2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Docentas, daktaras Virgilijus Juodakis: Pirmasis uždarbis ir druska

2015-06-15
 
Virgilijus Juodakis

Virgilijus Juodakis

 

Virgilijus Juodakis

 

 Pirmasis uždarbis ir druska  

 

... čia priėjo seimūnas Kindziulis ir tarė:

„Vaje, vaje, kaip reikės išgyventi,

kai net tualetinio popierias negalėsiu

nusipirkti už valdiškus pinigus .

 

 

 

 

 

... Po Naujosios Vilnios stoties ir „atsisveikinimo" čia su tėčiu mano galvelėje yra didokas tuščias tarpas. Tik pamenu, kad vagonas buvo be langų.  Man kaip vaikui buvo leidžiama užsiropšti ant antro aukšto gultų ir laikas nuo laiko pranešinėti, ką matau pro ten kampe esantį nedidelį užgrotuotą langelį. Įdomiausia buvo laukti, kol ilgas ešelonas palengvėle suks dešinėn ir galėsiu matyti užlinkusio ilgo juodo driežo priekį ir uodegą. Kelintą dieną žiūrėjęs, kartą pamačiau laukais bėgančią iki žemės ilgu juodu rūbu apsigobusią moteriškę. Traukinys slinko lėtai lėtai, o ji bėgdama žegnojosi ir kas keli žingsniai kryžiaus ženklu laimino mūsų ešeloną. Bevielis telegrafas visais laikais ir visur yra veikęs. Ko gero, jis ir čia buvo pasidarbavęs - baltarusų žemės žmonės jau žinojo, kas per ešelonas Uralo kryptimi per jų žemę rieda. Po kiek laiko dar vieną tokią pamačiau, dar vieną, dar ... Nežinau iš kur ir kaip, bet vagone pasklido žinia, kad prasidėjęs karas. Kas tai per dalykas, man buvo neaišku. Spėlionės su vilties trupinėliais susimaišė - o gal kokia jėga sustabdys mūsų ešeloną... Būčiau gabus piešti, iš paukščio skrydžio juodu tušu tokį vaizdą nubraižyčiau...

... Po tam tikros pauzės mano atmintis yra išsaugojusi visai naują man iki tol nematytą vaizdą. Plati upė, milžiniška valtis prie kranto, kurią moterys barža vadino ir begalinis šurmulys, tarsi skruzdės susirūpinusios skubėtų kažką tempdamos nuo kranto į baržą. Krantas buvo žemas, o ta barža - gili. Laiptus atstojo ilgos lentos su skersai prikalatais pagaliukais. Bet man įdomiausia buvo tai, kad baržos dugnas buvo išklotas storomis lentomis. Tai buvo lyg ir grindys. Tik lentos buvo suklotos gana retai, o po jomis matėsi vanduo ir ištisa žaliuojanti pieva. Tai buvo sudygę kažkada kažkur vežti ir čionai gausiai subyrėję kažkokie grūdai.

... Dabar žinau, jog tai buvo per Komiją vingiuojanti upė Vyčegda, o vietovė vadinosi Kotlaso miestu. Čia mus atvežęs geležinkelis susilietė su upe. Toliau buvome gabenami tomis baržomis. Jų buvo keletas, jas vilko man iki tol nematyti ratiniai garlaiviai. Kiek ilgai ta Vyčegda plaukėme, nežinau, bet įsiminė štai toks ne kartą pasikartojęs vaizdas. Barža sustoja prie kranto, pagal kažkieno komandą mama neša mūsų maišus šlaitu aukštyn. Apačioje bobunytė lieka saugoti baržoje likusius maišus, o mane mama sodina ant viršun atnešto pirmojo maišo ir skuba apačion nešti kito. Šurmulys, ašaros, dejonės, betvarkė. Po kurio laiko viskas kartojasi atvirkštine tvarka. Ir vėl pūškuojantis garlaivis mus plukdo tolyn plačiu vandeniu. Kitame sustojime vėl viskas kartojasi. Pasirodo, kaskart atgal į baržą grįždavo kažkiek mažiau „keliauninkų", nes dalis likdavo išlaipinti. Perteklius keliavo toliau.

... Mano „tarnystė" saugant maišuose sukimštą skarbą baigėsi išsilaipinus netoli nedidelės Kortkeroso gyvenvietės. Čia buvo miškų ūkio kontora. Ji buvo už keliasdešimties kilometrų nuo Komijos sodtinės Syktyvkaro. O mūsų vietovė vadinosi „Pervyj lesnoj učastok", kas reiškė Pirmasis miško skyrius. Kitokio vietovardžio ši vieta neturėjo. Aplink Kortkerosą buvo dar keli tokie skyriai, kuriuose iki mūsų buvo kalinimo lageriai. ...Mus visus suvarė į ilgą pastatą. Miegojome kas ką turėję ant grindų pasikloję. Naktis buvo nerami, nes paniką kėlė į miegančių nosis įsikabinti bandžiusios žiurkės, man kažkuri ausį bandė pakramtyti, o ryte paaiškėjo, jog kažkuris mažas vaikas mirė... Kitą dieną mus išskirstė į kelis atskirus barakus, kur buvo geležinės lovos. Skyriaus teritoriją žalia siena juosė miškas. Čia lemtis man buvo skyrusi pragyventi kelis metus, kol slapta vienas parbėgau Lietuvon. Taip ir likau nei pabūklų gaudesio girdėjęs, nei tankų regėjęs, nei kulkos zvimbesio, nei bombų sprogimo, nei pikiruojančio lėktuvo neapkurtintas. Laimė tai ar nelaimė buvo? Juk būčiau galėjęs žūti... O čia buvo saugu... Kitą vertus, ir čia galėjau būti žemelėn užkastas...

Keleri metai Komijoje... Nemažas laiko tarpas, o mano atmintyje tėra išlikę labai nedaug kas.

XXX

Pirmasis paveikslėlis yra toks. Gilus griovys. Jame iki kaklo kruta daug moterų. Mano mama irgi ten. Jos kastuvais meta lauk smėlį, kol išlaisvina ir išvelka į viršų gana storus rastus, kurie iki tol stovėjo įkasti ir nusmailintais smaigaliais žiūrėjo į dangų. Viršuje jie buvo surišti spygliuota viela. Tai buvo bene pirmasis tremtinių darbas čia. Moterys ardė prieš mus čia buvusio kalinių lagerio aptvarus.

Vėliau netoli miške teko matyti storą pušį, ant kurios tebekadarojo kelios metalinės grandinės ir apkaustai rankoms bei kojoms surakinti. Iš vietinių gyventojų atėjo žinia, jog tai buvo vieta kaliniams kankinti - nuogus juos čia pririšdavę uodų bei mažų muselių (moškara) džiaugsmui, kol prisipažins dievai žino kokių nuodėmių pridarę.

Dar vėliau, kai jau buvau pramokęs rusiškai skaityti, buvau įsigudrinęs kelis kartus patekti į vientelį gyvenvietėje buvusį raudoną mūrinį namą. Dabar čia buvo auginamos kelios kiaulės Pirmojo skyriaus valdžios stalui. Man labai patiko jų kriuksėjimas, Taigi su malonumu talkinau mėšlus valydamas, kad tik gaučiau joms užausius pakasyti. Mat iki tol, miesto buržujų vaikis,  kiaulių nebuvau matęs. Bet dar labiau man rūpėjo pakeliauti po pasaulį - vienoje nedidelėje patalpoje visos sienos buvo prirašinėtos (ne prirašinėtos, o kažkuo aštriu pribraižytos) man nesuprantamais rašmenimis. Rusiškus žodžius aš jau gebėjau perskaityti, o štai apie kitus tik spėlioti galėjau, kokia jie kalba, iš kokios šalies žmonių čia rašyta. Tai ir buvo mano kelionės po pasaulį. Rusiški įrašai rodė, kad tai priešmirtiniai atsisveikinimo žodžiai ir linkėjimai kažkam sodriais kaiksmaždžiais. Buvo labai įdomu spėlioti...

xxx

O skaityti pramokau lankydamas mokyklą Kortkeroso rajono centre. Iki jo buvo gal trys, gal keturi kilometrai. Kelias ėjo pro kapines, aukštu Vyčegdos krantu. Žiemą turėjome slides, tai gražią dieną kartais nenueidavome iki mokyklos, nes labai smagu buvo kopti į statų krantą ir skrieti žemyn, vėl kopti į kalną. Taip ir ateidavo laikas sukti link „namų". Kai sutikti vietiniai klausdavo "Kyče munan?", Jau mokėjau komių kalba atsakyti "Gorte munan", kas reiškė - kur eini, namo einu. Arba „Škola munan" - mokyklon einu.

Pamenu, jog turėjome ir tokį termometrą, kuris žiemos metu parodydavo, kad tą dieną galima į mokyklą ir neiti - pasisėmęs puoduką vandens išlysdavai pro barako duris ir liedavai kiek pajėgus aukštyn. Jeigu į pakištą delną sukrisdavo sušalę ledukai, buvo ženklas, kad į mokyklą galima neiti, nes šalta.

Bet daugiau apie tą mokyklą beveik nieko nepamenu. Nei kaip klasė ar pastatas atrodė, kas per mokytoja buvo, kiek ir kas tokie mokiniai buvome, iš kelių vietų. Tik lyg per miglą matau, kad jokių sąsiuvinių neturėjome. Rašėme į kažkokias knygas tarp eilučių, metalines plunksnas į medinius pagaliukus įspraudę.

Kai po karo vienas parbėgau Lietuvon, matyt mokytojos ranka braižyta 1946/1947 mokslo metų  pirmo ir antro ketvirčių pažangumo lentelė buvo vientelis popierėlis, kuris padėjo nustatyti, kiek ilgai, iki kurių metų išbuvau tremtyje, ir reabilitacijos popierius sutvarkyti, ir netgi pension einant to „tabelio" prireikė. Ta lentelė tokia svari pasidarė todėl, kad šeimos tremties byloje nėra jokių duomenų. Bet ta pažangumo lentelė yra. Pasirodo, buvau tvirtas trejetukininkas, mokiausi netgi fizikos ir geometrijos, botanikos ir algebros. Nepamenu. Visiškai nieko nepamenu. Vienok rusų kalbą iki šiol gerai žinau, o daugybos lentelės prireikus galvoje vien rusiškai skaičiuoja ir šiandien.

xxx

Miškai Komijoje pilni uogų ir grybų. Bet yra ir... meškų. Kartą pakėliau galvą - ogi už kelių žingsnių tokia simpatiška lepečkojė mne stebi ir laižosi. Taip ir sustingau iš baimės ant vienos kojos kaip gandras. Anei balso, anei žingsnio negaliu. Gal todėl, o gal kad soti buvo, nušleivojo manęs nepalietusi.

xxx

Žiurkės buvo didžiulė ptoblema, kol atvežė kelioliką kiniečių. Jie ne tik žiurkes išgaudė ir suvalgė, bet ir visas kates. Kiniečių buvo ir vyrų ir moterų. Įdomiausia buvo stebėti ir bandyti pamegdžioti moterų eiseną. Tai padaryti pavyksta tik vaikštant vien ant kulnų. Mat, pasirodo, jų kojos nuo vaikystės buvo auginamos mediniuose batuos, tokiose specialiose kaladėse. Tik tokios esančios gražios. Tik būtina kojines ir sandalus avėti. Bet aš kelis kartus mačiau jas ir basas. Neduokdie - mažytės, pirštai susikraipę ir susipynę, nagai susisukę ir kžkur vidun į mėsas sulindę.

xxx

Visą vasarą kankindavo uodai ir tos mažosios muselės. Apsisaugoti nuo jų vasarą reikėjo nešioti tokį gaubtą ant galvos su tinklu ties veidu. Tai visiškai panašu į bitininko kepurę, kai jis eina avilio tvarkyti. Ypač tos muselės mėgo akis, kurios sukandžiotos užtindavo.

Bet dar labiau ištisus metus vargino blakės. Jų buvo dviejų rūšių - apvalios ir pailgos. Apvalios kando skaudžiau. Gal todėl jas vadinome stalininėmis, o pailgas - lenininėmis. Kažkas taip sugalvojo ir pakrikštijo. Išnaikinti jas buvo beviltiška, jų buvo tiek daug. Moterys ir lovų kojas nakčiai salidolu tepė, ir į indus su vandeniu statė, ir lankus virš gultų rietė, ant jų paklodes klojo, kad nuo lubų krisdamos tos blakės tiesiai į guolį nepataikytų.

xxx

Pas mus buvo likęs toks lenktas tėčio sodininkystės peilis. Pavasariais tai buvo labai patogus įrankis pušų žievei lupti. Įsliuogęs į nestorą medelį ir nuplėšęs viršutinę žievę, po ja rasdavau ploną sultingą, lengvai sukramtomą baltos naujos žievės sluoksnelį. Jis būdavo lyg ir saldus, nors turėjo ir sakų skonį. Maždaug tuo pačiu metu valgydavome ir sparčiai ilgėjančius jaunus pušų ūglius.

xxx

Pusmetį gyvenome netyrėdami nei kruopelytės druskos. O balandos, asiūkliai, dilgelės, rūgštynės ir kitokios žolės be jos nėra delikatesas. Kai pagaliau mama kartą iš kažkurio kaimo parsinešė kilogramą druskos, kurią gavo iškeitusi į kažkokį rūbą, ji leido man ant duonos riekės užsiberti jos kiek noriu. Prispyliau su kaupu, kiek laikėsi. Buvo taip gardu, kaip niekas daugiau pasaulyje nepasitaikė iki šiolei. Mama stovėjo greta ir, gerai pamenu, kažkodėl verkė.

xxx

Drėgnos suklegusios duonos, avižų košės, karšto srėbalo kasdien į baraką parsinešdavome iš virtuve vadinamo pastato. Ten atkirpdavo dienos talonus ir atseikėdavo kiek kam priklausė pagal juos. Dirbi - daugiau, esi vaikas - mažiau, senas - visai mažai. Todėl ir buvo gardi tiek pušies žievė, tiek iš atšilusios žemęs iškapstyta joje peržiemojusi bulvė.

xxx

Nežinau kiek man buvo, kai mama įtaisė mane pirman darban. Kažkas prikapodavo trumpų, maždaug degtuko ilgio, gabaliukų iš ilgo storo metalinio troso, o mano reikalas buvo išpinti juos ir ant medinės kaladės plaktuku išlyginti. Taip gaminau vinis, kurios buvo reikalingos medinėms lištvelėms prie sienų kalti prieš jas tinkuojant.

Dirbantieji kažkokioje kontoroje gaudavo ne tik talonus maistui, bet ir kažkiek rublių ar červoncų. Man už tas vinis pinigų neišrašė. Gavau talonus duonai. Ir parsinešiau net du kvadratinės duonos kepaliukus. Labai išdidus nešiausi juos „namo" - ir aš uždirbau, mamai pagalbą.

Žinau, kad buvo dienos metas. Kol mama iš miško darbų pareis, galiu gi mažumėlę tos duonos paragauti. Atsipjoviau ploną ploną riekelę. Po to dar vieną, dar... Dabar ant čipsų tokia reklama gundo - kartą paragavęs negali sustot. Tada ir be reklamos aš niekaip negalėjau sustot. Viena ranka laikė peilį, kita vis taikėsi kepaliuką atimti. Bet taip ir neatėmė. Iki paskutinio trupinio sutirpo mano pirmasis uždarbis. Sulig kiekvienu kąsniu didėjo kaltės jausmas, kad mamai tos duonos neliks. Taip ir atsitiko. Apvogiau mamą. Bet prisipažinau, kai ji parėjo. Lyg ir palengvėjo, nes užuoty barusi, ji šypsojosi.

xxx

Naktimis eidavome vogti ko nors valgomo į už miško arčiau ar toliau esančius ariamus laukus. Buvo baisu, nes juos neretai saugojo raiti sargai. Žmonės kalbėjo, kad jie su šautuvais, esą su druska šaudo. Bet man tos druskos neteko paragauti. O parsinešti parsinešdavome su mamam ir kitais ant peties užsimestuose maišeliuose tai kokio grūdo varpą, tai linų galvučių su sėmenimis, tai pailgų burokų, kuriuos vietiniai turnepsais vadino.

xxx

„Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus, ten pradžiugs ktūtinė, atgaivins jausmus...". Tai buvo dažniausiai kartu su mama tyliai dainuojama daina. Buvo ir „Ant kalno mūrai...".  Už tų melodijų man šmėžavo kažkokios pasakiškos šalies vaizdai, kur anksti ryte skaisti saulė teka, ant medžių kriaušės auga, po langais pomidoriukai maži noksta... Kai mamos prašydavau važiuoti ten, kur ant kalno mūrai, ji dažniausiai pradėdavo ašaroti... Važiuosime, vaikeli, sakydavo, kada nors važiuosime...

xxx

Kažkokiais keliais moterys pradėjo gauti laiškus su žinia, kur vienos ar kitos šeimos vyrai atsidūrė. Taip mama sužinojo, kad mūsų tėtis yra Krasnojarsko krašte, Rešiotų lageryje. Po kurio laiko pasiekė žinia, kad jis pergabentas į Mordovijos lagerius. Adresas - 385/17. Bet nasuskubo mamos gromatėlė jo gyvo pasiekti. O gal ir suskubo. Bet atėjo ant beržo tošies rašytas atvirlaiškis - mano tėtis tame lageryje mirė. Buvo 1943 metai.

xxx

Sužinojusi apie savo sūnaus mirtį, netrukus tais pačiais metais pasimirė ir bobunytė. Iš jos laidotuvių mano galvoje išliko tik toks vaizdas. Man buvo keista ir nesuprantama, kodėl iš tos pailgos dėžės pro visus šonus plaikstosi jos rūbai, kodėl ta dėžė tokia skylėta, šonuose tik po vieną lentą prikalta, kai aplink tiek miško...

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-06-15 12:27
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media