2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Edita Mildažytė: „Jei norisi pykti – pykim, o jei – žliumbti, tai ir žliumbkim!“

2021-03-01
 
Edita Mildažytė.  Tomo Kaunecko nuotr.

Edita Mildažytė. Tomo Kaunecko nuotr.

Beatričė Staniūnaitė,
Žmonės.lt

Viena ryškiausių televizijos laidų kūrėjų ir vedėjų Edita Mildažytė vasario 28 dieną paminėjo 55-ąjį gimtadienį. „Kita mano stotelė - šešiasdešimt. Nuotaika labai gera, lėtai, bet užtikrintai judame dugno link", - šypsosi Edita Mildažytė, perfrazavusi rusišką posakį. Gimtadieninėmis mintimis Edita pasidalijo su portalu Žmonės.lt.

 

Edita, kokios šiuo metu jūsų emocijos? Ar besitęsiantis karantinas negadina gimtadienio nuotaikos?
Jaučiuosi gerai, todėl, kad galiu dirbti. Man tai yra svarbu. Kai dirbi, turi užsiėmimą, mintys susikoncentruoja į visai kitus dalykus. Suprantu, kad žmonėms, kurie neturi darbo ir, neduok Dieve, pajamų, šis laikas tikrai liūdnokas. Tačiau, manau, kad tai, kas turi pradžią - turi ir pabaigą. Žinoma, ta „pabaiga" pastaruoju metu vis nusikelia ir nusikelia, todėl tikrai suprantu, kad žmonės yra pikti.

 Galbūt turite patarimą, kaip visgi šiuo sudėtingu laikotarpiu numalšinti tą kylantį pyktį, neprarasti vilies ir išlikti pozityviems?

Negali nesiskaityti su žmonių jausmais, kai nelieka nieko pozityvaus. Todėl noriu pasakyti, kad ir nereikia išlikti pozityviems. Jeigu norisi pykti - tai ir pykim, o jei norisi žliumbti, tai ir žliumbkim! Nereikia apgaudinėti savęs ir sakyti, kad viskas mums gerai, kai iš tiesų visa ši situacija siutina.
Visgi, tęsiant mano mintį apie pradžią ir pabaigą, yra toks nuostabus pasakojimas apie „kinišką dėžutę". Kartą Kinijoje tėvas vaikams padovanojo dėžutę ir pasakė, kad ją atidarytų, kai aplink bus juoda lyg amžina naktis ir nebus jokios išeities iš jos pabėgti. Kai atėjo toks momentas, vaikai atidarę dėžutę rado paprasčiausią lapelį su užrašu „Ir šitai praeis". Taigi, vadovaujantis šiuo posakiu, manau, galime ištverti ir tai, kas vyksta dabar.

Vis dar siautėjantis virusas neaplenkė ir jūsų namų. Kaip jaučiatės dabar?

Nors tuo metu buvo komplikacijų, dabar jau viskas praėjo ir jaučiuosi gerai. Dabar esu iš tų „palaimintųjų", kurie turi antikūnų. Visgi, jei dabar galėčiau - pasiskiepyčiau ir dar pati sumokėčiau už tą skiepą, tegu tik duoda. Noriu be baimės užsukti pas tėvus, galvoti apie atostogas ar paprastą draugiją.
Kai kurių žmonių šnekos ir nuomonė, kad skiepai mus „susičipuos" ar pavogs mūsų duomenis, yra gryna komedija. Tokiems piliečiams norėčiau priminti, kad jie turi išmaniuosius telefonus, kurie apie mus žino daugiau nei mes patys. Manau, kad tai yra mažų mažiausiai juokinga.
Ar pasitinkant savo gimtadienį, grįžtate į praeitį - apgalvojate prabėgusius gyvenimo metus?
Dabar galvoju, kad galbūt gyvenime viską dariau per greitai, tačiau, manau, kad viską reikia daryti tuo pačiu tinkamiausiu laiku. Tinkamu laiku mokytis, tinkamu laiku tuoktis, susilaukti vaikų, siekti karjeros. Niekada nebus taip, kad užsidirbsi pinigų, o tada auginsi vaikus. Manau, kad viską reikia daryti vienu metu, nes paskui jau gali būti per vėlu. Aš ir pati viską dariau vienu metu, bet viską ir suspėjau. Tada jaučiau, kad gyvenu, tiesa, jaučiu ir dabar (šypsosi).

Žvelgdama atgal, ką nors savo gyvenime darytumėt kitaip?

Galbūt su savo dabartine galva kažką ir keisčiau, bet jei tektų atsidurti tokiose situacijose ir tokiomis aplinkybėmis, kaip praeityje, tikriausiai nekeisčiau nieko ir elgčiausi taip pat. Gyvenime nedariau nieko „iš durnumo", vienus ar kitus sprendimus priėmiau tik todėl, kad kitaip neišėjo...
Dabar suprantu, kad man norėjosi švęsti tik jo gimtadienius, savo gimtadienių nesu pratusi švęsti jau nuo pat vaikystės.
Nors šiuo metu švęsti kiek sudėtinga, visgi, ar planuojate kaip nors paminėti savo 55-metį?
Savaitgalį filmavome laidą Klaipėdoje, todėl gimtadienį minėsiu kelionėje atgal namo. Taigi, jokių planų neturiu ir, manau, kad gimimo diena gali būti paminėta įvairiai, net ir taip - be jokios šventės.
Pamenu, kai šventėme Gintauto (šviesaus atminimo Gintautas Vyšniauskas, Editos Mildažytės vyras - red. past.) 55-metį Romoje. Tada dar nežinojome, kad jis serga. Puikiai leidome laiką kartu su savo vaikais ir tuo metu savo vyrui pasakiau: „Žinai, Gince, dabar mums tiek metų, kad reikia švęsti kiekvieną gimtadienį, nesvarbu koks tai skaičius". Dabar suprantu, kad man norėjosi švęsti tik jo gimtadienius, savo gimtadienių nesu pratusi švęsti jau nuo pat vaikystės.

Visgi, ko sau palinkėtumėte šio kuklaus jubiliejaus proga?

Pirmiausia, tai būti sveikai. Toliau - neišsikraustyti iš proto, būti linksmai ir adekvačiai (šypsosi). Palinkėčiau neprarasti noro toliau gyventi, kad mane tas gyvenimas domintų ir smalsumas jam niekur nedingtų. Turiu dar labai daug neišpildytų svajonių. Noriu nuvykti į Lotynų Ameriką, pasišlaistyti kur nors po Afriką, aplankyti Kiniją bei nuveikti dar daug įdomių dalykų. Svarbiausia, neskubinti laiko!
 
Iš Žmonės.lt 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-03-02 11:50
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media