2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Jonas Laurinavičius: žurnalistas ir gamtosauga

2017-01-10
 
Per miškininkų šventę Kaišiadorių urėdijoje. Iš kairės: Kaišiadorių urėdas S. Truskauskas, solistas D. Sadauskas ir J. Laurinavičius. 2006 metai

Per miškininkų šventę Kaišiadorių urėdijoje. Iš kairės: Kaišiadorių urėdas S. Truskauskas, solistas D. Sadauskas ir J. Laurinavičius. 2006 metai

 

Iš Tra­kų ra­jo­no Onuš­kio se­niū­ni­jos Pa­jau­tų kai­mo ki­lęs ži­no­mas žur­na­lis­tas, tau­to­ty­ri­nin­kas, Tė­vy­nės pa­ži­ni­mo drau­gi­jos val­dy­bos pir­mi­nin­kas Jo­nas Lau­ri­na­vi­čius - nuo­šir­dus gam­tos bi­čiu­lis, Ža­lių­jų su­va­žia­vi­mo Rum­šiš­kė­se da­ly­vis, ap­lin­ko­sau­gos, ap­lin­kot­var­kos, miš­ki­nin­kys­tės klau­si­mais pa­skel­bęs daug straips­nių, fo­to­re­por­ta­žų, in­ter­viu. Įdo­mių min­čių ta te­ma ran­da­me ir jo kny­go­se. Daž­nas sve­čias jo gim­ti­nės kai­my­nys­tė­je esan­čia­me Dus­me­nų baž­nyt­kai­my­je, kas­met vie­tos ben­druo­me­nė ren­gia su juo su­si­ti­ki­mus, jo nau­jų kny­gų su­tik­tu­ves. Vie­nos vieš­na­gės me­tu ir pa­kal­bi­nau gerb. J. Lau­ri­na­vi­čių. Ma­nau, kad mū­sų po­kal­bis bus įdo­mus ir LŽS svetainės skai­ty­to­jams.

 

- Mes, dus­me­niš­kiai, ma­to­me ir ži­no­me, kad jus trauk­te trau­kia kai­mas, gam­ta, kad jums mie­la pa­vaikš­čio­ti po mū­sų apy­lin­kių ši­lus, eže­rų pa­kran­tes, pa­lei Dus­me­nos upe­lį...

- Aš au­gau kai­me tarp ban­guo­jan­čio va­sa­ro­jaus, prie ančių liz­dais ap­kai­šy­to rais­to, per snie­ga­pū­čius žie­mą lig pa­lan­gių už­pus­ty­to­je tro­be­lė­je. Esu tik­ras gam­tos au­gin­ti­nis. Gam­ta - ma­no mei­lė, ma­no at­gai­va, švel­nus pri­si­lie­ti­mas...

Kai man bu­vo de­šimt me­tų, gim­ta­ja­me Pa­jau­tų kai­me su­si­kū­rė „Ne­ries" ko­lū­kis. Į ma­no at­min­tį jis įsi­rė­žė skau­džiu įvy­kiu: ne­to­li mū­sų so­dy­bos au­go du sto­ri ąžuo­lai, gal ko­kių tri­jų šim­tų ar dau­giau me­tų am­žiaus, o at­ėjo prie jų ke­li vy­rai su pjūk­lais, kir­viais, dar kaž­ko­kiais gelž­ga­liais - ir nu­pjo­vė juos. Žū­ties ago­ni­jo­je vie­nas ąžuo­las, tas sto­res­nis, kris­da­mas už­mu­šė vie­ną pjo­vi­ką... Gal tai bu­vo ąžuo­lo kerš­tas?

Sa­ko, žmo­gus, be ki­tų ge­rų dar­bų, tu­ri pa­so­din­ti me­dį. Ka­dai­se aš, pra­dė­jęs lan­ky­ti Pa­sa­mo­vio pra­di­nę mo­kyk­lą, ins­tink­ty­viai, dar nie­ko ne­ži­no­da­mas apie šią žmo­gaus prie­der­mę, pa­va­sa­rį at­si­ne­šiau iš dė­dės sto­rą to­po­lio ša­ką ir įbe­džiau į že­mę. To­po­lis pri­gi­jo, au­go, ve­šė­jo. Kai mū­sų so­dy­bos ne­be­li­ko, jis au­go vie­nas, pri­min­da­mas man vai­kys­tę, pir­mą­ją kla­sę... Jį ap­lan­ky­da­vau, pa­šne­kin­da­vau. O vie­ną va­sa­rą nu­va­žia­vęs gim­ti­nėn, to­po­lio ant kal­ve­lės jau ne­be­iš­vy­dau. Kaž­kas jį nu­pjo­vė. Ko­dėl? Ne­ži­nau.

- Gal jū­sų gim­ti­nė­je bu­vo žmo­nių, ku­rių pro­fe­si­nė veik­la bu­vo tie­sio­giai su­si­ju­si su gam­tos ap­sau­ga, miš­ki­nin­kys­te?

- Vi­sas ma­no gy­ve­ni­mas bu­vo su­si­jęs su gam­to­sau­gi­nin­kais, miš­ki­nin­kais, gra­žios ap­lin­kos puo­se­lė­to­jais. Dar ca­ro lai­kais ma­no se­ne­lis Adol­fas Vyš­niaus­kas (1870-1951) bu­vo Užu­guos­čio, Stak­liš­kių, Aukš­ta­dvario pa­ra­pi­jų miš­kų ser­gė­to­jas, man pri­pa­sa­ko­da­vo vi­so­kių nuo­ty­kių iš sa­vo tar­ny­bos, iš at­si­ti­ki­mų su žvė­ri­mis, paukš­čiais. Jam bū­da­vo ma­lo­nu pri­si­min­ti, man įdo­mu iš­girs­ti. Tre­čios kar­tos ei­gu­liu bu­vo ma­no uoš­vis, Ka­zo­kiš­kių gi­ri­nin­ki­jos ei­gu­lys Jo­nas Čiu­la­da (1909-1976). Sa­vait­ga­liais pė­din­da­vo ir pė­din­da­vo į miš­ką prie Zel­vės eže­ro: pie­vų lo­pi­nė­lių pa­si­šie­nau­ti, pa­gry­bau­ti, o žie­mą pa­tik­rin­ti ar kas kil­pų žvė­rių ta­kuo­se ne­pri­raiz­gęs...

- O kiek jū­sų žur­na­lis­ti­nis dar­bas lie­tė gam­to­sau­gos rei­ka­lus?

-  Kai pra­dė­jau dirb­ti Kai­šia­do­rių ra­jo­no laik­raš­čio re­dak­ci­jo­je 1964-ai­siais, vie­nas iš ma­no veik­los ba­rų bu­vo rū­pin­tis gam­tos ap­sau­gos pro­pa­ga­vi­mu. Kar­tu su ki­tais žur­na­lis­tais, dau­giau­sia Ben­ja­mi­nu Už­dra­viu, ren­gė­me sky­re­lį „Gam­ta ir mes". Tu­rė­jo­me pui­kių tal­ki­nin­kų - Valst. gam­tos ap­sau­gos ins­pek­to­rių Ka­zi­mie­rą Ta­ra­se­vi­čių, miš­kų ūkio vyr. in­ži­nie­rių Al­ber­tą Iva­naus­ką, miš­ki­nin­ką Vid­man­tą Za­ba­raus­ką, dar ke­lis. At­ski­rai no­riu pa­mi­nė­ti Ka­zi­mie­rą Bra­zaus­ką (1906-1997), bū­si­mo­jo LR pre­zi­den­to Al­gir­do Bra­zaus­ko tė­vą. Jis bu­vo at­si­da­vęs gam­tos ap­sau­gai. Še­šio­li­ka me­tų bu­vo Kai­šia­do­rių ko­mu­na­li­nių įmo­nių kom­bi­na­te ap­žel­di­ni­mo meist­ru. Dar ir šian­dien Kai­šia­do­rių mies­to gat­vė­se, skve­re­liuo­se, prie Kie­me­lio eže­ro ir ki­tur au­ga jo pa­ties ir jo tal­ki­nin­kų pa­so­din­ti me­džiai. Žy­dė­jo gė­ly­nai. Ap­si­ren­gęs dar­bi­niais dra­bu­žiais jis klū­po­mis ra­vė­jo žo­ly­tes iš klom­bų prie­šais Ta­ry­bų (da­bar Sa­vi­val­dy­bės) rū­mus, lais­tė ro­žių ke­rus, gė­rė­jo­si be­si­sklei­džian­čiais žie­dais. K. Bra­zaus­kas pa­li­ko ryš­kų pėd­sa­ką ap­žel­di­nant mies­to ir jo apy­lin­kių te­ri­to­ri­ją. Aš apie tai esu ra­šęs ne tik ra­jo­no spau­do­je, bet ir kny­go­je „Ka­zi­mie­ras Bra­zaus­kas". Ją pa­ra­šiau su Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ru Ge­di­mi­nu Il­gū­nu. Kny­ga iš­leis­ta 2006 m. Jo­je jis ap­ra­šy­tas ir kaip ži­no­mas ra­jo­no bi­ti­nin­kas.

Su sky­re­lio „Gam­ta ir mes" pub­li­ka­ci­jo­mis da­ly­vau­da­vo­me res­pub­li­ki­nių ži­ny­bų kon­kur­suo­se. Ne vie­ną kar­tą esa­me juos lai­mė­ję ar­ba ta­pę pri­zi­nin­kais, pre­mi­juo­ti. Tai ma­lo­nūs pri­si­mi­ni­mai.

- Gir­dė­jau, kad „anais lai­kais" Kai­šia­do­rys gar­sė­jo Lie­tu­vo­je ap­lin­kot­var­ka, bu­vo pa­vyz­di­niai...

- Kai Kai­šia­do­rių ra­jo­no vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­ku bu­vo My­ko­las Gu­džius, ra­jo­ne iš­si­vys­tė są­jū­dis už tvar­ką ir gro­žį, už ža­li­ą­jį ra­jo­ną, už so­dų ir žel­di­nių plėt­rą. Vy­ko kon­kur­sai, kas prie fer­mų, me­cha­ni­nių dirb­tu­vių, vi­suo­me­ni­nių pa­sta­tų dau­giau­sia pa­so­dins me­de­lių, žel­di­nių, gė­lių, kas gra­žiau su­tvar­kys ap­lin­ką. Kon­kur­sų su­su­ma­vi­mo ko­mi­si­jo­se, kaip re­dak­ci­jos at­sto­vas, be­veik vi­sa­da bu­vau ir aš. Da­rė­me rei­dus, su­si­pa­žin­da­vo­me su pa­dė­ti­mi vie­to­se, nu­sta­ty­da­vo­me nu­ga­lė­to­jus. Juos ap­do­va­no­da­vo­me Ap­lin­kos šven­tė­se. Lie­tu­vo­je to­kias šven­tes reng­da­vo tik Kai­šia­do­rių ra­jo­nas. Ma­nęs ap­lin­kot­var­ki­nin­kai pa­pra­šė, kad api­ben­drin­čiau kai­šia­do­rie­čių su­kaup­tą pa­tir­tį tvar­kant ap­lin­ką, skie­pi­jant mei­lę gam­tai. Tai aš ir pa­da­riau. 1987 m. Liau­dies me­no rū­mai iš­lei­do ma­no pa­reng­tą kny­ge­lę „Ap­lin­kos šven­tės". Bu­vo re­ko­men­duo­ja­ma kai­šia­do­rie­čių pa­tir­tį per­im­ti ki­tiems ra­jo­nams. Dar­bo re­zul­ta­tai iš tik­rų­jų bu­vo įspū­din­gi. Kaip tuo­met bu­vo įpras­ta, į ra­jo­no įmo­nes, įstai­gas, ūkius iš Vil­niaus mi­nis­te­ri­jų bu­vo ve­ža­mos per­ei­na­mo­sios vė­lia­vos, ku­rios iki At­gi­mi­mo iš Kai­šia­do­rių ra­jo­no nie­kur ir ne­bu­vo iš­vež­tos, nie­kam ne­per­ėjo. Žiež­ma­rių me­lio­ra­ci­jos sta­ty­bos val­dy­bos (MSV) gy­ven­vie­tė ta­po net Liau­dies ūkio pa­sie­ki­mų pa­ro­dos Mask­vo­je me­da­li­nin­kė, są­jun­gi­nio lenk­ty­nia­vi­mo vė­lia­vi­nin­kė. Gai­la, kad da­bar iš tų žel­di­nių, gė­ly­nų, de­ko­ra­ty­vi­nių ba­sei­nų, iš tos gra­žios ap­lin­kos ma­žai kas be­li­kę... At­min­tį ža­di­na tik spal­vin­gi anų die­nų re­kla­mi­niai-in­for­ma­ci­niai buk­le­tai, fo­to­re­por­ta­žai se­nuo­se ra­jo­no laik­raš­čių kom­plek­tuo­se. Bet ne­ga­liu teig­ti, kad nie­ko ir ne­da­ro­ma, ypač pas­ta­rai­siais me­tais. Šiuo rei­ka­lu ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė vis dau­giau ima rū­pin­tis ir ma­nau, kad Kai­šia­do­rys greit at­gaus vie­no iš tvar­kin­giau­sio Lie­tu­vo­je ža­lio­jo mies­to ti­tu­lą...

- Pa­sau­li­nės gam­tos ap­sau­gos die­nos pro­ga 1982 m. jūs bu­vo­te ap­do­va­no­tas Gam­tos ap­sau­gos drau­gi­jos Ma­žei­kių sky­riaus ta­ry­bos raš­tu. Tuo­met dir­bo­te Ma­žei­kiuo­se?

- Vie­nuo­li­ka me­tų (1973-1984) esu dir­bęs Ma­žei­kių ra­jo­no „Per­ga­lės vė­lia­vos" laik­raš­čio re­dak­ci­jos li­te­ra­tū­ri­niu dar­buo­to­ju. Ma­žei­kiuo­se tuo me­tu vy­ko mil­ži­niš­kos sta­ty­bos: bu­vo sta­to­mos Naf­tos per­dir­bi­mo įmo­nė, Ter­mo­fi­ka­ci­nė elek­tri­nė, ki­lo gy­ve­na­mų­jų na­mų mik­ro­ra­jo­nai. Tai bu­vo sun­kūs me­tai Ma­žei­kių kraš­to gam­tai. Apie me­džių ap­sau­gą sta­ty­bų te­ri­to­ri­jo­je sker­sai iš­il­gai iš­va­ži­nė­to­je ga­lin­gos tech­ni­kos, ne­bu­vo nė kal­bos: vis­kas, kas pa­si­tai­ky­da­vo po eks­ka­va­to­rių, trak­to­rių, bul­do­ze­rių vikš­rais bu­vo lau­žo­ma, gramz­di­na­ma į pur­vy­nus, kat­lo­va­nus.

Tuo me­tu bu­vau Gam­tos ap­sau­gos drau­gi­jos Ma­žei­kių sky­riaus ta­ry­bos in­for­ma­ci­jos ir pro­pa­gan­dos ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas. Te­ko ne kar­tą kal­bė­ti ko­mi­si­jos po­sė­džiuo­se, va­žiuo­ti į rei­dus, aiš­kin­tis, ką ga­li­ma bū­tų iš­sau­go­ti, ra­šy­ti straips­nius. Kar­tais ir į res­pub­li­ki­nę spau­dą.

- Ar pa­dė­tis kei­tė­si?

- Pa­dė­tis aki­vaiz­džiai pa­ki­to, kai bu­vo baig­tos di­džio­sios sta­ty­bos ir pa­si­kei­tė Ma­žei­kių ra­jo­no va­do­vy­bė. Ne­at­pa­žįs­ta­ma ta­po se­na­mies­čio Lais­vės gat­vė. Ar­chi­tek­tas S. Kiš­kys pa­ren­gė gat­vės ir prie jos esan­čių skve­re­lių at­nau­ji­ni­mo pro­jek­tą. Pro­jek­tas bu­vo įgy­ven­din­tas. At­si­ra­do ne tik žel­di­nių, gė­ly­nų, bet ir de­ko­ra­ty­vi­nių skulp­tū­rų, vaiz­di­nės in­for­ma­ci­jos prie­mo­nių. Taip pat bu­vo su­tvar­ky­tas mies­to par­kas, įreng­tas di­de­lis skve­ras nau­ja­me mies­to mik­ro­ra­jo­ne. Ne­li­ko pa­mirš­ti Plink­šių, Re­na­vo par­kai, Ven­tos pa­kran­tės. Vi­sa tai pla­čiai at­si­spin­dė­jo ir ra­jo­no laik­raš­ty­je. Ne vie­ną straips­nį, re­por­ta­žą ir aš pa­ra­šiau.

- Glau­dūs jū­sų ry­šiai ir su Kai­šia­do­rių ra­jo­no miš­ki­nin­kais, ap­lin­ko­sau­gi­nin­kais.

- Jie už­si­mez­gė iš­kart, kai vėl su­grį­žau Kai­šia­do­rių ra­jo­no re­dak­ci­jon, o ypač kai At­gi­mi­mo pra­džio­je (1991) ta­pau „Kai­šia­do­rių ai­dų" laik­raš­čio re­dak­to­riu­mi. Ar­ti­miau­sia ben­drys­tė per ke­lio­li­ka pas­ta­rų­jų me­tų bu­vo su Kai­šia­do­rių miš­kų urė­du Sta­siu Trus­kaus­ku. Kiek mud­vie­jų iš­va­ži­nė­ta, iš­vaikš­čio­ta miš­kų ta­kais ta­ke­liais, o kai urė­di­ja reng­da­vo po­il­sio zo­ną ar miš­ko so­di­ni­mo tal­kas - tai ir su vi­sa re­dak­ci­ja vyk­da­vo­me. Esa­me tal­ki­nin­ka­vę tvar­kant te­ri­to­ri­ją prie Kau­no ma­rių, ties Rum­šiš­kė­mis ir Do­vai­no­ni­mis. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos įsto­ji­mui į Eu­ro­pos Są­jun­gą at­min­ti Žas­lių gi­ri­nin­ki­jo­je bu­vo su­reng­ta Eu­ro­pos miš­ko so­di­ni­mo tal­ka. Jo­je da­ly­va­vo Al­gir­das Bra­zaus­kas, Čes­lo­vas Jur­šė­nas, bū­rys LR Sei­mo ir Vy­riau­sy­bės na­rių, tai pat, ži­no­ma, ir „Kai­šia­do­rių ai­dų" žur­na­lis­tų. Ne­ga­na to, re­dak­ci­ja ki­tą kar­tą dar at­ski­rai, su urė­di­jos dar­buo­to­jais pa­so­di­no apie 3 hek­ta­rus miš­ko. Da­bar tas miš­kas ge­ro­kai ūg­te­lė­jęs. Urė­das S. Trus­kaus­kas mū­sų žur­na­lis­tus nu­džiu­gi­no, kad dir­bo­me kruopš­čiai, su mei­le ir be­veik vi­si so­di­nu­kai pri­gi­jo. Re­dak­ci­jos žmo­nės yra so­di­nę miš­ką ir ne­to­li Pa­par­čių, prie Ne­ries. Kar­tu su ki­tais tal­ki­nin­kais - vėl­gi A. Bra­zaus­ku, vysk. Juo­zu Ma­tu­lai­čiu, tuo­me­ti­niu ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ru Ro­mu­al­du Ur­mi­le­vi­čiu­mi, ži­no­mu žur­na­lis­tu ir gam­ti­nin­ku Le­o­nar­du Gru­dzins­ku (da­bar jau mi­ręs) - esa­me žel­di­nę kar­di­no­lo Vin­cen­to Slad­ke­vi­čiaus gim­to­sios so­dy­bos te­ri­to­ri­ją Gu­ro­nių kai­me - Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ro­ži­nio slė­pi­nių ke­lią. Ne­už­mirš­ta­mi įspū­džiai.

- Tik­riau­siai da­ly­va­vo­te ir urė­di­jos kul­tū­ri­niuo­se ren­gi­niuo­se?

- O kaip­gi! Sten­giau­si ne­pra­leis­ti nė vie­no miš­ki­nin­kų šven­ti­nio ren­gi­nio. Jų urė­di­jo­je bū­na ne tiek ma­žai, ne vien pro­fe­si­nės die­nos mi­nė­ji­mai. At­si­me­nu iš­kil­min­gą svei­ka­tin­gu­mo ta­ko ati­da­ry­mo ne­to­li urė­di­jos ir Ščeb­ni­cos tven­ki­nio šven­tę su spor­to var­žy­bo­mis (var­žė­si ke­lių mies­tų ir ra­jo­nų bė­gi­kai), re­no­vuo­to urė­di­jos ad­mi­nist­ra­ci­nio pa­sta­to ati­da­ry­mo šven­tę, so­lis­to Da­nie­liaus Sa­daus­ko kom­pak­ti­nio dis­ko „Oi gi­ria gi­ria. Anykš­čių ši­le­lis" pri­sta­ty­mą. Ja­me da­ly­va­vo ir dai­na­vo pats sve­čias. Vi­si tie ren­gi­niai bu­vo pla­čiai ap­ra­šy­ti ra­jo­no laik­raš­ty­je. Kol urė­di­ja tu­rė­jo sa­vo at­sto­vus spau­dai, ke­le­tą me­tų vie­nas „Kai­šia­do­rių ai­dų" pus­la­pis „Gi­ria ža­lio­ji" per ket­vir­tį (ar­ba ir daž­niau) bū­da­vo ski­ria­mas miš­ki­nin­kams. Ne­bu­vo pa­mirš­ta­mi jau­nų­jų miš­kų bi­čiu­lių bū­re­liai, ra­jo­no gam­to­sau­gi­nin­kai, me­džio­to­jai ir žve­jai.

- Kiek ži­nau, jūs ra­šė­te apie miš­ki­nin­kus ne tik spau­do­je, bet ir sa­vo kny­go­se.

- Šiuo po­žiū­riu pir­miau­sia no­riu iš­skir­ti ne sa­vo, o miš­ki­nin­ko Vid­man­to Za­ba­raus­ko kny­gą „Dar­bai ir žmo­nės" (2008). Ji skir­ta Kai­šia­do­rių urė­di­jos 90-me­čiui (1918-2008). Tai urė­di­jos is­to­ri­ja. Il­gai Vid­man­tas ne­si­ry­žo im­tis to­kio at­sa­kin­go, daug lai­ko ir jė­gų rei­ka­lau­jan­čio dar­bo, ta­čiau urė­do S. Trus­kaus­ko ra­gi­na­mas vis dėl­to ėmė­si jo... Nuo pir­mų­jų sky­rių li­gi pat pas­ku­ti­nio jos taš­ko bu­vau šios is­to­ri­jos kon­sul­tan­tas, re­cen­zen­tas. V. Za­ba­raus­kas tre­jus me­tus ar­chy­vuo­se rin­ko me­džia­gą, per­žiū­rė­jo urė­di­jo­je sau­go­mus do­ku­men­tus, ra­jo­no ir pro­fe­si­nė­je spau­do­je pub­li­kuo­tus straips­nius, ap­klau­sė de­šim­tis miš­ki­nin­kų, per­žiū­rė­jo sa­vo ar­chy­vą (Vid­man­to vi­sa veik­la su­si­ju­si su miš­ki­nin­kys­te) - ir di­de­lio for­ma­to 296 pus­la­pių urė­di­jos is­to­ri­ja bu­vo pa­ra­šy­ta. Jos su­tik­tu­vės bu­vo su­reng­tos Kai­šia­do­rių kul­tū­ros cen­tre. Skai­ty­to­jai ją ge­rai įver­ti­no. Tai bu­vo džiu­gios aki­mir­kos ir man. Apie darbš­tų­jį miš­ki­nin­ką tau­to­ty­ri­nin­ką V. Za­ba­raus­ką pa­ra­šiau apy­brai­žą „Vi­sas gy­ve­ni­mas - tarp žmo­nių ir kny­gų". Ji iš­spaus­din­ta ne tik „Kai­šia­do­rių ai­dų" laik­raš­ty­je, bet ir ma­no kny­go­je „Kai­šia­do­rių kraš­to švie­suo­liai" (2015). Apie vie­ną pir­mų­jų Kai­šia­do­rių miš­kų urė­dą Po­vi­lą Mal­vi­cą (1883-1953), ku­ris Kai­šia­do­ry­se dir­bo nuo 1921 m. iki iš­ėji­mo į pen­si­ją 1939 m., esu pa­ra­šęs sa­vo kny­go­je „Kai­šia­do­rių kraš­to žmo­nės. 100 biog­ra­fi­jų" (2002).

- Jū­sų ar­ti­mas ben­dra­vi­mas su miš­ki­nin­kais, ap­lin­ko­sau­gi­nin­kais, gam­tos my­lė­to­jais ne­lie­ka ne­įver­tin­tas, ne­pa­ste­bė­tas. Štai Juo­zo Kun­dro­to mo­nog­ra­fi­jo­je apie jus „Pil­nat­vė" (2008) įdė­ta nuo­trau­ka, ku­rio­je už­fik­suo­ta, kaip Lie­tu­vos miš­ki­nin­kų są­jun­gos pre­zi­den­tas prof. Ed­var­das Riep­šas Miš­ki­nin­kų šven­tė­je Gi­rio­ny­se įtei­kia jums Pa­dė­kos raš­tą (2007). Spau­do­je bu­vo pa­skelb­ta, kad Gam­tos bi­čiu­lių aso­cia­ci­ja už il­ga­me­tį gam­to­sau­gos idė­jų vie­ši­ni­mą ir prak­ti­nę veik­lą puo­se­lė­jant Lie­tu­vos gam­tą 2015 m. jums su­tei­kė Gam­to­sau­gos žy­mū­no var­dą ir ap­do­va­no­jo spe­cia­liu žen­kle­liu.

- Sa­vai­me su­pran­ta­ma, kad man tai sma­gu, ma­lo­nu. Nors aš jau ne­be­dir­bu re­dak­ci­jo­je (nuo 2016 m. ru­dens, man jau 79-ti), ta­čiau ry­šys su miš­ki­nin­kais, ap­lin­ko­sau­gi­nin­kais ne­nu­trū­ko. V. Za­ba­raus­ką ra­gi­nu to­liau ra­šy­ti apie Kai­šia­do­rių urė­di­jos gi­ri­nin­ki­jas, at­ski­rus miš­ki­nin­kus. Vid­man­tas jau pa­ra­šęs ir pa­skel­bęs ke­lis teks­tus apie Bū­dos gi­ri­nin­ki­ją, ku­rio­je gi­ri­nin­kais dir­bo  Žy­da­vi­čiai, o prieš­ka­rio me­tais daž­nai čia me­džio­ti at­vyk­da­vo LR pre­zi­den­tas An­ta­nas Sme­to­na.  Pa­ra­šęs ir apie ei­gu­lį Sta­sį Šo­ci­ką, darbš­tų žmo­gų, gar­saus bok­si­nin­ko, du kar­tus Eu­ro­pos ir še­šis­kart SSRS sun­kaus svo­rio bok­so čem­pio­no Al­gir­do Šo­ci­ko tė­vą. Su­rin­kęs me­džia­gos ir iš ki­tų miš­ki­nin­kų veik­los ba­rų, iš urė­di­jos gar­bios pra­ei­ties. Ne­ma­žą da­lį ra­ši­nių - ir apie miš­ki­nin­kų, ap­lin­ko­sau­gi­nin­kų šian­die­ni­nius dar­bo pa­sie­ki­mus, iš­ky­lan­čias pro­ble­mas.

- Ne­pa­mi­nė­jo­te sa­vo kny­gų „Bran­giau­sias lo­bis" (pa­da­vi­mai, le­gen­dos, sak­mės), „Su­grį­ži­mai" (at­sa­ky­mai į Dus­me­nų kraš­to met­raš­ti­nin­kės Onu­tės Tre­pui­lai­tės-Vir­gi­na­vi­čie­nės klau­si­mus), taip pat au­to­biog­rafi­nių no­ve­lių rin­ki­nių „To­li­mo­sios ato­dan­gos" ir „Vi­dur­nak­čio pa­švais­tė". Jo­se ypač daug gra­žių žo­džių ski­ria­ma gam­tai, gim­to­sioms Pa­jau­tų apy­lin­kėms. Tad leis­ki­te pri­min­ti vie­ną ki­tą epi­zo­dą...

„Ma­no gim­ti­nė­je vis­kas su­dė­ta į sa­vo vie­tą: so­dy­bos, rais­to kem­sy­nai, ak­me­nys, ta­kai ir ke­liu­kai, jų po­sū­kiai, šar­kų liz­dai, bul­vių kap­čiai... Vi­sur pa­vyz­din­ga tvar­ka, har­mo­ni­ja, įvai­ru­mo vien­ti­su­mas. [...]

Čia vis­kas pa­žįs­ta­ma! Kiek­vie­nas krū­mas, kiek­vie­nas ta­ke­lis, kiek­vie­nas pa­ke­lės ak­muo! Kaip leng­va čia kvė­puo­ti! Kaip sma­gu žiū­rė­ti į de­be­sis, plau­kian­čius virš se­ne­lio eg­ly­no! Vis­kas ar­ti­ma, vis­kas sa­va. [...]

Ro­dos, kad kiek­vie­nas pa­ke­lės me­dis, vir­šū­ne lin­guo­da­mas nuo vė­jo, svei­ki­na­si su ma­nim. Au­gu­sios pa­ke­lės lau­ky­mė­se jau­nos pu­šai­tės da­bar jau liek­nos, ska­ro­tos pu­šys kaip jau­na­mar­tės, nuo­me­tais pa­si­puo­šu­sios, tik ąžuo­las, ku­rį pa­me­nu, vis ne­si­kei­čia, tru­pu­tį gunk­te­lė­jęs nuo me­tų naš­tos, nu­lei­dęs ša­kas tar­tum ran­kas, pa­si­ruo­šu­sias pa­si­sem­ti van­dens, nu­si­praus­ti lai­ko dul­kes, nuo­var­gį."

- Tik­rai pa­ki­liai jau­čiuo­si ap­lan­kęs tė­viš­kę, vėl iš­vy­dęs jos ne­pa­kar­to­ja­mus  gam­tos vaiz­dus. Ap­ima nos­tal­gi­ja, už­plūs­ta pri­si­mi­ni­mai...

 

- Ačiū, kad ne­už­mirš­ta­te sa­vo gim­ti­nės ir taip gra­žiai ra­šo­te apie mū­sų kraš­tą. Dė­ko­ju už po­kal­bį.

 

Kal­bė­jo­si Onu­tė Tre­pui­lai­tė-Vir­gi­na­vi­čie­nė

Rubrika Žurnalistas irgi žmogus yra Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-03-30 09:47
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media