Žurnalistas irgi žmogus

Birželis - kalendorinės vasaros pradžia, o ji prasidėjo Tarptautine vaikų gynimo diena. Bet aš šiandien ne apie vaikų gynimą nuo visokių pavojų, nors tai irgi labai svarbu. Man norisi garsiai pamąstyti apskritai apie vaikystę ir bėgantį laiką.

Mano vaikystė nebepaveja manęs, ji atsiliko už gero aštuonių dešimčių kilometrų, atsiprašau - metų. Vaikystėje, paauglystėje, vėliau ir jaunystėje, rodos, esi žvalus, sveikas, o, žiūrėk, apsidairai ir jau branda, jau ir senatvės pradžia ir pagaliau pati bedantė, šlubuojanti, negaluojanti kriošena... Tavo vaikai jau suaugę, mokslus baigę, kažkuriam net užtarnautas poilsis arėja... Ir vaikaičiai nebe vaikai. Laike, laike, ką tu su mumis išdarinėji!

O štai vaikystė. Dažnai pro langą žiūriu gatvelėn ar ant žalios pievutės pabirusius kaimynų trimečius, penkiamečius, gal dar truputį vyresnius vaikus. Kokie jie nerūpestingi, linksmi, laimingi lekia it vėjas su paspirtukais, riedlentėmis, dviratukais, jie vejasi laiką, to nė nejausdami, o tas laikas greitesnis už juos: per tas beveik porą dešimtmečių mano akyse štai bene trečioji kaimynų vaikų karta laksto, žaidžia, siaučia ir mano širdyje kelia didžiulį žavesį. Pirmieji, žinau, tėvų - mūsų kaimynų - namus paliko, mokosi, vienas kitas jau net šeimas sukūrė, antroji taikosi sekti pirmųjų pavyzdžiu.

Štai taip žmogus kai kada nustembi - kažkas iš praeinančių tave pasveikina, o tu to mandagaus vyro nebeatpažįsti, kad tai taip neseniai buvęs kaimynų pypliukas. Tad šiandien džiaukimės nerūpestinga vaikučių vaikyste ir švelniai pavydėkime jai!