2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Docentas daktaras Virgilijus Juodakis: pabaigos žodis

2015-12-08
 
Virgilijus Juodakis

Virgilijus Juodakis

 

Virgilijus Juodakis

Pabaigos žodis

 

Kartą kažkas manęs paklausė, kodėl ir kam aš visa tai čia rašau? Pasiguosti, ar pasigirti noriu? Nei viena, nei kita. Viską krūvom suvedus, teisingausias atsakymas susilipdė toks - savo vaikams rašau. Tauta privalo žinoti savo istoriją, o kiekvienas pavienis žmogus turi žinoti kokį gyvenimo kelelį nupėdino jo tėvai. Ši diena statoma iš vakarykštės patirties. Rytojaus statyba neapsieis be šios dienos patirties. Gyvenimas yra margas kaip genys. Čia gausu įvairiausių atspalvių dėmių. Kiekvieno kelyje ne viskas balta, ir ne viskas pilka ar juoda. Iš tų atspalvių dera mokėti susimeistrauti sau prožektorių pasišviesti kelyje.

„Nėra to blogo, kas neišeitų į gera", sako liaudies išmintis. Taigi ir aš manau, kad kiekvieno žmogaus gyvenime būtinai yra ir šviesių spalvų. Iš jų ir reikia mokytis, kaip išlipus iš pasitaikančių duobių ir balų. Ir iš karstinių įgriovų išsiropšti. Nereikia antrą kartą išradinėti dviračio. Reikia išmokti vikriai juo važiuoti. Ir ne ten, kur dviratis veža, o ten, kur tau reikia nusigauti. Senovės romėnai sakydavo „Veni, vidi, vici".  Bet galima vadovautis ir praplėsta jų išmintimi „Veni, vidi, vici, fugum". Fugum nuo nelaimių, nuo nesėkmių, nuo gyvenimo purvo.

Gyvenimas panašus į iš daugybės sruogų supintą kasą. Vienu mostu apie viską papasakoti tiesiog neįmanoma. Todėl rašiau skyrium apie atskiras sruogas. Toli gražu ne apie kiekvieną, kuri įsipynusi toje kasoje. Ir be jokio plano, be kalendoriaus. Taigi suprantu, kad gali būti painu  susigaudyti, kas kada ir po ko mano gyvenimėlyje nutiko. Todėl čia vieta pridėti trumpa CV santrauką. Gal bus  lengviau suvokti bendrą vaizdo išklotinę.

*   *   *

Mano mielieji Virginija, Donatai, Edvardai ir Aleksandrai, neturėjau tikslo parašyti išsamią atsiminimų knygą.

Aprašiau tik atskirus epizodus  iš savo gyvenimo be jokio didesnio  plano. Tiesiog fiksavau, kas kada galvon ateidavo. Sunkiausia buvo atsikratyti tamsių prisiminimų. Jų nutinka kiekvieno žmogus gyvenime. Ypač tiems, kam teko tremtinio dalios paragauti ar KGB rūsiuose pabuvoti. Apie vargus vargelius jau daug kitų prirašyta. Nenorėjau kartotis. Todėl iš galvelės krapščiau ką nors tokio, kas galėtų bent menką nustebimą ar gal net šypsenėlę sužadinti. Nebūtina su praeitimi atsisveikinti kumščiais mosikuojant ar gailiai raudant. Galima ir tyliai pasimokyti, jeigu žinai kalendorinę eigą.

 

*   *   *

 

Gimiau Šilutėje 1934.05.12. Mama buvo mokytoja, tėtis policininkas. Po Šilutės gyvenome Klaipėdoje ir Kretingoje.

1941 birželio 14 d. tremtis nubloškė į Komiją. Iš ten pabėgau 1946 m. Parbėgau vienas, buvau 11 metų. Per Kretingą ir Telšius atsidūriau Kaune. Čia 1954 baigiau vidurinę mokyklą. Kartu 1954 baigiau ir Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklą. Mokiausi groti violončele. Diplome buvo įrašyta - muzikos mokytojas ir orkestro artistas. Vakarais grojau Kauno kavinėse („Tulpė" ir kt.), operetės teatre. Vieną vasarą - Palangoje „Jūros" restorane.

1954 m. buvau priimtas į Vilniaus konservatoriją (dabar muzikos ir teatro akademija tuose pačiuose rūmuose). Mokiausi ir kartu grojau Vilniaus lietuvių bei rusų dramos teatrų spektaklių orkestrėliuose. 1957 m. (buvau jau 3 kurse) pagal politinės ekonomijos dėstytojos Saros Ginaitės  (Rubinsonienė) skundą buvau suimtas ir atsidūriau KGB rūsiuose. Mane nuteisė už antitarybinę propagandą pagal tuo metu populiarųjį 58 straipsnį. Atsidūriau Mordovijos lageriuose.

Grįžęs neturėjau teisės nei gyventi, nei dirbti arčiau nei 100 km nuo didžiųjų Lietuvos miestų. Konservatorija manęs atgal nepriėmė. Bet priėmė dirbti į Filharmonijos simfoninį orkestrą kompozitorius ir dirigentas Balys Dvarionas. Taip užsikabinau Vilniuje. Ir registraciją apturėjau. Po kurio laiko su simfoniniu orkestru teko atsisveikinti.

Kadangi buvau jau prakutęs fotomėgėjas, grįžęs iš Mordovijos lagerių ėmiausi fotografijos ir gaidų perrašinėtojo darbo. Prisiglaudžiau „Jaunimo gretų" fotolaboratorijoje. (Iki laimėjau konkursinę vietą filharmonijos orkestre). Tuo metu čia dirbo mano klasiokas Adauktas  Marcinkevičius. Čia prasidėjo pažintys su spaudos pasauliu. Čia susipažinau su tokiu Jonu Bulota. Jo dėka gavau darbą Gamtos apsaugos komitete, kuriam vadovavo nuostabus žmogus Viktoras Bergas. Čia mano darbas buvo fotografuoti ir filmuoti Lietuvos gamtą, fauną ir florą. Mano daryti vaizdai papildė mokslininkų rekomendacijas, kur verta steigti gamtos draustinius, skelbti saugomus objektus, gamtos paminklus. J. Bulotos raginamas vėliau įstojau mokytis į VU neakivaizdinį skyrių ir l964 m. gavau žurnalisto diplomą. Tuo metu pastoviai bendradarbiavau, o tiksliau pasakius uždarbiavau,  žurnaluose „Švyturys", „Jaunimo gretos", „Mūsų sodai". Jie tapo mano fotožurnalistine mokykla, mano pratybų stadionu.  Pasirašinėjau tai pavarde, tai pseudonimais J. Virgis, V. Kisjuoda, V. Ryželis ir kitaip. Po to kurį laiką dirbau Vilniaus televizijoje, bandžiau jėgas kai kuriose radijo laidose, vėliau perėjau į žurnalą „Moksleivis".

Po diplomo gavimo nuolat domėjausi fotografijos istorija Lietuvoje, po trupinėlį sukaupiau krūvą duomenų, iš kurių vėliau gimė disertacija.

*   *   *

Žurnalistikos katedrai plečiantis, 1970 m. prireikė žmogaus, kuris galėtų studentams kažkiek aiškinti apie radiją, televiziją ir fotografiją. Būtent tokia Barbė tridarbė buvau aš, todėl mane ir pakvietė katedros vedėjas doc. S. Makauskas. Taip 1970 m. aš atsidūriau universiteto dėstytojo kėdėje. Čia parašiau ir apsigyniau disertaciją „Lietuvos fotografijos istorija. 1854-1940".  Su nuostabiu pagalbininku Jonu Jakimavičiumi įrengėme patogią mokomąją fotolaboratoriją studentams, paragavau Istorijos fakulteto profsąjungos pirmininko duonos, kelis kartus buvau paskirtas studentų kuratoriumi, turėjau malonumo dalyvauti mokslinėse konferencijose žurnalistikos klausimais , doc. V. L.  Žeimanto prispirtas gavau docento vardą. Čia, ištyręs nemažai Lietuvoje bei Europos šalyse leistų žurnalų ir laikraščių praktiką, sukūriau originalią fotožurnalistikos teoriją, kuri pagrįsta ne fotografijomis, o fotožurnalistikos žanrais. Tiriamasis darbas ir masė duomenų pareikalavo sukurti ir specifinę daugiaaspektės analizės sistemą. Teorinius postulatus šlifavau pasitardamas su panašaus profilio Tbilisio. Maskvos, Kijevo, Leningardo, Leipcigo, Čeliabinsko universitetų dėstytojais.

Žurnalistikos katedroje man patikėta sfera buvo pavadinta fotožurnalistikos specializacija. Taigi visų pirma prireikė pačiam išsiaiškinti, kas yra ta fotožurnalistika, kuo ji skiriasi nuo bendrosios fotografijos, nuo fotomeno, nuo kitose sferose funkcionuojančios vizualinės dokumentacijos.

Ir šiandien neretai man tenka tikslinti ir aiškinti, kad ne fotografijos aš mokiau katedros studentus, o fotožurnalistikos dalykų, jos sampratos, žanrų definicijos ir paskirties spaudos leidiniuose. Ir tada, ir dabar rimčiausia fotografijos mokykla buvo ir tebėra Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje. O Universitete buvo suformuota fotožurnalistikos samprata.

Nauja fotožurnalistikos teorija natūraliai pareikalavo patikrinti ją praktikoje. Tuo tikslu įkūriau viešąją įstaigą „Fotoreporterių gildiją" fotožurnalistiniams konkursams rengti.

Dar viena naujovė buvo Gildijos įkurtas Pameistrių cechas. Tai buvo bandymas moksleivius fotomėgėjus mokyti fotožurnalistikos žanrų taipogi per atitinkamų konkursų organizavimą. Sumanymas pasirodė labai perspektyvus. Moksleiviai noriai dalyvavo. O aš tame mačiau fotožurnalistų rengimo alternatyvą netolimoje ateityje. Tuo labiau, kad jau švietėsi galimybė tokius mokymus rengti pasitelkus televiziją. Bet...

Bet pavargau vienas beplušėdamas. Atėjo laikas, kaip saloma, eiti į „užtarnautą poilsį". Visi sumanymai palaipsniui sunyko. Palaipsniui mūsų spaudoje nyko ir sunyko fotožurnalistika. Šiandien liko vien fotoiliustracija spaudos leidiniuose ir  nuotraukos reklaminiuose bukletuose...

*    *    *

Universitetas yra didžiulė mokslo ir mokymo mašina. Čia kasdien kur nors gimsta naujos mintys, nauji mokslo darbai, visose auditorijose sklando mokslo naujienos iš viso pasaulio. Visuose fakultetuose, visose katedrose dažnai vis kas nors naujo. Naujienos čia yra įprastas dalykas ir natūralu, kad mano disertacija bei nauja fotožurnalistikos teorija jokio ažiotažo nesukėlė. Taip, katedroje visi pasidžiaugėme kartu, kad dar vienas jos narys apsiplunksnavo, kad jis turi ilgos perspektyvos ir visai naują temą mokslinės minties vystymui, kuri ateityje galėtų virsti į habilituotą disertaciją, ir viskas. Šios dvi naujienos niekur toli nenubangavo, jokio ažiotažo nesukėlė.

Visai kitaip sureagavo Lietuvos fotomenininkų sąjunga. Mano apsiginta disertacija čia tapo rimtu įvykiu. Dalykas tas, kad tai buvo naujas žodis Lietuvos fotografijos raidoje, nes istorinio žvilgsnio iki tol neturėjome. Naujas žvilgsnis pasirodė tiek naujas ir rimtas, kad sąjunga man skyrė ir išmokėjo piniginę premiją. Ganėtinai solidžią. Pamenu, kad už ją nusipirkau naują kostiumą.

Iškart kilo pageidavimas disertacijos pagrindu paruoši ir išleisti knygą. Mintis  buvo viliojanti, bet aš nebuvau linkęs skubėti. Dalykas tas, kad pasirodžius knygai aš netekčiau dalykinių žinių paskaitose dėstyti. Studentai pasiskaitytų, o aš naujienų neturėčiau. Dabar gi, kol knygos nėra, turėjau daug šnekos apie tai, kaip fotografija atsirado Lietuvoje, kaip ji plėtojosi, kas po ko ir kada ką naujo su ja nuveikė. Šitaip dėl mano, o vėliau ir dėl leidyklos „Mintis" tempiamos gumos, knyga pasirodė tik po dvidešimties metų. Savo delsimą aš ką tik paaiškinau, o leidyklos „guma" buvo tokia - būtina, girdi, pridėti ir tarybinius metus. Su tokiu reikalavimu aš nesutikau ir nesiruošiau sutikti. Taip ir gulėjo paruošta knyga leidyklos stalčiuose iki 1990 metų. Papūtus naujiems vėjams, knygos leidyba susirūpino Lietuvos fotomenininkų sąjunga. Darbo ėmėsi S. Žvirgždas. Jo rūpesčiu J. Naviko leidykla „Austėja" 1996 m. knygą išleido. Ji sužadino paieškas ir naujus atradimus. Netruko paaiškėti, kad mano darbe nemaža skylių. Ir antai tokio dvarininko nepaminėjau, neaptikau nedideliame miestelyje fotografavusio vokiečio, ruso, žydo... Taip, nepaminėjau. Bet tai nereiškia, kad neaptikau. Paprasčiausiai ieškojau lietuviškų pavardžių, o jas radęs dar žiūrėjau, ar jie tarė kokį nors naują žodį mūsų fotografijoje. Taip, mano darbelyje yra skylių. Todėl esu dėkingas visiems, kurie puolė tuos plyšius užkamšyti. Ačiū už paramą. Gaila, žinia, kad nėra vilties sulaukti kada nors naujo papildyto knygos leidimo.

Malonu suvokti, kad mano pastangos nenuėjo veltui. Jos pažadino paieškas ir šia linkme pastūmėjo vieną ar kitą smalsuolį. Prie mano išartos pirmosios vagos neartame dirvone palengvėle šliejasi naujos vagelės.

Logiškai kilo naujas pageidavimas. Kilo mintis, kad istorinį žvilgsnį būtina pratęsti. Nuo pokario iki Nepriklausomybės atkūrimo. Tai aiškiai apibrėžtas laikotarpis. Jį įrėmina visuomeninių santvarkų Lietuvoje pasikeitimai. Tokią mintį pabrėžė knygos leidėjų žodyje ir S. Žvirgždas: „Ryšį tarp praeities ir dabarties Jūs dar aiškiau pajusite būsimoje 2-je Lietuvos fotografijos istorijos knygoje, apimančioje laikotarpį nuo 1940 m. iki šių dienų".

Trečias žvilgsnis turėtų apimti Lietuvos fotografijos raidą pradedant 1990 metais.

Fotomenininkų sąjungos vadovai siūlė man imtis Lietuvos fotografijos meno istorijos. Bet aš buvau įsitikinęs, kad pirma reikėtų turėti bendrą tam tikro laikotarpio fotografijos pasireiškimo Lietuvoje apžvalgą. Ir tik po to imtis atskirų jos sferų detalios analizės. Debatai baigėsi tuo, kad pasiūliau tokio istorinio žvilgsnio metmenis, o pats susitelkiau ties fotožurnalistikos dalykais. Deja, iki šiol niekas nesiima tuos metmenis sudoroti. Tikriausiai ir nebesulauksiu tokios šventės. Iškeliausiu susitikti su to laikotarpio fotografais. O metmenys atrodė taip.

Įvadas. Ko buvo verta mūsų fotografija 1940-1945-1990 metais kaip kultūros reiškinys. Takoskyra ir definicijos tarp amato, meno, mėgėjiškos veiklos ir žurnalistinės profesijos mūsų fotografijoje.

Fotožurnalistika. 1940-1941 metai. 1941-1945 m. 1945-1990 m. Žurnalistų sąjungos fotosekcija (A. Marcinkevičius, M. Baranauskas).1958 m. paroda. Parodos Maskvoje „Semiletka v deistviji" („Septynmečiai"). Fotožurnalistika rajonų spaudoje, respublikiniuose periodiniuose leidiniuose. Palyginimas su užsienio leidiniais. ELTA. Atlyginimų ir honorarų sistema.

Fotoklubai. Jų veikla pokario metais. Fotografijos meno draugijos įsteigimas 1996 m. (A. Sutkus). Draugijos veikla Lietuvoje ir už jos ribų. Skyriai Kaune ir kituose  Lietuvos miestuose. Fotoparodos Lietuvoje ir už jos ribų. FIAP vardai (30 asm.). Veiklos dinamika, finansai, parodinė sklaida, laimėjimai, apdovanojimai.

Mokymo sistema. Būreliai mokyklose, Jaunųjų technikų stotyse, Vilniaus aukštesniojoje technikos mokykloje, Pedagoginiame institute ir Vilniaus universitete, Kauno vaikų fotografijos mokykloje ir kitur. Mokymo programų skirtumai ir bendrybės. Rezultatai.

Leidyba. Atvirukai, albumai, fotoknygos. Parodų katalogai ir plakatai. Fototechnikos knygos (P. Karpaičius). Recenzijos Lietuvos ir užsienio periodikoje.

Teorinė mintis. Estetinė mintis. Kritinė mintis. Respublikinėje ir rajoninėje spaudoje (A. Gaižutis, V. Rimkus, J. Mažeikis, S. Valiulis, R. Šinkūnas, V. Juodakis, S. Krivickas). Maskviečiai apie lietuvius. Čekai, vokiečiai, prancūzai apie lietuvius.

Mokslo pasaulyje. Fotografija etnografijoje, archeologijoje, medicinoje, astronomijoje, muziejuose, archyvuose ir kt.

A. Dilys ir jo kolekcija. Fotografijos muziejus.

Portretas. Peizažas. Reklama. Aktas. Sporto fotografija. Teatro ir kino fototekos. Natiurmortas. Architektūra. Fotomontažai. Jumoristinė fotografija. Fotomedžioklė. Mados.

Fotofolkloras. Pokario miškuose, Sibire, kasdienėje buityje.

Spalvotoji fotografija. (A. Mockus, P. Karpavičius, I. Fišeris, A. Baltrušaitis, V. Sparnaitis ir kt.).

Minilabai. Fuji, Kodak, Minolta ir kt.

Žinybinė fotografija. ŽŪM, GAK, Paminklosauga, ŠMM, gamyklos, įmonės, VRM, KGB, geležinkeliai ir kt.

Fotografija archyvuose, muziejuose, fototekose ir kitokiose saugyklose.

 

*   *   *

Pakaks. Už kiekvieno žodžio užsikabinęs galiu vis tęsti ir tęsti prisiminimų gijas. Vistik 80 metelių šioje žemėje pėdas dėlioju. Susipažinti teko ir su muzikos pasauliu, su teatrų gyvenimu, su žurnalistais, dailininkais, rašytojais. Kiek berašyčiau, vis vien daug kas liks „už borto". Pavyzdžiui, kai buvo striuka, bandžiau šinšilų auginimo verslą užsukti. Bankrotas... Nebebuvo bebrų Lietuvoje, tai dalyvavau toje ekspedicijoje, kuri iš Baltarusijos juos atvežė ir išleido Bebrungo upelin šalia Plungės. Dabar bebrai paplitę po visą mūsų kraštą ir ne vieną alksnį ar obelį žemėn paguldo. Gal man reikėtų atsiprašyti?... Stasys Krasauskas, pasičiupęs mano tušinuką, čia pat ant popierinių servetėlių užmetė prie kavos puodelio staiga švystelėjusias linijas. Taip gimė garsusis ciklas „Gyvieji ir mirusieji"... Vytautui Mačiukai atspaudžiau nuotraukas iš suskilusių stiklinių negatyvų. Jose buvo Darius ir Girėnas iš Vokietijos atvežtuose karstuose. Iš čia kilo jo diplominis darbas ir antkapinis paminklas Atlanto nugalėtojams...  Pirmą Naujųjų Metų dieną su Teodoru Kazimieru Valaičiu rogėmis važinėjomės po plačius laukus ten, kur vėliau atsirado parduotuvė „Pasidaryk pats" ir rodėme vaikams šalin sprunkančius kiškius... Iš J. Paleckio anūkės gavau į radijo juostą įrašytus senelio atsiminimus apie fotografų vargus pirmaisiais pokario mėnesiai Kaune. Ta juosta dabar saugoma VU MB Rankraščių skyriuje. Bet kas joje pasakojama, negalėjau panaudoti nei disertacijoje, nei paskaitose, nes būtų netaktiška...

Pakaks, nes vėl pradėjau įsibėgėti...

Galite paklausti, o kodėl mano atsiminimuose vien vyrai? Ne, aš normalios orientacijos. Pažinojau ir nemažai dailiosios lyties atstovių. Bet esu įsitikinęs, kad džentelmenams nevalia apie jas plepėti. Tegul pačios pasipasakos, jeigu norės...

O ugninis vanduo, velnio lašai? Kaip ir visi berneliai, žinau jų skonį. Nebuvau abstinentas. Bet nieko doro, o juolab pamokomo,  iš šios srities negaliu prisiminti. Tai toli gražu ne gyvenimo mokykla...

Štai taip prabėgo mano gyvenimėlis tarp daugybės žmonių. Mano patirtis sako, kad gerų žmonių šiame pasaulyje yra kur kas daugiau, negu blogų. Ir tai labai gerai.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-02-12 10:55
 
 

Komentarai (5)

Jūsų el. paštas

Vytautas Bagdonas

2016-03-04 15:19

Su dideliu dėmesiu skaičiau gerb. Virgilijaus prisiminimus, pamąstymus. Nekantriai lauksiu tokių įdomių naujų pasakojimų, Didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad Universitete fotožurnalistikos paslapčių mane mokė būtent gerb. doc. V.Juodakis. Jis buvo ir diplominio darbo vadovas. Neakivaizdiniu būdu žurnalistiką baigiau 1989 metais, diplominio darbo tema buvo: "Anykščių kraštas senose spaudos fotografijose". Dėkavoju Jums už viską. Stiprybės Jums, sveikatos, kūrybinės sėkmės, gerbiamasis dėstytojau...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Antanas

2016-01-17 09:53

Pritariu. Dabar fotgrafai mato tik nuogas bambas.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

R,K.

2015-12-13 11:52

Apie fotografijos padėtį Lietuvoje reikėtų sukelti rimtą diskusiją.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Ap.

2015-12-10 18:41

Mielas Virgilijau, padūkusiai įdomu skaityti. Tavo artimieji yra ir bus dėkingi už tą inteciją palikti jiems tokių duomenų, kurių oficialioje biografijoje dažniausiai nebūna, kiti gi, manau, bus dėkingi Tau, kad taip vaizdžiai, bet kartu ir paprastai išklojai dabartinę savo širdperšą dėl Lietuvos fotografijos plėtros ateityje, nes mūsų gyvenimo laikrodžiai sustoja begėdiškai iš anksto neperspėję...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Gražina

2015-12-10 11:37

Buvo įdomu skaityti.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media