2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Docentas daktaras Virgilijus Juodakis: KELIOS TAISYKLĖS NOSINĖJE

2015-07-28
 
Docentas daktaras Virgilijus Juodakis

Docentas daktaras Virgilijus Juodakis

 

Virgilijus Juodakis

 Kelios  taisyklės  nosinėje

 

Kol aš gyvenau  Telšiuose pas krikštamotę Agotą Bražiūnienę, mano mama nepailsdama ieškojo saugesnės vietos mums abiems nuo pabėgėlių iš tremties gaudynių. Darbą pagaliau aptiko Kaune. Tada ir mane iš Telšių čionai persikėlė. Kaune pragyvenau iki 1954 metų, kol baigiau vidurinę ir muzikos mokyklas. Po to gyvenimo kelelis nuvedė mane į Vilnių. Mama darbą buvo radusi Kauno Raudonojo  kryžiaus ligoninėje ir gavo vieno kambario butą bendrabutinio tipo name su bendra virtuve visam aukštui. Namas buvo Parodų kalno apačioje netoli Soboro.

Po pelkėtų miškų Žemaitijoje pas dėdę Vladą ir palyginti ramaus gyvenimo Telšiuose pas kūmą, Kaunas buvo kur kas judresnis ir įvairesnis. Pirmas atmintin įstrigęs įspūdis iš buvusios Laikinosios sostinės yra toks. Kelias dienas atkakliai sklido gandas, kad ryt ryte, labai anksti Parodų kalne greta stadiono esančiame ąžuolyne viešai bus kariami du at trys banditai iš Juodųjų kačių („Čiornaja koška") gaujos. Jos nariai esą žiaurūs plėšikai ir žmonių žudikai. Kelis pagavo ir rytoj ryte baus kartuvėse. Vieną rytą ir aš nuskubėjau į tą ąžuolyną. Čia radau nemažai į save panašių slampinėtojų, kurie kažko žvalgėsi, vienas kito klausinėjo, bet taip nieko ir nesulaukę parpėdinom namolei.

Tada ne vien apie kates sklido kalbos. To meto Kaune tarpusavyje kovojo merginų nepasidalinę „Golubiatnikai" (Balandininkai), „Paplavokai" (Plūdurai), „Centralka" (Centras), „Šančiai" ir dar kažkas. Laikas nuo laiko pasklisdavo žinia, kad ryt ryte ten ir ten susitiks santykių aiškintis kurios nors dvi kompanijos. Kausis su grandinėmis, kareiviškų diržų sagtomis ir „naručnikais" (ant kumščio pirštų užmaunamas liejinys iš švino). Kovėsi ar ne - nežinau, nes lėkti pažiopsoti neturėjau jokio noro. Palaipsniui tos nesantaikos aptilo, nes, pasakojo, aktyvistus paėmė kariuomenėn ir taip sutvarkė.

Tai buvo metas, kai man sukako pilnametystė ir prireikė gimimo liudijimo ne tik vidurinėn mokyklon pristatyti, bet ir pasui gauti. O tokio dokumento mama netyrėjo. Telšiuose kūma mane mokyklon kažkaip įtaisė be jokių dokumentų, bet Kaunas ne Telšiai ir kūmos čia nebuvo. Mama išsiaiškino, kad Šilutės ligoninės, kur gimiau, archyvai per karą yra dingę. Tad pasijutau piliečiu be jokio popierėlio. Mokyklos Kortkerose (Komija) pažymių pažymėjimo rodyti bijojo, nes buvau iš ten pabėgęs. Nedrįso ir Kretingos bažnyčioje, kurioje prieš tremtį buvau krikštytas, kokio nors popieriaus ieškoti. Galų gale ji sužinojo, kad Kaune esanti kažkokia medicininė komisija, kuri tokiems kaip aš nustato amžių ir išduoda gimimo pažymėjimus. Taip aš tapau Lietuvoje gimusiu piliečiu su gimimo liudijimu. Nosinės kampan įsirišau -  pasirodo, ir mažas popieriukas daug galios turi.

Už namo, kuriame gyvenome, kiemo skylėtos tvoros buvo erdvus Raudonojo kryžiaus ligoninės ūkinis kiemas. Kairiajame jo šone buvo vargana pašiūrė, kurioje tais metais buvo įkurdintas prozektoriumas - lavonų skrodimui skirtas ligoninės padalinys. Čia dirbantį dėdę baltu chalatu nesunkiai prisipratinau dažnai kiurksodamas tarpduryje kol galų gale jis leido man ir arti jo pastovėti. Geras buvo dėdulis - rodė ką darė ir netingėjo man aiškinti ką iš kur iš lavono ištraukia. Buvo žvėriškai įdomu. Juk gerokai prieš tai aš smalsiai mėsinėjau vabalus bei varles gyvendamas Žemaitijos miškuose pas dėdę Vladą Rimkų. Taip nejučia klostėsi noras būti chirurgu. Bet ne visada svajonė nuveda link sėkmės. Atsirado antras mazgelis nosinėje.

Be ligoninės kiemo Kaune buvo daugybė kitokių įdomių dalykų. Čia pamačiau neįtikėtinus gabumus scenoje demonstruojantį Vulfą Mesingą, klausiausi Leonido Utiosovo orkestro koncertą, kuris tiesiog pribloškė visus negirdėtomis estradinėmis melodijomis. Ir pats dainavo prikimusiu balsu. Ne kartą ėjau į kino teatrą „Romuva" žiūrėti stebuklingų, kaip tada atrodė, užsienietiškų nematytų negirdėtų filmų „Tarzanas" (berods keturių serijų), nuostabios komedijos „Skandalas Kliošmerlyje", ir šiandien mūsų estradoje retkarčiais skambančios Lolitos Tores nuostabios dainos „Besame, besame mūčio..." kažkuriame filme. Sporto halėje mačiau pirmą Algirdo Šociko kovą ringe su maskviečiu Koroliovu. Spėliojau su draugais kur Laisvės alėjoje buvo konkės bėgiai pakloti. Kaip ir visi berniokai, seilę varvinau matydamas alėja važiuojantį žalią lengvąjį automobilį, kurio vairą laikė moteris. Tai irgi buvo naujiena - moteris už viro? Vienintelė tokia Kaune. Sklido žinia, jog tai esanti gumos gaminių fabriko „Inkaras" direktoriaus žmona... Todėl ir vairuoja. Visa, kas šiandien įprasta, kažkada buvo nematyta neregėta. Per menka tiesa, kad nosinėje skirčiau jai vietos.

Kai atvažiuodavo parungtyniauti Gruzijos krepšininkai, kai galėdavau skubėdavau į Parodos kalną, į ten prieš stadioną lauke buvusią krepšinio aikštelę. Nebuvau pamišęs krepšinio sirgalius. Nelabai man rūpėjo ir susitikimo rezultatas. Ne vienas toks buvau - kaip stebuklo laukdavome, kol iš puolimo kairiojo kampo gruzinas Otaras Korkija švystelės  kiaurą metimą krepšį. Jei per rungtynes tokių metimų suskaičiuodavome  du ar net tris, būdavo tiesiog laimingi. Na, o šiandien TV ekrane žiūrėdamas krepšinio rungtynes, kartais esu linkęs skaičiuoti nepataikytus tritaškius. Ir dar - visada prisimenu, kad tada baudas mėtė pritūpę praskėtę kelius ir abiem rankomis laikydami kamuolį tarp kojų prie pat grindų. Na, o kad J. Stalinas pasimirė kovo mėnesį, tai mums, jauniems bernams, nesukėlė jokio ažiotažo. Mirė, tai mirė. Jokių ašarų, jokio džiaugsmo. Politikai mes buvome dar nepriaugę. Gal žinai, kada gruzinų krepšininkai vėl atvažiuos su Otaru Korija? Šocikas ir Maskvoje davė į snapą Koroliovui, girdėjai? Šitai buvo kur kas svarbiau.

...Arčiausiai namų buvo Kauno pirmoji berniukų vidurinė mokykla. Į ją ir įstojau mokytis su Telšių mokyklos pažyma ir nauju gimimo liudijimu. Tereikėjo pereiti Laisvės alėją nuo Soboro iki centrinio pašto kitame gale. Klasės auklėtoja iki pat baigimo 1954 metais buvo nuostabi mokytoja Naujokaitienė. Ji buvo  ryški inteligentė iš prieškario laikų. Dėstė mums rusų literatūrą. Iš jos priesakų ryškiausiai atsimenu du dalykus.

Pirmas - nelenktyniaukite, mokė ji mus, kas brangesnę dovaną kam padovanos. Dovanos vertė ne jos piniguose, sakė ši nuostabi auklėtoja, bet nuoširdume, kuris neturi piniginės išraiškos. 

Ir antras. Kartą pasikvietė ji mane pasišnekėti per pertrauką klasės kampe. Aš neklausiu, sakė, iš kur taip gerai moki rusų kalbą. Kalbas žinoti yra geras dalykas. Esi galvotas vaikis, todėl, prašau, neklausk manęs, kodėl aš tavęs prašau štai ko. Mūsų mokykla yra Kauno Komjaunimo vardo I-oji berniukų mokykla. Supranti? Komjaunimo vardo... O tu vienintelis klasėje esi likęs ne komjaunuolis. Dėl to man blogai. Labai blogai. Aš nemoku ten paaiškinti kodėl tu toks atsilikėlis. Įstok, Virgilijau į tą komjaunimą. Jeigu nenorėsi, gatvėje nenešiok komjaunimo ženkliuko, tik mokykloje būdamas įsisek į atlapą. Aš supratau ir įstojau „į tą komjaunimą". Ir suvokiau, kad kartais tenka pasielgti ne taip kaip tavo galva rodo. Įdomus dalykas - poelgis ne pagal širdį naudingas visiems trims: mokyklai, auklėtojai ir netgi man pačiam. Hm... Ši mintis verta vietos nosinės kampe.

Dar pamenu fizikos mokytoją Karloną (dėdė Karlas), kuris supažindino mane su fotografija, nuostabiai malonią senutę (Škapa) ir jos daug kartų per anglų kalbos pamokas kartojamą prašymą „Silence, boys". Nepamenu pavardės, bet man amžina mįslė išliko chemijos mokytoja: nieko nei tada, nei dabar nesuprantu chemijos formulėse, bet kažkodėl  ji man parašydavo gerus pažymius. Gerai prisimenu ir pikčiurną matematikę mokytoją Banaitienę. Buvo griežta ir labai reikli. Bet teisinga. Kartą nutiko toks dalykas. Kartu lankiau ir muzikos mokyklą, tad kartais pabėgdavau nuo vienos kitos pamokos čia, nes reikėjo skubėti „į ten". Taigi pabėgau nuo matematikos pamokos, o rytojaus dieną, bac - kontrolinis iš to, ko negirdėjau. Kažkokią lygtį reikėjo įrodyti, kad ji teisinga.  Visą juodraštį primarginau, kol galų kažkaip įrodžiau, kad A lygu Z. Kai atnešė ištaisytus darbus, mano lape šypsojosi riebus dvejetas. Su klasiokais tikrinau, tikrinau ir įsitikinau, kad mano įrodymas nėra klaidingas. Išdrįsau su pretenzija kreiptis į mokytoją. Ji lentoje ėmėsi įrodinėti, kad aš neteisus. Bet gavosi, kad aš teisus. Tik mano įrodinėjimas labai ilgas, kitoks, o matematikoje kelias turi būti trumpas. Ir ką jus manote? Ogi ėmė ir ištaisė man pažymį iš dvejeto į penketą. Ir netgi pasveikino. Žiū, suvokiau,  kaip gražu prisipažinti klydus. Dar vienas nosinės kampas liko užimtas...

...Muzikos mokytojas Strazdas (jo dainą „Žygio draugai niekada neapgauna" ir šiandien dainuoja chorinės muzikos entuziastai) tikrino moksleivių muzikinę klausą rinkdamas kandidatus į mokyklos chorą. Kadangi lankiau muzikos mokyklą, laiko ir taip kasdien viskam trūko, nutariau pagudrauti. Kai mane iškvietė prie pianino tikrinti, tyčia ėmiau kartoti siūlomą muzikinę frazę nežmoniškai iškraipydamas melodiją. Mokytojas pasiūlė dar kartą. Aš dar kartą sumykiau nei į tvorą nei į  mietą. Choro vadovas atvirai šypsojosi ir paskelbė - chorui netinkamas, visiškai be klausos. Žinoma, jis žinojo, kad lankau muzikos mokyklą, bet nei tada, nei vėliau mane koridoriuje sutikęs nieko nesakė. Tik kartais nusišypsodavo. Pasirodo, melas ne visada smerktinas dalykas. Į nosinę supakavau.

Per dvi mokyklas nelikdavo laiko ruoši namuose pamokų. Tad teko pasiprašyti sėdėti pirmos eilės suole ir viską, kas buvo aiškinama, kruopščiai konspektavau specialiame sąsiuvinyje. To man visiškai pakako. Namuose tik vieną kitą rašto darbą paskubom raičiau.

Pertraukose su klasioku Ričardu Banaičiu įsigudrindavome likti klasėje ir įnikdavome į šachmatus. Tokie buvome tik mudu. Jokiose varžybose nedalyvavome, jokių atskyrių neužsitarnavome.  Bet šachmatų kombinatorika ne kartą padėjo man gyvenime teisingai pasirinkti elgesio taktiką. Didelis nuostolis visiems, kad mokyklose nuo pirmos klasės nėra tokių pamokų. Būčiau ministras, būtinai įvesčiau. Nors kartą per savaitę. Gyvenime neretai labai praverčia žaidimų taisyklės. O ar pats gyvenimas nėra žaidimas su likimu? Klaustukas užėmė dar vieną kampą...

Ir boksą pabandžiau. Bet atsisakiau, kai  kartą man taip trinktelėjo, kad tris savaites mokiausi vaikščioti kulnu žemės neliesdamas. Nelįsk, žmogau, kur ne tavo daržas. Į nosinę.

Kartą klasėn atėjo aukštas, aiškiai žemaičiuodamas kalbantis svečias iš Vilniaus. Perėjo kelis kartus tarp suolų, kažko kelių mokinių paklausė, galvelių neglostė, bet maloniai šypsojosi. Palinkėjo visiems sėkmės ir išėjo. Namuose mamai, žinoma papasakojau, kad  klasėje lankėsi kažkoks didelis viršininkas iš Vilniaus. Va, sakau, sąsiuvinio kampe užsirašiau jo pavardę - Paleckis. Taigi, vaikeli, atsakė mama, tai tas pats Paleckis, apie kurį tremtyje Komijos Kortkerose moterys kalbėjo, jog jis gali padėti su kažkur Sibiro lageriuose esančiais vyrais susisiekti. Ne tik gali, bet ir padeda. Net Lietuvon grįžti esą kažkam padėjęs. Tik reikia jam laišką parašyti. Bet niekas nežinojo kokiu adresu tuos laiškus reikėtų siųsti. Jis dabar Maskvoje gyvenąs kaip viršininkas nuo Lietuvos. Tačiau ant voko užrašyti vien Maskva bus per mažai... Bet nežinia vilties nemarina. Ji padeda. Padeda ištverti. Gražu iš nevilties kitą traukti. Vėl į nosinės kampą.

...Devinta, dešimta klasė yra tas laikas, kai būsimieji vyrai pradeda į merginas žvalgytis. O mišrių mokyklų Kaune tada nebuvo. Tik vienos mergaičių, kitos - berniukų. Berods,  nuo prieškario tokia tvarka išlikusi buvo. Štai tada visu baisumu ir iškyla problema kaip flirtą užmezgus. Vienintelis kelias - šokių vakarai. Bet eiti į šokius - reikia mokėti šokti... Visa klasė jau mokėjo, o aš nemokėjau. Kur jie išmoko, nežinau. Bet mokėjo ir ėjo.

Ne vienas aš klasėje buvau toks nemokša.  Nemokėjo šokti ir Dovydas Leibzonas, aukšto ūgio, storų stiklų akiniais pasidabinęs žydas. Jis žydas, o aš - ryžas, rudaplaukis. Tokių ryžų per visą Kauną buvome gal tik du ar trys. Abu su Doda nesvietiškai kompleksavome - kuri  mergina į mudu žiūrės? Vienas rudas, kitas prisimerkęs su storais akiniais. Kiekviena šokių salėje „duos balioną" jeigu pabandysime pakviesti šokiui. Tiesiog liūdnas Brisiaus galas. Et, nutarėme, buvę nebuvę - mokykime vienas kitą čia pat klasėje laisvą minutėlę pagavę. Ir mokėme, ir trypėme vienas kitam kojas. Viens-du-trys, viens-du-trys... arba aš kokio fokstroto frazę murmėjau, ar polkutę bandžiau vaizduoti. Polkutė kojoms pasidavė pirmoji. Su fokstrotu buvo sunkiau, o štai valsas visai ragus pastatė. Bet  atėjo laikas ir mudu išdrįsome nukėblinti kas sau į merginų mokyklų sporto sales. Man buvo lengviau, nes ir muzikalkoje savaitgaliais būdavo šokių vakarai. Ot, tai buvo man nustebimo, kad ne visos  merginos dalino man balionus. O kai kuri pakviesdavo per merginų teises, kojos visai kitaip  kilnojosi. Iš mandrumo įsigudrinau „atvirkščiai" šokti. Greitą šokį dvigubai lėčiau, o lėtą dvigubai greičiau. Panašiai ir su valsu gavosi: visi  pagal laikrodžio rodyklę sukasi, o aš - prieš rodyklės sukinį. Patiko. Ne tik man, bet ir merginoms. Į dar laisvą nosinės kampą įsirišau - ne visada „prieš" yra „blogai".

Nejučia atėjo abitūros pavasaris vidurinėje. Ir J. Gruodžio muzikos mokykloje. Tik spėk, žmogau, suktis. Netikėtai prisidėjo ir trečias rūpestis. Dalykas tas, kad kaip tik tomis dienomis smarkai sunegalavo mano mama. Kelias kartus, ir vis naktimis, teko kviestis greitosios pagalbos paslaugų. Kadangi mama dirbo Raudonojo kryžiaus ligoninėje, toli jos nevežė, „savoje" ligoninėje vadavo iš priepuolių. O aš eiti namo ir miegoti neįstengiau. Du kartus po tokios nemiegotos nakties ėjau tiesiai į abitūros egzaminus. Į lietuvių kalbos ir matematikos. Abu kartus kablelius padėjau ne ten, kur reikėjo. O juk žinia, kad kablelis sakinyje gali visiškai pakeisti prasmę („Paleisti negalima pakarti), o matematikoje dešimteriopai ar keliskart padidinti arba sumažinti galutinį rezultatą. Abiem atvejais rezultatas buvo tas, kad negavau penketų, o tuo pačiu ir brandos atestato su pagyrimu.

Tokie mano atsiminimai iš Kauno Komjaunimo vardo  berniukų vidurinės mokyklos. Tada nežinojau, kad tai garbingų tradicijų mokyklą, kuri prieš karą ir dabar turi „AUŠROS" gimnazijos vardą. Lygiai kaip dabartiniai moksleiviai nežino, kad pokario metais jų mokykla buvo vadinama Komjaunimo vardo mokykla. Į nosinės kampą derėtų įsirišti mintį, kad nėra garbinga sąmoningai nutylėti ar išbraukti praeitį, kokia gera ar bloga ji bebūtų. Iš istorijos, kaip ir iš dainos, žodžio neišmesi...

 

 

 

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-07-28 22:26
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Ap.

2015-07-31 21:04

Esame vienmečiai, mielas Virgilijau, tad skaitydamas Tavo nuostabius prisiminimus tarsi matau savo žalią jaunystę ir panašius mokyklinius nuotykius, suprantama, ne kaunietiškus, o iš tolimos, bet mielos Žemaitijos. Gera paklajoti praeities takeliais !

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Oi

2015-07-29 09:42

Įdomu būtų į tą nosinę pažiūrėti...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media