Žurnalistikos istorija

Antanas Bružas

Žurnalistų sunkia medžiagine būkle žodžiu ir raštu yra gana prisiskųs­ta, priaimanuota. Tačiau tos aimanos visai negelbsti, o žurnalistams gy­venimas darosi vis sunkesnis.

Nuolat atsiranda daugiau pramokslintų bei prasilavinusių jaunų žmo­nių, nesutelpančių į valdiškas įstaigas bei privatines įmones. Todėl pa­stebimas vis naujų, dažnai ir visai silpnų jėgų veržimasis į periodinės spaudos darbą, į prieinamiausią ir, kaip daugeliui atrodo, lengviausią žurnalisto profesiją. Tuo gi tarpu daugumas laikraščių neišsiverčia be nuostolių, o jeigu išsiverčia, tai dažniausiai savo bendradarbių būklės sunkinimo sąskaita. Juk turime jau laikraščių laikraštėlių, kur už ra­šinius mokama po 3 - 5 centus eilutei. O ar įmanoma net iš genialios galvos išspausti per mėnesį po 6 - 8000 pakenčiamo rašto eilučių, kad už jas susidarytu bent 300 litų atlyginimas... Medžiagiškai gi silpnučiu laikraščiu leidėjai, naudodamiesi tariamu žurnalistinių pajėgų pertekliu­mi, pripildo savo leidinius kad ir menkų rašiniu už dar menkesnį atly­ginimą. Ir taip vyksta mūsų periodinės spaudos skurdinimas, o kartu ir žurnalistų medžiaginės būklės sunkinimas. Šie vispusiškai silpnučiai „organai" nemaža kenkia ir stipresniems laikraščiams, mažindami jų ti­ražą bei pajamas iš skelbimų.

Atrodo, būtų tikslinga, kad silpnieji periodiniai leidiniai, kurie nesuge­ba sudaryti įmanomą turinį bei bendradarbiams žmoniškiau atlyginti, vi­sai iš spaudos rinkos pasitrauktų. Taip pat turėtų sau kito darbo pasi­ieškoti ir tie jauni žmonės, kurie žurnalistinių gabumų neparodė, o į plunksnos darbą kibo vien nedarbo verčiami.

Turime kelis dienraščius ir keliolika savaitraščių bei žurnalų jau įsi­gyvenusių ir stipresnių medžiagiškai. Tačiau daugumui šių leidinių lei­dėjų galima padaryti pamatuotą priekaištą, kad jie per mažai kreipia dėmesio į savo leidžiamų organų turinį, atseit ir į atlyginimą bendradar­biams. Jeigu kuriam tiktai sunkoka verstis, tai tuojau ima „taupyti" honorarų išlaidose. Mat, paštui pagal nustatytą tarifą tenka mokėti „be derybų", spaustuvei ir už popierių reikia atsilyginti pagal susitarimą, patalpą leidyklai galima nusamdyti kad ir menkutę, o jau žurnalistams bendradarbiams atlyginimą galima mažinti visai laisvai: jei ne vieni, tai kiti rašinių „prikurs"... Šitokiu būdu pažeidžiama pati leidinio esmė bei prasmė. Čia lyg užmirštama, kad leidinio esmė yra jo turinys, o raidžiuotas popierius sudaro tiktai priemonę tą turinį perduoti skaitytojui. Turinio tobulinimas kelia tiražą, o tiražas vėl didina skelbimines pajamas, ir taip kyla bendra leidinio gerovė.

Taigi, ir stipresniųjų laikraščių bendradarbiams, dažnai ir gabiems bei patyrusiems žurnalistams, tenka sunkiai ir daug dirbti, kad galėtų žmoniškiau pragyventi. O kada tenka daugybę eilučių „prikalti", tai nelieka laiko ir nuotaikos rūpestingiau, tobuliau rašinius paruošti.

Aš nesu linkęs kaltinti vien visuomenę už nepakankamą periodinės spaudos rėmimą bei jos per silpną įsitraukimą į skaitymą. Spausdintojo žodžio rinkos praplėtimas daugiausia pareina nuo laikraščių bei jų redaktorių ir bendradarbių. Leidinių turiningumas, jų techniškas tobulinimas ir gerai organizuotas platinimas patikrina jiems skaitytojų gausesni skaičių.

Taigi plunksnos darbininkų geresnis aprūpinimas ir jiems darbo sąlygų palengvinimas yra kartu ir mūsų spaudos augimo bei tobulėjimo pagrindas. Todėl šitas reikalas turėtų rūpėti ne vien patiems žurnalistams, bet ir laikraščių leidėjams, ir visuomenei, ir vyriausybei. Tiktai bendromis pastangomis šita problema yra įveikiama. Atrodo, kad kai kuriems bendriems reikalams (skelbimų tvarkymas, leidinių platinimo organizavimas ir pan.) vertėtų ir leidėjams susivienyti.

Už rašinius, spausdinamus laikraščiuose, turėtų būti nustatytas, gal net įstatymu, atlyginimo minimumas. Kas nesugeba mokėti tokio minimumo, lai visai pasišalina ir neskurdina spaudos bei jos darbininkų. (Juk šitoks dėsnis jau taikomas ir pramonės įmonėms.). Reikėtų įsteigti žurnalistų savišalpos fondą pasigelbėti ligoje ar šiaip kokiose nelaimėse. Tokiam fondui lėšos galėtų susidaryti atskaitant-tam tikrą nuošimtį nuo išmokamų honorarų, tokios pat sumos leidėjų primokėjimų ir kitokių pajamų bei paaukojimų. Pagaliau, žurnalistams aprūpinti senatvėje reikėtų jiems patikrinti pensijų išsitarnavimą.

Tiesa, čia paminėtoms priemonėms ir kitiems visokiems geriems sumanymams įgyvendinti pirmutinė ir svarbiausia sąlyga - dar tvirtesnis pačių žurnalistų susiorganizavimas, glaudesnis jėgų subūrimas bei solidarumas.

(Šis straipsnis paimtas "Pirmojo Lietuvos žurnalistų  sąjungos metraščio", išleisto Kaune 1934 metais. Kalba netaisyta).