Žurnalistas irgi žmogus

Dirbdamas Lietuvos informacijos institute, buvusiame tame pačiame pastate, kurio penktajame aukšte buvo įsikūrusi ir žurnalo „Mokslas ir technika" redakcija, įvairiomis progomis neretai susitikdavau su to žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi Algimantu Valentinu Indriūnu. Jis buvo gerai pažįstamas ir su Lietuvos informacijos instituto, kuriame aš dirbau beveik aštuonerius metus, direktoriumi Juozu Zujumi; su juo, matyt, kalbėjosi ir apie mane, mano darbą, panašų į žurnalistinę veiklą. Todėl 1972 m. man pasiūlė pereiti dirbti į žurnalo redakciją - tapti jo pavaduotoju. Po trumpo dalykiško pokalbio aš sutikau, ir nuo tų metų lapkričio mėnesio pradėjau dirbti A. V. Indriūno, žurnalo „Mokslas ir technika" vyriausiojo redaktoriaus, pavaduotoju.

Algimantas Valentinas Indriūnas buvo gimęs 1925 m. gegužės 21 d. Rokiškio apskrities Kamajų valsčiaus Duokiškio kaime. Iš pradžių mokėsi Kamajėlių ir Kamajų pradžios mokyklose, 1936-1941 m. - Zarasų ir Rokiškio gimnazijose. 1941 m. jis su šeima buvo ištremtas į Altajaus kraštą, o 1942 m. perkeltas į Jakutiją, prie Laptevų jūros. Tremtyje A. V. Indriūnas dirbo miško kirtėju, statybininku, žveju. 1944 m. Jakutijoje baigė Kazačios vidurinę mokyklą, pradėjo dirbti kino mechaniku. 1946 m. pabaigoje pavykus pabėgti iš tremties, kino mechaniku dirbo ir Kaune. Nuslėpęs trėmimą, 1947 m. įstojo į Kauno politechnikos institutą, kurį 1952 m. baigė, įgydamas inžinieriaus elektromechaniko specialybę. Mokydamasis pradėjo dėstyti Kauno kino mechanikų mokykloje, 1950-1958 m. dirbo šios mokyklos direktoriumi. 1958 m. tapo Kauno 2-osios technikos mokyklos direktoriumi. Tačiau juo dirbo tik iki kitų metų vidurio, nes 1959 m. buvo pakviestas į besikuriančio žurnalo „Mokslas ir technika" redakciją.

Kaip man vėliau papasakojo A. V. Indriūnas, 1958 m. rudenį jį pasikvietė prieš metus įsteigto Lietuvos Ministrų Tarybos Mokslo ir technikos komiteto pirmininkas Algirdas Žukauskas ir jam išdėstė sumanymą įkurti mokslinį techninės pakraipos žurnalą inžinieriams. Jis ne tik supažindintų visuomenę su mokslininkų ir inžinierių darbais bei išradimais, bet ir skatintų pačius specialistus rašyti straipsnius, padėtų kurti lietuvišką techninę terminiją, nes tuo metu visa techninė dokumentacija įmonėse ir organizacijose buvo rašoma rusų kalba. Tokio žurnalo neetatiniu redaktoriumi buvo numatyta skirti žinomą mokslininką, o jo etatiniu pavaduotoju, faktiškai tvarkančiu visą redakcijos darbą, buvo pasiūlyta tapti jam, A. V. Indriūnui, kaip turinčiam inžinerinį išsilavinimą, sugebančiam dirbti organizacinį darbą. Nors jis ir bandė tokios atsakomybės neprisiimti, tačiau A. Žukauskas įtikino, kad jis sugebės tokį darbą atlikti, ir jis sutikęs su pasiūlytomis pareigomis. Ir 1959 m. birželio mėnesį pasirodė 50 puslapių žurnalas „Mokslas ir technika" (iš pradžių buvo leidžiamas Kaune, nuo 1962 m. - Vilniuje), kurio vyriausiasis redaktorius buvo tuometinis Kauno politechnikos instituto prorektorius Marijonas Martynaitis, o jo pavaduotojas Algimantas Indriūnas, pirmasis etatinis redakcijos darbuotojas; jis 1961 m. tapo žurnalo „Mokslas ir technika" vyriausiuoju redaktoriumi. 1961 m. įstojo į Lietuvos žurnalistų sąjungą ir aktyviai dalyvavo jos veikloje.

Dirbdamas žurnalo „Mokslas ir technika" redakcijoje, A. V. Indriūnas nuo pat pirmų dienų darė viską, kad pirmasis (ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Tarybų Sąjungoje) mokslinio techninio pobūdžio žurnalas pateisintų su juo siejamas viltis, taptų inžinierių, mokslininkų, įvairių sričių specialistų mėgiamu leidiniu, padėtų spartinti mokslinę ir techninę pažangą Lietuvos pramonėje, transporte, statyboje, žemės ūkyje. Jo vadovaujama redakcija nuolat ragino žurnale savo straipsnius spausdinti visų mokslo sričių mokslininkus, inžinierius, aukštųjų mokyklų dėstytojus, mokslinio tyrimo institutų darbuotojus, įmonių vadovus ir specialistus. Už sėkmingą inžinerinių techninių darbuotojų pamėgto žurnalo redagavimą 1969 m. Algimantui Valentinui Indriūnui buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus vardas.

Tačiau 1973 m. A. V. Indriūnas iš žurnalo „Mokslas ir technika" vyriausiojo redaktoriaus pareigų buvo staiga pašalintas: už savo (kaip tremtinio) ir tėvo (kaip politinio kalinio) praeities slėpimą, dėl „kai kurių politinių nukrypimų". Metus jis dirbo laikraščių ir žurnalų susivienijimo „Periodika", kuriam priklausė ir žurnalas „Mokslas ir technika", direktoriaus pavaduotoju, rūpinosi miestų ir rajonų periodine spauda, redakcijų leidybiniais reikalais, žurnalistų darbo sąlygomis. Vėliau A. V. Indriūnas perėjo į pedagoginę ir mokslinę veiklą - 1975 m. pradėjo dirbti Vilniuje įsikūrusiame Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi institute (paskui jis vadinosi Lietuvos vadybos akademija): iš pradžių dėstytoju, paskui katedros vedėju, fakulteto dekanu. 1981 m. Maskvos universitete jis apgynė socialinių sistemų valdymo specialybės disertaciją, įgydamas socialinių mokslų kandidato (1992 m. nostrifikuota į mokslų daktaro) laipsnį; 1984 m. jam suteiktas mokslinis docento vardas. Lietuvos vadybos akademijoje A. V. Indriūnas dirbo iki jos likvidavimo 1992 m. 2000 m. jis buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą, kuriame išdirbo visą kadenciją, iki 2004 m. Tais metais A. V. Indriūnas buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai" Karininko kryžiumi.

Algimantas Valentinas Indriūnas visą laiką aktyviai bendradarbiavo periodinėje ir neperiodinėje spaudoje. Savo publikacijas, daugiausia politikos, ekonomikos, vadybos, politinių bei socialinių sistemų ir valstybės valdymo tobulinimo temomis, skelbė žurnaluose „Ekstra", „Gairės", „Veidas", laikraščiuose „Lietuvos aidas", „Respublika", „Verslo žinios", „Naujoji politika", „Verslas ir prekyba" ir kt. Dar 1971 m. pasirodė jo knyga „Vadovavimo technika". 2005 m. išėjo publicistinė atsiminimų knyga „Nelegalios karjeros metai. Gyvenimo pamokos", kurioje A. V. Indriūnas vaizdžiai parodo, kas ir kaip jam padėjo nepalūžti ir atlaikyti didžiausius gyvenimo smūgius, neatsisakyti lietuviško tautiškumo principų, nuosekliai siekti savo tikslų. Remdamasis asmeniniais pastebėjimais ir tyrimais, Lietuvos politinės praktikos analize ir pasaulinio garso politologų nuomonėmis bei išvadomis, A. V. Indriūnas išleido nemažai teorinio ir praktinio pobūdžio knygų: 2011 m. - „Laisva ir nelaisva. Studija apie laisvąją rinką", 2012 m. - „Kaip tapti iškiliu politiku ir laimėti rinkimus", 2014 m. - „Atsakingos demokratijos valstybė", 2016 m. - „Atsakingos demokratijos valstybės kūrimas", 2019 m. - „Iki globalinės katastrofos liko tik dvylika metų" (šią knygą gavau su A. Indriūno autografu „Prof. Vytautui Urbonui. Prisimenant buvusius laikus. 2019 09 03"). Kartu su bendraautoriais jis taip pat parengė ir išleido knygas „Socialinis liberalizmas ir kitos ideologijos" (2006 m.) bei „Viešosios vadybos strategija Lietuvoje" (2008 m.).

Savo daugelio metų patyrimą, sukauptą dirbant žurnalo „Mokslas ir technika" redakcijoje, o paskui Lietuvos vadybos akademijoje, papildęs atliktų mokslinių tyrimų ir analizės rezultatais, A. V. Indriūnas sėkmingai panaudojo paskelbtose gausiose mokslinėse ir analitinėse publikacijose. Ir sulaukęs garbaus amžiaus (mirė 2022 m. gegužės 29 d.) jis turėjo naujų, įdomių sumanymų.

Praėjus vos pusmečiui, kai aš pradėjau dirbti žurnalo „Mokslas ir technika" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, 1973 m. viduryje redakcijoje pasirodė naujas darbuotojas - Romualdas Kalonaitis, aukštas, tamsiaplaukis trisdešimtmetis jaunuolis, apie kurį aš iki tol nieko nežinojau. Pasirodo, jis buvo visai ne žurnalistas. 1941 m. gimęs Kaune, 1965 m. baigęs Kauno politechnikos institutą ir įgijęs inžinieriaus ekonomisto kvalifikaciją, jis trejetą metų dirbo pagal savo specialybę, paskui, šiek tiek ilgiau - tik netiesiogiai su įgytu išsilavinimu susijusiose veiklos srityse (planavimo bei kadrų skirstymo institucijose), o nuo 1972 m. - Valstybinės plano komisijos Skaičiavimo centro grupės vedėju. Tačiau labai greitai jis paliko ir šią darbovietę ir netikėtai atsidūrė žurnalo „Mokslas ir technika" redakcijoje, kurioje jis (kaip ir aš) užsibuvo daugiau kaip 15 metų. Tuometinis šio žurnalo vyriausiasis redaktorius socialinių mokslų daktaras Algimantas Valentinas Indriūnas prisiminė, jog prieš tai jis Valstybinėje plano komisijoje ar Lietuvos informacijos institute buvo susitikęs su R. Kalonaičiu, abu ilgokai kalbėjosi įvairiomis, daugiausia naujovių propagavimo temomis, bet į jo kvietimą dirbti žurnalo redakcijoje R. Kalonaitis atsakęs, jog dar norįs pagalvoti. Tačiau prabėgus gal savaitei, jis pats atėjęs pas žurnalo vyriausiąjį redaktorių, atsinešęs keletą savo parašytų mokslinės fantastikos apsakymų, ir netrukus buvo priimtas dirbti žurnalo „Mokslas ir technika" skyriaus vedėju redaktoriumi.

R. Kalonaitis žurnalo „Mokslas ir technika" redakcijoje ėmė vadovauti skyriui, kurio tematika buvo gana plati - mašinų, staklių bei prietaisų gamyba, metalo apdirbimas, energetika, elektrotechnika, radioelektronika, elektroninė skaičiavimo technika. Su šiomis technikos sritimis jis jau buvo susipažinęs mokydamasis politechnikos institute, paskui dirbdamas gamybos įmonėse, valstybės institucijose. Todėl greta kitų autorių parašytų šios tematikos straipsnių netrukus žurnalo puslapiuose pasirodė ir pirmieji paties R. Kalonaičio rašiniai. Jau septintajame 1973 m. numeryje buvo išspausdintas jo reportažas iš tarptautinės parodos Maskvoje „ESM vieningos ir šiuolaikinės", kurio tematika tiesiogiai susijusi su jo darbu ankstesnėje darbovietėje. Tais pačiais metais, devintajame mėnesinio žurnalo numeryje, R. Antanaičio slapyvardžiu paskelbtas jo straipsnis apie metalo apdirbimo naujoves „Mintis ir metalas". Pirmajame 1974 m. numeryje išspausdintas jo reportažas iš Kauno tvirtinimo detalių gamyklos „Pažangos prieangyje".

R. Kalonaitis žurnale „Mokslas ir technika" nuolat skelbė savo įvairios tematikos straipsnius, reportažus iš pramonės įmonių, laboratorijų, parodų, interviu su žymiausiais atskirų mokslo it technikos sričių specialistais. Jis ėmė rengti redakcijoje ir įmonėse bei organizacijose inžinierių ir mokslininkų pokalbius už apskrito stalo, kurių ataskaitos paskui buvo pateikiamos žurnale. Kadangi R. Kalonaitis buvo gerai susipažinęs su daugeliu Lietuvos mokslinio tyrimo, projektavimo bei konstravimo organizacijų ir pramonės įmonių, pažinojo nemažai žymių mokslininkų ir specialistų, jo rengiami pokalbiai būdavo labai įdomūs, turiningi, juose buvo iškeliama daug šaliai svarbių problemų, spręstinų klausimų. Jiems vadovauti dažniausiai tekdavo man, kaip žurnalo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojui. Tokių pokalbių ataskaitas paskelbus žurnalo puslapiuose, labai dažnai svarbiausios problemos vėliau būdavo nagrinėjamos kitose žurnalo publikacijose. Mokėdamas anglų, vokiečių, prancūzų, rusų, lenkų kalbas, R. Kalonaitis pagal užsienio leidiniuose paskelbtas publikacijas parengdavo daug žinučių ir kitų žanrų rašinių apie mokslo ir technikos naujoves įvairiose pasaulio šalyse.

Kaip jau buvo minėta, R. Kalonaitis, prieš ateidamas dirbti į žurnalo „Mokslas ir technika" redakciją, jau buvo parašęs kelis mokslinės fantastikos apsakymus. Tačiau pirmasis jo kūrinys dienos šviesą išvydo būtent šio žurnalo puslapiuose, jau pradėjus dirbti redakcijoje. 1973 m. šeštajame „Mokslo ir technikos" numeryje buvo išspausdintas R. Kalonaičio mokslinės fantastikos apsakymas „Kova erdvėje". Atrodo, tai buvo apskritai pirmoji jo autorinė publikacija. Po kelių mėnesių, dešimtajame žurnalo numeryje, pasirodė ir kitas jo mokslinės fantastikos kūrinys - apsakymas „Paskutinis priešas". 1974 m. penktajame „Mokslo ir technikos" numeryje išspausdintas dar vienas R. Kalonaičio mokslinės fantastikos apsakymas - „Horizonte Enigma". Ir vėliau šiame žurnale, taip pat žurnale „Švyturys" R. Kalonaitis skelbė mokslinės fantastikos kūrinius, daugiausia vaizduojančius kosmines keliones, nuotykius kosmose, neatpažintus skraidančius objektus, susitikimus su ateiviais iš kitų planetų. Žurnale „Mokslas ir technika" jis taip pat spausdino gyvai, populiariai parašytus straipsnius iš mokslo ir technikos istorijos apie neįmintas mįsles, neatskleistas paslaptis, skaitytojo dėmesį patraukiančius jau savo pavadinimais.

Dirbdamas žurnalo „Mokslas ir technika" redakcijoje, R. Kalonaitis aktyviai bendradarbiavo ir kituose Lietuvos žurnaluose. 1975 m. mėnesiniame gamtos pažinimo žurnale „Mūsų gamta" jis pradėjo spausdinti savo rašinius paties sumanytame ir leidinyje naujai įsteigtame skyrelyje „Fantastiškieji gyvūnai", gyvavusiame apie ketverius metus. Maždaug tiek laiko (nuo 1987 iki 1991 m.) jis nuolat rašė straipsnius ir straipsnelius apie Zodiako ženklus, horoskopus, dangaus žvaigždynus moksleiviams skirtam mėnesiniam žurnalui „Žvaigždutė". Dirbdamas „Mokslo ir technikos" redakcijoje, R. Kalonaitis parašė pirmąją savo knygą - vyresniojo amžiaus moksleiviams skirtą leidinį „Saulė eina žvėrių ratu" (su paantrašte „Zodiako mitų pėdsakais"), kurį 1976 m. serijoje „Noriu žinoti" išleido leidykla „Vaga". Paskui beveik kasmet pasirodydavo vis po naują jo knygą vaikams, jaunimui, moksleiviams: 1977 m. - „Nuostabusis žaidimų pasaulis" (pateikta apie 20 įdomiausių loginių žaidimų), 1978 m. - „Klaidūs alchemijos pasauliai" (mokslo populiarinimo; ją man padovanojo su autografu „Gerbiamam plunksnos kolegai Vytui Urbonui autorius 1978.XI.4"), 1980 m. - „Visagalis laikas" (mokslo populiarinimo), 1988 m. - „Rask save Zodiake" (vėliau pakartotinai išleista kelis kartus) ir „Šaunusis ketvertukas prasmegusioje pilyje" (apysaka-pasaka su galvosūkiais ir uždaviniais), 1991 m. - „Sekliai" (detektyvinė apysaka vaikams).

Žurnalo „Mokslas ir technika" redakcijoje R. Kalonaitis dirbo iki 1989 m. 1973-1987 m. - skyriaus vedėju redaktoriumi, o nuo 1987 m., man išėjus iš redakcijos, - vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Prasidėjus šalyje Atgimimo sąjūdžiui ir paskui atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, R. Kalonaitis įsteigė ir ėmė pats redaguoti žurnalus „Už ir prieš" (1989-1991 m.) ir „Taip ir ne" (1991-1992 m.).

Tačiau beveik po dviejų dešimtmečių gana sėkmingo žurnalistinio ir literatūrinio darbo, ypač mokslo populiarinimo, fantastikos ir vaikų literatūros srityse, R. Kalonaitis nusprendė iš esmės pakeisti veiklos kryptį. Jis nutarė išbandyti savo jėgas diplomatinėje tarnyboje. 1992 m. jis tapo pirmuoju pilnateisiu Lietuvos Respublikos Nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Švedijos Karalystėje: juo dirbo iki 1997 m. Nuolatinės pastangos kuo geriau atlikti patikėtą darbą ir asmeninis žavesys padėjo R. Kalonaičiui tapti patikimu ambasadoriumi, nuolat ieškančiu racionalių būdų Lietuvos ir Švedijos tarpusavio santykiams suartinti. Kiek galima daugiau padėti savo šaliai jis stengėsi ir nuo 2004 m. iki pat mirties Hagoje 2006 m. dirbdamas Lietuvos Respublikos Nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Nyderlandų Karalystėje.

Mano atmintyje Romualdas Kalonaitis išliko kaip žmogus, kuris visą savo gyvenimą nenuilstamai ieškojo savo tikrojo pašaukimo, tos veiklos srities, kurioje jis galėtų geriausiai atsiskleisti, patirti laimės jausmą, duoti didžiausios naudos kitiems, visai visuomenei.