Žurnalistikos istorija

Bronius Čekanauskas

Tęsinys. Pradžia 2016 03 08

1974-aisiais į mūsų keturvietį kabinetą prie papildomai pastatyto penktojo rašomojo stalo atsikraustė olimpietis - lengvaatletis, buvęs šuolininkas Antanas Vaupšas, Mindaugo Baryso pakviestas iš „Sporto" redakcijos. Penkiese viename kambaryje jau buvo ankštoka. O kai visi vienu metu užrūkydavome, tai matomumas būdavo kaip per tirštą rūką. Žinojome, kad penkiese drauge sėdėsime neilgai. A. Laurinčiukas jau mąstė apie naujus skyrius ir žurnalistų dėliones. Netrukus Informacijos ir sporto skyriaus išnyko. M. Barysas tapo ... Kultūros skyriaus vedėju. L. Braziulis ėmė vadovauti naujai įkurtam Reporterių skyriui, su juo liko T. Šarkus. Dar vieno naujo Karinio patriotinio auklėjimo ir sporto skyriaus vedėju paskyrė Antaną Vaupšą. Aš iškeliavau į kitą kabinetą drauge su juo. Matyt A. Laurinčiukas tuo metu tikėjo, kad sporto skyriui turi vadovauti buvęs garsus sportininkas. Gal iš JAV tą nuostatą parsivežė? Nesvarbu, kad A. Vaupšas buvo lengvaatletis, jis privalėjo išmanyti ir futbolą, ir šachmatus, ir boksą, ir visas kitas sporto šakas... Be to, Antanui teko kuruoti karybą, o aš „atsinešiau" skyrelį „Keliai, mašinos, žmonės". A. Vaupšas darbų ėmėsi pasiraitojęs rankoves. Bet gan greit pastebėjau, kad jis ne iš tų, kurie neužmiega, nesužinoję vėlyvų futbolo rungtynių rezultato, ir į krepšinį jis labai nesiveržė. Jam arčiau dūšios buvo asmeninės sporto šakos. Dar po metų kitų  Antanas prisitarė, kad visos sporto temos jam apskritai pabodę. 1982-aisiais, kai A. Vaupšui pasiūlė kito skyriaus vedėjo ir redkolegijos nario pareigas, jis mielai sutiko, o sportui likau vadovauti aš. Beje, prieš tai dar pora metų Arnoldui Čaikovskiui valdingai diriguojant, padirbėjau reporteriu.

Pagautas euforijos Arnodas pavaldiniams savo išmintį dėstydavo net ant kėdės pasilypėjęs. Ypač jis mėgo taip auklėti fomenininką, poetą Antaną Stanevičių. Mane, kadangi į „Tiesą" atėjau anksčiau už jį patį, Arnoldas mokė tik kaip vyresnis draugas.

xxx

1974-ųjų pavasarį Gedimino prospekte sutikau mokyklos laikų bičiulį Romaną Barauską, dabar žinomos žurnalistės ir net rašytojos Ugnės Barauskaitės tėvą. Dvejais metais už mane vyresnis Romanas buvo atitarnavęs pora metų kariuomenėje, beje, gimtajame Kaune, Panemunėje, sportininkų būryje. Romas, taip mes jį vadinome, boksavosi, buvo Lietuvos jaunimo čempionas. Bet po kariuomenės sportus baigė, Vilniaus universitete neakivaizdiniame skyriuje studijavo teisę, dirbo Kaune autoinspekcijoje. Išsišnekėjome, prisiminėme Šančius, mokyklą, bendrus pažįstamus. Sutarėme dažniau matytis. Romanas užsiminė, kad kariuomenėje tarnavo drauge su pasaulio savigynos imtynių čempionu Česlovu Jezersku: „Ateinantį savaitgalį Sporto halėje vyks TSRS kovinės savigynos čempionatas. Atvažiuok, pasižiūrėsim, su Česlovu supažindinsiu, gal ką parašysi..." Nuvažiavau, susipažinome. Draugaujame su Česlovu iki šiol.

Tik Romano seniai nebėra, liga pakirto... Drąsus, veiklus draugas buvo. Dar 1980-aisiais jis netikėtai pareiškė: „Įsimink mano žodžius - po dešimties metų Lietuva bus laisva ir nepriklausoma..." Kaip jis galėjo tai numatyti? Tik nepriklausomybe trumpai pasidžiaugė, jo verslininko talentas nespėjo atsiskleisti.

Romanas buvo nepelnytai nukentėjęs. Dirbdamas autoinspektoriumi nusipirko „Moskvičių", kurį greit pardavė gal šimtu rublių ar dviem brangiau, nei buvo mokėjęs. Dar mano kolegai iš kaimyninės Baltarusijos, iš „Zvezdos" redakcijos, padėjo žiguliuką Kaune parduoti. Atsirado pavyduolių, kurie įskundė. Atseit milicininkas - spekuliuoja. Dabar tai būtų paprasčiausias verslas, menkutis bizniukas, o tada mano draugą nuteisė. Reikėjo pademonstruoti tautai, kaip socialistinėje visuomenėje kovojama su milicijoje dirbančiais spekuliantais... Dabar net tokio straipsnio Lietuvos baudžiamajame kodekse, manau, nėra, už ką jį pasodino.

Kol Romanas ilgą pusmetį leido Lukiškėse, aš jį pora kartų per mėnesį aplankydavau su maisto lauknešėliais: susitikdavome už grotų, papolitikuodavome. Maistą į Vilnių dažniausiai atgabendavo Romano sesuo Vida arba žmona Birutė. Specialiai pasiūtoje terbelėje būdavo visokių skanėstų, net keptų ančių su obuoliais! Tie paukščiai su vaisiais, o sykį net kalėdinė žąsis, priversdavo susiraukti pažįstamą kalėjimo viršininką, kuris ir sudarydavo galimybę buvusiam autoinspektoriui vien ant valdiškos duonos nedžiūti: „Na, pasakyk Barausko moterims, kad tų paukščių bent obuoliais nekimštų, nes prižiūrėtojai tarpusavyje šnabždasi ir šaiposi..." Pasakiau: veždavo farširuotas vištas. Atlikdamas bausmę Lukiškėse, Romanas, manau, anais laikais tikrai vienintelis, nemetė ir nebuvo išmestas iš Vilniaus universiteto teisės fakulteto neakivaizdinio skyriaus. Net kelis kursinius darbus sėkmingai parašė. Vėliau, perkeltas į taip vadinamas laisvąsias statybas Jonavoje, jis ir egzaminus Vilniuje laikė. Išėjęs laisvėn mokslus baigė, tapo diplomuotu teisininku, tačiau dirbo administratoriumi šašlykinėje Kaune. Jau pirmaisiais nepriklausomybės metais nėrė į privatų verslą, bet klastinga liga neleido įsibėgėti. Tvirtas vyras silpo akyse: Romaną kankino kraujo liga. Dukra Ugnė buvo nuvykusi net pas akląją Bulgarijos žiniuonę Vangą. Toji pasakė, kad po trijų mėnesių tėvui palengvės. Ir tikrai: praėjus tam laikui, Romanas mirė...

xxx

Česlovas Jezerskas buvo pirmasis garsus sportininkas su kuriuo artimai susipažinau žurnalistinio darbo pradžioje. Romanas mus sėkmingai „suvedė". Galima sakyti, kad visam gyvenimui! Dabar jau matomės rečiau negu jaunystėje, bet susiskambiname telefonu, dažniau apie ligas nei apie pramogas šnekame, kalbų niekada nepristinga. Prisimename, kad ne sykį bediskutuodami ir aušros sulaukėme. Marškiniais dalindavomės, o vieną kostiumą net tryse nešiojome. Aš, su Prekybos ministro padėjėjo Romo Juraičio, mūsų kurso žento, mat kursiokę Danutę buvo vedęs, pagalba nusipirkau mėlyną languotą importinį kostiumą. Mačiau ir jaučiau, kad truputį didokas, bet ėmiau, nes pasirinkti galėjau iš vieno. Pora sykių su juo pasipuikavau ir, Česlovui paprašius, jam pardaviau. Dar po mėnesio tą eilutę iš Česlovo nupirko ralio meistras Kastytis Girdauskas... 

Susipažinau ne tik su Česlovu, bet ir su jo tėvais, broliais, irgi buvusiu žinomu imtynininku Vaclovu, dvynukais Valdu ir Laima, pusbroliais ir pusseserėmis Dzūkijoje, su visa plačia, draugiška Jezerskų gimine. Beje, rašydamas Jezerskų, nesu visai tikslus: Česlovas - Jezerskas, Vaclovas - Jazerskas, o jų tėvas - Jonas - Jiezerskas buvo... Taip jau raštininkai visus skirtingai dokumentuose įamžino. Ir aš su ta jų pavardės rašyba susimoviau: knygelėje „Ant imtynių kilimo" visur rašiau Jazerskas. Rankraštį skaitė pats Česlovas, gimėnės, bet niekas nepataisė...  Piršliavau visų trijų Česlovo vaikų - Dainiaus, Jurgos, Gretos vestuvėse, bet nebuvau laimingas piršlys, nes Dainius ir Greta jau seniai po žeme. Juos pasiglemžė pats baisiausias dvidešimtojo amžiaus maras. Daug skausmo teko išgyventi mano draugui, atsargos generolui Česlovui Jezerskui.

Česlovas dažnai lankydavosi mano bute Vilniuje, o aš jo - Kaune, paskui, kai šeima persikėlė, nuosavame name Druskininkuose. Jį pažinojo beveik visi „Tiesos" vyrai. Zeferinas Jonutis nepraleisdavo progos patraukti per dantį:                             

- Kelias dienas nesirodei darbe, kur dingai, gal pakeitei redakciją?..

- Buvau komandiruotėje - šypsodavosi Česlovas. 

(Bus daugiau)