2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Česlovas Skaržinskas: sekmadienio vargonai. 2 dalis

2017-04-26
 
Česlovas Skaržinskas Druskininkuose

Česlovas Skaržinskas Druskininkuose

 

 

Tęsinys. Pradžia 2017 04 18

 

Česlovas Skaržinskas

 

Absurdo metai

 

Sostinėje ir tada prasmingai ir linksmai gyvenome, nors ir buvome prispausti ideologinių varžtų. Skaniai pasijuokdavome iš primesto absurdo. Kad ir iš tokių dalykų. Antai tuo metu parduotuvėse, pavyzdžiui, prie dabartinio Seimo rūmų, kitoje gatvės pusėje, buvusioje parduotuvėje Talinas, galėjai laisvai nusipirkti labai gražių jaučio kanopų... Arba ne pirma jaunyste kvepiančios rūkytos žuvies stauridės... Vieną kartą su kurso draugu Jonu Debesiu lėtai mynėme nuo senojo Žvėryno tilto dabartinės Lukiškių aikštės link (tada - Lenino). Priėję prie šios parduotuvės, žiū, iš tolo, ryškiai raudonai šviečiant rudens saulei - lyg arklys didelėje vitrinoje paguldytas vartytųsi... Susidomėję priėjome arčiau. Ogi viso labo - tik didelės veršio kanopos. Tokia panaši padėtis buvo kone visose Vilniaus maisto prekių parduotuvėse. Pasirodo, Lietuvos komunistų partijos vadovu tapus Petrui Griškevičiui, apskritai iš parduotuvių dingo mėsa, ją beveik visą iš Lietuvos išveždavo į Maskvą, tuometį Leningradą. O mums, eiliniams mirtingiesiems, mėsą tik nustatytomis dienomis, gal valandą, kitą pardavinėdavo. Būdavo dienų, kai mėsos ir neatveždavo. Pamenu, vilniečiai labai pyko, koneveikė P. Griškevičių. Gal neatsitiktinai po vienos nakties Antakalnio kapinėse, kur buvo palaidotas Antanas Sniečkus, ant jo antkapio ar paminklo žmonės pamatė keistą užrašą:

- Kelkis, Antanai, Petras mėsą valgo!

Žinoma, visur po miestą lakstė rusų saugumiečiai (KGB pareigūnai). Net rūsiuose ieškojo kaltų. Bet ką tuo metu galėjai rasti? Na, pašposino kažkoks žmogelis (buvo kalbama, kad A. Sniečkaus paminklą ar antkapį apipeckiojo studentai)... Nebuvo mėsos parduotuvėse, bet tada nesunkiai pavalgyti galėjome studentų ar miesto valgyklose. Žinoma, ten kanopų nesiūlė, bet buvo labai populiarus toks patiekalas - kukuliai su bulvių koše. Skaniai juos, neaišku, iš ko padarytus, kirtome. Žodžiu, už rublį buvo įmanoma ir pavalgyti, ir skrandį apgauti. O dviese už dešimt rublių galėjai pakenčiamai vakarą praleisti ir kavinėje ar net restorane. Aišku, pasigerti už tokią sumą tada dar niekas neįstengdavo...

Bet retkarčiais į kavines ar restoranus eidavome ne girtauti, romantiškoje aplinkoje paįvairinti laiką. Dažniausiai vakarais skubėdavome į kino teatrus. Parodydavo juose ir gerų užsienietiškų, kad kartais ir iškarpytų, filmų. O sekmadieniais, jei nevažiuodavome į kaimą, skubėdavome į vargonų koncertus, tuomet rengtus Katedroje. Buvome du tokie, anot kurso draugių, pamišėliai: aš ir būsimasis istorikas Antanas Kukanauskas. Susėsdavome tada ten, kur dabar žmonės susirinkę klausosi Mišių. Klausydamiesi vargonų iš pradžių nesuprasdavome, kodėl į mus gana dažnai pasižiūri kiti koncerto klausytojai. Pasirodo, juos domino gana neįprasta klausytojų pora: aš buvau užsiauginęs ilgus, garbanotus, ant pečių gulančius plaukus, o mano draugas Antanas buvo ne tik plikai nusikirpęs, bet ir nusiskutęs. Tada nešioti ilgus plaukus ir mūvėti kelnes su platėjančiomis iki žemės klešnėmis buvo itin madinga. Tačiau tuomet buvo keista matyti jauną pliką žmogų...

Beje, dėl ilgų savo plaukų teko patirti ir komiškų situacijų. Vilniuje studijavo ir mano jaunystės draugas, pradedantis poetas ir žurnalistas Liudas Vitkauskas. Abu buvome baigę tą pačią Varėnos rajono Merkinės R. Mizaros vidurinę mokyklą. Vasarą, po pirmojo kurso studijų, su Liudu sugalvojome savotiškai prisiminti mokyklos dienas Merkinėje. Vakare nuėjome į diskoteką. Na, o po šokių Liudas pasikvietė pas save į svečius - į tėvų sodybą ant Laujos ežero kranto. Dar buvo naktis, kai pėstute pasiekėme Vitkauskų sodybą. Nutarėme nežadinti tėvų: sugulėme ant šviežio, kvepiančio visais kvapniausiais Dzūkijos kvapais šieno. Kietai įmigome. Pirmasis prabudo Liudas. Jis nusileidęs nuo šalinės šieno nuskubėjo pasilabinti su tėvais. Ir staiga lyg per sapnus išgirstu kažkokį triukšmą, sklindantį iš Vitkauskų namo. Labiausiai buvo girdimas moteriškas balsas. Atrodė, kad kažkas įnirtingai baramas. Ir iš tikrųjų. Pasirodo, kad Liudas gavo pylos nuo motinos, kam neva jis atsivedęs merginą ir paguldęs ant šieno?.. Kodėl ištvirkaująs? Pasirodo, Liudo mama anksti ryte iš tolo mus matė miegančius ant šieno. Pagalvojo, kad jos sūnus miega su pana, nes tik mano ilgi plaukai šiene matėsi... Vėliau visi gardžiai juokėmės iš ryto nuotykio...

Tuo metu Lietuvoje vis dar buvo populiarios anglų roko ir popgrupės Bitlų (The Beatles) atliekamos dainos bei šių atlikėjų išorinis bitlų įvaizdis. Tada ne visiems patiko, ne visi toleravo ilgus plaukus, ypač instituto valdžia. Tuo metu studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą minėtame Vilniaus pedagoginiame institute. Dėstytojai nekibo dėl plaukų ilgumo. Bet štai tapęs instituto „Šviesos" ansamblio choro nariu buvau priverstas beveik pusmetrio ilgumo plaukus gerokai apkarpyti. Choro vadovas kategoriškai pareiškė, kad ilgi mano plaukai nederės prie tarybinių dainų atlikėjo įvaizdžio...

 

Rotušės magija

 

Su Liudu Vitkausku ar Antanu Kukanausku dažnai klajodavome po senąjį Vilnių. Mus domino ne tik Katedroje įrengta senųjų Lietuvos ir užsienio dailininkų paveikslų galerija, joje sekmadieniais skambantys vargonai, bet ir kitos Senamiesčio įžymybės. Antai Vilniaus rotušė. Ja itin domėjosi būsimasis istorikas Antanas. Jis apgailestavo, kad ir šioje mūsų tautos šventovėje sovietmečiu buvo įkurdintas Lietuvos valstybinis dailės muziejus. Žinoma, kur kas geriau Rotušėje eksponuoti dailės kūrinius, nei ją paversti sandėliu ar kokia sovietine įstaiga. Antanas jau tada daug žinojo apie didingą Vilniaus rotušės praeitį. Jis pasakojo, kad paskutinį kartą Rotušė pagal garsaus architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus projektą baigta atstatyti 1801 metais. Antanas dar pasakojo, kad kadaise Rotušėje glaudėsi visa miesto valdžia ir... kalėjimas. Būtent apie Rotušės požemyje buvusį kalėjimą mano draugas Antanas daugiausia ir turėjo žinių. Anot jo, požemyje mirties bausmės nevykdydavo - myriop nuteistą žmogų viešai ketvirčiuodavo ar nukirsdindavo jam galvą Rotušės aikštėje. Požemio bausmės kambaryje prasikaltusiajam kapodavo tik pirštus, nukirsdindavo ranką ir jį kankindavo...

Tada norėjome patekti į Rotušės požemį, pajusti kraupią viduramžių ir vėlesniųjų mūsų valstybės metų dvasią, tačiau apie tai tik svajoti galėjome. Vilniaus rotušės požemį pavyko apžiūrėti tik po daugelio metų - 2001-ųjų vasario mėnesį. Tais metais šių rūmų ceremonmeisteris (taip įmantriai, moderniai pavadinta pareigybė net iki šiol ausį rėžia) Saulius Pilinkus vedžiojo po didelius Rotušės požemius. Jis parodė rūsio sienojo išlikusias plytas, menančias seną didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino miesto praeitį. Nustebino išlikusios ir dvejos daugiau kaip pusės tūkstantmečio senumo geležinės kalėjimo grotos, taip rūsyje išsaugota bausmės vykdymo patalpa.

Beje, tada S. Pilinkus atskleidė, kad visas senasis Vilnius - paslaptingų požemių karalystė - mažai tyrinėta, daug kas sunaikinta, prarasta. Brangių miesto relikvijų netektį savotiškai apraudojo savo knygoje Dingęs Vilnius Vladas Drėma. Šioje knygoje jis rašo, kad seniausia Vilniaus rotušė minima jau 1432 metais ir yra dabartinėje vietoje, Didžiojoje gatvėje. Pasirodo, Vilniaus rotušė, kaip ir daugelyje kitų Europos miestų, turėjo keleriopą paskirtį: joje telkėsi miesto administracija, vyko prekyba, teatro vaidinimai, koncertai, miestiečių susirinkimai. Joje net saugotos miesto svarstyklės ir buvę saiko matai.

 

Neperimsi, ko neliko

 

Tada, giliais stagnacijos metais, su Liudu ir Antanu apžiūrinėdami Vilniaus rotušę, daug ko nežinojome, nes sovietmečiu buvo slepiama didinga Lietuvos praeitis. Bet aš ir Liudas jau tada iš savo puikaus Merkinės R. Mizaros vidurinės mokyklos mokytojo, vėliau - kraštotyros muziejaus vadovo, Juozo Kaupinio sužinojome, kad ir mūsų gimtinės miestelyje buvusi rotušė. Būtent toje pačioje Merkinės centrinėje aikštėje. Ją nugriovė carinė Rusijos valdžia ir toje vietoje pastatė... cerkvę. Beje, cerkvės pastatas išlikęs iki šių dienų ir būtent jame įkurdintas kraštotyros muziejus. Žinoma, Merkinės rotušė nė iš tolo neprilygo didingiems Vilniaus rūmams.

Tada ir dabar Vilnius mums tebelieka magišku miestu, nors jame ir nebelikę senųjų miestelėnų ainių, kaip ir senojo miesto tradicijų. Žinoma, kai kas išlikę. Bet nereikšmingo. Nežinau, ar Šv. Kazimiero mugę galima vadinti itin didžia Vilniaus miesto tradicija? Kažkiek atgaivinta Vilniaus rotušės veikla - joje vyksta didesni ar mažesni žmonių susibūrimai. Bet kol kas mūsų visuomenei sostinės Rotušę labiausiai išgarsinęs yra skandalingasis veikėjas... Vytautas Šustauskas, jau prieš kurį laiką blokavęs Vienos baliaus renginį... Taigi ne vienas tautietis Lietuvos glūdumoje tik tiek apie Vilniaus rotušę ir yra girdėjęs...

O apskritai, ką apie Vilnių toje mūsų provincijos glūdumoje iš viso žino? Tikriausiai iš televizijos, spaudos ir interneto tik dabartinio dvaro naujienas? Po daugelio metų susitikęs su Liudu Vilniaus senamiestyje ilgai sprendžiame naują, jau mūsų naujos visuomenės sukurtą galvosūkį.

Žinoma, per keturiasdešimt pastarųjų metų Vilnius smarkiai pasikeitė: išdygo dangoraižių, pastatyta naujų tiltų per Nerį, vietoj vieno buvusio universiteto prikepta keliolika. Net buvę technikumai aukštosiomis mokyklomis pavadinti... Bet labai sumažėjo kino teatrų ir pagrindinė miesto gatvė - buvęs Lenino prospektas, o dabar - Gedimino - smarkiai ištuštėjo. Dieną garsus prospektas - kaip ir išmiręs. Sako, nūnai Gedimino prospektas atgyja tik vėlai vakare, kai jaunimas patraukia į čia dar esančias kavines ar restoranus. Jaunimas pagal rašytoją Ričardą Gavelį tokiu metu lyg Vilniaus pokerį žaidžia...

Taigi Vilnius - labai pasikeitęs. Ir su Liudu jo kaip ir nebesuprantame. Bet, ne paslaptis, ir savo jaunystės metais jo nelabai supratome. Paslaptingas, neįmintas buvo ir išlieka, nors, kad ir kaip suprasti mėgintume. Gal todėl sostinė visada savotiškai ir traukė. Kaip sakiau - magiška jėga, kai Vilnius keitėsi ir į gerąją, ir į blogąją pusę. Bet vieną ar kitą jo virsmą tik nūnai labiau pastebime.

Vilnius per dvejus nepriklausomybės dešimtmečius gerokai sulietuvėjo. Tai jaučiama, regima, girdima sostinės gatvėse, jau nekalbant apie valstybines įstaigas, įvairius renginius. Kas tai padarė? Kaip sakytų mano gimtinėje moterys ar vyrai, kaimo mergos ir bernai, atvykę gyventi į Vilnių. Ypač prieš kolchozų ir po jų griūties gražaus jaunimėlio iš provincijos į Vilnių pliūptelėjo. Na, ir sulietuvino Vilnių. Žinoma, ne jie vieni, bet jie - labiausiai. Taip, kaip mūsų kaimo bernai - savanoriai po 1918-ųjų nepriklausomybę apgynė. Ir nori to ar nenori - kaimo bernai ir mergos į Vilnių ir savo kaimo gyvenimo būdą atsinešė. Žinoma, lietuviai, lenkai ar baltarusiai truputį skirtingą, bet aiškiai - provincijos, ir toli gražu beveik nė vienas iki šiol neperėmė senojo miesto tradicijų, nes, savaime suprantama, neįmanoma perimti to, ko neturėjai. Neperimsi to, ko neturėjo tavo kaimo protėviai...

Bus daugiau

 

Rubrika Žurnalistas irgi žmogus yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-06-27 11:11
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media