2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Docentas daktaras Virgilijus Juodakis: Kasdienė mozaika

2015-08-28
 
Virgilijus Juodakis

Virgilijus Juodakis

 

Virgilijus Juodakis

 Kasdienė mozaika

 

PAMALONINO SENJORUS

Prieš kurį laiką netikėtai gatvėje mane užkalbino "Respublikos" šefas Vitas Tomkus. Prie kavos puodelio šaligatvio kavinaitėje pusvalandis kaip mat prabėgo. Apie namus ir darbus, naujus vėjus ir senus pelėsius sukiojosi kalba. Prisiminėme ir tuos senus laikus, kai Vitas dar buvo VU Žurnalistikos katedros studentas. Tais sovietmečio laikais buvo mada rudenį siųsti studentus į kolūkius bulvių kasti ar obuolių skinti. Per dieną pagal galiojusius darbo įkainius reikėjo tiek prikasti ar priskinti, kiek per dieną kainuodavo talkininko išlaikymas ūkyje. Tai toli gražu ne visada lengvai sekdavosi padaryti. Taigi, tuokart buvome kažkokiuose Ilčiukuose. Aš, jaunas dėstytojas, buvau paskirtas studentų "darbo desanto" kuratoriumi.

Lygiai kaip studentams rūpėjo neplušėti iki prakaito, taip man rūpėjo ne tos bulvės Ilčiukų laukuose, o savi reikalai. Terminai negailestingai spaudė kuo greičiau pateikti katedros dėmesiui pirmąjį disertacijos variantą. O ūkio gyvenvietėje tuščias stovėjo kultūros namų namas. O tame name - didžiulė niekam nenaudojama salė. Čia būtų labai patogu ant stalų ir grindų dėlioti "pasjansą" iš kelių glėbių iškarpų, išrašų, užrašų, popieriaus skiautelėse pasižymėtų pastabų, fotokopijų ir senų fotografijų. Taip atrodė disertacijai sukaupta medžiaga. Bet nesutvarkyta ir nesusisteminta ji tebuvo žavingas chaosas, tikra nuotrupų mišrainė.

Įdėmiau apsižvalgęs ėmiau ir surizikavau - paskyriau apsukresnį, kaip man atrodė, studentą Vitą Tomkų talkininkų tijūnu. O pats sulaksčiau Vilniun ir atsigabenau kelis portfelius disertacinės žaliavos. Sulaksčiau ir užsirakinau toje didžiulėje salėje.

Dangus nenugriuvo. Dekanas nieko nesužinojo. Kolūkio pirmininkas pretenzijų neturėjo. Vitas puikiausiai tvarkėsi ir laukuose ir bendrabutyje. Savaitgaliais "už cepelinus su pavilgu" netgi keliems kolūkiečiams padėjo nukasti bulves. Aš patogiai kelis kartus perdėliojau savo pasjansą. Kai grįžome po bulviakasio, per vieną naktį parašiau pirmąjį variantą.

Tais prisiminimais ir baigėme kavutę su Vitu Tomkumi šaligatvio kavinaitėje. O atsisveikindamas jis man, kaip sakoma, "pakišo ežį po uodega" - padavė labai solidų banknotą ir pasakė: "Čia jūsų Senjorų klubo pirmai sueigai po vasaros atostogų".

Va, dabar ir prasidėjo galvosūkis - ką už tą banknotą atboginti į sueigą? Vistik kaskart mūsų susirenka apie šimtas žmonių. Alaus? Betgi moterys gali murmėti. Saldainių? Betgi ne vaikų darželis. Vyrai murmės. Pažįstami, su kuriais tariausi, siūlė kas keptas žąsis, kas kalakutus drėbtelėti ant stalo, farširuotą šamą. Bene įdomiausiais pasiūlymas buvo užsakyti keptą paršelį su redakcijos vėliava ir palinkėjimais nasruose. Betgi pabandyk tu žmogau, supjaustyti tokį gardėsį į šimtą vienodų gabaliukų. Ne tik grožis dings, bet ir dvidešimties kilogramų prireiks. Dar buvo siūlymas ledais iki ausų užversti..., samanės paieškoti...

Kai patarimai man visai susuko smegenis, paskambinau Senjorų klubo vadui Stanislovui Pleskui ir padaviau neiškeistą solidųjį banknotą. Po to naktį miegojau labai ramus. Klubo vadas "Respublikos" prezentą iškeitė į kavą, gardėsius prie jos ir malonų Vilniaus miesto moterų klubo "Prie ugnelės" vokalinio ansamblio koncertą. Ansamblis padovanojo mums pusvalandį melodingų dainų. O kai pasigirdo melodija iš jaunystės laikų kino filmo "Vaterlo tiltas"  "Už mūsų jaunas dieneles pakelkime taures", prie mielo ansamblio entuziastingai prisidėjo visi susirinkę senjorai. Taip ir sudorojome „Respublikos" dovanėlę.

 

 

POETINĖ  SIELA

Kažkada madoje buvo rūmų kapelmeisteriai. Kažkada madoje buvo rūmų poetai. Tokiais tarnavo, berods, ir Puškinas, ir Lomonosovas. Pasitaiko tokių ir mūsų dienomis. Tik be algos. Vien geros nuotaikos dėlei linkę ką nors sueiliuoti. Ir patys pasijuokti iš savo išradingumo.

Toks, man regis, buvo ir ilgametis redakcijos „Tiesa" fotokorespondentas Chanonas Levinas. Kartais iškart ekspromtu pateikdavo savo kūrinėlį, kartais dieną kitą eiliuodavo.

Bene ilgiausiai klausytojų atmintyje yra išlikęs štai toks Chonios šedevras.

Kai pavasaris ateina,

Visi mergai basi eina,

O varnelis ant tvoros

Nenulaiko uodegos.

 

KOREKTŪROS KLAIDA

Pokario metais buvo leidžiamas Kauno miesto ir apskrities komitetų bei miesto ir apskrities vykdomųjų komitetų laikraštis „Tarybų Lietuva". Rankoje nelaikiau, nemačiau, bet ne kartą girdėjau, jog kartą laikraštis išėjęs su baisia klaida - iškritusi raidė Y ir liko... „Tarbų Lietuva". Apie tai kauniečiai tyliai šnibždėjosi ir šypsojosi - Terbų Lietuva. Jeigu tai tiesa, tai kas nors iš spaustuvės turėjo skaudžiai nukentėti.

Korektūros klaidų pasitaiko ir šių dienų spaudos puslapiuose. Pasitaikydavo ir karo ir prieškario leidiniuose.

Neseniai internete aptikau tokią žinutę rusų kalba. Girdi karo metais Stalingrado apgulties dienomis viename fronto laikraštyje iš vedamojo straipsnio pavadinimo tyčia ar netyčia iškrito raidė „L". Ir vietoje žodžių „Glavnokomandujuščij frontom..." gavosi... „GAVNOkomandujuščij frontom"...

 

TVARKĄ PADARĖ PALYTĖ

Buvo 1964 metai, kai susilaukiau pirmagimio sūnaus Donato. Gyvenau tada už miesto ribos, todėl vaiko gimimo liudijimą išrašė Pilaitėje buvusios apylinkės rašeivos. Ir išrašė jį... rusų kalba. Aš lietuvis, šeima lietuviška, vaikas lietuvis, žemė, miestas Lietuvos ir še tau... Neapsikentęs kelis kartus nuėjęs reikalavau, kad iš naujo išrašytų ir būtinai lietuviškai. Nieko nepešiau. Tokia tvarka, vis atsakydavo.

Tada tą rusiškai išrašytą pirmąjį naujo žmogaus gyvenime dokumentą sutepiau lašiniai ir pakišau kieme po krūmu. Ilgai laukti nereikėjo. Netrukus radau jį gražiai pelytės apkramtytą. Tada - vėl ton Pilaitės apylinkėn.  Va, sakau - nelaimė nutiko. Reikia naujo dokumento. Tarėsi, mane moralizavo, kažkokį aktą surašinėjo. Bet pripažino, kad reikia naują išrašyti. Kai ėmėsi rašyti, sakau - duokit man, aš pats išrašysiu, mano raštas gražesnis. Leido. O aš ėmiau ir užpildžiau reikiamus popierius gryna lietuvių kalba.

Vėl gavau velnių, kad esamą tvarką griaunu. Sunkiai, bet patylėjau. Namo parsinešiau lietuvių kalba užpildytą dokumentą.

 

ČIUKAS

Pravardes auklėtojoms dalinti vaikai pradeda dar darželiuose. Mokyklose veik visi mokytojai jas turi. Ir suaugę nesiliauja to daryti. Neretai sunku net suprasti, kodėl vienokia ar kitokia prie žmogaus prilimpa. Kartai jos atspindi charakterį, kartai išvaizdą, pomėgį, ar dar ką. Vieni pyksta, kiti gardžiai pasijuokia. Paprastai visi žmonės žino, kaip yra pravardžiuojami. Bet pasitaiko ir kitaip.

Ne vienerius metus laikraštyje „Tiesa" dirbę žurnalistai vyriausiąjį redaktorių Albertą Laurinčiuką vadino Čiuku. Be jokios užuominos, šiaip sau, tikriausiai dėl trumpumo. Ir tuo labiau ne todėl, kad būtų norėję daryti užuominą į kurioje ten pasakoje veikusį paršiuką Čiuką. Tiesiog tai buvo kur kas trumpiau nei visą šefo pavardę išraityti.

Aš nė pusdienio nesu dirbęs "Tiesoje", bet kas čia vadinamas Čiuku žinojau. Kaip ir daug kas be manęs. To nežinojo, pasirodo, tik vienintelis  žmogus - nežinojo pats Albertas Laurinčiukas.

Ir nutik tu man taip, kad kartą žurnalistų senjorų klube aš netyčia kreipiausi į jį tuo Čiuku pavadindamas. Jis sukluso ir paklausė - o kas tas Čiukas? Ogi, sakau, tai tamstelė, gerbiamasai Albertai. Ir senai, klausia?. Berods senokai, atsakiau. Šitai patvirtino ir keli greta stovėję buvę tiesiečiai.

Kas šiandien gali atsakyti, kodėl ši skambi pravardė taip ilgai buvo slepiama nuo šefo? Iš baimės? Iš pajuokos? Ar netyčia taip gavosi?

 

SUSIPAŽINO

Du kandidatai į Seimo narius, sėdėdami prie alaus bokalo, nutarė artimiau susipažinti.

„O kokia tavo specialybė? " - klausia vienas. „Aš lakūnas" - atsakė tas. „Skraidai?". „Skraidau. Skersai ir išilgai". „He, taigi varna irgi skraido. Skersai ir išilgai", - įgėlė. Ir tuoj pat išgirdo klausimą - „O kokia tavo specialybė?". „Aš jūreivis" - pasigirdo išdidus atsakymas. „Plaukioji?". „Aha.  Skersai ir išilgai". „He, taigi šūdas irgi plaukioja. Skersai ir išilgai".

Tolimesnius debatus atidėjo iki bus išrinkti į Seimą.

Atsisveikindami dar pasiteiravo - „Kur dabar eisi?". „Meškerioti". „A, o aš maniau - meškerioti eisi. O kur tu eisi?". „Grybauti.". „A, o aš maniau - grybauti eisi".

 

GARSIAUSIAS TELŠIŲ ŽMOGUS

Garsus slaunas Telšių miestas. Žemaičių sostinė. Senuose raštuose minima nuo 1450 metų. Daug garsių žmonių padovanojo Lietuvai. Iš čia ir Zenonas Ivinskis, ir Jurgis Gaižauskas, ir Alma Adamkienė-Nutautaitė, istorikas prof. Alfredas Bumblauskas, lakūnas politikas Rolandas Paksas ir visas gurbas kitų. Vieni plačiai žinomi, kiti - vos vos. Yra ir visai pamirštų.

Kas pokario metais gyveno Telšiuose, po šiai dienai atsimena miesto garsenybę KIKILĄ. Keistas buvo žmogelis. Būtent jo keistenybes ir prisimena senieji telšiškiai. Nei lietuviai, nei rusai, nei vokiečiai prie jokio darbo jo nevarė. Į jokias armijas jo neėmė. Mat, jis visiems įrodydavo ir parodydavo, kad yra, kaip šiandien sakoma, žmogus su negalia. Tuo tikslu, prireikus, jis išsiimdavo dešinę akį ir pakabindavo ją ties skruostu kaboti ant nervo. Arba išsitraukdavo iš kišenės didžiulį naktinį slieką ir, į nosį sukišęs, ištraukdavo jį iš savo gerklės. Maitinosi, kaip sakoma, per kiemus eidamas. Kam malkų paskaldydavo, kam vandens prinešdavo. Sočiausius pietus apturėdavo užtikęs kur gaspadinę kukulius beverdančią. Ką čia tokio kvapnaus verdi, pasiteiraudavo. Ir pakėlęs dangtį spjaudavo į puodą prieš tai skambiai atsikrenkštęs. Fe, pakosta, kukuliai, barėsi. O galvojau cepelinai taip gardžiai kvepia.

Po tokio demaršo mandagiai ramino šeimininkę - nepilk, tamstele, laukan. Pats sugadinau, pats ir suvalgysiu. Negi prapulti dievulio dovanai.

O dar pakiemiais ir stadione per sportines varžybas cigaretes po vieną pardavinėjo. Taip ir laikėsi žmogelis.

Kai šiandien paklausi, kokia įžymybė pokaryje gyveno Telšiuose, senesnieji gyventojai nesutrinka. A, žinau, sako, buvo toks Ki...Ki...KIRKILAS. Ne, sakai, Kirkilas yra mūsų garbus politikas ir į kukulių puodą nespjaudo. Kitas taipogi sakosi pamenąs, jog buvo toks Ki... Ki... KIRKILAS. Ne, sakai, Kirkilas yra dabarties politikas ir akies nemoka išsikabinti. A, sako trečias, buvo toks Ki... Ki... Ki...Kirkilas. Sliekus per nosį varstė. Ne, sakai, Kirkilas gyvena Vilniuje ir sliekais per nosį nežaidžia.

Va taip. Telšiai skelbiasi turintys per dvi dešimtis miesto garbės piliečių. Kas jie - retai kas žino. O štai keistuolį KIKILĄ mena dažnas senolis.

 

BITININKYSTĖS PRADŽIAMOKSLIS

Vieną pavasario dieną trečiakursis Vladas Kasperavičius paklausė manęs ar negalėčiau kurį rytą atsirasti savo sode kaip galima anksčiau. Kuriuo tikslu - tylėjo, tik prisimerkęs lyg tai šypsojosi. Žinoma, suintrigavo. Sutarėmė dieną be didesnio vargo.

Kiek vėliau jis pagarsėjo kaip keleivinio plausto „Bliuškis" kapitonas. O tą plaustą jis sunarstė iš daugybės tuščių plastmasinių butelių, kurių jo prašymu pririnko Senųjų Trakų mokinukai. Tuo plaustu jis ir plukdė tuos savo pagalbininkus, kurių dauguma buvo iš vaikų namų,  pirmuoju reisu Nėrimi ir Nemunu iki pat Kuršių marių. Vėliau dar kelis reisus nuvairavo. Pasisekimas buvo didžiulis. Iš entuziazmo netgi apie Afrikos upes pradėjo svajoti, bet pirma taikėsi Europą nustebinti ekologine naujove. Iš pakrūmes teršiančių butelių - ekologinis turizmas. Ir tai ne fantastika kokia, o štai žiūrėkite - plaukiame.

O tą sutartą rytą jis pasirodė mano sode tiksliai sutartu laiku. Prie mašinos buvo prikabinta priekaba, o joje pūpsojo kažkas didelis ir kampuotas. Kas - nesimatė, nes buvo brezentu uždengtas ir virvėmis pritvirtintas.

Parinkęs vietą sode, paprašė kelių plytų. Sudėjo jas didoku kvadratu ir... iš priekabos iškėlėme avilį su užkimšta laka. Padėjome jį paruošton vieton. Atkimšo laką ir pasitraukę ėmėme stebėti. Vladas su entuziazmu man pasakojo ką ir kaip reikės daryti, kad bitutės gerai jaustųsi. Tik su bitėmis sodas yra „komplekte", vis kartojo.

Jau antrą ar trečią kartą jis man vis tą patį aiškino, bet  nesijautė, kad skubėtų išvažiuoti. Vis kažko laukė.

Staiga viena bitutė man cvaktelėjo tiksliai per vidurį į tarpuakį, tiksliai į nosies pradžią. Va, apsidžiaugęs sušuko Vladas - šito aš ir laukiau. Laukiau ar pripažins naują gaspadorių. Sulaukiau. Cvaktelėjo. Vadinasi pripažino naująjį bitininką.

Abi mano akys, žinia, netrukus užtino. Taip užtino, kad nieko nebemačiau. Likau visiškai aklas. Taip ir turi būti, aiškino būsimasis „Bliuškio" kapitonas Vladas Kasperavičius. Nieko, organizmas pripras ir nebetins.

Tokį visiškai žabalą Vladui teko mane vežti iki pat namų mieste. Juk negalėjau toks rodytis autobuse, juoba, kad iki to autobuso nusigauti nieko nematydamas pats negalėjau.

Vėliau, jau prakutęs, iš to vieno avilio apturėjau visus keturis.

 

MOTYVACIJA DIRBTI

Tą rudenį studentiška talka bulves kasė Dzūkijoje. Netoli Palūšės aerodromo. Vagos ilgų ilgiausios, o dangus kasdien varvino skystus lietučius. Lygiai tiek, kad sugadintų darbinę nuotaiką ir gerokai sudrėkintų rūbus. Ne tik studentai, bet ir ūkio žmonės tokiomis dienomis į darbus nesiveržė. Ypač sunku išsijudinti būdavo ryte. Betgi nekrutėsi - ne tik bulvių, bet ir jokio uždarbio neturėsi. Tiek to - kišenes prisikimšti šlamančių niekas nesitikėjo. Betgi sarmata buvo per dieną neužsidirbti tiek, kiek pravalgome. Ką daryti? Kaip rytais išjudinti iškrutinti talkininkus?

Vieną rytą man galvon šovė geniali mintis. Neskambinau varpais, nedaužiau kieme pakabinto gelžgalio. Į jo skardų garsą niekas dėmesio nebekreipė.

Pasiėmiau iš virtuvės atneštą kibirą su tradicine rytmetine koše ir nužygiavau visų pirma į merginų kambarį. Po pažastimi turėjau krūvą aliumininių lėkščių. Čia į kiekvieną krėčiau po samtį pusryčių davinio ir dalinau tiesiog į lovas. Pradžioje, žinia, pasigirdo gausoki kikenimai. Bet netrukus aptilo ir pasigirdo šaukštų skrebenimas.

Į bernų kambarius pusryčių nenešiau. Po rytmetinės košės davinio darniai sukilusios mergužėlės taip sugėdino vis dar drybsančius bernužėlius, kad neilgai trukus visi jau buvome bulvių lauke. Pasisekė. Man pasisekė, kaip šiandien sako psichologai, tokiu keistu būdu sužadinti studentų širdyse teigiamą motyvaciją komunistiniam darbui.  Tą dieną uždirbome netgi keliomis kapeikomis daugiau, negu pravalgėme.

Kelis rytus po to pakakdavo tik pažvanginti koridoriuose tuščiais kibirais. Sarmatos jausmas dar nebuvo visiškai išgaravęs.

 

GALE KAUKO TOLI...

 Kitą kartą šalia Vievio dorojome morkų derlių. Geležinkelio stotyje jo laukė vagonas, iki vakaro reikėjo jį pripildyti. Morkų laukė Maskva. O vagos ilgos, kilometrinės. Iš viso jų dvylika vienu metu talkininkų apsėstos. Kiekvienoje vienas rauna, du lapus laužo, ketvirtas į priekabą pilnus krepšius nešioja. O nugaros jau iki pietų paskaudo. Traktoriukas priekabą tiesiog pašonėje pastato, kad kuo arčiau krepšius būtų nešti. Ūkio agronomas nervuojasi. Jam įsakyta iki vakaro įvykdyti užduotį. Natūralu, kad pabandėme ieškoti būdo, kaip paskatinus talkininkus „pakelti girnas". Nutarėme organizuoti lenktynes su prizais. Jis apžergė savo motociklą ir netrukus grįžo iš parduotuvės su lauknešėliu. O jame - trys ar keturi butelaičiai paties pigiausio vaisiuku vadinamo obuolinio vynelio. Padėjome juos gale dorojamų vagų.

Prieš tai, žinoma, paaiškinome kas ir kaip - tai prizai, ar premijos (vadinkite kaip norite) tiems, kas pirmieji baigs kasti savo vagą. Pirma, antra ir trečia vietos. Kartoti paaiškinimų neprireikė. Žaidimo taisykles studentai priėmė noriai. Ir puolė rauti morkas su keleriopa energija. Puikiausiai suveikė ne prizų kiekis ir kokybė, o paprasčiausiai patiko, kad vietoje bizūno buvo panaudotas saldainis.

Vagonas buvo pakrautas laiku ir užplombuotas išriedėjo Maskvon.

 

PASAKORIUS VALDUKAS

Buvo ganėtinai vėlyvas ruduo. Dienos drėgnos ir vėsios. Studentai tame pačiame ūkyje buvo paskirti rauti raudonųjų burokėlių. Su visais lapais juos vežė keliais karučiais ir vertė krūvomis į didžiulę brezentu dengtą laikiną palapinę. Čia ūkio senos moteriškaitės, sutūpusios kuri ant apversto kibiro, kuri ant kokios tvirtesnės dėžės, burokėlius valė. Lapus - dešinėn, šakniagumbius - kairėn. Darbas vyko sklandžiai, kol vieną rytą tos moterėlės nepaskelbė streiko. Neisime, pasakė, prie burokų, jeigu neduosite mums Valduko. Be jo nuobodu, peilis buroklapio nepjauna.

Dalykas tas, kad Valdukas tada buvo antro kurso studentas. Vėliau jis patapo originaliu mąstytoju, savitu literatu ir poetu - išaugo į Valdą Kukulą. O tada prieš porą dienų sunegalavęs nėjo į laukus burokų rauti. Bet ir vienišas gyvenamajame palociuje lovoje kirmyti nepanoro. Tad pats palengva prisigretino prie burokėlius nudarinėjančių moteriškių toje didelėje palapinėje. Prisigretino ir netrukus užkariavo visų moterų simpatijas. Mat be paliovos, tarsi radijas, kalbėjo ir kalbėjo, pasakojo ir pasakojo tai legendas, tai pasakas, tai kieno eiles skaitė ar filosofinius išvedžiojimus apie gyvenimo vingrybes klojo. Ir klojo paprastais žodžiais, lengvais sakiniais, taip, kad painių logikų ir suktų sentencijų nepažinojusios kaimo moteriškės viską suprasdavo ir linkčiojo viena kitai - matai, kaip būna, kaip gyvenime nutinka. O rankos mikliai automatiškai mėtė lapus - dešinėn, šakniavaisius kairėn.

Taigi, tą rytą, kai moterys paskelbė streiką, Valdas Kukulas jau buvo sveikas ir kartu su kursiokais patraukė į burokėlių laukus. Ūkio darbų prievaizdas buvo priverstas prašyti, kad leisčiau „tą šnekorių" į palapinę. Aš, žinoma, neprotestavau.

Netrukus Valdo liežuvis ir moterėlių peiliai darniai darbavosi vieni kitų labui.

 

DIPLOMINIO RAŠYMAS

Rašyti diplominį darbą yra rimtas darbas. Neretai ne žinių stoka, o kažkoks jaudulys kliudo, stresas plunksną sukausto ir tiek. Būna, kad ir motyvacijos pritrūksta.

 Kartą vienas studentas atėjo visai pasimetęs. Nerašysiu, sako, šiais metais diplominio ir tiek. Kitąmet rašysiu.

Jau buvo pavakarė. Netrukus visos universiteto durys bus užrakintos. Pažiūrėjau, ką turi atsinešęs, kiek parašęs turi, kokias iliustracijas paruošė. Kiek pasiginčijom. Palauk čia, laboratorijoje, pasakiau, tuojau grįšiu ir kalbą baigsime.

Nubėgau į parduotuvę gretimoje gatvėje, nupirkau batoną ir litrą pieno. Grįžęs visa tai padėjau šalia jo. Čia tau pastiprinimas, pasakiau. Diplominį darbą turi gatavą, tereikia jį surašyti popieriuje. Iki ryto laiko turi pakankamai. Užrakinau laboratoriją ir išėjau namo.

Ryte darbas buvo parašytas. Batonas suvalgytas. Per kelias likusias dienas diplominį perrašė mašinėle (kompiuterių tada dar nebuvo), suklijavo iliustracijas. Ir sėkmingai apsigynė.

Motyvacija, ko gero, buvo netikusi, nes diplomantas aiškiai užpyko. Net nepadėkojo. Atsiėmęs diplomą nė bokalo alaus nepastatė. Daugiau jo nemačiau. Per dvidešimt penkerius metus tai buvo vienintelis toks atvejis.

 

KUR  LOGIKA ?

Kai lankiau vidurinę mokyklą (tai buvo prieš 60 metų), neretai bandėme rasti atsakymą į štai tokį mums juokingai atrodžiusį klausima.

Kai mokinys tyčia ar netyčia klasėje pagadina orą (kartais juoko dėlei tai virsdavo netgi lenktyniavimu), mokytojas išvaro jį iš klasės pakvėpuoti tyru oru. O visa klasė lieka kvėpuoti prismardintu oru. Mes manėme, kad protingiau būtų daryti atvirkščiai - būtent bezdalių derėtų palikti klasėje. Tai būtų kur kas teisingiau.

Kai dabar prisimenu tuos logikos debatus, kartais pabandau perkelti problemą į dabartį. Dabar bezdaliai ne orą gadina, o vagia, plėšikauja, meluoja, kombinuoja, šaudo, sprogdina, falsifikuoja, apgaudinėja. Teismai juos išvaro „į koridorių". Kur logika? Ar ne teisingiau būtų daryti atvirkščiai?. Įdomu, kas po kurio laiko gautųsi... Jeigu gautųsi...

 

 

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-08-28 10:21
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Kuo

2015-08-28 12:44

Taip ir nesupratau - kuo tas Kikilas skiriasi nuo Kirkilo.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media