Žurnalistas irgi žmogus

Gimė ir augo Šarūnas Laužadis Švenčionyse, kur nuo Labanoro girios iki Naručio ežero, nuo Neries iki Dysnos banguojančios kalvos kalvelės ir girių žalumoje raibuliuojantys ežerai dideles paslaptis saugo, kur Nalšios žemės žmonės senąsias tautos tradicijas ir papročius tebepuoselėja. Čia, šiame krašte susipažino jo tėvai, kada tėvas baigęs Kūno kultūros institutą, o mama Vilniaus universitetą buvo paskirti dirbti į Švenčionis, čia1951 m. rugsėjo 27 d. gimė ir Šarūnas. Nors gimė ir išaugo jis Švenčionyse, bet jo šaknys išsikerojusios gana plačiai ir siekia Ignaliną, Zarasus, Rokiškį, Biržus...

Šeimoje jis buvo pirmas vaikas, todėl buvo labai laukiamas ir mylimas. Vaikų darželio lankyti nereikėjo, nes jo mama būdama mokytoja turėdavo galimybių jam skirti daugiau laiko. Metai mokykloje niekuo ypatingu nepasižymėjo, nes mokslas jam sekėsi gerai, buvo neblogas sportininkas, aktyvus visuomenininkas. Kaip ir derėjo mokytojų vaikui, jis buvo drausmingas, bet įgimtą aktyvumą ne visada pavykdavo suvaldyti. ...Pasitaikydavo kartais, kad nuskambėjus skambučiui į pamoką jis nespėdavo nulipti nuo kokio nors medžio ar peršokti tvoros ir į pamoką vėluodavo... Tačiau šios išdaigos nesutrukdė jam 1970 m. su pagyrimu baigti Švenčionių Zigmo Žemaičio vidurinę mokyklą ir įstoti į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI).

Institute prabėgo vieni gražiausių gyvenimo metų. Studijuodamas, 1973 m., Šarūnas Laužadis sukūrė šeimą, o 1975 m. baigė VISI, įgydamas miestų statybos inžinieriaus specialybę. Po to darbas, Kolūkių statybos projektavimo institute, VISI, Miškų ūkio ir Žemės ūkio ministerijose, Lietuvos banke, Seimo kanceliarijoje, Nemenčinės miškų urėdijoje, leidyklose... Bene ilgiausiai jis dirbo Kolūkių statybos projektavimo institute. Čia dirbdamas jis susilaukė dukters Agnės, kuri dabar Vilniaus universiteto docentė, čia pradėjo formuotis ir jo baltiškoji pasaulėžiūra. Nuolatiniai kontaktai su kaimo žmonėmis padėjo jam susipažinti su senosiomis mūsų tautos tradicijomis, su šimtus metų kaupta tėvų ir protėvių patirtimi. Bet kartu pamatė jis ir kaip visa tai nyksta, nuplaukia užmarštin. Tuomet, norėdamas nors dalį viso to išsaugoti ir perduoti kitiems, jis atsidavė didžiausiam savo pomėgiui - rašyti.

Pomėgis rašyti atvedė jį į viešąjį gyvenimą, padėjo įsijungti į Lietuvoje prasidėjusi Tautinio atgimimo sąjūdį, o tai buvo puiki galimybė tobulinti saviraiškai. Ypač reikšmingi buvo vakarai, kada grupelę sąjūdiečių, tarp jų ir žinoma rašytoja a. a. Jurga Ivanauskaitė, rinkdavosi pas dr. Arvydą Juozaitį ir aptarinėdavo įvykius, rengdavo laikraštį „Sąjūdžio žinios". Sąjūdžio metai suvedė Šarūną su žymiais politikais ir mokslininkais. Tarp jų buvo prof. Kazimiera Prunskienė, Česlovas Juršėnas ir net Lietuvos prezidentai dr. Algirdas Mykolas Brazauskas ir dr. Valdas Adamkus. Šarūnas Laužadis ir pats nevengė darbo ir atsakomybės. 1991 m. jis inicijavo tėviškėnų klubo Švenčionija, 1992 m. ąžuolų globėjų bendrijos „Ąžuolynas" įkūrimą, 1995-1998 m. dirbo laikraščio „Tautininkų žinios" redaktoriumi, o 1993-2012 m. redagavo ir leido laikraštį „Ąžuolas". Tai sudarė prielaidas pasukti Šarūnui politiko keliu, tačiau pažintis su etnologu a. a. Jonu Trinkūnu ir naujai įgytos žinios parodė jam, kad kur kas prasmingiau gilintis į praeitį, daugiau rašyti apie gimtąją Nalšios žemę...

Ypač atsidavė Š. Laužadis rašymui pradėjęs dirbti Miškų ūkio ministerijoje. Bendradarbiavo leidiniuose „Atgimimas", „Dienovidis", „Lietuvos aidas", „Politika", „Respublika", „Ūkininko patarėjas", „Valstiečių laikraštis", „Ekonomika ir visuomenė", „Katalikų pasaulis", „Mano ūkis", „Mūsų girios", o vėliau tapo portalo DELFI bendradarbiu. Per visą savo kūrybinį kelią jis paskelbė per 400 straipsnių - vien portale DELFI jų paskelbta netoli šimto. Dirbdamas Miškų ūkio ministerijoje, nepaliko be dėmesio ir jaunosios kartos. Jo iniciatyva buvo parengta ir patvirtinta Švietimo ir mokslo ministerijoje programa naujam dėstomam dalykui mokyklose „Lietuvos miškai".

Bendraudamas su miškininkais Šarūnas Laužadis ypač pamilo mūsų tautos simbolį - ąžuolą, kurio dėka susipažino su miškų ūkio ministru Rimantu Klimu ir prof. Vygandu Čapliku, Anapilin jau išėjusiais dailininke Gražina Didelyte ir prof. Norbertu Vėliumi, o prof. Česlovo Kudabos įkvėptas jis ėmėsi rašyti sakmes ir padavimus, kuriais stengėsi kuo suprantamesne forma perteikti skaitytojui mūsų šalies grožį ir jos žmonių jausmus, tautos senąsias tradicijas ir papročius. Didžiausias galimybes kūrybai atvėrė darbas Žemės ūkio ministerijoje, kur jis rengė pirmuosius nacionalinius teisės aktus agrarinės aplinkosaugos srityje, buvo Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos ataskaitos, pateiktos pasaulio viršūnių susitikimui Johanesburge 2002 m., bendraautorius. Ypač akiratį praplėtė, dalyvavimas konferencijose Čekijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Švedijoje, Izraelyje, Slovėnijoje, Vokietijoje, Estijoje ir kitose šalyse.

Per daugiau nei dešimtmetį praleistą Žemės ūkio ministerijoje jis ne tik lankė užsienio šalis, bet ir apvažiavo visą Lietuvą, kur matė įvairiausių ūkių. Ypač jį sudomino ekologinė gamyba ir ant jo stalo pradėjo gulti itin aktualūs Lietuvai straipsniai ir knygos ekologiško ūkininkavimo ir sveikos mitybos klausimais. Knygos „Švenčionių krašto legendos" (1996), „Garbusis medi, ąžuole" (1996), „Lietuva - šventų ąžuolų žemė" (1997), „Nalšios žemės paslaptys" (1998, 2008), „Lietuvos ąžuolai" (1999), „Sakmė apie Merą ir Naglį" (2001), „Sakmė apie Lietuvos ąžuolą" (2002) „Yra šalis, kur senos girios ošia" (2005), „Lietuvos ąžuolo šaknys" (2005), „Nebaigta sakmė" (2008), Sakmės ir padavimai apie Nalšios žemę (2017), „Padavimai apie Lietuvos vietovardžius" (2019), „Nuo Nalšios pateka saulė" (2020) pasakoja apie Lietuvos gamtą ir šalies etninius ypatumus. Knygose „Žvilgsnis į Šiaurės ir Vidurio Europos šalis" (2005), „Nuo Baltijos iki Viduržemio jūros" (2006), ), „Izraelis keliautojo akimis" (2004) Lietuva palyginama su kitomis šalimis. Knygos „Ekologija ir etnologija" (2000), „Gyvenamoji aplinka ir ekologija" (2007), „Pažįstama ir dar nežinoma Lietuva" (2008), „Sveika mityba ir ekologiškas maistas" (2010) nurodo skaitytojui kaip teisingai naudoti gamtos išteklius ir sveikai maitintis. Kartu Šarūnui Laužadžiui nesvetimas ir darbas visuomeniniais pagrindais. Jis yra Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys (2010), nusipelnęs aplinkosaugininkas (2013), Lietuvos žurnalistų sąjungos narys (2018), Švenčionijos klubo garbės pirmininkas (1993), daug metų dirbo ne vieno Seimo nario padėjėju.