Žurnalistas irgi žmogus

Geruta Paleckytė

MAMULIS

Pabaiga. Pradžia 2021 07 04, 2021 07 21, 2021 08 14, 2021 10 03, 2021 11 09, 2021 11 17, 2021 12 07, 2022 01 03

Gyvenimas ėjo toliau. Greitai, nepastebimai lėkė dienos, spaudė darbai, slėgė artimųjų bėdos ir ligos. „Dalią ištiko koma, tai buvo apie gegužės vidurį. Balandžio pabaigoje sirgo po kiaulytės meningitu Vilnelis, gulėjo ligoninėje, infekcinėje <Žveryno>. Baisu, kad nebūtų pasekmių. Mamulis jaučiasi neblogai, tačiau daktarai tvirtina, kad jai plaučių vėžys, kad dešinioji pusė jau beveik suėsta. Jau prieš pusę metų šitą viską pasakė Sigitai, vėliau Justui. Nenoriu tikėti! Vlado Tėveliui išpjovė tiesiosios žarnos vėžį. Tai buvo kovo pabaigoje. Dabar jam dideli skausmai kairėje kojoje - klubas ir iki kelio. Guli. O prieš savaitę buvo Jo 80-metis. Kukliai pažymėjome." <1986 m., liepose 4 d., penktadienis, 01.15>

„Liepos 8 d. Sigitą ištiko insultas. Ji be sąmonės iki šiol. Viskas buvo - ir klinikinė mirtis, ir operacija - Kaune. Ji ir dabar Kaune. Vilčių beveik nebėra. Nieko negaliu daryti, galvoti. Labai sunku." <1986 m., liepos 12 d., šeštadienis, 19.15>

„Šiandien palaidojome Sigitą. Mirė jinai užvakar, liepos 16 d. Po operacijos neatsigavo. Atjungė nuo aparatų - ir viskas. <...> Gulėjo karste (pašarvojome specklinikos šarvojimo salėje) tokia rami, nepažįstama. <...> Mamulis gerai laikėsi, bet po laidotuvių kapinėse susvyravo. „Noriu namo greičiau", - sako. Rūta prišoko, amoniako davė pauostyti, atsisėdome čia pat, ant šaligatvio krašto, Leonas privažiavo visai arti - ir lyg atsigavo Mamulis. <...> Oi, kaip baisu, kaip baisu! Viskas. Prasideda naujas etapas. Po Mamulio - aš vyriausia." <1986 m., liepos 18 d., penktadienis, 22.05>

Galvojau tada - koks likimas teko Mamuliui - laidoti du savo vaikus, užaugintus, suaugusius... Kokia jinai stipri, valinga, tvirta. Stovėjo per Sigitos laidotuves ne juodai, o baltai apsirengusi, baltu megztuku ir balta berete. Tai taip pat pozicija - ištversiu. Reikia būti stipriai. (Kai parodžiau nuotraukas Vlado giminaičiui Aleksandrui Vasiljevui, jis nustebo - „Ваша мама в белом?" Patvirtinau. Kai atėjo laikas, jis laidojo savo mamą baltame karste.) Ir - jau rašiau apie tai - prisiminė Mamulis, kokia Sigita graži, pasipuošusi lengvu raštuotu kostiumėliu išėjo tą, paskutinę dieną į darbą, besišypsanti... Sigita labai džiaugėsi anūke Ulijona, Rūtos dukrele, labai ja rūpinosi. Jeigu būtų vežę Sigitą ne namo - maitinti Ulytės - o į ligoninę, gal jos liga kitaip būtų pasisukusi, taip svarstė Mamulis vėliau.

Bet... „Mamulis prieš porą dienų sugrįžo iš ligoninės - mažutė, sudžiūvus, vargšelė tokia... Išgulėjo beveik tris savaites su plaučių ligos paaštrėjimu, karštis pakilo iki 40 laipsnių, drebulys krėtė. Labai nenorėjo į ligoninę, bet vos ne per jėgą įkalbėjo daktarai, Justas, mes su Vita. Dalia labai ja rūpinosi ligoninėje, lankė. <...> Vladas ligoninėje gulėjo apie 3 savaites - vegetodistonija. Buvo jam namuose priepuoliukas, krito, galvą prasiskėlė. Jo tėvelis jau namie, išgulėjo ligoninėje mėnesį - negerai jam. Vargu ar bepakils. Liūdna." <1986 m., spalio 12 d., sekmadienis, 9.55>

„Vakar buvo vėl juoda diena - mirė Vlado tėvelis. Baigėsi Jo kančios. Baisu ir liūdna. Ir suvoki, kad, kaip sako liaudis, niekas su saule negyvena, ir vis tiek... Mamulis šauni - išgulėjo ligoninėje tris savaites (IX.20 - X.9), bet pakilo, vaikšto, net buvo į Vlado Tėvelio pašarvojimą atėjusi. Su Justu, Vita, Laimute. Kaip aš dėkinga jiems visiems!" <1986 m., lapkričio 13 d., 23.30>

„Ir vėl mirtis. Mirė Alvydo Tėvelis, Edvardas Ramanauskas. Sirgo, bet aš netikėjau, kad taip rimtai. Baisu. Nėra žodžių. Kaip baisu. Už ką. Vargšė Vanda. Vargšas Alvydas. O Alvydo brolis Rimas su šeima Kuboje, jau metai, kaip dirba ten. Atvažiuos? Negi ne?

Dienoraštyje toliau skylė.

„Jau metai, kaip palaidojome Mamulį. Ji mirė1988 m. lapkričio 21 d. apie 8.30 v.

Kas toliau? Toliau gyvenome. Be Tėčio. Be Mamulio.

„Vėl dirbu ELTOje. Nūda. Žmonių santykiai ypač. Depolitizavome savo įstaigą, dabar priklausysime Žurnalistų sąjungos partinei organizacijai, kaip numatėme. Gal bus geriau ir veiksmingiau.

PADRIKI PRISIMINIMAI:

• Ką Mamulis skaitė? Ankstyvoje vaikystėje, Kauno laikotarpiu, aš jos knygas skaitančios neprisimenu. Tik laikraščius, žurnalus. Apskritai, prie rašomojo stalo arba fotelyje su knyga neprisimenu. Ir vėliau, kai jau gyvenau atskirai, buvau suaugusi ir tik užbėgdavau ryte pasimatyti, dažniausiai rasdavau ją sėdinčią lovoje, patogiai atsirėmusią, aukščiau pakeltomis kojomis - kad venos neužsikimštų - su storu žurnalu rankose. Bet tai jau Čiurlionio 16 buvo. „Inostrannaja literatūra", „Novyj mir", „Znamia"... Ir naujausios lietuvių rašytojų knygos. Patiko jai Avyžiaus romanai. Susidomėjusi skaitė V. Petkevičiaus „Paskutinį atgailos amžių", labai laukė tęsinio. Pasakojo, kad buvo susitikusi rašytoją ir prašė parašyti greičiau. „Nežadėjo..." Mano dukra Dalia prisiminė, kad skaitė ir apie jogos filosofiją - pasiskolinusi iš žento Juozo Budraičio. Vita apie Mamulį, manau, parašys (arba įrašys) daug daugiau.

• Ne kartą ėjome kartu į Akademinį dramos teatrą - Vita padėdavo Mamuliui susišukuoti - gi kasą ji nešiojo, apsirengti. Nebeatsimenu, kokie tai drabužiai Būdavo, regis, megstas kostiumas, midi sijonas su gražiu kiauraraščiu padalkose - gal primegsta, pailginta buvo. Net padažydavo Vita Mamulį, kuklų makiažą padarydavo. Buvome „Karaliuje Lyre" su Laimonu Lyro vaidmenyje, Bučienės pastatyme. Prisimenu, kaip tą kartą per pertraukas Mamulį aktyviai „šaudė" fotoaparatu A. Sutkus. O nuotraukų lyg ir nedavė... Kitąkart ėjome į Laimono 60-tųjų metinių jubiliejinį spektaklį - J. Marcinkevičiaus "Mažvydą". Ėjome pėsčiomis, kaip visada. Mamulis vaikščiojo gerai, tvirtai. Ne kartą su Mamuliu eidavome į teatrus, kai Tėčio jau nebebuvo su mumis... Visada ir į teatrą, ir po spektaklio savo kojelėmis... Atsimenu, kaip mano Vladekas stebėjosi: „Tavo mama eina kaip grenadierius."

• Keista dabar, kai aš pati vos paeinu, kaip Mamulis tvirtai vaikščiojo. Širdį, matyt, sveiką turėjo. Nesinori rašyti apie liūdnus dalykus, bet prisimenu, kaip jinai dalyvavo Vladeko tėvo laidotuvėse Olandų g. laidojimo rūmuose. Jau jai buvo 84 metai, kaip man dabar. Net nustebau tada. Tai buvo 1986-tieji, lapkričio 12 diena.

• Kai gyvenau K. Donelaičio gatvėje, Mamulis užeidavo kartais pas mus. Ir vis ne tuščiomis. Tai atneša melchiorinių pasidabruotų stalo įrankių dėžę, tai krištolinę vaisių vazą - kaip ir pakėlė, ji gi sunki? Gal jai atrodė, kad aš vargšiausia iš vaikų... Gal... O kartą atnešė K.Šimonio paveikslą „Senelė" - atrodo, taip buvo parašyta kitoje paveikslo pusėje. Paveikslas istorinis - dar Tėtis pasakojo, kad tai buvo pirmas tokio pobūdžio pirkinys jau persikėlus gyventi iš Rygos į Kauną - iš paties Šimonio, jo studijoje. Kuklus nedidelis paveikslėlis - eina susikūprinusi moterėlė, su skarele, pasiramstydama menka lazda... Bet tai ne viskas. 1944 m. dar nesibaigus karui, kada Tėtis atvažiavo į Kauną ir apėjo, apieškojo tą butą, kur mūsų šeima gyveno, tai rūsyje rado ant žemės sveikutėlį paveikslą - net stiklas nesudužęs - ir apdaužytą Vilniaus stalinį apvalų laikrodį. Kai Mamulis įteikė man „Senelę", tai pasakė: „Tu viena prisimeni, kur jis kabėjo mūsų bute Kaune..." Susijaudinom abi. Kada Čiurlionio galerijoje Kaune buvo rengiama Šimonio darbų paroda, man paskambino ir paprašė paskolinti paveikslą. Pasitariau su Mamuliu. Nutarėm paskolinti. Dar Vladekas nufotografavo ant spalvotos juostos. Žinau, kad buvo išleistas Šimonio kūrinių albumas, tai ten įrašyta prie „Senelės": „G. Vėbrienės nuosavybė". Pati nemačiau, draugės sakė. Paskui man ne kartą skambino ir siūlė parduoti Čiutlionio galerijai šį paveikslėlį, nes jis buvo vertingas ankstyvosios dailininko kūrybos pavyzdys. Pasitarusi su Mamuliu, taip ir padariau.

• „Kaip lengvai, greitai Kazia lovos patalynę pakeičia - įmauna kaldrą į čecholą, pakrato už galų - ir tvarkoj..." Matyt, Mamuliui jau sunku buvo tvarkytis, kaip man dabar. O Kaziūnę, babos Onos Paleckienės duenją kažkada, kviesdavome, kol tik ji galėjo. Kazia gyvenimo pabaigoje globojo mūsų buvusį vairuotoją Leoną Indrašių (?), kuris sunkiai sirgo, nevaikščiojo. Paveldėjo jo mažą butą. Gal jau 10 m. kai ir Kazės nebėr. Dalyvavome su Vita jos laidotuvėse.

• „Žinai, o aš pas Pušinienę buvau. Senamiesty gyvena. Gražiai susitvarkius. Užuolaidos gražios..." O pas Mamulį dieninių užuolaidų nebuvo nuo Akmenų gatvės laikų - nereikėjo, namas atokiau nuo gatvės, aplink sodas, nors ir miesto vos ne centre - Čiurlionio 16. Apskritai, mama nemėgdavo visokių ten servetėlių, užklotėlių, patiesalėlių. Ir pati nedėvėjo jokios sintetikos, tik medvilnę, liną, vilną, šilką. Nemėgo auksinių papuošalų, daugiau sidabrą, labai mėgo gintarą, net masyvią gintarinę segę į kasą buvo užsisakiusi. Gintarinius papuošalus jai darydavo meistrė Babravičienė (vardu, regis, Janina), kuri buvo ir puiki mezgėja, net puošnius, ypatingo, sudėtingo rašto paltus mezgė.

• Kai Mamulis gulėjo specpoliklinikos ligoninėje, sužinojo, kad aukštu žemiau guli ir Mira Bordonaitė, A.Sniečkaus našlė. Paprašė manęs, kad palydėčiau pas ją. Nuėjome, kažkokio skanėsto nunešėme. Draugiškai pakalbėjo apie savo ligas. (Mamulis buvo 8 m. vyresnė už Mirą, išgyveno beveik 87 metus; Mira sulaukė 82-jų su puse, mirė 1992-siasis.)

• Dabar, kai esu Mamulio amžiaus, vis dažniau atsimenu, kokia išmintinga ji buvo. Be pamokymų. Tiesiog žmogiškai, moteriškai išmintinga. Bent aš ją taip priimu, taip atsimenu. O buvo laikas, kai vos ne smerkiau ją, kad ji nedirba, netarnauja kur nors, nešeimininkauja virtuvėje, kaip kitos mano draugių mamos...