2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Lietuvos valstybės šimtmečio sukakčiai: „Aušros“ leidimas ir platinimas

2017-11-26
 
Algirdas Matulevičius

Algirdas Matulevičius

 

Dr. Algirdas Matulevičius,

LŽS narys

Iš pradžių Aušros tiražas buvo 1000 egzempliorių. J. Basanavičius pabrėžia, kad tai buvo sunkus darbas, nes leidinio aktyvistai asmeniškai vienas su kitu mažai buvo susipažinę, susirašinėjo laiškais. J. Basanavičius tuomet gyveno Prahoje, A. Vištelis - Poznanės provincijoje, Orliniece (Lenkija), J. Šliūpas - Maskvoje, J. Mikšas - Ragainėje, M. Šernius - Klaipėdoje. Buvusią tuometinę padėtį apibūdina Vaclovas Biržiška straipsnyje Iš mūsų laikraščių praeities (Kaunas, 1933): Basanavičius ir kiti turėjo menką supratimą tiek leidimo, tiek redagavimo klausimais, o pinigų teturėjo kasoj keliasdešimt markių ir nežinojo šaltinių, iš kur jų gauti, nei kelių laikraščiui platinti. Išankstiniai teoriniai apskaičiavimai vėliau sugriuvo ir reikėjo praktiškai kitaip verstis leidžiant „Aušrą".

1883 m. M. Davainio‑Silvestraičio korespondencijoje J. Mikšui perspėjama redakcija, kad caro žandarai žino jos adresą, todėl rankraščius reikia siųsti kitu adresu: Aušros redakcija neturinti rašyti savo atgalinio adreso. Patariama laikytis griežtos konspiracijos, nesikarščiuoti, sutvarkyti laikraščio ir knygų gabenimą iš Mažosios Lietuvos į Didžiąją, tuo tikslu parubežyje įsteigiant knygynėlių, kad nereiktų svetimųjų prašyti gabenti siuntinių, kurie už tai ima dvigubą atlyginimą. Jo nuomone, tokie lupikai yra menki lietuviai. Viename iš jo laiškų M. Jankui nurodoma, kaip ir kokiu kiekiu spausdinti Aušrą, kaip ją slėpti, kaip elgtis su knygnešiais ir prenumeratoriais - dirbti nelegaliai. 1883 m. gruodžio 3 d. datuotame laiške M. Davainis‑Silvestraitis siūlo pagerinti Aušros leidimą ir platinimą, nes su ja valstiečiai susipažinę. Patariama neminėti apie lietuviškos draugijos įsteigimą, nes carizmas labiau pradėsiąs persekioti skaitytojus ir Aušrą, kuri dabar tarpe maskolių yra labai gerai užlaikoma ir kaipo gaz. [laikraščiai - A. M.] maskoliškos rašo, tai norėtų jie ką gero dėl mūsų padaryti. Apie uždraustus dalykus geriau nerašyti, susitaikėliškai rašo liberalas, o tuomet atsiras daugiau prenumeratorių.

Kitų metų korespondencijoje J. Mikšui M. Davainis‑Silvestraitis viliasi, kad carizmas šalia slavų žada leisti vartoti ir lotynų abėcėlę. Pageidauja, kad Aušroje būtų vienodas raštas, nes nežymūs pakeitimai erzina skaitytojus, jie nenori skaityti tokio laikraščio, taip pat siūloma sumažinti jos kainą, nes rublis per brangu. Iš šios korespondencijos sužinome, kad redaktorius J. Mikšas, susidūręs su sunkumais ir dėl asmeninių priežasčių palikęs redakciją, išvyko kitur; vėliau persikėlė į Tilžę, kur įsigijo iš tėvo lėšų spaustuvę ir vienas redagavo Aušrą, kol bankrutavo. M. Jankus dėl to kaltina aušrininkų veikėjus, ypač J. Basanavičių, kurie, esą, kritiškoj valandoj nesušelpė draugo.

J. Basanavičius įrodinėja, kad Aušros faktinuoju redaktoriumi iki J. Šliūpo jis buvęs ir redagavęs 1-7 numerius. Pirmasis numeris išėjo Basanavičiaus vardu (Laikrasztis, iszleidžiamas per Drą. Bassanawicziu), bet, A. Višteliui užprotestavus, J. Basanavičius nurodė J. Mikšui nuo Nr. 2 vietoj redaktoriaus pavardės užrašyti: Laikrasztis, iszleidžiamas kelių Lietuwos mylėtojų, nuo Nr. 3 - be žodžio kelių. J. Basanavičius gailisi padaręs šiuos pakeitimus, nes tai leido anarchijai įsigalėti. J. Basanavičius prisipažįsta, kad jam iš Prahos su J. Mikšu, vėliau su M. Jankumi tik susirašinėjant sunku buvo redaguoti. Ne kartą savo įtaką laikraščiui bandė daryti A. Vištelis, kuri, kaip tvirtina J. Basanavičius, silpnai Aušros organizacijai buvo žalinga. Apskritai, J. Basanavičius teigiamai vertina A. Vištelį kaip karštą tautinės savimonės kėlėją ir aktyvų bendradarbį. J. Mikšui pabėgus iš Ragainės, J. Basanavičius davė M. Jankui nurodymų dėl rankraščių, laikraščio leidimo vietos, formato, padidino egzemplioriaus kainą metams nuo 1 rublio iki 2,2 rublio ir kita. J. Basanavičius nepagrįstai teigia, jog pirmasis Aušros leidėjas J. Mikšas 1883 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį pabėgo ir slapstėsi Žemaitijoje pas M. Davainį‑Silvestraitį dėl laikraščio nereguliaraus spausdinimo, išleidimo vilkinimo [vykstant persekiojimams - A. M.]. Rankraščius perdavė M. Jankui Bitėnuose. Dėl šios priežasties penktas numeris išėjo pavėluotai, nes, anot J. Basanavičiaus, pinigų J. Mikšas nepalikęs. Pastarasis teigia priešingai.

1883 m. spalio 21 d. laiške J. Šliūpui M. Jankus rašo, kad J. Mikšas nežinia kodėl išvyko nežinoma kryptimi: greičiausiai į Rusiją [Didžiąją Lietuvą? - A. M.], o gal ir už Atlanto - į JAV. Iš tikrųjų apsistojo Žemaitijoje pas M. Davainį‑Silvestraitį, Rygoje pabuvojo pas J. Miliauską‑Miglovarą, Liepojoje; po 3 mėnesių klajonių, 1883 m. gruodžio pabaigoje grįžo į Mažąją Lietuvą pas tėvus, apsigyvenusius Šilokarčemoje (Žibuose). Netrukus M. Jankus į Bitėnus gavo iš paties pabėgėlio žinią. J. Mikšas M. Jankaus prašo ypač saugoti redakcijos rankraščius ir atlikti jo pradėtą darbą, o Aušros korektūrą perduoti J. Šliūpui, nes to norį J. Basanavičius ir A. Vištelis. Pabėgimo priežastis nenurodoma, tik atsargiai išsitariama: buvau kaltinamas ir pražudytas [kitame sakinyje paminėta vokiečių - A. M.]. Jau 1884 m. lapkričio 17 d. laiške iš Ragainės į Bitėnus J. Mikšas praneša, kad pas jį lankėsi vokiečių žandarai.

Atsiminimuose M. Jankus rašo, kad pabėgus J. Mikšui tapęs Aušros leidėju jis sutiko kliūčių: mažai mokytas, blogai lietuviškai rašąs, neturįs laiko, nesitikėjo toliau redaguoti, o dar puldinėjo lenkai kunigai; be to, J. Basanavičius, A. Vištelis nesutiko su rašyba. Dėl šių priežasčių M. Jankus iš Šveicarijos kviečia į pagalbą J. Šliūpą, kuris, anot jo, padėjo pamatus, bet pinigus turėjau vis iš mano kišenės dėti, katrų, Dievui dėkui, nei šiandien nebesugrąžina. Rašte į Ženevą (pranc. Genève) J. Šliūpui kreipiamasi: <...> tikrai prašyčiau, kad pereitum man ant pagalbos, nes vienam tai labai sunku visokius nepaprastus darbus atlikti, o nežinau, ką darysiu <...>. Korektūrą turėsite aprūpinti <...>. M. Jankus abejoja, ar J. Mikšas sugrįš ir klausia J. Šliūpo, ar šis nieko nežinąs apie jį: nežinia kur dingo, tik laiške pažymėjęs pražudytas, tuo tarpu seseriai pranešęs dviem savaitėms į Rusiją [Didžiąją Lietuvą? - A. M.] išvykstąs.

Lapkričio mėnesį iš Ženevos J. Šliūpas šiuo klausimu raštu kreipėsi į J. Basanavičių. Pastarasis prisimena, kad Nors Šliupas man asabiškai [asmeniškai - A. M.] pažįstamas dar nebuvo, lapkričio 6 d. atsakiau jam, jog, jei nori, gali apimt redakciją. Kelioms dienoms prabėgus, sulaukiau ir patį J. Šliupą Prahoje, kur jis pas mane 2-3 dienas pragyvenęs, leidosi tolyn Tilžėn ir į Bitėnus pas Jankų[1]. J. Šliūpas su J. Basanavičiumi apsvarstė įvairius Aušros leidybos klausimus. Naujajam redaktoriui buvo iškelta sąlyga: Aušroje visą spausdinamą medžiagą turi perskaityti J. Basanavičius, ko reikalavo ir A. Vištelis. Kuomet J. Šliūpas šią sąlygą pamiršo ar negalėjo jos įvykdyti, pastebi J. Basanavičius, A. Vištelis už tai barė jį patį, J. Basanavičių, būk aš „Aušrą" padovanojęs J. Šliupui. Naujasis redaktorius nebuvo lojalus carizmui, bet kritikavo ir konservatyvius senų pažiūrų klerikalus, vengė aštrios polemikos su lenkais; dėl to buvo puolamas kitų tautinio atgimimo veikėjų. Jis ir J. Mikšas, sumokėję už 1883 m. Nr. 4 ir Nr. 5 spausdinimą, iš J. Albano ir K. Kybelkos spaustuvės Ragainėje mėnraštį (žurnalą) perkėlė į Mauderodės spaustuvę Tilžėje.

Įdomios Aušros redaktoriaus J. Šliūpo mintys apie laikraščio leidimo sąlygas ir jo reikšmę. Tai matyti iš jo korespondencijos iš Bitėnų su kunigu J. Tumu [gal su prelatu A. Dambrausku? - A. M.]. J. Šliūpas, vertindamas lietuvių darbus pagal kultūrinę šviečiamąją veiklą, pripažįsta, jog pernykštė [1883 m. - A. M.] „Aušra" žmonių švietimo, sąmoninimo darbe mažai ką tepadarė. Pernai „Aušra, beviltiškai rašo redaktorius, capnojo ir graibė aplink, norėdama pamatyti, ar dar yra šiokie tokie lietuviai, ar yra lietuvystė tebegyvuojanti; matydama gi lietuvystę esant labai sužuvus, „Aušra" norėjo bent tėvišką jaukumą atgauti <...> norint savotišku būdu. Tokia pat ir J. Tumo [A. Dambrausko? - A. M.] nuomonė. Matydamas tai, J. Šliūpas nieko negalėjo padaryti, nes, anot jo, į redakciją daugybė išsiunčiama šlamštų, kurių pasinaudoti nekaip nėra galima, o geresnių raštų patuolaik labai mažai tebuvo. J. Šliūpas tikisi, kad 1884 m. redakcija bus tvarkoma geriau, nes rašo nauji rašytojai ir taip toliau. Naujasis redaktorius pažymi, jog tarp senų veikėjų J. Basanavičius esąs labai darbštus, bet priekaištauja jam už vienpusiškumą: šaukia vien apie kalbos nykimą, prie to dar neapkenčia lenkų. Pikčiausia, rašo jis, kad straipsnių autoriai neleidžia nieko pataisyti, žodžio pakeisti. J. Šliūpo nuomone, Aušros viešas neigiamas nusistatymas prieš lenkus [prieš sulenkėjusius bajorus bei dvasininkus - A. M.] buvo nereikalingas, nes sukėlė audrą lenkų visuomenės sluoksniuose; todėl jam reikėję tą dalyką palengva atitaisyti [štai dėl ko Aušros bendradarbiai, išskyrus jį gynusį M. Jankų, kaltino J. Šliūpą prolenkiška pozicija; tuo pasinaudojusi, kaip matysime toliau, Prūsijos vokiečių valdžia apšaukė jį panslavistu ir dėl to, kaip ji deklaravo, išvijo iš Mažosios Lietuvos. Norėta parodyti, kad lenkai iš tikrųjų veda polonizacijos politiką: jeigu lenkai [prie jų priskiriami sulenkėję bajorai - A. M.] nesiliaus, tai jų užtarti negalima. Žinoma, Lietuvos sulenkėjusią bajoriją veikė lenkų tautinis atgimimas pačioje Lenkijoje. J. Šliūpas lietuviais laiko tuos, kurie dirba Lietuvos labui ir jaučia lietuviškai [pagal įsitikinimus, savimonę - A. M.], nors jie kalba lenkiškai ar kitaip. Tai neliečia tų, kurie nori lietuvius nutautinti, kaip visi rašytojai lietuviškų gazetų Prūsuose <...> persiėmę germanizmu[2]. Šios pažiūros buvo priešingos kitų liberalų tendencijai [prisimintina, kad carizmas siekė atskirti lietuvius nuo lenkų, juos supriešinti - tuomet lengviau valdyti. - A. M.] J. Šliūpui rūpėjo ne tiek taisyklinga lietuvių kalba [tuo laikotarpiu kalba buvo politinės kovos centras, bendrinė kalba tapo stipriu tautą vienijančiu veiksniu - A. M.], kiek kultūra, o ją pakelti, pagal jį, galima praplečiant mokslą liaudyje, per mokyklas: aušrininkai siekė lietuvių tautos gerovės per švietimą, buvo švietėjai idealistai. Kadangi jas steigti dar nebuvo įmanoma, tai reikią nors knygas leisti žmonėms pasiskaityti. J. Šliūpas švietimo programą siejo su mokslo pažanga, dorovinės kultūros ugdymu. Liaudies švietimą iškėlė aukščiau už katalikų tikėjimą, už konfesinius interesus. Tautiškumas buvo atskirtas nuo religijos. Norėta parodyti, kad lietuvių tauta gyvybinga. Rusifikacijos, polonizacijos (Didžiojoje Lietuvoje) ir germanizacijos (Mažojoje Lietuvoje) sąlygomis Aušra skelbė abiejų lietuviškų kraštų bendrumą, ugdė lietuvybės imunitetą, atsparumą svetimybėms ir didelę meilę Tėvynei. Kartu aušrininkai buvo tolerantiški įvairioms religijoms. Aušrininkai kultūrininkai tapo ir politikais (prisiminkime Sąjūdžio laikus dabartinėje Lietuvoje). J. Šliūpas mąsto besiklostančios ūkio rinkos, pažangos vertybėmis, kai išsimokslinę lietuviai užsiims prekyba, pramone [tai šios rinkos svarbios šakos - A. M.], ko dar nedarą. M. Jankus tvirtina, jog žadėjęs būti geru J. Šliūpo pagalbininku, bet tarp aušrininkų įvyko skilimas: viena srovė pasisakė prieš lenkų kritiką, kita - prieš rusų, trečia - prieš kunigų. Taigi mūsų „Aušra" turi visiems mūsų prispaudėjams būti ant pasibovijimo, kad, girdi, anie turės progą sakyti, kad <...> nežinom, ko norim, - nurodo jis nesutarimų padarinius; „Aušra" silpna, nieko nepagąsdins, tai nėra ko rėkaut ant kitų. M. Jankus skundžiasi negaunąs redagavimo klausimais gerų patarimų, tik pabarimus. Tarp lietuvių nesą internacionalistų, kurie norėtų žengti kartu su latviais. Lietuviams, moko jis, reikia parodyti gyvybingumą, o tam reikalinga visų sluoksnių, srovių vienybė; o apie kultūrą - kalbėti vėliau. Svarbiausia - nesivaidyti tarpusavyje.

Kokios krypties laikytis „Aušrai"? - klausia M. Jankus. - Gal griežčiau prieš rusus pasisakyti, - mąsto jis, - bet tai nepadės, tuo laisvės negausi, nes jie, matai, prasudijo [nuteisė, nusprendė - A. M.], kaip ir vokiečiai, lietuvius ant smerties. Daugelio nuomone, pastebi M. Jankus, Aušra neįdomi, mažai rašo apie Lietuvos kaimo socialinius ekonominius santykius. Pasaulio tautos jau pakilo į kovą, dėsto M. Jankus. Nebus Aušros - bus kitas lietuviškas laikraštis. Ateitis pasmerks rusų, vokiečių prispaudėjus, lenkų ponus ir veidmainius kunigus. Ryžtingu balsu jis sušunka: bet ne, mielieji mūsų kankintojai, jūs sulauksta tos nemalonės valandos, katroje jums tars: „Šalin! Su jumis <...> gana jums vargingus spausti ir pakart už teisybės kalbą po kartuvėmis.

Kaip matyti iš rankraščių, aušrininkai neturėjo ir negalėjo turėti visiems socialiniams sluoksniams priimtinos programos, nesutarė dėl leidinio krypties, taktikos, vadovavosi liberalia demokratine pasaulėžiūra bei ideologija, dėl to jie suskilo į idėjines sroves: liberalinė ir demokratinė atsiskyrė nuo klerikalinės, vėliau atsiskyrė ir dvi pirmosios. Tai atsispindi J. Basanavičiaus, J. Šliūpo, M. Jankaus, J. Mikšo, A. Vištelio, V. Pietario, P. Vileišio ir kitų tautinio atgimimo veikėjų pažiūrose, polemikoje. Vieni jų (P. Vileišis, V. Pietaris ir kiti) reikalavo Aušrą skirti valstiečiams artojams, o inteligentijai leisti kitą laikraštį. V. Merkys pagrįstai teigia, kad, kuriantis lietuvių nacijai, ideologinio nuoseklumo nacionalinio išsivadavimo judėjime negalėjo nė būti <...>. Nacionalinio judėjimo vienas uždavinių - kurti nacijos literatūrinę kalbą, kuri tapo svarbia ideologine nacijos konsolidacijos priemone, nacionalinės kultūros, ypač literatūros, kūrimo akstinu <...>. Dėl lietuvių kalbos persekiojimo stiprėjo socialinis dvarininkų ir valstiečių antagonizmas, tai atsispindėjo ir „Aušroje". Dr. J. Basanavičius gerai atsiliepia apie J. Šliūpą kaip Aušros redaktorių, be kita ko pabrėždamas, kad šis išjudino dvasininkiją, kad be jojo platinamos bedievystės mūsų kunigėliai iki šiolei būtų snaudę ir dailiai sapnavę apie dangų ir lenkų karalystę ant žemės, kurią jie taip uoliai seniau pas mus platino. V. Merkio vertinimu, dauguma dvasininkų, net parapijų klebonai, atstovavo feodalizmo oficialiajai kultūrai, valstiečių luomą traktavo kaip baudžiavos laikais, nepripažino lietuvių tautos ir jos pasaulietinės kultūros savaimingumo, buvo nepakantūs kitatikiams protestantams. Didžioji senojo feodalinio dvasininkų luomo dalis uoliai tarnavo polonizacijos [tik apie 10 lietuvių kunigų bei klerikalų rašė į Aušrą - A. M.] reikalams <...>. „Aušra" su polonizacija negalėjo taikstytis. „Aušra" negalėjo naudotis nė ta lietuvių spaudos platintojų organizacija, kurią kontroliavo klerikalai, tesirūpinę religinės ir apskritai dvasininkų rašomos bei leidžiamos spaudos skleidimu <...>. Klostėsi naujo tipo spaudos platintojų organizacija - knygnešiai ir valstiečiai, vadovaujami pasauliečių inteligentų. J. Basanavičius, nagrinėdamas Aušros poziciją Katalikų bažnyčios atžvilgiu [žr. skyrių Lietuvių pasaulietinės inteligentijos santykiai su katalikų dvasininkija], pabrėžia, jog Aušroje išspausdinta Bažnyčią užgaunanti J. Mikšo recenzija ir J. Šliūpo per ją platinamos bedieviškos idėjos pakenkė laikraščiui [šioje vietoje J. Basanavičius prieštarauja savo aukščiau išsakytoms mintims - A. M.], nes pradėjo pulti kunigai, o tai drauge prisidėjo prie Aušros žlugimo. Per trumpą laiką, rašo jubiliejiniame straipsnyje J. Basanavičius, J. Šliūpas spėjo padaryti dar kelias klaidas, kurios pakenkė tautai ir jam pačiam:

•1.  laikraštį reikėjo leisti slapyvarde tūlas Prūsas‑lietuvis (betgi pats J. Basanavičius giriasi jam davęs Aušros vardą);

•2.  leidinys reiškė simpatijas lenkų laikraščiui Dziennik Poznański [Aušroje išspaudintas šio laikraščio redakcijos straipsnis - A. M.], kuris, anot J. Basanavičiaus, apjuodino Aušrą. Dėl to J. Šliūpas apskundžiamas vokiečiams, o šie išveja jį kaipo panslavizmo skleidėją[3]. Iš tikrųjų tai buvo didžiųjų valstybių kõvos, jų interesų sankirta, o kaltė buvo verčiama lietuviams aušrininkams.

1884 m. gegužės 27 d. ir birželio 17 d. laiškuose iš Bitėnų J. Basanavičiui J. Mikšas pateikia faktų, kaip Rusijos carinė vyriausybė susitarė su Prūsijos vokiečių valdžia ir 1884 m. kovo 13 d. įsakė J. Šliūpui nešdintis iš Mažosios Lietuvos bei visos Prūsijos. Per dvi savaites jis dar sutvarkė leidybos reikalus. Apie tai kalba ir M. Jankus, pagrįstai pabrėždamas, kad J. Šliūpas pabėgo į Lenkiją ne dėl simpatijų lenkams, kaip kai kas skelbia, bet dėl vokiečių valdžios persekiojimų. J. Basanavičius taip pat tvirtina, kad iki išvijimo J. Šliūpas Aušrą redagavo nuo 1883 m. lapkričio iki 1884 m. kovo 13 dienos.

J. Basanavičius plačiai nagrinėja, kaip Prūsijos valdžiai išvijus J. Šliūpą M. Jankus susidūrė su laikraščio leidimo sunkumais, bet, grįžus J. Mikšui, kurį redaktoriumi siūlė J. Šliūpas, redakcijos darbas pagerėjo. Tas aiškėja ir iš J. Mikšo laiškų J. Basanavičiui.

M. Jankus teigia, kad Aušros redagavimą ir išleidimą jis pavedė grįžusiam J. Mikšui, kuris liko jam skolingas pinigų ir žadėjo juos grąžinti. Iki tol savo lėšomis finansavo Aušrą (1500 markių) jis, pats M. Jankus, nes kitaip negalėjo jos redaguoti. M. Jankus rašo: buvo ir Mikšas susivokęs, tai jis meilinos prie manęs, žadėjo viską aprūpinęs, ir, tokiu būdu, kaip jau minėjau, neturėdamas laiko, pasodinau jį, Mikšą, stuboje savo namuose [kaip ir J. Šliūpas, J. Mikšas kurį laiką gyveno ir maitinosi pas M. Jankų Bitėnuose, už tai padėdamas šeimininkui ūkio darbuose - A. M.], ir tas dirbo, kaip jis sakęs, viską gerai, vedė visą rokundą <...> [apskaitą - A. M.]. 1894-1895 m. korespondencijoje J. Mikšas skundžiasi M. Jankui, kad sunki jo finansinė padėtis, todėl negali jam grąžinti skolų[4]. M. Jankus apgailestauja: „Aušros" nuo visų metų guli pas mane didelė gausybė [per 2/3 viso tiražo - A. M.], bet tos labai menkai tėra perkamos, o man sunku kupčystę vesti, nes esmi laukininkystė [savo ūkio darbais užimtas M. Jankus ne kartą skundėsi, kad leisti Aušrą sunku, nes reikia, palikus namus, iš Bitėnų keliolika kilometrų vykti į spaustuvę Ragainėje - A. M.]. Antrą kartą J. Mikšas čia Aušrą redagavo nuo 1884 m. kovo iki 1885 m. rugsėjo imtinai; tačiau už faktiškąjį redaktorių oficialiai pasirašinėjo M. Jankus. Įgijęs patyrimo dirbo profesionaliau. Nuo 1885 m. spalio mėnesio devinto Aušros numerio J. Mikšas, kaip liudija šaltiniai, savarankiškai ėmėsi redaktoriaus darbo, nusipirkęs nuosavą spaustuvę Tilžėje. Laiškuose J. Basanavičiui jis skundžiasi, kad dėl lėšų trūkumo sunku spausdinti Aušrą. J. Miliauskas‑Miglovara straipsnyje Lietuvių gentis rašo, kad iš Ragainės perkėlus Aušros redakciją į Tilžę, lietuviški nihilistai, pasivadinę tėvynės mylėtojais, apsėda laikraštį, jis sugadinamas nedorais rašiniais.

Kadangi J. Mikšo tėvai pasiturį, atkreipia dėmesį M. Jankus, tai nupirko sūnui gal geriausią Tilžėje spaustuvę, tačiau jo raštus atsisakęs spausdinti. Dėl to M. Jankus atsisveikino su Aušra ir pažadėjo būti eiliniu tautinio atgimimo dalyviu, palikdamas aušrininkams priesaką: nesivaidyti tarpusavyje, būti vienybėje: Taigi gana mane varginti, aš nenoriu jūsų vadovu būti, kilkite, ir aš drauge kilsiu <...>.

 

Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-01-01 11:48
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media