jei tas bloknotas tuščias? Būna taip: ruošiesi į komandiruotę, dar namuose apytiksliai sudarai planą, kartais net būsimojo straipsnio rėmus sustatai, o nuvykus viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Prabūni valandą, dvi, kartais tris ir bloknoto iš kišenės neišsitrauki. Ne todėl, kad minčių nėra. Todėl, kad jų labai daug, kad ne visas mintis gali vienu brūkštelėjimu įnešti bloknotan". Manau, kad tai yra pajutę visi žurnalistai. Z. Lapinskas nebuvo kabineto žmogus. Jis vis važiuodavo per kaimus, eidavo per rajono įstaigas, organizacijas. Ryte atskuba į darbą, ,,suskelia" vieną kitą anekdotą, humoristinį atsitikimą iš valdžios veiklos, paklausia, kas ką žada daryti iš suplanuotų savaitės darbų, ima fotoaparatą ir pirmyn! Prifotografuodavo, o vakarais namuose vonioje ryškindavo fotojuosteles, darydavo nuotraukas. Nevengdavo ir smulkaus žanro: informacijų, replikų (su nuotraukomis ir be jų)... Pagrindinė jo nuostata buvo - nenurimti, ieškoti naujovių. Mes buvome beprotiškai varžomi ideologinių varžtų, nes spauda buvo partijos ginklas kovoje už šviesų komunistinį rytojų". Prie kiekvienos valdžios žmogaus gyvenimas būna savaip ir džiugus, malonus, savaip ir sunkus, blankus. Daug įdomaus vadinamuosiuose darbo kolektyvuose išvysdavome, išgirsdavome. Betgi redakcija gaudavo ilgiausią sąrašą iš Glavlito, ką galima ir ko negalima rašyti, kas susiję su valstybės paslaptimi. O tos paslaptys - kaip kokie kuriozai: galima rašyti apie atskirus autoįvykius, bet negalima rašyti, kiek jų buvo rajone per savaitę, mėnesį, galima rašyti apie alkoholiką, bet negalima rašyti, kiek iš viso kolūkyje yra alkoholikų, kad yra sergančių tuberkulioze, bet negalima rašyti, kiek tuberkuliozininkų yra dispanserizuota rajone. Ir tokių draudimų - visa litanija, kuri kasmet vis ilgėjo. Z. Lapinskas supažindindavo mus. Mes be jokio vargo prisilaikėme reikalavimų: jei negalima, tai negalima. Bet kartais kluptelėdavome ir lygiame kelyje. Kartą nepagalvoję išspausdinome grupės Kairiškių aštuonmetės mokyklos mokytojų laišką, kodėl jie pagal talonus negali nusipirkti miltų. Mat parduotuvėse trūko miltų, todėl ,,darbo kolektyvų" profsąjungos iš rajkoopsąjungos gaudavo talonų, kuriuose buvo įrašyta, kiek tau skirta parduoti miltų. Kairiškiečiai mokytojai vis negaudavo nusipirkti miltų, todėl parašė skundą redakcijai, o Z. Lapinskas, neradęs draudžiamų skelbti žinių sąraše talonų miltams, baldams, kitoms prekėms, pats parengė skundą laikraščiui. Ir išėjo liapsusas! Tuoj į tarybų rūmus ,,ant kilimo". Atrodo, antrasis sekretorius (rusas) iškvietė. Redaktorius grįžo pajuodęs. Tik po kurio laiko pasakė, koks reikalas: ,,Velnias davė tą skundą spausdinti. Tai laikoma šiurkščia politine klaida. Tame pačiame laikraščio numeryje pompastiškai prirašyta apie socializmo laimėjimus kuriant komunizmą, o štai keliolikos eilučių skaitytojų laiškas visą tą pompastiką paverčia niekais - mokytojai net pagal talonus negauna nusipirkti kelių kilogramų miltų! Kur redaktoriaus budrumas?! Tai turbūt per visą darbo laiką ši publikacija buvo nemaloniausia. Gal būtų ir didesnių bėdų sau ja, bet visa laimė, kai pradėjo aiškintis, kas tie laiško autoriai, ar jie neturi tamsių biografinių faktų, pasirodė, kad viena iš pasirašiusiųjų - net komunistė, o kitos jaunos mokytojos - komjaunuolės... Tad buvo nuspręsta neeskaluoti Z. Lapinsko ,,darbo broko", pasitenkinta pastaba... Tai buvo 1964-aisiais.

 Redaktoriaus iniciatyva buvo rengiamos vadinamosios laiškų dienos apylinkėse, kolūkiuose. Pagal iš anksto suderintą grafiką į kaimus buvo išvežiojamos pašto dėžutės, į kuriais buvo prašoma gyventojų parašyti, ko jie pasigenda laikraštyje, kokių rūpesčių turi, kaip dirba autotransportas, parduotuvės, paštas ir t.t. Į dėžutes žmonės prikišdavo visokių skundų, bet visur daugiausia apie tą patį: trūksta kasdienės paklausos prekių, autobusai nesilaiko eismo grafikų, blogai dirba avalynės taisyklos ir pan. Į laiškų aptarimus važiuodavo rajono įstaigų vadovai, redaktorius, koncertuodavo saviveiklininkai. Apibendrinta medžiaga buvo spausdinama laikraštyje.

 Kaišiadorių rajone buvo gaminami klijai, dažymo aparatai, sviestas, medžio dirbiniai (Žaslių ,,Spartuolyje"). Sunkumų būdavo su gaminių kokybe. Nors nuo tų rašymų laikraštyje mažai kas pasikeisdavo, bet tai būdavo svarbi aktualija ir Z. Lapinskas sumanė siųsti žurnalistus kaišiadoriečių gaminių adresais - kaip vartotojai juos vertina. Mane buvo išsiuntęs į Baltarusiją - į Lydą, pas statybininkus, kurie naudojosi kaišiadoriečių pagamintais dažymo aparatais. Kitus - kitais adresais. Visi parengėme netrumpas publikacijas.

 Žurnalistai dirbo daug, praktiškai - be poilsio dienų, nes savaitgaliais būdavo galybė visokių renginių ir reikėdavo apie juos rašyti.   Atlyginimas ir honorarai buvo menki. Tačiau redaktorius Z. Lapinskas sugalvojo (ir mums siūlydavo galvoti), kaip prisidurti pinigėlių. Vienas iš tokių būdų - kolūkių literatūriniai-publicistiniai konkursai, skelbiami žurnalistams ir neetatiniams korespondentams. Konkurso nugalėtojams kolūkio valdyba skirdavo nemenkas pinigų sumas. Konkurso rezultatų susumavimas vykdavo kolūkių-organizatorių kultūros namuose. Saviveiklininkai surengdavo koncertus, o Z. Lapinskas ir pats užtraukdavo vieną kitą ariją iš operų. Tad būdavo ir pramoga, ir premija kišenėje.

 Z. Lapinskas buvo literatūros, ypač poezijos, mėgėjas. Turbūt šiuo mano sakiniu bus pirmą kartą paskelbta, kad jis pats eilėraščius rašė. Kai kas buvo ir paskelbta laikraštyje, tik ne pavarde, o slapyvardžiu - A. Kalvaitis. Tai buvo satyriniai posmai. Redaktorius iš rusų kalbos vertė epigramas, miniatiūras. Kol redakcijoje nedirbo V. Bukauskas, Z. Lapinskas eiliavo ir tais laikais populiarų Algio Vikio humoristinį paštą. Tačiau svarbiausia tai, kad redaktorius Z. Lapinskas labai palankiai žiūrėjo į rajono literatus, į rajoną atvykstančių poetų, rašytojų kūrybą. Prie rajono redakcijos veikė literatų būrelis. Vienas iš šio būrelio veiklos koordinatorių buvo pats redaktorius, o literatų kūrybą publikacijai rengė V. Bukauskas, kartais atsakingasis sekretorius Benjaminas Uždravis. Laikraštyje vis pasirodydavo literatūros ir meno puslapiai, vėliau pavadinti ,,Atžalomis", redakcijoje vykdavo rajono literatų susirinkimai, aptariama kūryba. Pakanka pasakyti, kad prie Z. Lapinsko savo kūrybos kelią pradėjo Nijolė Blaževičiūtė, Kaišiadorių vidurinės mokyklos moksleivė, būsimoji poezijos knygos ,,Vienatvės valandą" autorė. Mūsų rajono laikraštyje pirmą apsakymą išspausdino ir Nijolės mokytoja, būsimoji rašytoja ir poetė Emilija Liegutė-Balionienė. Čia buvo išspausdinti ir Marytės Akmantavičiūtės (dabar - Kavaliauskienės) moksleiviški eilėraščiai. Šiuo metu Marytė penkių poezijos rinkinių autorė, jos tekstais sukurta dainų, kurios kartais nuskamba per radiją, televizijos pageidavimų koncertuose, per populiarią televizijos laidą ,,Duokim garo".

 Z. Lapinskas vizavo ,,Spausdinti" pirmuosius kūrinėlius rajono literatų Stanislovo Abromavičiaus, Klemenso Kazlausko, Viktoro Brazausko, Inezos Janonytės-Buitkuvienės, kurie dabar rašytojai, poetai, knygų autoriai.  Buvo išspausdinti Kaišiadorių rajone dirbančių mokytojų skulptoriaus Vytauto Mačiuikos, Stasio Volko, Irenos Šarmavičiūtės, Almos Bernatonienės, Zofijos Rabačiauskaitės, kitų eilėraščiai. Dar šiek tiek noriu parašyti apie Juozą Baltušį. Jis tais laikais lankėsi Kaišiadoryse. Po susitikimo su skaitytojais redakcijai jis sutiko palikti apsakymą ,,Ko nepasakė Laukys". Apsakymas buvo išspausdintas. Netrukus J. Baltušis redakcijai atsiuntė kelionių įspūdžių po JAV knygą ,,Tėvų ir brolių takais". Knygą puolėme skaityti, net kai kurie partijos rajono komiteto darbuotojai paprašė paskolinti ir jiems. Reikalai tuo neužsibaigė. Nepaisant to, kad partiniams funkcionieriams knyga žavesio nesukėlė, nes per daug buvo išgirta  Amerika, V. Bukauskas parašė ilgoką ir palankią knygos recenziją. Redaktorius leido išspausdinti. Niekas iš rajono valdžios už tai Z. Lapinsko nepuolė, bet ir nepagyrė, teburbtelėdami: ,,Gal nereikėjo. Juk respublikinė spauda apie šią knygą - nė žodžio". Taip ir buvo: knyga buvo ignoruojama, nors skaitytojai ir palankiai ją vertino. Knygos recenzija turbūt labiausiai buvo sujaudintas pats J. Baltušis. Jis atsiuntė padėkos laišką, kuris irgi laikraštyje buvo paskelbtas. Rašytojas taip ir atviravo: Kaišiadorių rajono laikraštis kol kas vienintelis Lietuvoje, kuris nepagailėjo tiek daug gerų žodžių apie knygą ,,Tėvų ir brolių takais". O tai buvo padaryta tik Z. Lapinsko dėka. Malonu prisiminti ir tai, kad ,,Lapinsko laikais" rajono laikraštyje buvo spausdinami dar niekur nepublikuoti keli Pauliaus Širvio, Marcelijaus Martinaičio, Algimanto Pabijūno, kitų poetų eilėraščiai - tai vis po jų viešnagių Kaišiadoryse. Jie turėtų būti įdomūs literatūros tyrinėtojams, žurnalistams. Gaila, kad iš kūrybinio darbo greit pasitraukė gabios rajono moksleivės literatės Onutė Rasiukevičiūtė, Janina Kasilauskaitė (abi iš Žiežmarių), Janina Pupalaigytė (iš Žaslių). Redaktorius daug iš jų tikėjosi. Z. Lapinskas ragino rašyti ir apie žymius žmones, kilusius iš Kaišiadorių rajono. Taip laikraščio puslapiuose buvo papasakota apie aktorę Janiną Berūkštytę, vitražistą Kazį Morkūną, liaudies dainininkę Oną Grigaliūnienę, dar apie kelioliką žmonių.

 Redaktorius nebuvo abejingas kraštotyrai, o kurį laiką rajono kraštotyrininkams vadovavo redakcijos ats. sekretorius B. Uždravis. Tuo aš ypač džiaugiuosi, nes ta tema labai mėgau rašyti. Nors nemažą pluoštą rašinių teko skirti ,,kovotojams už tarybų valdžią", nes be jų jokia redakcija neišsiversdavo, tačiau ne mažiau rašinių buvo paskelbta apie 1941 m. sušaudytus žydus, o labiausiai prisimintini rašiniai apie rajono gyventojus, karo metais gelbėjusius žydus. Redaktorius noriai atiduodavo spausdinti nuo prieškario laikų žymių kraštotyrininkų  A. Nezabitausko, Č. Šeduikio rašinius apie rajono piliakalnius, mokyklas, lietuviškos spaudos draudimo metus. Rajono kraštotyrininkai respublikinėse parodose pelnydavo aukščiausius apdovanojimus. Prie kraštotyrinio sąjūdžio rajone ypač ženkliai prisidėjo ir  Z. Lapinskas.

 ***

 Buvo prisiekęs medžiotojas, netgi rajono medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas. Rajono teritorijoje buvo ir vyriausybės vadovų medžioklės plotai. Atvažiuodavo A. Sniečkus, ministrai, respublikinių leidinių redaktoriai. Reikėjo tinkamai pasirūpinti medžiokle ir vaišėmis po jos. Medžiotojai su Z. Lapinsku nenuobodžiavo. Netrūkdavo jo šmaikščių pasakojimų, anekdotų, užstalės dainų... Bemedžiojant spręsdavo ir ne medžioklės reikalus, netgi rajono ekonominius, kai viskas buvo limituota, sunkiai gaunama - paskyros  mašinoms, žemės ūkio technikai, statybinėms medžiagoms. Važiuodavo ir į tradicines Lietuvos žurnalistų medžiokles. Sklido kalbos, kad  Z. Lapinsko organizaciniai gabumai kaip tik medžioklėse atkreipė respublikos vadovų dėmesį ir jie ,,paėmė" jį aukštesnėms pareigoms - į Kauną, vadovauti miesto radijui ir televizijai. Laisvadieniais Z. Lapinskas redakcijos darbuotojams rengdavo išvykas į kitus rajonus, į redakcijas ,,pasidalinti darbo patirtimi". Kaip tai mums būdavo įdomu! Atsimenu išvyką į Širvintų rajoną. Aplankėme Kernavę, jos muziejų. Vakare laužas, šašlykai, šiek tiek... naminukės. Arba išvyka į Anykščius - prie Puntuko, ant Liūdiškių piliakalnio, į  Niuronis - į J. Biliūno gimtinę,  Anykščiuose - prie  A. Vienuolio-Žukausko kapo... Neišblėstantys įspūdžiai! Kasmet redaktorius gaudavo komandiruočių savaitei į Maskvą - į Liaudies ūkio pasiekimų parodą. Siųsdavo po du žurnalistus. Buvau net du kartus - su V. Bukausku ir P. Dubosu. Išskyrus J. Raudeliūną, nė vienas ligi tol nebuvome Maskvoje, netgi neskridę lėktuvu. Gyvenome viešbutyje, o nuo ryto iki vėlaus vakaro - po muziejus, parkus, istorines vietas... Siųsdavo komandiruotėms ir į Leningradą. Mane su ,,Nemuno" sporto draugijos kelialapiu leido skristi į sąjunginių šaškių ir šachmatų festivalius Tbilisyje, Tiraspolyje (Moldovos respublika). Kiti važiuodavo kitur.

 Turbūt nebuvo nė vienų vasaros atostogų, kad ir pats Z. Lapinskas nekeliautų. Keliavo po Kaukazo respublikas, plaukė Volgos upe, žavėjosi žydinčiais Bulgarijos sodais, po to - į saulėtąjį Krymą (Bachčisarajų, Čafut-Kalė, Jaltą...), dar po to - su rajono vadovų delegacija į Vitebską (Baltarusijoje).  Turistinės kelionės vykdavo dažniausiai su kuo nors iš kaišiadoriečių, artimų draugų, medžiotojų. Ir iš kiekvienos tokios kelionės parašydavo įspūdžius - per kelis numerius, su gausybe nuotraukų. Publikuodavo dviem pavardėm - savo ir bendrakeleivio, nors viskas būdavo jo vieno parašyta.

 ***

 Gerą vardą Z. Lapinskas turėjo Žurnalistų sąjungoje, tarp aplinkinių rajonų redakcijų. Tais laikais buvo įprasta: jei kas atvyksta iš Maskvos, sąjunginių respublikų žurnalistų, tai nuveža į kokią nors vieną  rajono redakciją. Dažniausia būdavo - į Kaišiadoris, pas Z. Lapinską. Redakcijoje buvo apsilankęs TSRS Žurnalistų sąjungos valdybos sekretorius Vsevolodas Černyševas (1967), grupė Vitebsko srities žurnalistų, taip pat iš Lenkijos, Vokietijos Demokratinės Respublikos, Z. Lapinskas iniciavo leisti vienkartinius jungtinius tarprajoninius laikraščio numerius. Leidome su Prienų rajono ,,Naujojo gyvenimo" redakcija, su Širvintų žurnalistais, o kartą išėjo ar ne septynių aplinkinių rajonų jungtinis laikraštis. Keisdavomės publikacijomis su Baltarusijos laikraščiais, išleidome netgi bendrą laikraštį ,,Volgogradskaja pravda". Z. Lapinskui idėjų netrūko. Redakcija laimėdavo prizus respublikiniuose konkursuose, pavyzdžiui, už publikacijas aplinkos apsaugos, gamtos, medžioklės ir žūklės temomis, už kraštotyrinius straipsnius.

 1968 m. sausio 28 d. išėjo paskutinis ,,Į komunizmą" laikraščio numeris, kurį pasirašė redaktorius Zenonas Lapinskas. Kitą numerį pasirašė jau naujas laikraščio redaktorius - buvęs atsakingasis sekretorius B. Uždravis. ,,Z. Lapinsko era" Kaišiadoryse baigėsi - jis išvyko gyventi ir dirbti į Kauną - Z. Lapinskas buvo paskirtas Lietuvos radijo ir televizijos Kauno vyriausiosios redakcijos vyr. redaktoriumi.

 Netrukus jis tapo ir  Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus pirmininku. Kai jis dirbo Kaune, ,,Minties" leidykla išleido jo knygelę ,,Anapus miško, panemunėj..." Tai dokumentinė apybraiža apie Vaiguvos kaimo gyventoją Joną Morkūną, kuris karo metais išslapstė iš vokiečių nelaisvės pabėgusį tarybinį karį Aleksandrą Zinčiuką. Knygelę Z. Lapinskas buvo parašęs dar dirbdamas Kaišiadoryse.

 Kartkartėmis savo buvusį redaktorių aplankydavau Kaune. 1972 m. Z. Lapinskas parašė man rekomendaciją stoti į Žurnalistų sąjungą. Pasakojo apie savo darbą, kolegas, rodė patalpas, klausinėjo apie Kaišiadorių redakcijos naujienas, apie buvusius  bendradarbius, santykius su rajono valdžia. Pakiliai pasakojo ir apie savo turistines keliones. Sakė, kad tokių turėjęs apie dvidešimt. Pasidomėjo apie mano sūnų Saulių, kuris dar nelankė mokyklos. Mat sūnaus viena kojytė buvo išklypusi ir reikėjo bene aštuonis mėnesius kas dešimt dienų vežioti į Kauną ją gipsuoti. Z. Lapinskas apie tai sužinojęs, netgi neprašomas, nusiųsdavo prie mūsų namų redakcijos mašiną, ir mes veždavome sūnų pas ortopedą... Tai mums buvo didžiulė parama ir su nuoširdžiu dėkingumu Z. Lapinską prisimename iki šiol...

 ***

 Kaip sekėsi Z. Lapinskui Kaune? Kolegos žurnalistai, dirbę su juo (V. Andrejaitis, N. Strackienė, P. Garnys, D. Teišerskytė, V. Mačiulis ir kiti) teigia, kad jis gebėjo bendrauti su žurnalistais, turėjo lengvą ranką, kalbėtojo talentą, nesinešiojo akmens užantyje, nykų redakcijos namelį pertvarkęs į triaukštį su solidžiu priestatu, patogiais garažais,  kilnojamąja TV stotimi, buvo tiesiog nepakeičiamas medžioklės puotų organizatorius, visada pasitempęs, kūrybingas, turėjęs didelį autoritetą. Jo akivaizdoje niekas nedrįso elgtis kaip nors nepagarbiai ar įžūliai"... Tie žodžiai paimti iš naujausios jo buvusio bendradarbio žurnalisto ir rašytojo Juozo Kundroto knygos ,,Būti ar atrodyti" (2015).

 Tačiau tai tėra viena medalio pusė. Deja, kita medalio pusė visai kitokia. Toje pačioje knygoje skaitome: ,,Į salę įžengia  A. Kaušpėdas, lydimas Z. Lapinsko ir R. Šeštakausko. Visi trys įsitaiso prezidiume. Trumpa tyla. Svečias iš Vilniaus paskubomis, užsikirsdamas perskaito generalinio direktoriaus įsakymą, kad Lapinskas atleidžiamas iš vyriausiojo redaktoriaus pareigų, o juo skiriamas R. Šeštakauskas. Net nepadėkojęs už ilgametį darbą, A. Kaušpėdas atsisėda, atsukdamas Lapinskui plačią nugarą, sustiklėjusias akis kraipydamas į salės kampus."

 Tai  buvo 1990 metų rudenį. Buvusiam vyr. redaktoriui nebuvo pasiūlyta jokio darbo.

 ,,Zenonas Lapinskas laikėsi vyriškai, - toliau rašo J. Kundrotas. - Tąsyk pasakė kiek graudoką kalbą, kurios motyvas buvo toks: visiems ateis toji diena, kai reikės išeit. Tik ar šitaip atsisveikinama?" (p. 206).

 Neilgai tepagyveno. Mirė 1991 m. lapkričio 10 d. Kaune. Palaidotas Karmėlavos kapinėse.

 

Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-09-29 11:36
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

S.J.

2015-07-07 18:42

Architektas Kaušpėdas buvo nelaimė televizijoje. Geriau jau sau toliau dainuotų.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Nikas

2015-07-03 11:03

Gerai ir išsamiai parašyta. Tuomet kai kurie nugaras atsukdavo ne tik redaktoriams, bet ir tiems, kurie su dideliu pasišventimu ir meile saugojo Lietuvos gamtą,pagal esamas sąlygas rūpinosi krašto ekonomika, kultūra. Panašūs kaušpėdai šiandien sako: "Toks buvo metas". Taip, bet žmogus visais laikais privalo išlikti žmogumi, nepamiršti amžinųjų žmpogiškumo vertybių: dėmesio, meilės ir pagarbos kitam žmogui.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media