2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Jonas Bačiulis: džiaugiuosi, kad esu žurnalistas

2017-07-16
 
Jonas Bačiulis: (1925-2006)

Jonas Bačiulis: (1925-2006)

 

Jonas Bačiulis

 

Manau, kad potraukis ir gabumai gludi žmogaus genuose, tik ne visi juos išnaudoja. Mano prigimtyje, be abejo, buvo potraukis žurnalisto profesijai. Vos tik pramokęs skaityti nutverdavau bet kuri laikraštį ar žurnalą ir viską perskaitydavau, nors daug ko nesuprasdavau.

Prieškario metais j gimnaziją Kaune važinėdavau traukiniu ir atvažiavęs stoties prieigose visuomet sutikdavau garsiakalbius paauglius, kurie pardavinėjo rytinius laikraščius ir šūkaudavo: „Aidas", „Laikas", „10 centu laikraštis". Aš jiems pavydėjau, nes jie galėjo perskaityti daugelį laikraščių, tik nežinau, ar tai darė.

Savo žurnalistinio darbo pradžia (žinoma, neoficialia) laikau 1941 metus. Siautė karas, žiauri vokiečių okupacija, o aš kartu su savo giminaičiais gimnazistais gyvenau bendrame bute. Man kilo mintis išleisti savojo buto laikraštį. Pirmąjį lapo formato laikraštėlį parašiau savo ranka, o vėliau jį išspausdindavo mašinėle pusseserė. Vadinosi jis „Simuliantas", o leidėju pasirašydavo Gimnazistų simuliantų draugija, kurios, aišku, nebuvo. Gaila, kad šio laikraščio numeriai neišliko - būtų įdomu į juos pažvelgti žurnalisto akimis.

Tikroji žurnalistika prasidėjo 1949 m., kai tapau Kauno miesto ir apskrities laikraščio „Tarybų Lietuva" kultūros skyriaus vedėju. Jau prieš juo tapdamas parašydavau korespondencijas įvairiems laikraščiams, o 1947 m. kartu su savo studijų draugu (vėliau rašytoju) V. Radaičiu išspausdinome dideli straipsnį „Čia gimė ir augo Petras Cvirka". JĮ parašėme aplankę šio rašytojo gimtine Veliuonos apylinkėse.

Darbas redakcijoje buvo nelengvas. Vienas dalykas parašyti korespondenciją, o kitas - taisyti autorių rašinius, spręsti, ar jie tinka spaudai, įrodinėti jų reikalingumą. Mūsų redakcijoje tuomet dirbo apie 10 žurnalistų. Nė vienas neturėjo žurnalistinio išsilavinimo, dauguma net vidurinės mokyklos nebuvo baigę, ir ilgai prakaituodavo rašydami savo straipsnius. Aš vienintelis turėjau universiteto filologo diplomą.

Per pirmuosius mano darbo metus pasikeitė net 3 redaktoriai, o 1950 m., pertvarkius Lietuvos administracinę struktūrą, mūsų laikraštį uždarė, jo vietoje atsirado Kauno srities laikraštis „Kauno tiesa". Jis buvo leidžiamas lietuvių ir rusų kalbomis, ir vertimas iš vienos kalbos į kitą užimdavo daug laiko, kildavo įvairių nesusipratimų. Į redakciją dirbti atėjo žurnalistai rusai, kurie nemokėjo lietuvių kalbos, bet gyrėsi, kad jie tikri žurnalistai, o mes - savamoksliai. Iš tikrųjų jie tokie nebuvo, o redaktoriaus pavaduotojas, kaip vėliau išaiškėjo, iš senosios darbovietės atsinešė kelių metų senumo savojo laikraščio komplektus ir nusirašydavo redakcinius ir kt. straipsnius, tik pakeisdamas Įmonių, kolūkių ir kt. Įstaigų pavadinimus ir skaičius bei faktus. Juos turėdavome jam pateikti mes, eiliniai darbuotojai, o honorarą pasiimdavo jis.

„Kauno tiesoje", kaip ir visuose to meto laikraščiuose, vyravo gamybinės temos. Rašėme apie darbo pirmūnus, planų vykdymą, žemės ūkio darbus. Dauguma buvo panegiriški - reikėjo skaitytojams Įrodinėti, kokia tobula sovietinė santvarka, kaip gerėja gyvenimas. Tokie straipsniai nedomino skaitytojų, todėl mums labai rūpėjo tiražas. Lietuviškos laidos jis buvo 25 tūkst. egzempliorių, o rusiškas tik 5 tūkst., bet ir tų neišpirkdavo. Redakcijos darbuotojai buvo siunčiami į rajonus rūpintis prenumerata. Ir man teko pabuvoti ne viename rajone. Kitokių straipsnių buvo mažai, o prieš išspausdinant, juos reikėdavo nešti į partijos komitetą ir „suderinti".

Papildomas darbas man buvo atsakingų darbuotojų straipsnių rašymas švenčių progomis. Esu parašęs jų ne vieną, bet tik vienas aukštosios mokyklos rektorius atidavė man honorarą, kiti juos pasiimdavo vien už parašą.

Kadangi mūsų dienraštis Kaune buvo vienintelis, jis rašydavo ir kultūros bei meno temomis. Kas savaitę pasirodydavo specialūs puslapiai, kuriuos tekdavo ruošti mano (kultūros) skyriui. Čia buvo spausdinami ir eilėraščiai, maži prozos kūrinėliai, knygų, spektaklių ir knygų recenzijos. Šiuose puslapiuose savo kūrybinę veiklą pradėjo keletas jaunų žmonių, vėliau tapusių rašytojais. Tai poetai P. Keidošius, E. Selelionis, prozaikai J. Požėra, V. Radaitis, V. Misevičius ir kt.

Skaitytojai, o ypač Įvairių ištaigų vadovai, liguistai reaguodavo net Į menkiausias kritines straipsnių užuominas, rašydavo ilgiausius laiškus redakcijai, reikalaudavo kritiką atšaukti. Kai kurie reikalavimai buvo juokingi. Viename straipsnyje pakritikavau vienos mokyklos mokytoją. Spausdinant jo pavardėje įsibrovė korektūros klaida. Tada mokyklos direktorius atsiuntė redakcijai visų mokytojų sąrašą ir prierašą: „Kadangi straipsnyje minėto mokytojo mūsų mokykloje nėra, tai ir visas straipsnis yra neteisingas. Reikalauju ji atšaukti, o autorių nubausti". Panašių raštų teko gauti ne vieną. Jie buvo nemalonūs, bet padėjo išsiugdyti „žurnalisto šarvus", kurie ir dabar reikalingi tiems, kurie pasirinko šią profesija.

1953 m. panaikinus sritis, buvo uždaryti ir jų laikraščiai. „Kauno tiesa" tapo Kauno miesto laikraščiu su visiškai menkais honorarais. Teko iš redakcijos pasitraukti į pedagoginės veiklos sferą. Nuo 1969 m. pradėjau dirbti Politechnikos instituto laikraščio redaktoriumi ir šias pareigas ėjau 20 metų.

Laikraštis buvo savaitinis 4 puslapių, tiražas 3 000 - 5 000 egzempliorių. Skaitytojai - studentai, dėstytojai, darbuotojai. Stengiausi, kad laikraštis atspindėtų daugiatukstantinio šios aukštosios mokyklos kolektyvo gyvenimą. Buvo nelengva, nes rašančių studentų trūko, o ir dėstytojai aktyvumu nepasižymėjo. Sukūriau dėstytojų ir studentų redakcijas, ruošdavome skaitytojų konferencijas ir kitus renginius. Spausdindavome ir jaunųjų literatų kūrinius. Mūsų laikraštyje savo kūrybinį kelią dar būdamas studentu, o vėliau dėstytoju, pradėjo rašytojas Vytautas Martinkus, humoristas A. Dabulskis, fotografas R. Požerskis ir kiti žinomi įvairių meno sričių darbuotojai, pagal diplomą inžinieriai.

Dirbant redaktoriumi teko nuolatos bendrauti su instituto vadovais. Jų buvo Įvairių. Vieni padėdavo spręsti įvairias problemas, kiti būdavo nepatenkinti, kai laikraštyje rašydavo apie trūkumus vieno ar kito skyriaus darbe, ieškodavo būdų prikibti. Turėdavome konfliktų su cenzūra. Kadangi rašydavome apie mokslininkų darbus, cenzoriai reikalaudavo nurodyti, kur apie juos jau buvo rašyta. Dažniausiai to reikalavimo nebuvo galima įvykdyti ir tokius straipsnius tekdavo išimti.

Dirbdamas žurnalistinį darbą aktyviai dalyvavau Lietuvos žurnalistų sąjungos veikloje. Į ją įstojau 1963 m., dalyvavau visuose suvažiavimuose. Buvau šios sąjungos valdybos nariu. Daugeli metų vadovavau „Žinybos" susivienijimui. Jo nariai buvo įmonių, įstaigų ir aukštųjų mokyklų laikraščių žurnalistai. Ruošdavome susirinkimus, seminarus kaskart vis kitoje redakcijoje.

Apsilankėme visose stambesnėse Lietuvos įmonėse. Paprastai atvykę Į įmone, pavaikščiodavome po cechus, išklausydavome jų vadovų informaciją, o po to aptardavome mūsų profilio laikraščių žurnalistams aktualius klausimus, pasilinksmindavome. Tokie renginiai buvo ypač naudingi jauniems žurnalistams.

Šiandien, prabėgus keliems dešimtmečiams, dažnai užtinku dabar jau žinomu didžiųjų dienraščių žurnalistų pavardes. Jie savo veiklą pradėjo vadinamuosiuose daugiatiražiniuose laikraščiuose. Suruošėme nemažai išvykų į kitas respublikas, keisdavomės laikraščiais su tų respublikų šio profilio žurnalistais.

Norėčiau pasakyti, kad LŽS veikla tuomet buvo gana aktyvi ir dalyvaudamas joje daug ko išmokau.

Dabar jau esu pensininkas. Nors išgyvenau jau aštuonis dešimtmečius, tačiau jaučiuosi žurnalistu, domiuosi spauda. Kartais pasisakau per radiją ir televizija, parašau straipsneli.

Sielojuosi dėl mūsų žurnalistikos būklės. Jeigu tarybiniais metais žurnalistai į tikrovę žvelgė pro rožinius akinius, tai dabar dauguma jų užsidėjo juodus akinius. Rašinių herojais tapo nusikalstamo pasaulio atstovai, mėgaujamasi nusikaltimu, nelaimių, aferų aprašinėjimu. Mažai rašoma apie pasiekimus (o jų yra, gyvenimas žengia i priekį), pasigendame taurių žmonių portretų. Įkyrėjo kapstymasis priešų nuodėmėse, tušti ginčai, tarpusavio šmeižtai. Mus, vyresnės kartos žurnalistus, tokia padėtis liūdina.

Tikiuosi, jog tai laikinas reiškinys, kad žurnalistai nepavirs sensacijų medžiotojais, o padės mūsų valstybei ir jos piliečiams kurti geresnę ateitį.

Atėjus gyvenimo rudeniui, susumuoji jo rezultatus. Džiaugiuosi, kad didelė jo dalis buvo skirti žurnalistiniam darbui, jog priklausau šiai garbingai profesijai. Visuomet prisimenu kažkada girdėtus žodžius: ,,Kol žurnalistas gyvas, jis plunksnos iš rankų nepaleidžia".

 

Rubrika Žurnalistas irgi žmogus yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-10-02 11:11
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media