2024 m. balandžio 18 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Povilas Sigitas Krivickas: Kuo mums vos nesibaigė brolių Raitų išradimas

2021-12-16
 
Povilas Sigitas Krivickas

Povilas Sigitas Krivickas

Povilas Sigitas Krivickas 

 

 

Pradedant kelionę oru ir kylant lėktuvui, neišvengiamai apima netikrumo jausmas. Esame žemės padarai ir geriausiai jaučiamės tvirtai stovėdami ant jos, bet neatitrūkę. Tačiau šiais laikais tūkstančiai žmonių tą pačią minutę būna nutolę nuo savo tvirtybės pamatų, nes yra sparnuotose kelionėse. Jose per netrumpą gyvenimą ir darbą teko praleisti daugelį valandų ir skristi virš visų žemynų (išskyrus Antarktidą). Kiekvieną kartą apimdavo pakili nuostaba: kiek daug vos per šimtmetį pasiekė aviacija. Juk amerikiečiai išradėjai, aviacijos pradininkai Orvilis (1871-1948) ir Vilberis 1867-1912) Raitai (angl. Wright), savo gamybos sklandytuve įrengę 9 kW vidaus degimo stūmoklinį variklį, 1903 m. gruodžio 17 d. tuo aparatu nuskrido 260 metrų ir išsilaikė ore 59 sekundes.
Šiandien šimtus keleivių talpinantys sparnuotieji milžinai nenutūpdami įveikia milžiniškus tarpžemyninius maršrutus. Teigiama, kad kelionės oru yra pačios saugiausios ir jose santykinai mažiau tragiškų aukų, negu naudojantis kitomis transporto priemonėmis. Internetiniame YouTube galima pamatyti nemažai filmuotų siužetų su nesklandžiais pakilimais ar nusileidimais. Nuostabą kelia, kaip profesionaliai iš įvairių taškų nufilmuoti pavojingi įvykiai, net su atvira ugnimi užsiliepsnojančiais varikliais skrendantys lėktuvai. Tačiau, kai jau operatorių kameros dideliame aukštyje iš visai arti ima „iš nugaros" sekti paskui lainerius, galima suprasti, jog tai jau yra tikra kūrybinė mistifikacija. Ji meistriškai sukurta kompiuterio ekrane arba, kaip populiariai sakoma „fake news" (liet. išradingas vertinys - melagiena). Tai priminė nesenas siužetas tarytum su nuotykiu buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo asmeniniam (nebeprezidentiniam) lėktuvui. Jis parodytas su užrašu „No fake news" („Ne melagienoms"), nors tai buvo pati tikriausia vaizdinė melagiena. Jai sustiprinti dar nurodyta, jog tai būta pavojaus nutūpimo... sprogus varikliui. Jeigu taip tikrai būtų įvykę, joks lėktuvas laimingai nenusileistų likęs su vienu sveiku sparnu.
Gerokai iki kompiuterių eros su melagienomis teko tikrovėje asmeniškai pergyventi degančio variklio epizodą. Tai buvo tolimą 1965-ųjų lapkritį. Tada minėtas uostamiesčio laikraščio „Tarybinė Klaipėda" dvidešimtmetis. Mat, 1945 m. lapkričio 7 d. pradėtas leisti rusų kalba LKP Klaipėdos miesto komiteto ir miesto LDT „organas" pavadinimu Советская Клайпеда („Tarybinė Klaipėda"). Nuo 1950 m. leistas ir lietuviškai. 1990-1995 m. - jau tik vien „Klaipėda" vadinamas miesto laikraštis, vėliau - apskrities ir miesto dienraštis, o steigėja ir leidėja UAB „Klaipėdos laikraščio redakcija".
Taigi anuomet teko „garbinga misija" vykti į Klaipėdą ir pasveikinti redakciją bei skaitytojus miesto laikraščio 20 metų jubiliejaus proga. Vilniečių sveikintojų grupę sudarė trys nariai: jaunas kompartijos centro komiteto atstovas Juozas Nekrošius (1935 - 2020) ir šių eilučių autorius, Žurnalistų sąjungos valdybos kūrybinių sekcijų vedėjas, su žmona Irena, irgi žurnaliste. Jubiliejinės iškilmės vyko pagal tradicinį anų laikų scenarijų. Partinių ir kitų miesto valdžios atstovų, artimų ir tolimesnių svečių sveikinimai, prisiminimai, vietinių pajėgų koncertas. Kartu su kolektyvu sveikinimus priėmė tuometinis laikraščio redaktorius J. Messie. „Messie epocha" - taip šiandieninės „Klaipėdos" žurnalistai vadina tuos legendinius laikus, kai redakcijai vadovavo šis kaip reta išsilavinęs, išprusęs žurnalistas. Jis redakcijoje pradėjo dirbti 1953 metų rudenį ir jai vadovavo iki aštuntojo dešimtmečio vidurio, kai kartu su šeima emigravo į Izraelį.
Aktyviai su „Klaipėdos" radakcija teko bendradarbiauti 1986 - 2002 m., kai jai vadovavo mano buvęs studentas Antanas Stanevičius. Gana reguliariai rašiau komentarų skiltį. Prieškarinės spaudos pavyzdžiu, tęsiniais laikraštyje išspausdinti du mano romanai „Ceitnotas" ir „Vizitas". Viso to nebūtų buvę, jeigu...
Tradicinė buvo ir tų iškilmių pabaiga - gausiai pasivaišinant bei smagiai paūžiant restorane. Po to - laikas į namus. Atgal siekėmės tokiu pat būdu, kaip ir atvykome - lėktuvu. Anuomet oro uostas dar buvo pačioje Klaipėdos pašonėje - važiuoti vos keliolika minučių iš centro. Mūsų laukė dvimotoris LI-2 (amerikietiško lėktuvo kopija) su keliolika metalinių kėdžių. Jas visas užėmė keleiviai, susiruošę ne tik į sostinę, bet ir į Kauną, kur pusvalandžiui pritūpdavo reisiniai lėktuvai.
Pasiekę Kauną, patraukėme į Aleksoto oro uosto bufetą atsigaivinti kava. Po to vėl atsilošėme kietose kėdėse ir nusiteikėme įveikti oru paskutinį šimtą kilometrų iki Vilniaus. Lėktuvas įsibėgėjo ir pakilo, bet maždaug po poros minučių nakties tamsoje pamatėme pliūptelėjus ryškią liepsną iš kairiojo variklio. Ji nesiliovė ir didėjo kartu su mūsų nerimu: o jeigu, po šimts, variklis sprogs? Tada neliks ir sparno bei galimybės gyviems pasiekti žemę. Lėktuvo keleivius sustingdė mirtina tyla. Dar po kelių minučių pajutome lėktuvą apsisukant ir leidžiantis. Supratome, kad atgal į Aleksotą. Kai lėktuvo ratai vėl pasiekė žemę, už mūsų knarkęs irgi, matyt, po gerų vaišių ir nepajutęs pirmojo nusileidimo keleivis sunkiai pakėlė galvą ir išlemeno: „Ar jau Kaunas?" - „Jau antrąkart, durniau!" - sarkastišku juoku sprogo spengianti tyla. Tai buvo ir džiaugsmo juokas, kad laimingai išvengėme katastrofos. Kaipmat atlėkė gaisrinės mašinos, degusį variklį užpylė putomis. Mes buvome paprašyti vėl grįžti į orauosčio pastatą ir palaukti pranešimo. Po gero pusvalandžio išgirdome, jog galime tęsti kelionę. O, sancta simplicitas (O, šventasis naivume), mes vėl sulipome į... tą patį lėktuvą ir netrukus pasiekėme Vilnių. Buvome iš tiesų dar jauni ir naivoki.
Tai toks vienas ryškiausių prisiminimų naudojantis brolių Raitų išradimu. Išradėjai, patobulinę pirmąjį lėktuvą, 1905-1909 m. dar keletą kartų skrido. Didžiausias nuotolis - 124 km, ilgiausia trukmė - 2 val. 20 min. Jiedu 1909 m. Deitone įsteigė lėktuvų gamybos bendrovę ir lakūnų mokyklą. Pirmojo skrydžio vietovę kasmet aplanko daugiau kaip pusė milijono žmonių. Pirmojo pakilimo vietą žymi šešiatonis granitas, o kopų papėdėje stovi brolių statytas angaras. Abu aviatoriai buvo nevedę, nes per žmoną turėjo savo jaunutę aviaciją.

 

2021 12 14

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-12-16 19:25
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Vytautas Žeimantas

2021-12-24 12:02

Kažkada, kai man buvo 16 metų, ir aš skridau iš Kauno į Vilnių. Tada tai buvo reisinis maršrutas. Nusipirkai bilietą ir skrendi. Tiesa, lėktuvėlis buvo mažas, mes jį vadinome "plerpatunu". Bet į Vilnių nuskrisdavo greitai.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media