Žurnalistas irgi žmogus

Česlovas Skaržinskas

Mitas - gal ne istorija?

Senas Europos miestas, be abejo, garsus ir senomis savo kapinėmis: Rasų, Bernardinų, o nūnai - ir Antakalnio. Rasose ilsisi Lietuvai brangūs žmonės: Vasario 16-osios Akto tėvas Jonas Basanavičius, kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. O Lenkijai šalia Rasų - brangus Juzefo Pilsudskio atminimas - čia ilsisi Nepriklausomos Lenkijos kūrėjo širdis. Bernardinų kapinėse - Rusijai brangaus Felikso Dzeržinskio motinos palaikai. Vilniaus kapinėse ilsisi ir buvę mūsų draugai ir nedraugai. Bet niekas tiksliai negali pasakyti, kur ilsisi mūsų valdovai, rezidavę Vilniuje ar kitur. Manyta, kad kažkur Katedros rūsiuose paslėpti Vytauto Didžiojo palaikai. Bet kuo toliau - tuo daugiau spėlionių, mitų, pagal kuriuos Lietuvoje net kai kurie istorijos vadovėliai mokykloms parašyti... Taip, kaip buvo sukurtas mitas apie Šv. Onos bažnyčią. Neva Napoleonas, įžengęs Į Vilnių, ja taip susižavėjęs, kad, jeigu galėtų, ant delno būtų išsinešęs į Paryžių... Jeigu taip, kodėl karo žygio metu į Rusiją karvedys šioje šventovėje savo kariams leido arklius laikyti? Kitaip tariant, Šv. Onos bažnyčia buvo paversta arklide. Taigi - lyg ir mitu pakvimpa...

Beje, kažkas yra pasakęs, kad mūsų tautiečiams yra būdinga kurti mitus, o vėliau... jais patikėti... Kažkada, pirmąsyk paėmęs į rankas, susižavėdamas skaičiau Adolfo Šapokos Lietuvos istoriją. Pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais toks mūsų istorijos romantinis traktavimas su kaupu pasiteisino. Ypač tokia istorija buvo reikalinga tarpukario Lietuvai. Todėl iš dalies pateisinu ir mitus, kurių pagrindu tokiems Lietuvos valstybės laikotarpiams buvo sukurta mūsų protėvių istorija. O nūnai? Gerai, kad turime tokių istorikų kaip profesorius Edvardą Gudavičių ir Alfredą Bumblauską - jie rašo Lietuvos istoriją naujai, be pagražinimų. Bet kol kas ne viskas dėl mūsų istorijos aišku. Antai manęs kol kas niekas neįtikino, kodėl daktaras J. Basanavičius, Lenkijai užgrobus Vilnių, nesikėlė kaip kiti žymiausi politikai ir kultūros žmonės, gyventi į Kauną? Atrodo, prirašyta visokių versijų, bet nė viena jų neįtikina, nors tu ką... Beje, mūsų atkurtos valstybės Tarybos vadovas daktaras Jonas Basanavičius atgulė būtent Vilniuje, Rasų kapinėse. Gal Rasose būtų buvę logiška ir priimtina palaidoti ir 1991-ųjų Sausio 13-osios gynėjus, dabartinės nepriklausomos Lietuvos prezidentą Algirdą Brazauską? Ar Rasose neužteko ar vėliau neužtektų vietos? Manau, būtų užtekę ir užtektų. Manding, ne visiems...

Ir eisena išduoda

Dažnai išeinu pasivaikščioti į šalia daugiabučių išsaugotą Pašilaičių parką. Atsisėdu, išsitraukiu pypkę. Nori to ar nenori, dažnai priverstas stebėti šaligatviu einančius įvairaus amžiaus vilniečius. Žiū, viena jauna moteris, atrodo, madingai apsirengusi, bet, užuot grakščiai žingsniavusi - ilgais žingsniais kažkur skuba, kita - ne eina - tiesiog šuoliuoja... Ir ne viena, ir ne keliolika per pusvalandį, kol traukiu pypkę, tokių moterų, tiksliau sakant, moteriškių praeina. Jau jų eisena išduoda, kad jei ne jos, tai jų tėvai tikrai gimę ir užaugę kaime. Bet ne visos jos tai pripažįsta. Atvirkščiai. Dažnai moterys demonstratyviai akcentuoja tarsi miesčionišką savo prigimtį. Žinoma, jeigu spręsi apie tokių moterų kilmę tik kaip apie įvairiausių veislių šunų, kuriuos rytais ir vakarais išsiveda į parką pasivaikščioti (o tiksliau - pakakoti), kurie veido forma panašūs į šeimininkes, turėtojas, be abejo, gal ir nepagalvosi, kad jos iš kaimo. Bet vis dėlto jas išduoda kaimietiška eisena, o jei dar ir burną praveria - tai ir tarmė - žemaitiška, dzūkiška ar tuteišiška viską pasako... Kad ir kaip vaidinsi miestietę - neišeina, nors tu ką.

Štai aš ir Liudas, kad esame kaimiečiai, niekada ir neslėpėme. Aš tik didžiuojuosi juo būdamas. Einu į Pašilaičių parką, kuriame dar prieš dvejus metus šimtai varnų neregėtas triukšmingas orgijas keldavo. Tos pačios moteriškės, neva miestietės, neapsikentusios, kad varnos savo firminiu rėkimu (o man jų sutartinis kranksėjimas - kaip gamtos vargonai) ankstų rytą ramiai neleidžia išsikakoti jų šunims ir šuneliams, vieną dieną miesto tarnyboms nemenką skandalą sukėlė: iškrapštykite varnas iš parko! Na, komunalininkai iš pušų viršūnių ir iškrapštė tuos paukščius. Kaip tos vargšės varnos puolė gelbėti komunalininkų ant žemės nusviestų lizdų... Jos dideliais snapais siekė savo gūžtas atgal į medžius sukelti. Bet vyrai surinko visus varnų lizdus, sumetė į didelę mašiną ir išvežė. O varnos dar ne vieną dieną būriavosi Pašilaičių parke, piktai kranksėjo, tarsi tokio akibrokšto iš žmogaus būtų nesitikėjusios, neregėjusios net per du-tris šimtus savo gyvenimo metų. Rašoma, kad varnos tiek daug metų gyvena. Taigi - kokie stiprūs šių paukščių organizmai! Minta, kuo papuola, ir tiek daug metų gyvena. Kad taip žmogui būtų duota, ne kartą pagalvoju, sėdėdamas Pašilaičių parke. Mintiju, gal tada ir dalis senųjų Vilniaus gyventojų būtų išlikę. O dabar kas? Tik varnos - kaip seniausia gyva miesto relikvija likusi.

Bet nūnai kaimiečiai Vilnių apgulę. Ir manau, kad tai nėra blogai. Kuo toliau gyvendamas sostinėje, tuo labiau įsitikinu, kad ne vien todėl Vilnius labai dvelkia kaimu - jame be galo daug žalumos. Kad Vilniuje gera gyventi panašiai kaip ir kaime - seniai pajutau. Bet kad Vilnius - irgi savotiškas kaimas, galutinai suvokiau tik 2001 metais, kai būdamas Ūkininko patarėjo korespondentas ėmiau interviu iš tuometės finansų ministrės Dalios Grybauskaitės. Ji, mums kalbantis apie kaimą, netikėtai ištarė: „Vilnius - irgi didelis kaimas..." Tada D. Grybauskaitė ilgame interviu kalbėjo apie Europos Sąjungos paramą Lietuvos kaimui, apie savo tėvų kaimietišką kilmę, 1988-aisiais rašytą ekonomikos daktaro disertaciją - būtent iš žemės ūkio sferos. Žodžiu, aptarė svarbiausias kaimo aktualijas. Mane būsimoji Lietuvos prezidentė nustebino logiškai, nuosekliai dėstomomis mintimis, gražia lietuviška kalba. „Štai tau ir finansininkė, o kaip taisyklingai, glaustai savo mintis dėsto", - prisimindavau ne kartą susitikimą su D. Grybauskaite. Ko nebūtų galima pasakyti apie visus to meto Vilniaus politikus ar valdininkus. O gal ir dabar ne kitokia situacija? Žiū į interneto portalus: vos ne kasdien vis kitų politikų straipsniai. Galvoju, raštingi mūsų politikai tapo, o gal už juos kiti parašo? Gal ir nūnai yra taip, kaip būdavo anksčiau: į laikraštį rašydavome už komunistų partijos sekretorius, melžėjas, verpėjas ar mechanizatorius. Manding, vėl atgijusios sovietmečio tradicijos. Žiū, ne tik Vilniuje, bet štai ir provincijos laikraščiuose...

Trukt už vadžių - vėl iš pradžių

Tik štai nūnai skaitydamas į Seimo narių ar kandidatų į parlamentą biografijas nė su žiburiu negaliu aptikti jų sovietmečiu priklausomybės komunistų partijai. O juk ne vienas jų priklausė komunistų partijai, jai giedojo ditirambus. Bet neprisipažįsta. Skaitai jų biografijas ir stebiesi: kokie jie visi net sovietmečiu buvę... Bet, kad ir kaip tai slėptume, nuo sovietmečio netoli nubėgę. Maždaug prieš penkiolika metų su Lietuvos ūkininkų grupele svečiuodamasis Danijoje ėmiau interviu iš žymaus tos šalies mokslininko agrarininko. Kai paklausiau, kokią didžiausią kliūtį mums, einantiems nepriklausomybės keliu, teks įveikti, jis atsakė:

- Sunkiausia bus pakeisti save...

Iš karto nesupratau, ką mums draugiškos šalies atstovas norėjo pasakyti. Tik po metų kitų ėmiau įsitikinti, kad Lietuvoje vis gyvenama pagal lietuvių posakį Trukt už vadžių - vėl iš pradžių. Manding, net ne vienam valdžios žmogeliui sovietmetis likęs galvoje. Praėjo tiek daug nepriklausomybės metų, o per tą laikotarpį nė velnio nepasikeitėme, nes, pasirodo, nenorime keistis ar ką nors keisti. Todėl nūnai sostinėje atrandu daug anų, sovietinių, ir dabartinių metų gyvenimo paralelių.

Kiek daug yra gyvenimo panašumų, nors praėjo daugiau kaip keturiasdešimt mano menamų metų, pasikeitė santvarka, atjaunėjo Vilnius. Savaip jį naujino miesto merai Rolandas Paksas, vėliau - Artūras Zuokas. Nūnai - kiti naujina. Bet kaip kiekvienas jų nenaujintų sostinės - vis vien vaikams trūksta vietų darželiuose, kad ir deginame pigesnį kurą katilinėse, šiluma - tik brangsta. Valdžia sako vieną, o gyvenime dažnai išeina atvirkščiai. Gal tikrai, anot mirusio talentingo rašytojo R. Gavelio, jau ne vieną dešimtmetį kiekvienas sostinėje žaidžiame savąjį pokerį, per kraštus liejasi laisva meilė. Jei ne su vienu, tai iš karto su dviem partneriais... Gal nieko smerktino, bet ir nieko paguodžiančio tikriausiai negauname. Dabar mūsų valstybės sostinė panaši į R. Gavelio romaną Vilniaus pokerį. Bet mums, anų, dvidešimtojo amžiaus aštuntojo-devintojo amžiaus kartai, kad ir kaip kai kam nūnai būtų keista, ausyse vis tebeskamba Vilniaus Katedros sekmadienio vargonai. Vis einu jų klausytis.