2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Vincas Kemežys: A. A. dr. Juozas Purickis

2015-06-10
 
Juozas Purickis

Juozas Purickis

 

Vincas  Kemežys

Nors a. a. dr. Juozą Purickį jau negrąžinamai yra priglaudusi šaltoji žemelė, tačiau iki šiol negalime apsiprasti su mintimi, kad jo mūsų tarpe nėra. Per daug rišo mus su juo ne tik profesiniai reikalai, bet ir žmogiškumo saitai, kad jo šviesus atminimas mūsų nevaldytų, kad mes juo negyventume. O tačiau nors jis buvo mums ir labai artimas, bet jo gyvenimo keliai buvo taip platūs, taip turtingi nuopelnų, jog mums visuomet bus naudinga juos prisiminti ir pasisemti iš jo pavyzdžių savo darbams ir žygiams.

Tokį žmogų kaip dr. J. Purickį, kurio asmuo įkūnijo darbštumą ir kuklumą, galėjo duoti tik šiaudinė Lietuvos pastogė. Dr. Purickis gimė neturtingoje ūkininko šeimoje Pokrovo vienkiemyje, Stakliškių parapijoje, 1883 m. gruodžio 12 d. Nedaug kam anais laikais tekdavo laimė džiaugtis aukštesniuoju mokslu, ir dr. Purickio - politiko, žurnalisto, ekonomisto, visuomenininko gal ir nebūtume turėję, jei ne jo tėvų troškimas matyti savo sūnų sunkiajame kunigo pašaukime. Jo publicistiški gabumai jau prasiveržė Žemaičių seminarijoje, kur būdamas pasidarė veikliu Jakšto redaguotos Draugijos bendradarbiu. Savo gabumu dėka J. Purickis pateko į Petrapilio dvasiškąją seminariją, kur išbuvo nuo 1910 iki 1914 metų, kada persikelia studijuoti toliau į Friburgą ir ten karo metu gauna filosofijos d-ro laipsnį. Tačiau dr. Purickis studijomis neapsiribojo, ir jo gyvenimo Šveicarijoje laikotarpis apvainikuotas dideliais lietuviu tautos išsivadavimo naudai atliktais darbais. Jis, būdamas vietos studentų lietuvių draugijoje, rūpinosi drauge su kitais lietuvių karo belaisvių būkle, sueidamas tuo tikslu į glaudžius ryšius su mūsų užjūrio tautiečiais. Jis buvo „Lietuvos informacijos biuro" siela. Tas biuras garbingai įrašė savo veiklą į mūsų užsienio propagandos istoriją, labai žymiai prisidėdamas prie mūsų draugų didinimo užsienyje ir skelbdamas visur Lietuvos nepriklausomybės reikają.

Nepriklausomybę Lietuvai atgavus, jis visa širdimi, karštu pasiryžimu ir energija atsiduoda valstybės darbui. Jo diplomatinė veikla, apie kurią kalbama atskirai kitoje vietoje, buvo susieta su sunkiausiais mūsų valsty bes gyvenimo laikais. Ilga eilė jaudinančiu atsisveikinimo žodžiu prie velionies kapo ryškiai mums visiems priminė, kokio didelio visuomenininko Lietuva nustojo, dr. Purickiui mirus. Kurioje svarbesnėje mūsų organizacijoje jis nedalyvavo? Jis buvo vienas aktingiausių kovotojų dėl Vilniaus. Ir paskutinė jo plunksnos darbo auka buvo padėta ant Vilniaus aukuro. Paskutinis jo straipsnis buvo skirtas Mūsų V i l n i u i, ir jame velionis, lyg nujausdamas savo gyvenimo tragediją, visiems mylintiems Vilnių paliko kilnų testamentą: Į Vilnių tikėkime ir dirbkime, dirbkime!

Jis savo jėgas pirmiausia skyrė tėvynei ir tautai, dėl to ji matėme ir Tautininkų Sąjungos eilėse. Jis gyvai domėjosi laikraštininkų tautininkų ideologiniais reikalais, ir retas laikraštininku apylinkės posėdis praeidavo be jo mestos vertingos minties vienu ar kitu klausimu. Velionis, būdamas geras politikas, puikiai nuvokė, kad Lietuva bus stipri tuomet, kai ji bus vieninga, kai bus patikrintas jos saugumas. Dėl to jis ne tik plunksna rėmė mus visus vienijančio šauliškumo idėją, bet ir buvo aktingas Šaulių Sąjungos narys. Jis buvo Ekonominių Studijų Draugijos šulas, nes ekonominiais klausimais, nors ir neturėdamas šioje srityje diplomų, visuomet galėdavo tarti savo autoritetingą žodį. O šiais laikais, kada ekonominiai reikalai dominuoja, kiekvienas toks žodis turėdavo labai aukštos vertės. Jam buvo artimi užsienio lietuvių reikalai, ir jis domėjosi taip pat DULR veikla. Jis norėjo gerai sugyventi su mūsų didžiausia mažuma ir tai darbais įrodydavp, dalyvaudamas Lietuvių Žydų Draugijoje. Jis priklausė Rotary ir eilei kitų organizacijų, nes viskas, kas galėjo vienoje ar kitoje srityje Lietuvai būti naudinga, ji domino, viską jis norėdavo aprėpti ir kuo nors savu prisidėti.

Vis dėlto didžiausią ir nemirštamą paminklą velionis sau sukūrė plunksna, savo publicistiniu darbu. Jis buvo laisvas publicistas, nepririštas prie vieno laikraščio kabineto. Jo publicistikos darbas dėl to buvo labai platus. Jo kūryba mito apie 10 mūsų didžiųjų periodinės spaudos leidinių, ir kiekvienam jis mokėdavo gyvai ir giliai pateiktą temą išnagrinėti. Jo raštuose tvaksėjo tautos gyvenimo pulsas, kuri mūsų pirmasis publicistas Antanas Smetona laiko svarbiausia periodinio rašto sąlyga. Tiesa, dr. Purickis nebuvo stilistas, bet jo kalba visuomet buvo be šiurkštumų, lygi, graži ir sklandi. Dr. Purickis turėjo aukštos vertės silpnybę - papuošti savo straipsnius pasaulinių minties įžymybių aforizmais, kuriais naudotis jam leido didelė erudicija. Charakteringa velionies ypatybė buvo ir ta, kad jis nuostabiai suderindavo savo laikraštininko ir diplomato sielą. Sakoma, kad diplomatija tai menas švelninti sunkumams, o žurnalistika - menas jiems iškelti. Du priešingi dalykai. Dr. Purickis tačiau užsienio žurnalistams mokėdavo mums opiausiais, kaip Vilniaus ir kt, klausimais pasakyti tiesų, atvirą ir kai kada net aštrų žodį, kaip pridera žurnalistui. Bet kur reikdavo diplomatijos, jo mikli plunksna bematant prabildavo visai kita kalba. Velionis savo straipsniuose kai kada parūstaudavo, bet per tą rūstumą visai nejučiomis dažnai prasiverždavo diplomato savybė - didelis mandagumas. Savo priešininką jis dažnai mėgdavo pavadinti ,,kolega".

Nekalbėsime apie velionies nuopelnus Žurnalistų Sąjungai. Jai jis pirmininkavo apie 10 metų, ir keleriais paskutiniaisiais metais, kai ji sustiprėjo ir virto solidžia mūsų laikraštininku reprezentante, dr. Purickis, atrodė, ja tik ir gyveno. Jis neparodydavo savo jausmų, bet kiekvienas mes matėme, kad dėl mūsų laikraštininkų stiprėjimo, kilimo jis sieloje džiūgauja. Ir tą savo džiaugsmą jis pareikšdavo kaip tik dideliu darbu sąjungos labui. Jam rūpėjo, kad laikraštininko vardas būtų tokioje aukštumoje, kokia jam priklauso pagal jo sunkų ir atsakingą darbą. Jo pastangas mes visi vertinome; mes jį gerbėme ne tik kaipo savo kolegą, bet ir kaipo žmogų, nes jis mums visiems vienodai buvo taktiškas ir teisingas. Savo švelniu, maloniu būdu, savo paprastumu mus velionis buvo pavergęs, ir skaudu mums šiandien, kad paskutinėmis gyvenimo dienomis, kai jis mums tik tada pasiskundė savo negalavimais, mes tegalėjome padėti jam tik savo suraminimais. Skaudu, kad už jo visus rūpesčius, už jo visą mums padarytą gerą, ir labiausiai norėdami, negalėjome apsaugoti jo nuo baisaus likimo. Užtat bent neužmirškime jo, gyvenkime jo kilniu asmeniu ir kilniais darbo pavyzdžiais!

Šis straipsnis paimtas iš  leidinio "Pirmasis Lietuvos žurnalistų sąjungos metraštis", išėjusio Kaune 1934 metais. Kalba netaisyta.

 

 

Trumpai apie straipsnio autorių Vincą Kemežį

 

Tuo metu, kai Vincas Kemežys rašė šį straisnį, jis buvo jau žinomas žurnalistas, "Lietuvos aido" redaktorius.

Vincas Kemežys gimė 1899 m lapkričio 7 dieną Alvite, Vilkaviškio apskrityje. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Pirmojo pasaulinio karo metu - Martyno Yčo gimnazijoje Voroneže. 1920 metais baigė gimnaziją Smeloje (Ukraina). Grįžęs j Lietuvą, studijavo Lietuvos univesiteto Teisės fakultete. Nuo 1922 metų dirbo ELTOS bendradarbiu, redaktoriumi. 1928 metais įsteigė ir iki 1929 redagavo savaitraštį ."Sekmadienis". 1930 metais buvo paskirtas ELTOS atstovu Rygoje. Nuo 1933 metų buvo „Lietuvos aido" redaktorius ir vyr. redaktoriaus pavaduotojas. 1934-1936 metais buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas. 1938 metais pradėjo dirbti Vidaus reikalų ministerijos Visuomeninio darbo vadyboje. 1940 metais, kai sostinė jau buvo grąžinta Lietuvai, nuvyko į Vilnių, dirbo Nepriklausomos Lietuvos cenzoriumi. 1944 metais pasitraukė į Vokietiją. 1945 metais Hasendorfe redagavo laikraštį „Lietuvis".

Spaudoje bendradarbiavo nuo 1922 metų. Politikos, ekonomikos, kultūros, socialiniais klausimais rašė į leidinius „Lietuvos aidas", „Lietuva", „Trimitas", „Vairas" ir kitus. Redagavo tęstinį leidinį „Lietuvos žurnalistų sąjungos metraštis" (1934 ir 1937, su Justu Paleckiu). Išleido knygas „Laikraščių rūšys ir tiražai ir lietuvių periodika" (1933, su Aleksandru Rožancovu),Lietuva 1918-1938: leidinys 20 metų Lietuvos nepriklausomybės sukakčiai paminėti" (1938), „Pirmoji lietuvių tautinė olimpiada" (1938), „Ištremtieji: bolševikų valdžios 1941 metų birželio 14-16 d. Lietuvos žmonių trėmimo vaizdai: daliniai tremtinių sąrašai" (1942, su Jonu Petrėnu). Išvertė A. Erso, P. Rožyčio, I. Turgenevo, A. Gryno kūrinių.

Po karo buvo sovietinio saugumo suimtas, nuteistas ir ištremtas į Sibirą. Mirė (ar žuvo) tremtyje 1947 metais. Tiksli data ir vieta nežinoma.

Vytautas Žeimantas 

Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-06-26 12:04
 
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

Viktoras

2020-09-20 08:19

Nėra knygos ir apie Vincą Kemežį, Vilkaviškio r. sav. nežinoma net jo gyvenamoji vieta, o ten paslėptas jo archyvas. Pagerbta S. Nėris Vilkaviškio raj. sav., bet pamiršta sovietų auka V.Kemežys.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Mačiau

2015-06-13 08:33

Gal nežinot - Purickio draugiškas šaržas kaba Žurnalistų namuose.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Antanas

2015-06-11 08:15

Apie Purickį, kaip žurnalistą, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininką vertėtų prašyti atskirą knygą. Apie Purickį - diplomatą, knyga yra, o apie Purickį - žurnalistą dar nėra.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media