Žurnalistas irgi žmogus

Vykintė Budrytė,

žurnalas "TV antena"

Nemažai žiūrovų dar prisimena, kaip žurnalistas Henrikas Vaitiekūnas (63 m.) Katedros aikštėje bandė parduoti nelegalų šautuvą, sėdėjo Kauno zoologijos sodo narve, prašydamas aukoti pinigų gyvūnams išlaikyti, ar plaukų džiovintuvu matavo automobilių greitį. Šmaikščiais TV reportažais išgarsėjęs H. Vaitiekūnas šią vasarą garsina savo gimtąją Klaipėdą LRT televizijos laidoje „Lietuva - jūrinė valstybė".

Su „Lietuvos ryto" priedu „TV antena" jis kalbėjosi apie jaunystės paklydimus, grožio kultą televizijoje ir neišsipildžiusią svajonę Seime užsidirbti didesnę pensiją.

- Netrukus jūsų laida baigs sezoną. Ar likusią vasaros dalį atostogausite? - pasiteiravau H. Vaitiekūno.

- Pastaruoju metu intensyviai dirbau, be savaitgalių. Neseniai turėjau tris laisvas dienas. Kaip aš per jas pavargau!  Kita vertus, geriausiai pailsiu prie jūros. O dabar ten tenka ir dirbti.

- Nevargina tai, kad kurdamas laidą turite gyventi tarp Vilniaus ir Klaipėdos?

- Tai nesunku. Klaipėdoje gyvena mano mama, kuri gegužės mėnesį atšventė 95-ąjį gimtadienį.

Anksčiau buvau labai blogas sūnus - retai ją lankydavau. O dabar kiekvieną savaitę nuvažiuoju. Tačiau ji ir vėl ant manęs pyksta, nes atvažiavęs tik persirengiu ir lekiu filmuoti. O vakarais man reikia su draugais alaus išgerti.

- Mėgstate jūrą, tad gavote progą malonumą derinti su darbu.

- Man be galo patinka plaukioti laivais. O kurdamas šią laidą iki soties prisiplaukiojau ir kateriais, ir keltais. Didžiausias malonumas buvo rengti reportažą, kai plaukėme į Kylį (Vokietija) ir į Švediją.

Tais keltais dažniausiai plaukia ne turistai, o sunkvežimių vairuotojai, besistengiantys išvengti pavojingų Lenkijos kelių.

Esu girdėjęs, kad keltuose kyla ir muštynių, tačiau mes susidūrėme tik su kultūringais žmonėmis. Taip pat sutikome lietuvių medkirčių, dirbančių Norvegijoje.

- Ar jus, tikrą klaipėdietį, dar kas nors nustebina šiame krašte?

- Kad ir Kintai. Aš ten kas vasarą nuvažiuoju, paplaukioju, žuvienės išsiverdu. Bet kai nuvykstu filmuoti, iš naujo juos atrandu.

Rengdamas vieną reportažą sužinojau, kad klaipėdiečiai geria vandenį iš Vilhelmo kanalo. Žinoma, išvalytą ypatingomis priemonėmis.

- Ką galite pasakyti apie savo laidos partnerę Giedrę Žlabytę?

- Prodiuseriai žino, kad aš mėgstu dirbti su gražesniais ir jaunesniais už save. Tiksliau - jaunesnėmis. (Henriko partnerei Giedrei - 30 m. - Red.)

Kadaise teko rengti laidą „10 dienų prie jūros" su „Misis Lietuva 2001" Ilona Penkauskiene.

Jai buvo nelengva. Dvi aukštąsias mokyklas baigusi moteris turėjo vaidinti nelabai protingą blondinę, tačiau su šiuo vaidmeniu puikiai susidorojo.

Bet viena jos draugė kartą sulaukė klausimo: „Vadinasi, tu pažįsti tą kvaišą, kuri su H.Vaitiekūnu dirba?" Ilonai paaiškinau, kad tai mokestis už populiarumą.

Aš internete apie save taip pat bjaurių komentarų prisiskaitau. Kaip reaguoju? Ogi bandau įsivaizduoti, kaip atrodo žmogus, kuris juos rašo, ir man pasidaro linksma.

- Per trisdešimt metų esate prikrėtęs daugybę televizinių pokštų. Kūrėte laidas „Geriau nebūna", „Būna ir geriau", „To dar nebuvo". Daug žiūrovų dar prisimena jūsų socialinius eksperimentus. Ar savo reportažais nieko nesate užrūstinęs?

- Kai kuriose laidose rodydavau visiškas nesąmones. Pavyzdžiui, nuprotėjusias senutes, kurios sako esančios burtininkės.  Aš niekada iš jų nesišaipydavau. Žiūrovai nėra kvaili - patys viską puikiai supranta.

O kartą esu išsityčiojęs iš Vytauto Šustausko. Po laidos jis atėjo pas mane. Maniau, išsitrauks pistoletą, bet jis atnešė gėlių ir pagyrė reportažą. Tai buvo vienintelis kartas, kai nuo vyro gavau gėlių.

- Kokių kūrybinių sumanymų dar turite?

- Sunkus klausimas. Visuomet laikydavausi taisyklės, kad geras reportažas turi baigtis ne tada, kai žiūrovai iš nuobodulio jau būna perjungę kitą kanalą. Geras reportažas turi baigtis tada, kai žiūrovams dar norisi, kad jis tęstųsi.

Svarbu laiku nusiplauti. Vis dėlto užsienio televizijose yra ir kitokių pavyzdžių - daug kur vertinami vyresni laidų vedėjai.  Suprantu, kad negerai, kai senas ir negražus žmogus kritikuoja televizijoje įsigalėjusį jaunystės kultą.

Todėl turiu prisipažinti, kad man smagu ekrane matyti jaunus ir puikiai dirbančius žmones. Tokių galėčiau išvardyti bent dešimt.

- Prieš penkerius metus kandidatavote į Seimą. Ar nusiminėte, kai nepavyko?

- Nėra čia ko slėpti - pensija būtų buvusi didesnė. (Juokiasi.) Manau, kiekvienas Lietuvos pilietis turi pabandyti patekti į Seimą - patyrimas tikrai įdomus.

- Kadaise svajojote tapti mokytoju. Iš dalies ši svajonė išsipildė - skaitote paskaitas Teisės ir verslo aukštojoje mokykloje. Netrukus jūsų žurnalistikos paskaitų klausysis ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentai. Ne vienas žurnalistas vadina jus savo mokytoju.

- Esu Vilmos Čereškienės mokytojas, turbūt ir Juro Jankevičiaus. Į televiziją atvedžiau Živilę Vaškytę.

Yra laidų vedėjų, kurie bijo konkurencijos ir neprisileidžia jaunimo. Taip yra dėl to, kad jaunimas randa tokių naujovių, kurių vyresni žmonės bijo. Aš tokios baimės nejaučiu.

Mano reportažų ir straipsnių stilius visuomet skyrėsi nuo kitų žurnalistų.

Vienu metu interneto portaluose rašydavau komentarus prisidengdamas slapyvardžiu, tačiau skaitytojų buvau iš karto demaskuotas - jie atpažino mano stilių. Pasislėpti man sunku.

Karjeros televizijoje pradžioje rengdavau tokius keistus reportažus, kad TV vadovai nežinodavo, kur juos dėti. Pagaliau buvo nuspręsta juos transliuoti prieš orų prognozę. Pasakodavau apie senutes, auginančias po septynias ožkas, ir kitokius įdomius žmones.

- Žinau, kad seniai esate prašomas parašyti knygą. Gal jau pradėjote?

- Iki šiol niekaip nesugalvoju pavadinimo. Pernai per vieną mėnesį man skambino iš trijų leidyklų ir prašė parašyti knygą. Jiems reikia mano požiūrio į šiandienę žurnalistiką.

Juk visi jau parašė knygas - Edita Mildažytė, Arūnas Valinskas, kiti. Aš vienas likau durnas neparašęs. Maniau, gal toks ir liksiu. O dabar vis dažniau pagalvoju - gal vis dėlto reikėtų parašyti? Bet kas skaitys?

- Jaunesni kolegos, tokie kaip aš.

-  Nepataikaukite. Jūs ne tik protinga, graži, bet ir labai jauna.

Beje, kai buvau 40-metis, sakydavau, kad man reikia 32 metų moters. Tą patį sakydavau ir sulaukęs 50-ies. O dabar sakau kiek kitaip - 40-metės man per senos.

- Moterys - dar viena tema, kuria turbūt irgi galėtumėte parašyti knygą.

- Visada turėdavau daug darbų, daug nuotykių. Visada mėgau gražias moteris. Mano žmona tai žinojo ir labai krimtosi.

Neseniai žmona prisipažino, kad kai aš lakstydavau paskui sijonus, ji kreipėsi į vieną būrėją klausdama, kodėl taip yra.

Būrėja liepė nusiraminti. Esą ateis laikas, kai manęs ir su pagaliu nebus galima niekur išvaryti. Ir tas laikas atėjo.

Kaip tame anekdote. Pensininkas sako bičiuliui: „Ar pameni, kaip armijoje mums duodavo vaistų, kad nerūpėtų merginos? Man atrodo, jie jau pradeda veikti."

- Regis, į viską žvelgiate su humoru ir ironija. Kas jus prajuokina?

- Šiaip esu niūrus ir neįdomus žmogus. Kartą gavau vienos įstaigos laišką: „Norime studentui praktikantui padovanoti pietus su įdomiu žmogumi. Ar negalėtumėte su juo papietauti?" Aš atsakiau: „Su studentu - ne. Tik su studente."

- Esate užsiregistravęs socialiniame tinkle „Facebook". Dažnai ten užsukate?

- Retai. Esu į draugus priėmęs keletą pažįstamų, ir tiek. O mano nuotraukų ten nėra vien dėl to, kad nemoku jų įkelti. Feisbukas geras tuo, kad primena draugų gimtadienius.

- Jūsų vienturtė dukra Ieva nepasekė jūsų pėdomis. Gal anūkai - 11-metis Rokas ar šešiametis Kajus - paseks?

- Dukra niekada nenorėjo tapti žurnaliste, o dėl anūkų negali žinoti. Vyresnysis linkęs į meną, groja saksofonu.  Jis panašus į mane. O jaunėlis - tikras ūkininkas, domisi plaktukais, vinimis. Jie tokie skirtingi.

Tėvai jiems neleidžia ilgai sėdėti prie kompiuterio ir aš tam pritariu. Tačiau paslapčia anūkams leidžiu viską. Mano telefonas pilnas žaidimų.

- Žiūrite televizorių?

- Žiūriu laidas apie karą, Rusijos televizijų programas, kuriose nuolat gąsdinama pasaulio pabaiga. Labai mėgstu laidas apie gyvūnus. Esu banalus. Todėl, kaip ir daugelis lietuvių, pasakysiu, kad žiūriu kanalus „National Geographic" ir „LRT kultūra".

- Dabar kai kas mėgsta girtis, kad televizoriaus nežiūri. Ar tikite tokiais pareiškimas?

- Taip kalbančiam žmogui paprastai pakanka pateikti keletą kontrolinių klausimų ir paaiškėja, kad jis įdėmiai žiūri daugybę laidų.

Iš žurnalo „TV antena"