2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Docentas daktaras Virgilijus Juodakis: Kosmosas ir dublis

2015-09-23
 
Virgilijus Juodakis

Virgilijus Juodakis

 

Virgilijus Juodakis

 

Kosmosas  ir  dublis

 

 

 

Gamtos apsaugos komitete pas Viktorą Bergą dirbti pradėjau 1959 metais. Tais pačiais metais Lietuvoje buvo priimtas gamtos apsaugos įstatymas, pirmasis toks to meto Tarybų sąjungoje. Mūsų pavyzdžiu tokį įstatymą netrukus susikūrė ir priėmė Maskva. Mano darbas buvo nuotraukomis iliustruoti ir palydėti mokslininkų rekomendacijas, kur verta steigti įvairiausius draustinius. Šiandien Lietuvoje įsteigta apie 300 valstybinių ir savivaldybių draustinių. Draustiniuose saugomi įvairiausi objektai.

Botaniniai skirti augalų, grybų rūšių ir biotopų apsaugai; zoologiniai - gyvūnų rūšių apsaugai; entomologiniai - retiesiems vabzdžiams; ichtiologiniai - žuvims; ornitologiniai - paukščiams ir jų perimvietėms; herpetologiniai - baliniams vėžliams; archeologiniai - mitologinėms, sakralinėms ir ritualinėms vietovėms; etnokultūriniai - seniems etnografiniams kaimas; geologiniai - gelmių struktūroms, atodangoms, karstinėms įgriovoms; memorialiniai - vietovėms, susijusioms su istoriniais įvykiais ir įžymiaisiais žmonėmis, kultūrinei ir gamtinei aplinkai saugoti ir t.t.

Ne vienu mostu visa tai susiklostė. Bet platus įvairiapusis darbas su mokslininkais prasidėjo būtent tada, 1959 metais. Konferencijos, pasitarimai, ekspedicijos aprėpė visos Lietuvos teritoriją. Botanikai, geografai, zoologai, hidrologai, ichtiologai, geologai, visi, kas netingėjo, ištisas savaites gyveno ekspedicijų palapinėse ir tyrinėjo kas pievą, kas vandenį, kas akmenį, kas žoleles. Daug tokių ekspedicijų man teko aplankyti su savo fotoaparatais. Tose kelionėse ir krito į akį linksma, judri, kaip anglis juodaplaukė ir daininga mergužėlė Dana. Ji buvo garsaus gamtininko biologijos profesoriaus Pranciškaus Šivickio laborantė. Žodis po žodžio ir, kaip motulės gamtos prisakyta, sutarėme sueiti krūvon ir sukurti šeimą.

Nutiko tai 1960 metais. Abu jauni, abu tik mažomis algelėmis likimo apdalinti. Ji laborantė, aš - ką tik pradėjęs fotomedžiotojo karjerą. Tad ir vestuves suprovijome labai kuklias. Tikriau pasakius, jokių vestuvių lyg ir nebuvo. Tik susirašėme metrikacijos biure ir vakare filharmonijos salėje pasiklausėme tada didžiai didelės naujienos - estradinio ansamblio iš Meksikos koncerto. Gitaros... sambreros... lotynų kraštų barškučiai... Ir viskas. Ir viskas, jeigu neskaityti, kiek vargo kainavo pastangos gauti bilietus į tą koncertą. Juk iš užsienio. Tai ir buvo mano vestuvinė dovana. Net vestuvinių žiedų neįstengėme nusipirkti. Taupėme. Užtat po Meksikos nudrožėme tiesiai į netoliese išsinuomotą kambarėlį. Tokia tat buvo mano šeimyninio gyvenimo pradžia. Viltinga pradžia.

Danos mama su dar dvejomis dukromis gyveno Vilniaus priemiestyje Viršuliškėse. Tada čia aplinkui plytėjo dirbami laukai, vilnijo javai ir kitkas. Čia Buivydiškių žemės ūkio technikumo darbuotojams buvo išskirti sklypai individualioms  statyboms. Turėjo tokį ir Adelė Vaišnorienė, Danos mama. Trejos dukros ir nei vienos vyriškos rankos. O statybas pradėti taigi ji išdrįso. Visos gyveno medinėje laikinoje bakūžėlėje ir po kibirėlį liejo pamatus namui.

Atėjęs į žentus, supratau, kad tiesiog kiauliškai pasielgiau atėmęs nuo pamatų liejimo Danos algą algelę. Supratau, ir pats įsigrūdau į tą bakūžę. Su savo alga algele. Greitai supratau, kad man labiau apsimoka uždirbti pinigą nuotraukomis žurnalistikoje ir samdyti statybininkus, negu pačiam maišyti betoną ar klijuoti plytą prie plytos. O ką - tėtis pastatė namą, turiu ir aš pabandyti. Laikai kiti? Niekis. Va, aplinkui bent tuzinas kaimynų kruta, kiekvienas kažką po kruopelytę lipdo. Netrukus išmokau su trimis komandiruotėmis į kelionę leistis. Tiesioginiam darbui, spaudai, radijui ar dar kam kitam. Viskas tuo pačiu  metu. Ir daugmaž iš tos pačios vietos.

Santechnikos meistras pasiūlė imtis naujienos - ne krosnis statytis, o įsirengti centrinį apšildymą. Tokius katilus Kaunas jau pradėjo gaminti. Rūsys yra. Perkam po radiatorių kiekvienam kambariui. Statinę ant aukšto užkelsime. Viską sujungsime vamzdžiais. Jokių malkų, jokių dulkių kambariuose. Viskas rūsyje. O ką, kodėl nepabandžius šitą naujieną? Išbandėme. Ir kaimynus didžiai nustebinome - žiū, ką tas berazumis daro. Suka, lanksto metalinius vamzdžius, o kambariuose nėra nei vienos krosnies... Nematyta, negirdėta...

Sumanymas puikiausiai pasiteisino. Kaimynai pradėjo mėgdžioti...

Sklypas buvo didžiulis, 12-kos arų. Už tvoros palei kelią link radijo bokšto - dar trys niekieno žemės. Va čia ir pradėjau sodinti vis po kitokį miško medelį, kai tik naujas kosmonautas pakildavo. Buvo čia ir J. Gagarino beržas, ir V. Tereškovos liepa, ir A. Titovo klevas, visas tuzinas kitų garbei pasodintų. Kai į Viršuliškes atėjo didžiosios statybos, bandžiau tą kosminę giraitę išsaugoti. Bet pasirodė, kad tai neįmanoma padaryti, nes sodinau vienas, be komisijos, neturiu jokių tą sumanymą patvirtinančių popierinių aktų. Štai,  jeigu kaskart būčiau komisijas kvietęs ir užprotokolavęs, tada...

Kosmosas tada buvo didžiai romantiška naujiena. Kažkoks ženklas iš rytojaus. Viltis, šviesa tunelio gale... Gal todėl, kai 1964 metais su pirmagimiu iš ligoninės sugrįžo Danutė, ji tiesiog žado neteko įžengusi į miegamąjį. Ją pasitiko kosmosas lubose ir vis kitokia įvairių spalvų fantazija ant kiekvienos sienos. O lubose juodame kosmoso danguje skriejo sidabrinės  kometos, auksinės žvaigždės, tolimų galaktikų spiralės sukosi, kampe dar tolimesnes galaktikas slėpė paslaptingas rūkas. Visa tai per vieną dieną padariau pasitelkęs platų teptuką ir iš dulkių siurblio pasidarytą dažų purkštuką. Naujienos kosmose, naujiena šeimoje, bus gerų naujienų  ir ateityje...

Vardą parinkti pirmagimiui nebuvo didelė problema. Mama - Danutė. Pakeičiame vieną raidę ir gauname vyrišką vardą Donatas. Kai neilgai trukus gimė dukrelė, taipogi vieną raidę pakeičiau - tėtis Virgilijus, dukružė - Virginija. Tik sienų ir lubų jos garbei nebedažiau, nes ir tą pirmąjį mano kosminį polėkį žmonelė ištrynė neapsikentusi, visą kambarį vėl nudažė normaliomis spalvomis, kai kelias dienas buvau komandiruotėje.

Viršuliškės tada buvo tolimas priemiestis be aiškaus susisiekimo. Iš ten ilgai trukdavo kelionės į vaikų darželius bei muzikos mokyklą mieste. Kurį laiką iš Viršuliškių priemiesčio netgi į Žirmūnuose esantį vaikų darželį teko baladotis. Ypač anksti vaikams tekdavo keltis tomis dienomis, kai reikėdavo laiku pasiekti B. Dvariono muzikos mokyklą. Ten man sakė - abu gabūs muzikai. Abu imlūs pamokymams. Bet namo parsigavus abu taip nežmoniškai kraipė pirštus pasodinti prie pianino, kad atrodė tikri invalidai. Abu susimokę tvirtino, kad taip muzikos pamokoje jiems liepta daryti. Neklausė manęs, kai sakiau, kad neteisingai daro. Neklausė ir tiek. Muzikos perspektyva pasidarė visiškai beprasmė. Jie nugalėjo. Negi diržu prie klaviatūros varysi...

O laikas pamažėle kapsėjo... Prasidėjo paruošiamieji darbai didžiosioms statyboms Viršuliškėse. Kasė gilias tranšėjas  požeminėms komunikacijoms. Jos perkirto vandens gyslas ir mūsų šulinyje katastrofiškai sumažėjo vandens. Tik trečdalį kibiro pasisekdavo ištraukti. Teko skubiai ieškoti meistrų šuliniui gilinti. Radau. Pagilino. Baigė darbus. Pagal jų papročius pareikalavo, kad sėsčiau ant prie troso pririšto pagalio ir nusileisčiau dugnan darbo priimti. Gaspadorius, girdi, privalo pats įsitikinti ar dabar bus pakankamai vandens. Ką darysi - sėdau. Ir jie pradėjo mane leisti gilyn į šulinį. O jis buvo gilus, visi 33 rentiniai. Jausmas buvo toks, kad šulinys vis siaurėja, o dangaus lopinėlis ten aukštai vis mažėja, vos kapeikos dydžio beliko. Nepasakysiu, kad buvo jaukus jausmas. Bet tikrasis siurprizas dar buvo priešakyje. Meistrai iš to lopinėlio vis klausė, ar jau matau žvaigždes? Nematau? Negali būti, turi matytis. Nematai? Na, tai teks palaukti, kol pamatysi, gal per naktį, gal per dvi. Tik kai išsiderėjo, kad virš suderėto atlygio pridėsiu dar du ar tris butelius ugninio vandens, linksmai kvatodami susimylėjo ir ištraukė mane atgal į dienos šviesą. Nieko nepadarysi - toks paprotys.

Viršuliškių kaimelis palaipsniui nyko palaisvindamas vietą  didžiosioms Viršuliškių ir Karoliniškių miegamųjų mikrorajonų statyboms. Visi kaimynai išsikėlė į jiems skirtus butus mieste. Likau aš vienas vienintelis neišsikėlęs. Neišsikėliau niekur todėl, kad neturėjau kur išsikelti. Dalykas tas, kad dokumentaliai nebuvau apsiforminęs, jog turiu šeimą ir su žmona bei dviem vaikais gyvenu čia, Viršuliškėse. Jokios gyvenamos vietos nebuvau niekur deklaravęs, jokios registracijos neapiforminęs. Mano kalbos, kad gyvenu pas uošvienę savo paties statytame name, nieko nejaudino. Namų knyga, dokumentai rodė, kad nei manęs, nei mano šeimos čia nėra. Todėl ir joks butas niekur nenumatytas man išsikelti.

Nepasakosiu, kiek vargo ir nerimo man kainavo, kol šiaip taip išsikovojau dviejų kambarių butą Mėnulio gatvėje. Du  kambariai ir jokio koridoriaus. O žmona Danutė per tą laiką sumanė skirtis su manimi. Kodėl taip sumanei, klausiau. Tyla. Kas negerai? Jokio atsakymo. Kokios priežastys taip daryti? Taip noriu. Kada? Jau padaviau pareiškimą į teismą.

Nutariau visomis išgalėmis priešintis, trukdyti skyryboms. Na, o jeigu nepersigalvos, jeigu tikrai pasieks savo, numatytas  skirti man butas be koridoriaus netinka.  Netinka, nes tokie butai po skyrybų neskirstomi kuriam kuris kambarys priklauso ir jokie keitimai be abipusio sutikimo neįmanomi. O sutikimo, taigi, nebus.

Vėl prasidėjo ilgos klajonės painiais valdžios koridoriais per įvairiausių valdininkų kabinetus. Be jokių pažinčių, nes tokių neturėjau. Kaip sakoma, išmeta pro duris - lendu per langą. Melavau neraudonuodamas. Mosikavau įvairiais raštais iš universiteto. Aš esąs svarbi asaba: žurnalistas, universiteto dėstytojas, mezgasi tarptautiniai ryšiai, iš Tarybų Sąjungos ir užsienio atvyksta svečiai, reikia juos deramai priimti. Ką jie pamanys apie mus, kai pamatys, kad gyvenu supresuotas kaip ubagas. Ir pasisekė. Gavau trijų kambarių butą kitame name Karoliniškėse. Trys izoliuoti kambariai su koridoriumi. Pačiu laiku gavau, nes per tą laiką žmonelė pasiekė savo ir prisiteisė skyrybas. Buvo 1977 metai. Nepadėjo jokie mano vilkinimai ir trikdžiai. 17 metų truko mano pirmosios vedybos. 40 metų nuvilnijo nuo tų skyrybų. Ji antros šeimos nesukūrė. Ir šiandien nežino, sakosi negalinti paaiškinti kodėl taip atkakliai skyrėsi. Taip reikėję, taip norėjosi... Iki šiandien nei man, nei vaikams nesiseka nieko išklausti.

*   *   *

 

DUBLIS

Spjauk, bičiuli, kiekvienam į barzdą, kas sako, kad širdyje šviesa po sudėtingų šeimos skyrybų. Norėtum. Bet taip nėra. Ypač po septyniolikos kartu pragyventų metų, po vaikučių pabiručių atsiradimo, po ilgų namo ir šeimos statybų... Nei kokių barnių, nei kokių muštynių nė iš tolo nebuvo. Ir staiga - nei stogo virš galvos, nei kur prisiglausti. Bjauru. Vieną naktį netgi bandžiau geležinkelio stotyje prasistumdyti. Ne išeitis. Ne išeitis buvo ir Aukščiausias Teismas. Vieną kambarį iš trijų, tiesa, priteisė, bet vaikų nepadalino. O juk logiška ir žmogiška būtų - sūnus su tėčiu, dukra - su mama. Bet ne, nepriskyrė man nei vieno O į  universitetą atėjo gėdingas raštas - alimentai už du vaikus. Lyg iš  nusikaltėlio per jėgą reikalautų, lyg jis atsisakytų skirti trečdalį algos. Kol paūgės iki pilnametystės. Negi kiekvienam aiškinsi, kad ne aš, o su manimi išsiskyrė. Nesmagus jausmas, kol apsipratau.

Miglas išsklaidyti padėjo darbas. Daug laiko suvalgė fotožurnalistikos žanrų sistemos sukūrimas ir korekcijos, daugiaaspektės analizės sudarymas ir tobulinimas, disertacijos rengimas spaudai, Fotoreporterių gildijos  konkursų fotožurnalistams rengimas, išvykos į mokslines konferencijas su pranešimais ir t.t. Teisybę sako žmonės - darbas gydo.

Prie viso to dar prisidėjo Vilniaus politechnikumas (dabar Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija). Dalykas tas, kad čia buvo dėstoma ir fotografijos specialybė. Skyriaus vedėjas Algimantas Mačiulis pasiūlė man padėstyti fotožurnalistikos pradmenis. Sutikau. Buvo įdomu palyginti kiek moksleiviai čia supras universitete dėstomą dalyką. Pasirodė, kad jie netgi imlesni nei studentai universitete. Šiandien ši mokslo įstaiga yra pagrindinė kalvė, kuri fotografais maitina laikraščių ir žurnalų redakcijas.

Beje, tada aš nežinojau, kad dvi čiauškutės (Genutė ir Tereza) mane praminė Karlsonu, tik be propelerio nugaroje. Matomai, aš ne visai tvarkingas atrodžiau. O kelintas iš mūsų, bernų, geba būti tvarkingas be moteriškos rankos?

Universitete visi jauni dėstytojai skiriami būti vieno ar kito kurso kuratoriumi. Kuratorius yra lyg auklėtojas ar patarėjas kai kyla kokios nors mokymosi ar buities problemos. O su manimi nutiko štai kas. Paskyrė kuratoriumi, kai mane patį plėšė skyrybų ir buto gavimo vėtros. Ir nutik tu man  taip, kad ne vienas, o keli globotiniai ėmė dalintis su manimi savais rūpesčiais. Vienas negali panos atsikratyti, kitas negali panos prisijaukinti, trečias nori vesti, bet bijo apsirikti, ketvirtas nori organizuoti „Komitetą Joneliui nuo Valentinos gelbėti". Vaikinai pasitiki, pasidalina savais rūpesčiais ir klausia patarimo. Ką aš galiu atsakyti, kai mane patį koks viską žinantis senolis turėtų išmintingai pamokyti, kaip elgtis?

Palengvėle, pamažėle ėmė klostytis protingo elgesio kanonai. Protingo, etiško, garbingo. Kaip man atrodė.

Pirmoji išmintis - liaudies patarė „Per jėgą mielas nebūsi".

Antroji - nuo seno vaikinas peršasi, o ne mergina. Esi laimingas, kai sutinka būti tavo žmona? Tai ir būk lamingas, jeigu sutiko. Laimingas žmogus negali būti atžagarus. Todėl būk nuolaidesnis. Leisk jai paburbėti. Nepyk. Moteris namuose visada turi daugiau rūpesčių.

Kaip atpažinti, kad ji tinka tau į porą? Pirmas požymis - nemoki, tiesiog negali ant jos pykti, jei į pasimatymą pavėlavo ar ką ne taip padarė, pasakė.

Tokiomis temomis, suprantama, kalbėjomės ne paskaitų metu. Tam kur kas labiau tiko individualūs pašnekesiai fakulteto kiemelyje ar ant laboratorijos laiptų.

Visa tai, ir daugiau, savaime susiklostė į tokį posmelį, nuo kurio neretai ir prasidėdavo naujoko flirto dalykuose konsultacijos.

*   *   *

Merginos vyrus mėto, tampo,

Jos apgaulingos visada,

Tai į padanges kelti bando,

Tai balon trenkia bet kada.

*   *   *

O ką daryti, jeigu suklydai pasipiršęs? Leisk jai spręsti ir veikti. Tu juk stiprioji lytis. Tai ir pakentėk be ašarų.

Nežinau, kiek vaikinams padėjo tokios filosofinės išmintys. Neklausinėjau. Kiekvienam sava. Bet tiksliai žinau, kad karo vyrų organizuotas komitetas „Joneliui gelbėti" jo neišgelbėjo. Valentina savo pasiekė ir graži šeima ilgai darniai žengė gyvenimo keliu. Išaugino tris vaikus.

Yra tokia daina „Kaip paukštelis prie paukštelės". Balažin  kaip jie susitinka. Motinėlės gamtos keliai nežinomi. Kartais jie labai sėkmingai susitinka. Po kurio laiko taip nutiko ir man. Likimas ėmė ir suvedė mane su ta Genute, kuri technikume kartu su Tereza praminė mane Karlsonu, tik be propelerio nugaroje. Ir štai jau ketvirtą dešimtį metų kartu skaičiuojame, o  aš vis nemoku ir negaliu ant jos pykti. O ji? Ji kartais paburbuliuoja. Bet juk taip ir turi būti. Per liežuvį nuovargis greičiau išgaruoja.

Na, o vestuvių baliukas su giminėmis ir keliais draugais vos  infarkto neįvarė mano naujiesiems uošviams. Dalykas tas, kad su Genute sutarėme vestuves atšvęsti didelėje pirtyje. Buvo tokia Vilniaus pakraštyje ant Gulbinų ežero kranto kažkurios ministerijos poilsio stovykloje.  Didelis baseinas viduje, kambariukai pamiegoti, talpi pirtis pasikaitinti. Mudviem visa tai atrodė įdomu ir romantiška. Bet naujieji mano uošviai tiesiog apstulbo. Ką, vestuvės pirtyje? O Viešpatie! Kur tai matyta? Ką žmonės pasakys! Dievaži, kaip ne žmonės...

Bet tai buvo dar ne viskas.

Sunkiai, bet su gerų draugų pagalba tiesiai iš mėsos kombinato pasisekė gauti visą maišą kiaulių kojų. Tuo  metu tai buvo didžiulis deficitas. Parduotuvėse jų gauti buvo neįmanoma. O mudu su Genute sumanėme svečius nustebinti ir vaišinti būtent alumi su kiaulių kojomis. Tą deficitą kelias valandas  šutino VU Istorijos fakulteto studentų valgyklos virtuvė. Ir pirtin gardėsis  buvo  pristatytos tiksliai tam tikrą valandą trijuose didžiuliuose garuojančiuse puoduose. Tuo pasirūpino mano gerasis Jonelis Jakimavičius ir Romas Jauga.

Ir vėl - kam deficitinis gardėsis, o kam - tiesiog siaubas. Kiaulių kojos? Ant vestuvinio stalo? Ar patrako tas žentelis! Tikras nevidonas... Jėzau Marija, juk ne ubagai esame...

O sveteliams patiko. Labai patiko. Po dvi ir tris sudorojo. 

Buvo 1980 metų žiema. Vasasrio 23-čioji diena. To meto armijos diena. Tokią datą Santuokų rūmuose sutariau, kad nepamirščiau kasmet žmonelės pasveikinti. Drąsūs vyrai kariuomenėn žengia, aš - į naują gyvenimą. Tos šventės seniai nebeliko, bet datos nepamiršau.

Genutė buvo kilimo iš Šėtos, nedidelio miestelio netoli Kėdainių. Jos tėvai tada dar buvo drūti ir augino ne po vieną paršą ir karvę. Uošvis, tetė Edvardas Kerulis, plačiai aplinkui garsėjo kaip miklus paršų skerdikas ir meistras sudoroti skerdieną. Teko ir man mokytis jam asistuoti. Bet didžiai nustebau, kad toks meistras negali, tiesiosg širdis neleidžia, paskersti triušio. O laikė jis jų ne vieną. Tad kai atvažiuodavome su Genute tėvų aplankyti, man tekdavo pademonstruoti, kad ir aš šį tą moku. Bent triušiui kailį nunerti.

Uošvienė Stasė Kerulienė buvo tokio būdo, kad nejučia pradėjau ją vadinti mama. Keisčiausias patiekalas, kuriuo ji mane nustebino, buvo toks. Padėjo dubenį riebių bulvinių blynų ir padavė lėkštę raugintų kopūstų sriubos. Nežinojau, ką su kuo ir kaip pradėti valgyti. Sėdėjau ir laukiau, kol kiti pradės. Sulaukiau: reikia atsikąsti blyno ir užsrėbti kopūstais. Gardu. Sotu. Netikėta.

Tais pačiais metais universitetas gavo didelį žemės gabalą už Žaliųjų ežerų darbuotojų kolektyviniam sodui steigti. Turėtus du sodo sklypus vikriai perrašiau Donatui bei Virginijai ir pasiėmiau naują sklypą naujame sode. Vėliau prie jo priklijavau dar vieną. Galva diktavo: nauja šeima, tebūnie ir sodas naujas. Viskas iš naujo tarsi nuo nulinės atžymos.

Greta naujo sodo nemažai triūso pareikalavo ir naujo buto klausimas. Atėjo laikas pasiimti mamą karšinti. Šiek tiek neramu buvo, o kaipgi į tai reaguos Genutė? Pirmoje šeimoje šis klausimas kėlė konfliktinę situaciją. Genutė nė per plauką neprieštaravo. Jai toks klausimas buvo savaime suprantamas. Nuo amžių amžius taip priimta. Mano mamos kambarį Kaune pradžioje pasisekė iškeisti į vieną kambarėlį Vilniuje. Po to mamos kambarį, Genutės ir jos sesers kambarius bei manąjį pasisekė iškeisti į trijų kambarių butą Lazdynuose. Čia ir dabar gyvenu. Čia ir mano mama turėjo savo atskirą kambarį. Jame ramiai gyveno ir triūsė tai prie audimo staklių sėdėdama, tai verpimo ratelį zvimbindama. Ji buvo kūrybinga tekstilininkė, aktyvi liaudies meno draugijos narė, kol iškeliavo ten, kur visi galų gale išeiname...

Bet iki tol ji sulaukė čia dar dviejų anūkėlių. Na, sakykite, kas per šeima be vaikų? Mudu su Genute negaišome ir papildėme jauną šeimą dviem sūneliais. Nei lubų, nei sienų šiais kartais kosminiais motyvais nebemarginau. O vardus parinkome pagal mudviejų tėčių vardus. Taip Genutės tėtis apturėjo savo bendravardį Edvardą, o mano tėtis - Aleksandrą.

1997 metų žiemą palaidojau mamą. Jaunėliai suaugo ir išskrido iš tėvų namų kas sau. Namai vėl tušti. Tik mudu su Genute. Abu pensininkai profesionalai. Abu  tylime, nesidaliname priekaištais, bet galvojame apie tą patį - oi, kaip trūksta pabiručių anūkėlių. O  aš negaliu atsikratyti įkyrios minties, kad nemaža dalimi esu čia kaltas. Dalykas tas, kad ne kartą ir ne du bręstantiems bernužėliams kalbėjau tokį pamokymą - ateina laikas, kai judviem teks ieškoti, rinktis antrąją savo pusę. Teks vertinti, lyginti. Visada prisiminkite, kad turite nuostabią mamą - rūpesgingą, darbščią, protingą, mėgstančią švarą namuose ir taupią virtuvėje. Tebūnie ji jums termometras, metras, svarstyklės jūsų paieškose. Tikriausiai be reikalo šitaip juos mokiau, nes vis neranda... O to eilėraštuko iš manęs jie nėra girdėję, nes pamokyti kažko gero, o ne įbauginti juos norėjau...

Šiandien visi keturi mano vaikai jau suaugę. Visi turi darbus. Trys - Lietuvoje, vienas - užsienyje.

Ketvirtą dešimtį metų skaičiuoju, kai šalia manęs Genutė. Šeimyninis  dublis tikrai nusisekė nuostabus. Man. O jai? Ji dublio neturėjo. Jai tai buvo pirmas altorius.  Bet iki šiol pakenčia mane šalia savęs. Net lazdelę pasiramsčioti man nupirko, kai kojų sąnariai išklibo. Ką aš galiu pasakyti? Ogi vienintelis žodelis čia tinka - ačiū. Nuoširdžiausias ačiū.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-09-23 12:10
 
 

Komentarai (7)

Jūsų el. paštas

jonas počepavičius

2015-11-07 05:25

VU AUKLĖTINIO NERIMAS
facebook jonas davydonis esmi laiškas daliai grybauskaitei
įdomu,ar jį pasirašę lentvario tremtiniai,politiniai kaliniai ir lietuvos partizanas kostas žukauskas prisibels į teisybės duris,TREMTINY KURATORIAU,o ir VILNIAUS UNIVERSITETO GARBĖS DVASIA?
LENTVARIS,2015 11 07...tai data,kai markso šėtonas ėmėsi naikinti rusų tautos žiedą, o ir mūsų iki šių dienų...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

senasis jonas

2015-10-08 06:20

o kur kiti kursiokai dingo?
nieko nebijojau,išskyrus nematymo
2015 10 08

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

jonas spalis

2015-10-01 17:45

PO 39 METŲ
...aš tikiu į jėzų ir tėvynės laisvę/universiteto jausmo gylumas/kraują tą,kur partizanai laistė/be vilties sugrįžti pas senas mamas/netikiu į tiesą,kai pažvelgus melą/raidę okupantų stalino kaltės/prie bažnyčios meilės girtą idealą/ir šėtoną vagį raudonos minties/liūdesį matuoju tiems,kurie Įšėjo/atmintį dainuoju plunksnos drąsumu/nes kursioką vilniaus visada mylėjo/nedėkingas laikas mano jonumu...
2015 10 01

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

jonas počepavičius-lokėnas-davydonis ir t.t.

2015-09-30 08:17

MANO ŽILA AKIMIRKA

sveiks,1976 metų vilniaus universiteto žurnalistų laidos KURATORIAU,o ir LIETUVOS TREMTINY

TAVO UNIVERSITETO NUOTRAUKOS IDĖJA švelniu kirviu įsikirto į svieto viešą popierių ir internetą bei TAVO protingomis lūpomis sako:
"aš stipresnė užu tekstą..."

tad mano bičas Skaitmeninis žino TAVO mokslą
prašome:facebook jonas davydonis

PAGARBIAI
lentvario "4S1L" JP viešumos tremtinio būstinė,2015 09 30

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

"Balti senukjai pina baltas pintines..."

2015-09-29 08:10

čia tas, kurio poeziją kartu su Jonu vyressniuoju kuratorius vertino fotolaboratorijoje... Ot, dėkui už tokius prisiminimus, jie tarsi kiekvieno mūsu gyvenimo dalis... širdžiai patieka, kuratoriau.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Madingas

2015-09-23 19:08

Ale žmoną atrodo myli...
Dabar tai nemadinga

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media