Žurnalistikos istorija

Gediminas Griškevičius

Aš nesiruošiau specializuotis sporto žurnalistikoje, nors pažinojau ir tebegerbiu daugelį savo srities profesionalų, sporto komentatorių. Tai Mindaugas Barysas, Aleksandras Icikavičius, Aleksas Krukauskas, Algis Matulevičius, Kazys Kilčiauskas, Bronius Čekanauskas. Tačiau 1966-aisiais, lygiai prieš 50 metų, ir aš buvau... futbolo apžvalgininku. Sykį „Komjaunimo tiesos" redakcijoje, išėjus iš Algimanto Semaškos ir Justo - Vinco Paleckio kabineto, kur buvo rengiami studentiško gyvenimo ir „įdomiųjų susitikimų" puslapiai mane sustabdė pustekiniu su krūvele rankraščių prošal šlamėjęs šio respublikinio dienraščio atsakingasis sekretorius, visiems savas, visų mėgiamas „Šurka" - Aleksandras Icikavičius (sporto apžvalgas ruošęs I. Aleksaičio slapyvardžiu). Kalbėjo tiesiai-šviesiai:

„Klausyk, Gedi, esi minėjęs, kad sveikatos labui, berods, limfadenitui, tau rekomendavo pabūti „Pietuose", prie Juodosios jūros. Varyk mėnesiui! Vilniaus „Žalgirio" futbolo komandai reikia reklamos, tai jie finansuotų vieno žurnalisto kelionės ir mitybos išlaidas. Mūsų vyrai šiuo metu yra iškomandiruoti į svarbesnes varžybas Klaipėdoje ir Maskvoje, o tu tikrai greit suprastum, kaip rusų kalba, tuoj po rungtynių Kaukazo regione, tų vietų pašto skyriuose - telegrafuose užpildyti ir mūsų redakcijos vardu išsiųsti šimto eilučių „sporto telegramas".

„Sutik. Nepraloši, - jam pritarė vyr. redaktorės pavaduotojas Liubomiras Viktoras Žeimantas.-  Visą gyvenimą įspūdžių nesigailėsi. Viskas labai konkretu. Juk rusiškai moki. O aš tau gerą honorarą užrašysiu ir nė vyno butelio, nė šampano neprašysiu. Padaryk Lietuvos futbolo sirgalių labui. Aš kelis kartus mačiau tave „Žalgirio" stadione..."

Čia tai bent! Jėga. Čia tai ne reportažas „Tarybiniam studentui". O iš Universiteto stipendijos lėktuvu į Kaukazo ar Krymo kurortus juk tikrai nepalakstysi...

Kažkiek baimindamasis, už dviejų dienų paprašiau Šurką, gerbiamą šviesios atminties „K.T." ats. sekretorių A. Icikavičių sutvarkyti keliauti galimybę suteikiančius dokumentus.

„Maladiec, Gedi, savas", - pasidžiaugė optimistiškasis „Šurka". Žinoma, labiausiai prieš tą 1966 metų rugpjūčio kelionę nerimavo mama, kukli Šaukėnų apylinkės ambulatorijos dantų gydytoja:

„Ką, Geduk, tu su futbolininkais skrisi tuo pačiu didžiausiu lėktuvu „TU"? Ar duos parašiutus? Dar vienas Brežnevas atsirado. Visi Griškevičiai padangėmis skraido, kaip tavo tėvas. O jei rimtai, Geduk, būk visur labai atsargus. Juk tie kaukaziečiai karšti, kaip mūsų vyr. gydytojas Grebliauskas. Ir neplepėk be reikalo. Visur pilna saugumiečių".

Neužilgo sykiu su „Žalgirio" komandos treneriais J. Vaškeliu, Z. Ganusausku, taip pat ledo ritulininku A. Kulikausku ir futbolininkais, tarp kurių buvo ir tada jaunutis, ilgainiui žinomu vyriausiuoju Lietuvos futbolo treneriu tapęs Benjaminas Zelkevičius, Vilniaus oro uoste užėmėme vietas ištaigingame oro laineryje, kuris stabtelėjęs Kijevo „Borispolio" oro uoste, popiet mus visus „pametėjo" prie pat Juodosios jūros esančioje Gudautoje. Po to visą naktį su komanda traukiniu „kalatojomės" iki dabar visam pasauliui žinomo savo grožiu Batumio. Ten „Žalgiris" pradėjo pasirodymą to regiono stadionuose. Tebesaugau „Komjaunimo tiesos" (1966-08-13) sporto skyrelyje išspausdintą informaciją „Žalgiris lieka lyderiu", kurią redakcijai telegrama rusų kalba išsiunčiau iš Batumio uosto centrinio pašto. Pats stebėjausi: vakare išsiunti, budinti redakcijos sekretoriato brigada suredaguoja ir sekantį rytą jau išspausdinta laikraštyje:

            „Ketvirtadienį įvyko eiliniai šalies futbolo pirmenybių „antrojo ešelono" pirmojo pogrupio komandų susitikimai. Tik du jų pasibaigė rezultatyviai. Krasnodaro „Kubanė" įveikė Nalčiko „Spartaką" 3:0, o Leninakano „Širakas" - Kaliningrado „Baltiką" - 1:0. Likę šeši susitikimai, tame tarpe ir žalgiriečių rungtynės su Batumio „Dinamo", pasibaigė taikiai. Vakar gautoje TASS-o telegramoje atitaisomas dieną anksčiau duotas šio susitikimo rezultatas (1:0). O štai ką apie šias rungtynes praneša mūsų specialusis korespondentas G. Griškevičius:

            „Komanda išėjo į aikštę tokios sudėties: Averbuchas, Liaudanskas, Žilinskas, Šeibokas, Ramelis, Leščinskas, Binkauskas, Kalėdinskas, Lavrinavičius (antrame kėlinyje Jegorovas), Zelkevičius ir Biliūnas. Susitikimo pradžioje vyko lygi kova. Tačiau 21-oje minutėje po gražaus Zelkevičiaus-Kalėdinsko derinio pastarasis išėjo vienas prieš vieną su vartininku ir pasiekė įvartį. 1:0 „Žalgirio" naudai. Po to sekė aštrus monentas ties mūsų vartais, tačiau jis buvo likviduotas. Pirmasis puslaikis taip ir pasibaigė rezultatu 1:0 „Žalgirio" naudai.

            Po pertraukos aikštės šeimininkai žymiai suaktyvino žaidimą. Tiesa, Biliūnas kelis kartus daro pavojingus reidus į varžovų baudos aikštelę, kurių vieno išdavoje išpasuoja kamuolį Jegorovui. Bet šis nepataiko į vartus. Vėliau Leščinskas pasiunčia stiprų smūgį į skersinį, o Jegorovas ir vėl prašauna pro vartus. Baigiantis susitikimui, dinamiečiai užgula Vilniaus sportininkų vartus. Kelis kartus Averbuchas gelbsti komandą nuo tikrų įvarčių. Baigiasi laikas. Rungtynių teisėjas prailgina susitikimą viena minute. Paskutinėse sekundėse ties žalgiriečių baudos aikštele paskiriamas baudos smūgis. Batumio futbolininkai nesulaikomu smūgiu pasiunčia kamuolį į Averbucho ginamus vartus. Tai įvyko 91-oje rungtynių minutėje.

            Taigi „Žalgiris" ir Batumio „Dinamo" sužaidė lygiosiomis - 1:1. Tokiu pat santykiu pasibaigė Volgogrado „Traktoriaus" rugtynės su Rostovo „Rostselmašu". Keturi susitikimai baigėsi nulinėmis lygiosiomis. Taip sužaidė Stavropolio „Dinamo" su Rygos „Daugava", Tbilisio „Lokomotyvas" su Gomelio spartakiečiais, Grozno „Terekas" su Ivanovo „Tekstilčiku" ir Kazanės „Rubinas" su Kirovobado „Dinamo".

            Po 21-ojo turo lyderiais liko žalgiriečiai, turį 31 tašką. Kubanės sportininkai su 26 taškais užima antrąją, o „Tekstilčiko" futbolininkai, sužaidę vieneriomis rugtynėmis mažiau, turį 25 taškus. Po 24 taškus surinko Rygos „Daugava" ir Kirovobado „Dinamo" futbolininkai."

            „Tą papildomą minutę, kai rungtynės buvo išlygintos, gruzinų administratorius iš teisėjų aiškiai „nusipirko", bet čia - ne spaudai", - mirktelėjo man Benas.

            Aš tik prisimenu labai karštą, kaip Afrikoje, orą. Pavėsyje plius 35⁰C karščio. Uosto viešbutyje futbolininkai pamokė patalynę perlieti kibiru šalto vandens. Keistas fenomenas: dvi - trys valandos ir patalynė vėl sausa, vėl nežmoniškai tvanku. Bet grožis grožis Batumyje. Keliavome į „Zelionyj inys" („Žaliąjį iškyšulį‘), kur nuo uolų į smaragdinius vandenis krenta vijokliniai augalai, kur mandarinus skink ir valgyk tame Botanikos draustinyje. Rojus, kaip mūsų Palangoj 2016-aisiais.

            Kita publikacija jau iš Tbilisio, kuriame netikėtai susitikome su plačia, ten jau senokai gyvenančia mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos, širdimi Lietuvai atsidavusios Monikos Jarutytės - Kančelskienės gimine. Žavėjomės, kad mama iš Užvenčio išlaikė natūralią žemaitišką tarseną. Ką turėjo kalniečiai, tą ir išnešė į stalą man su komandos gydytoju - ir avių sūrius, ir kelių rūšių vynuogių vynus...

            „Komtiesoje" rašiau:

            „Tbilisyje karšta, bet ir prie to jau įprato mūsiškiai, atlikdami nelengvą „turnė" po šalies pietinius rajonus. Todėl susitikimas su vietos „Lokomotyvo" sportininkais prasidėjo esant didelei spartai, o šiuo atveju, kaip žinia, daugiau lemia technika. Ir tikrai. Jau ketvirtoje minutėje Zelkevičius turėjo puikią progą rezultatui pasiekti, bet iš artimos distancijos prašovė pro šalį. Šią klaidą jis ištaisė po minutės, kada, įsiveržęs į baudos aikštelę, sukirto kamuolį į tinklą".

            Jau tada, 1966 metais, pajutome nerealiai draugiškus gruzinų charakterius. Jausmingi futbolo sirgaliai Tbilisio stadiono prieigose apsikabina net nepažįstamus, glusteli ir tapšnoja per pečius: „Genicvala!"...

            Ten gyvenome „Rustavio" viešbutyje, kur visiems regimoje vietoje puikavosi didelis J. V. Stalino portretas. Kitur matėme ir nenuvartytus bronzinius biustus. Nepamirštu ir kelionės autobusu „LAZ" kalnų keliuku iš Gruzijos į Armėniją, iš Tbilisio į Leninakaną. Vienoje viršukalnėje už Kirovakano autobusas neįveikė labai stataus posūkio, tuomet „Žalgirio" futbolininkai išlindo per stogo liuką ir dvi dešimtys vyrų kilstelėjo sutartinai autobusą reikiamu kampu. Kitaip gali ir nugarmėti žemyn į kalnų upę.

            Dar siunčiau telegrafu reportažėlius „Komjaunimo tiesai" iš Rostovo prie Dono („Progų daug, o įvartis vienas"), iš Krasnodaro apie pralaimėtas rungtynes „Kubanei", o sugrįžus į Vilnių... penkeriems metams tapau didžiausiu futbolo „sirgalium". Kur „Žalgiris" žaidė, ten ir būta. Ir Rygoje, ir Gardine, net Lvove. Štai todėl šiltai ir dabar prisimenu „Komtiesiečius" A. Icikavičių ir V. L. Žeimantą. Neužmirštamos rungtynių dienos Vilniuje, kur garsiausiai skambėjo ir draudžiamiausios oficialiosios valdžios lietuvių liaudies dainos. Šitaip tapau sporto komentatorium. Kai Vilniaus Jaunimo stadione futbolo rungtynes žaidė Kauno - Vilniaus žurnalistai, jas pagarsinau per radiją.