2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žiniasklaida Lietuvoje

*print*

Archyvas :: Romas Bacevičius: bendrakursiai – Sausio 13-osios įvykių herojai. 10 dalis

2017-11-08
 
Nijolė Krasniauskienė

Nijolė Krasniauskienė

 

Romas BACEVIČIUS

 

Tęsinys. Pradžia 2017 03 22

 

Nijolė Krasniauskienė, 1991 metais buvusi „Akiračio" korespondentė, dabar - bendruomeninio projekto ekspertė viešiesiems ryšiams.

 

Kada ir apie ką ir į kokį laikraštį pirmąkart parašei? Kada pradėjai mąstyti apie tai, kad reikia stoti į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistiką?

Baigdama Alytaus 6-ąją vidurinę blaškiausi tarp dviejų pasirinkimų - žurnalistikos ir psichologijos studijų. Kai nusvėrė žurnalistika, pradėjau skrebenti pirmus straipsnelius. Arčiausiai buvo „Alytaus naujienos". Ten ir sugulė pirmosios žinutės. Nors gali būti, kad gal dar anksčiau pasirodė žinutė „Moksleivyje". „Užkabino" kažkokia jaunimui pasiūlyta to meto aktualija. Mano komentaras gimė per pusvalandį. Visiškas ekspromtas. Netrukus jį jau skaičiau žurnale. O mokyklos baigimo dieną sulaukiau viešnios: redakcijos darbuotoja į brandos atestatų įteikimą atvežė dovaną - veidrodį keraminiais rėmais. Pasirodo, tapau metų korespondencijos nugalėtoja. Neprisimenu nei žinutės turinio, nei temos, bet dovana, prisipažįstu, buvo brangi ir keliavo su manim iš vienų mano namų į kitus (o kraustytis, deja, teko ne kartą), kol kartą jos nesudaužiau.      

Kur ir ką dirbai baigusi studijas?

Paskyrimą dirbti sostinėje gavo mano pirmasis vyras. Nori nenori teko čia palikti ir mane. Skyrė į „Komjaunimo tiesą" korektore. Dvi su manim dirbusios korektorės gana greit išplaukė į plačiuosius vandenis ir šiandien žinomos Lietuvoje žurnalistė ir publicistė. Dar vienos tolesnio likimo nežinau (o iš tiesų rūpėtų sužinoti), išskyrus tai, kad jai teko išgyventi didelio atgarsio Lietuvoje sulaukusią dramą. Na, o aš susimoviau. Iš pat pirmo karto. Dukrai nebuvo nė pusantrų metukų, svetimas miestas, be nuosavo būsto, be pagalbos. Darbas popiet. Dukrą rasdavau dažniausiai jau miegančią. O kartą parsiradau iš viso rytą. Vyras jau buvo spėjęs „iš būdelės" ir ligonines, ir policijos nuovadas apskambinti. Darbe užlaikė... CK suvažiavimo medžiaga. Kol viską sutikrinome, kol šiltučiai cecho darbininkai raideles išliejo, kol mus rusiškais žodelyčiais apdalino (tai nebuvo kas nors išskirtinio, dažnai būdavom jų pamaloninamos), ir rytas atėjo. Supratau, kad ilgiau taip nenoriu ir negaliu, dukra už CK man svarbesnė. Tad dar neprasidėjusi mano žurnalistės karjera, dar man tebesant respublikinio leidinio prieigose, nutrūko.   

Dabar atstovo spaudai ar kitaip pavadintą darbą dirba nemažai žurnalistų. Ir keli mūsų kurso draugai tą pabandė. Bet turbūt Tu buvai pirmoji, kuri kažką panašaus veikei dar tarybiniais metais. Papasakok apie tai, kaip atsidūrei Buitinio gyventojų aptarnavimo ministerijoje ir ką ten veikei? Įdomu būtų išgirsti kokių nors pikantiškų detalių.

Apie laisvą vietą Buitinio gyventojų aptarnavimo ministerijoje man pasakė giminaičiai. Pradėjau gailėtis atėjusi jau pirmąją darbo dieną. Čia buvo tikrų tikriausia darbo parodija. Pirmiausia mane įdarbino ne ministerijoje, o ministerijos Projektavimo ir konstravimo institute, o jame darbą dirbau ministerijos „labui". Na, ne vien ministerijai, kartais ir institutui. Žodžiu, geriau nesigilinti. Įprastai institute nieko neveikdavom. Sėdėdavom ir apsimetinėdavome, kad dirbam. Beje, ten, kur mane priskyrė, buvo Ekonomikos skyrius. Mūsų „pokalbiai" (iš tiesų tai kalbėjo daugiausia dvi kolegės, kiti turėjo tik klausytojo statusą) buvo ypač „profesiniai". Pavyzdžiui, klausydavausi, kur vienos mano kolegės marti vakarais deda savo apatinius rūbelius, kaip vargšui vyrui, t.y. kolegės sūnui, dirbdama ir mokydamasi bei būdama mažo vaiko mama, žmona nespėja išvirti vakarienės. Mūsų komandoje triūsė ir vienas vyriškis. Bet mums tai netrukdė jaustis ypač moteriškame kolektyve ir svarstyti nepageidaujamų nėštumų ir abortų, meilužių ir kitokias pikantiškas temas. Iki šiol prisimenu, kaip dar tik įpusėjus dienai, aš jau būdavau mintyse susipykusi su sveiku protu ir pasauliu. Tiesą sakant, negelbėjo nei dažni lankymaisi damų kambaryje. Ten nepatartina buvo užtrukti, nes vos užvėrus už savęs duris prasidėdavo nesančiojo kolegos narstymas po kaulelį. Viskas vykdavo maždaug pagal tokį scenarijų, kol mane iškviesdavo į ministeriją, kurioje aš dirbau, kaip Tu manai, atstove spaudai. Tiesą sakant, Tu gal „kiek" klysti. Na, bet tesprendžia skaitytojai.

Mane iškviečia ir aš einu arba važiuoju nuo Lukiškių aikštės iki Centrinės universalinės parduotuvės (CUP). Reikėjo truputėlio laiko, kol susivokiau, kad mano kolegoms abiejose įstaigose ne tas pat, ar tikslą pasieksiu per 15 ar 18 minučių. Jie susiskambindavo ir įsitikindavo, ar aš jau vietoje. Beje, tai buvo praktikuojama ir atvirkštine seka, man pėdinant ar važiuojant į institutą. Dabar jau beveik priėjome prie reikalo esmės - buvau atsakinga už ekonominio ir politinio švietimo ataskaitų rengimą. Visa tai buvo socialistinio lenktyniavimo dedamoji. Politinė ataskaita keliavo į CK, o ekonominė - į Lietuvos „Žinijos" draugiją. Parengtus ataskaitų projektus (beveik iš oro, nes net tais laikais niekas rimtai į tokias ataskaitas nežiūrėjo) pateikdavau Kadrų skyriaus viršininkui - jis buvo mano tiesioginis vadovas. Neatsimenu nė vieno karto, kad jis būtų jų netaisęs. Ir taisydavo daug. Su pataisytais išleisdavo pas viceministrą. Tokį labai atsakingą. Jam tebuvo patikėti berods du skyriai - kadrų ir ūkio. Net aš supratau, kad daugiau jam patikėti ir nebuvo galima. Žmogui, kuris, kaip nugirdau, iš CK buvo atsiųstas į pirmą iš galo pagal prestižą ministeriją ir tik šiaip ne taip tvarkėsi. Nepatikėsit, mudu abu buvom toje pačioje „barikadų" pusėje. Bet jis to nežinojo. Mat viską, ką jam pateikdavau, ištaisydavo taip, kad turinys tapdavo beveik žodis žodin panašus į pirminį variantą. Jis mane mokė: „Drauge, protokolas turi skambėti kaip muzika". Patirtis iš tiesų neblėstanti. Čia iš arti aš, darbininkų, o prieš tai valstiečių, klasės dukra, susipažinau su antruoju socialistinio elito ešelonu. Na, gal pasigyriau. Ko gero, trečiuoju. Bet elito. Buvo tradicija, kad Buitinio ministerijoje (taip ją vadino) įdarbinamos sovietinių ponų žmonos. Tai buvo tokio ramaus nusodinimo ministerija. Dieve, kokį siaubą keldavau ministerijos ponioms vien savo išvaizda: apdribusiomis kelnėmis, nutįsusiu megztiniu. O jos tokios šiugždančios, standžios, baltom palaidinėm ir nepriekaištingu makiažu švytinčios.

Dabar - apie darbotvarkę. Nuo 8 iki 9 valandos - rengimasis rytmečio kavutei. Antro aukšto fojė 9 valandą ryto pradėdavo darbą kavinė. Patikėkite, mes nepavėluodavom nė pusės minutės, visada prisistatydavome laiku. Ir mano dalyvavimas būdavo privalomas, na ir kas, kad netikau prie bendro fono. Tvarka yra tvarka. Čia mes „dirbdavome" apie  30 ar 45 min. Paskui geras tonas reikalaudavo grįžti į nuolatinę darbo vietą iki pietų pertraukos. Antra dienos pusė jau būdavo nuobodesnė. Netrukus po pietų užsidarydavo kavinė, o mes „dreifuodavome" savo kabinetuose.

Labai norėčiau istorijai išsaugoti pasakojimą apie vieną kolegę moterį. Mano galva, kol tokių moterų yra, vyrai judins žemę ir darys išradimus. Dėl jų. Jos sutuoktinis ir meilužis buvo aukštą profesinę padėtį užimantys vyrai. Tiesa, visa trijulė jau ne tokie ir jaunuoliai. Greičiau priešpensijiniai. Rengėsi ji pagal to meto standartus kaip deivė. Mat meilužis neseniai buvo grįžęs iš Indijos ir parvežęs jai tokių dalykėlių... Tad man net seilė varvėdavo, ką ten man, ir kitoms ponioms, ne visų gi meilužiai, jei tokie buvo, taip aukštai užsikabaroti pajėgė. Kai ji ruošdavosi į pasimatymą, visas nedidukas mūsų skyrius svajingai keldavo akis į dangų, atsiprašau, į kabineto lubas. Tuo metu pakvipdavo nagų laku ir kvepalais. Mes klausėmės, kvėpėme, įsivaizdavome. Telefoniniai pokalbiai tarp meilužių vykdavo nepritildžius balsų, tai mes irgi savaip dalyvaudavom neištikimybės preliudijoje. Gaila, toliau mūsų keliai išsiskirdavo: mes likdavome darbo vietose, o ji buvo vežama į prestižinį restoraną - šašlykinę Nemenčinėje ar kebabinę Trakuose. Tolesni įvykiai - ne mano nosiai. O štai šios ponios pokalbiai su nuosavu vyru romantika nedvelkė. Vienu metu žmogui sušlubavo sveikata, jis gydėsi sanatorijoje. Vis skambindavo, užsimindavo, kad gerai būtų žmonai jį aplankyti. Na, liaudiškai kalbant, ir gaudavo. Panašiai šios ponios buvo atsiuvami visi skyriai, kurie tikėdavosi iš jos to, kas priklausė pagal jos einamas pareigas. Neatsimenu nė vieno besikreipiančio kolegos, kuris nebūtų įtikintas, kad jos darbas yra šventa jo pareiga. Darbo ši moteris niekada nepasiilgdavo.

Vis dėlto ir čia buvo normalių žmonių. Pačių normaliausių. Netgi tame pačiame Kadrų skyriuje. O  štai institute darbas suvedė su moterim, su kuria draugavom iki paskutinių jos gyvenimo dienų. Ji niekada man neleido patikėti, kad tai, kas vyksta aplinkui, yra normalu. Vis primindavo, kad stoviu ant galvos. Labai pasigendu mūsų bendro kasmečio ritualo - prieš didžiąsias religines metų šventes bažnyčioje uždegti žvakeles ir prisiminti išėjusius brangius žmones.

O kada baigei dirbti toje Buitinio ministerijoje? Gal Kovo 11-osios joje sulaukei ir išėjai iš to darbo pradingus ministerijai? Ką veikei paskui?

Nepatikėsi, aš neišėjau - mane išprašė. Skaitytojai sakys, kad sovietmečiu taip nebuvo. Nebent prasigėriau. Neprasigėriau, bet darbe ėmiau rodytis vis rečiau. Dukra taip įsisirgo, kad darbe teišbūdavau pusę dienos ir mane jau kviesdavo į darželį jos pasiimti. Kartą pasikvietė mane  instituto direktorius, mandagiai atsiprašė, mandagiai pasiūlė... išeiti. Tai štai - aš kėsinausi būti ne pirmoji viešųjų ryšių specialistė, o pirma žurnalistė asocialė.

Išgelbėjo mane „Žinijos" draugija. Vienos mano ataskaitų rūšies tėvonija. Ir moteris, kuriai tas ataskaitas teikiau, pakvietė pusmetį pavaduoti motinystės atostogose esančią jos kolegę. Beje, naujoji mano viršininkė buvo įsitikinusi komunistė. Bet žmogus ji buvo padorus. Iki šiol jaučiu jai dėkingumą. Čia aš gavau pirmąsias verslumo pamokas. Gal galvoji, kad ką nors perėmiau? Esu beviltiška. Įsitikinau tuo ne kartą. Čia išgirdau tylų Nepriklausomybės alsavimą. Išgirdo jį ir Lietuvos rusai. Mano viršininkė Marija organizavo turbūt pirmuosius Lietuvoje mokamus kursus. Populiariausi  tarp jų buvo - lietuvių kalbos... Čia aš patekau į tikrą peklą. Nuolat skambėjo du telefonai, koridoriuje rikiavosi norinčiųjų į kursus eilė. Teko išklausyti visų būsimų „kursantų" istorijas, bet čia jokio siurrealizmo nebuvo. Buvo tik daug darbo. O tai visai kas kita. Čia pasijutau žmogumi. Atgavau savigarbą.

1989 metais ėmė steigtis leidiniai, radijo stotys. Po Kafkos „Proceso" daugiau nieko nenorėjau, tik darbo pagal specialybę. Apsvarsčiusi man prieinamas galimybes, nuėjau į Lietuvos kurčiųjų draugiją. 1989 metų sausio pirmosiomis dienomis pradėjau dirbti „Akiratyje". Ir tai tapo mano darbo vieta 26 metams.   

Apie akliesiems skirtą, net ir Brailio raštu leistą „Mūsų žodį" turbūt kiekvienas tarybiniais metais gyvenęs esame girdėjęs, o apie Lietuvos kurčiųjų draugijos leidinį „Akiratis" mažai žinome. Papasakok apie tai, kaip pradėjote leisti „Akiratį", kokių problemų turėjote - juk dėl jo specifikos turbūt sunkiau buvo ir darbuotojų rasti, ir tekstus rašyti? Juk jei rašėte apie kurčiuosius, tai turėjote su jais susikalbėti. Kaip tas pavykdavo? Ar redakcijoje dirbo ir kurčiųjų? Ar, pavyzdžiui, yra jų su žurnalisto išsilavinimu? Kada pati pramokai, o gal visai gerai išmokai gestų kalbos?

Iš tikrųjų neregiai savo vietą „po saule" turėjo net sovietinėje Lietuvoje. Į kurčiuosius buvo žiūrima kaip į „netikrus" neįgaliuosius. Galbūt todėl, kad jie judėjo, matė, dirbo.

Kai pradėjau dirbti, nemažai profesinių ir visuomeninių svertų savo rankose laikė prieš karą ar pokariu gimusi karta, kurios dažniausia apkurtimo priežastimi buvo traumos, meningitas ir vaistai nuo jo. Iš tiesų šie žmonės buvo arčiau girdinčiųjų nei kurčiųjų savo mąstymo, elgesio ypatumais. Nemaža jų dalis gana suprantamai kalbėjo, skaitė iš lūpų. Tad didelių bėdų bendrauti nebuvo. Be to, iki maždaug 2009 metų Lietuvos kurčiųjų draugijai vadovavo girdintieji, iš pradžių „nuleisti iš aukščiau", paskui jau paskirti iš sistemos darbuotojų. Tad šiuo laikotarpiu buvo žaidžiama pagal  girdinčiųjų taisykles. Jie geriausiai „žinojo", ko reikia kurtiesiems. Šūkio „Nieko apie neįgaliuosius be pačių neįgaliųjų" valanda išmušė gal tik po kokių 15 metų.

Iki tol, kol dirbau „Akiratyje", asmenų su klausos negalia nei su atitinkamu išsilavinimu, nei be išsilavinimo nedirbo. Tik 2016 metais, man išėjus iš sistemos, įsidarbino kurčioji mergina, tuo metu studijavusi magistrantūroje, bet pagal profesiją ne žurnalistė. O štai Latvijos kurčiųjų laikraštyje „Kopsoli" („Koja kojon") ano amžiaus pabaigoje ir šio pradžioje dirbo neprigirdinti žurnalistė. Porą kartų bendravome, šauni jauna moteris. Nežinau, gal ir dabar tebedirba.

Laikraštis „Akiratis" buvo įsteigtas administracijai neatlaikius kurčiųjų bendruomenės spaudimo, bet esant menkam pačios entuziazmui. Tad redakcijos komanda (redaktorius - Alfredas Šimkus, kolegė Nijolė Petrošienė ir aš) buvo sutikta ir palankiai, ir nelabai.

Ne visos mūsų siūlomos temos kurtiesiems imponavo. Švietimo, religinės temos net erzino. Gamybinė (kurtieji iki šiol turi keturias įmones), visuomeninės temos - visai nieko. Ypač patiko publikacijos apie asmenybes. Lietuvoje net geriausiais laikais buvo ne daugiau 4 tūkst. aktyvių kurčiųjų bendruomenės narių. Tad rasti įdomių, išsiskiriančių iš aplinkos pašnekovų visada buvo iššūkis. Kažkaip su tuo tvarkėmės, stengėmės įtikti. Nemažai vietos skyrėme sportui.

Šio amžiaus pradžioje sulaukėme pirmųjų aukštąsias mokyklas baigusių kurčiųjų. Tad pamažu ėmė keistis ir plėstis tematika. Turbūt tada ir atsirado poreikis pramokti gestų kalbos. Niekada neišmokau jos gerai. Bet net netobula kalba geriau nei jokios. Kurtieji moka vertinti pastangas.

Kitų leidinių skaitomumą, susidomėjimą jais labiausiai užtikrina skandalai ir bulvarinės temos, bet „Akiračiui" tas turbūt neaktualu? Kaip laikraštis gyvuoja, iš ko išsilaiko? Koks jo tiražas?

Teigiama, kad kurčiųjų Lietuvoje yra apie 8 tūkstančiai. Išsivaikštant Lietuvai, nebūčiau tikra dėl skaičiaus realumo, bet ir nesiryžčiau oponuoti. Kurtieji šeimas dažniausiai kuria tarpusavyje. Tad ir laikraštį namuose paprastai skaito keli žmonės vieną. Kurčiųjų sistemos įstaigos taip pat jų dešimtimis neužsisako, vadinasi, „Akiračio" tiražas pasmerktas būti kuklus. Mėnraštis finansuojamas iš Neįgaliųjų reikalų departamento (prie SADM) lėšų. Nebūtų išlaikomas - neišsilaikytų. Štai platinti laikraštį per spaudos kioskus niekada neradome galimybių, mums visada buvo per brangu. Tad neprenumeruojančiam rasti jį paskaityti už sistemos ribų galima turbūt tik bibliotekose. O savų lėšų prasimanydavome nebent iš reklamos, sistemos įstaigų projektų viešinimo ar paties „Akiračio" parengtų projektų. Beje, klausos aparatais prekiaujančios firmos reklaminiais pinigais „Akiračio" niekada nelepino - kam? Daiktas tikrai reikalingas, klausos negalią turintys asmenys ir be reklamos juos susiras. Per mano darbo laikotarpį čia dirbo trys redaktoriai, bet nė vienas bulvarinių temų nerėmė.

Apie kurčiųjų gyvenimą turbūt galėtum daug pasakoti. Gal ką nors supratai apie jį tokio, kas Tau tada, kai jame dar nedirbai, o mums ir dabar, su jais iš taip arti ir taip ilgai nesusidūrusiems, yra nauja, neįprasta, neįtikėtina ar nežinoma?

Tiesa būtų tokia, kad kurčiuosius iš girdinčiųjų geriausiai pažįsta girdintys jų vaikai - angliškai vadinami CODA. Neatsitiktinai jiems yra duotas atskiras vardas. Gyvenimas girdinčių vaikų kurčiųjų tėvų šeimose ypatingas. Ypatingi jų pasakojimai, kaip jie atrado, kad girdi, kaip mokėsi naudotis klausa ir sakytinės kalbos, kaip būdami dar ikimokyklinukai savo tėvams tapo gestų kalbos vertėjai, kaip naudojosi tėvų negirdėjimu ir kentėjo dėl požiūrio į kitokius savo tėvus.

Kartais teigiama, kad kurtieji vienaip kalbasi kurčiųjų būryje ir kitaip prisijungus girdinčiajam, tegu ir gerai mokančiam gestų kalbą. Jie tiesiog ima kalbėti suprantamesniu girdinčiajam variantu. Taip sakydama noriu padaryti įžangą į teiginį, kad gestų kalbos išmokti tobulai yra sudėtinga. Tai labai graži, muzikali ir tikrai nelengva kalba.

Kurčiųjų bendruomenė - uždara bendruomenė. Kitokia nei visuomenės, kurioje jie gyvena, kalba sukuria barjerų. Nepažįstu kitų neįgaliųjų grupių, bet galvodama apie kurčiuosius, kalbėsiu „prieš plauką" ir dabartinei politikai dėl socialinių įmonių. Iš tiesų kurtieji jau ne taip ir veržiasi į „sveikųjų" įmones. Įmesti juos po vieną ar du tarp girdinčiųjų - jokia integracija. Greičiau priešingai. Tad kodėl kurtieji turi džiaugtis būdami kultūriškai ir kalbiškai svetimoje aplinkoje?

Beje, tai taikytina ir kurčiųjų mokykloms. Vadovaujantis Neįgaliųjų teisių konvencija ketinama kurčiųjų mokyklas pamažu uždaryti, kurčiuosius integruoti į girdinčiųjų mokyklas, pasitelkti pamokose vertėjus. Kaip kurtieji vaikai bendraus su bendraklasiais per pertraukas - vėl per vertėjus? Neseniai kalbėdamas Lietuvos kurčiųjų draugijos viceprezidentas Kęstutis Vaišnora pasakė maždaug taip: užteks visus neįgaliuosius vienodais batais auti. Bet aunama. Skandinavai jau nusilenkė konvencijos nuostatoms. Kurčiųjų mokyklų skaičius ten mažėja, o kurčiųjų pedagogai tampa metodininkais, konsultuojančiais po girdinčiųjų mokyklas pasklidusius kurčiuosius ir jų mokytojus daugiausia nuotoliniu būdu. Tiesa, ten kurtieji implantuojami beveik 100 proc., tad dauguma jų dėl operacijos taps neprigirdinčiaisiais ir galbūt iš tiesų sugebės integruotis. Bet to nepasakytume apie Lietuvą. Čia implantuotųjų ne tiek ir daug. O atrodo, kad Lietuva, neturėdama lygiaverčių prielaidų, bus priversta eiti tokiu pačiu keliu. Kurčiųjų švietimo politika tiek kartų keitėsi ir tiek kartų nepasiteisino. Visame pasaulyje. Ar tik dar kartą nelipame ant to paties grėblio?

Kochleariniai implantai. Esu ėmusi interviu iš vaikinuko, kuris kavinės triukšme kalbą girdėjo geriau nei aš. Tai prilygsta stebuklui. Tai kodėl pasaulyje vyksta judėjimas „Kochleariniams implantams - ne" ir kurtieji atsuka nugarą implantacijos kelią pasirinkusiems draugams? Kodėl ir girdinčios mamos privačiuose pokalbiuose ir duodamos interviu taip sunkiai renka žodžius atsakymams apie kochlearinių implantų naudą? Ir kodėl pasaulio medikai iki šiol neduoda ataskaitos apie kelis dešimtmečius atliekamų implantacijos operacijų sėkmės procentą? Kodėl Lietuvoje iki 100 proc. kompensuojama kochlearinio implanto kaina (kiek mažiau nei 30 tūkst. eurų) ar net dviejų, bet tuo pat metu tik mažytė suma kompensuojama už klausos aparatą, kuris daug pigesnis? Beje, abi šios kompensuojamosios priemonės, būdamos „savo vietoje", atlieka tą patį - žmogų įgalina girdėti. Kodėl valstybė vienų interesą remia ir palaiko, o kitų negirdi? Daugybė „kodėl". Tarp jų - ir kodėl aš neparašiau straipsnio apie kochlearinius implantus, nors man buvo įtikinamai pademonstruota, kad jie „veikia"? 

O kur dar šiai kurčiųjų kartai tekęs savosios tapatybės pervertinimas, dešimtmečiais buvusių nepajudinamų nuostatų „išplaukimas", kurčiųjų kultūros tema, revoliuciją sukėlusios, nerealias perspektyvas atvėrusios skaitmeninės technologijos ir t.t. 

Kažin kokia yra kurčiųjų spauda kitose šalyse? Kaip galima būtų ją palyginti su lietuviška?

Yra jos. Jau minėjau latvius. Kurčiasis bibliotekininkas panevėžietis Vilius Glušokas pasistengė surinkti įvairių pasaulio valstybių kurčiųjų leidinių pavyzdžius. Jei atmintis nepaveda, jo kolekcijoje jų bent kelios dešimtys, ir tai dar ne visi. Kai kur leidiniai užsidaro. Na, rinkos dėsniai taip pat veikia ir girdinčiųjų, ir kurčiųjų pasaulyje. O spaudiniai labai panašūs ir kokybe, ir turiniu. Bet čia mano asmeninė nuomonė.

Gal žinai, ar kurtieji skaito ir kiek skaito kitą spaudą? Kiek jiems svarbus internetas? Per televiziją kartais matome vertėją į gestų kalbą, o kiek kurtieji tas laidas žiūri?

Mūsų senjorams televizija - tai informacijos langas į pasaulį. Tik nedidelė dalis jų naudojasi internetu, laikraščių dažnai neįperka, ne visą turinį supranta, be to, ir regėjimas ne jaunuolių. Kiek žiūri jaunimas, negaliu pasakyti. Galimas dalykas, jiems labiau imponuoja internetas. Juk ten neišsemiami lobiai, o ir paskaityti, pažiūrėti gali sau patogiu metu. Klausimą papildyčiau dar ir tokiu sakiniu - o kiek kurtieji laidas su vertimu į gestų kalbą supranta? Tuomet galėčiau „sublizgėti" pasakiusi, kad kurčiųjų vadovybė net tyrimą šia tema atliko. Rezultatai buvo nekokie. Tuomet buvo labai atnaujinta televizijos vertėjų sudėtis, bet nežinau, ar tai išsprendė problemą. Televizijos ekrane reikia didesnio vertėjo lango, kad matytųsi ne tik rankų judesiai, bet ir veido mimika (ji gestų kalbai - labai svarbi). Reikia atsižvelgti, kad tai sinchroninis vertimas ir į kitus dalykus. Nepaisant to, vertimo reikia. Kaip reikia ir titrų. Pastarųjų - išsilavinusiam jaunimui. Ir teisūs kurtieji, reikalaudami keisti Visuomenės informavimo įstatymą. Senojo nuostatos tokios patogios, kad ir nacionalinis transliuotojas, ir komerciniai kanalai gali elgtis savo nuožiūra ir visai nesijaudinti dėl kurčiųjų rūstybės - juk jie rūpinasi negirdinčiais žiūrovais „pagal galimybes" (ten taip įrašyta). Manau, šiek tiek sugėdinti televizijas turėjo mažo biudžeto Andriaus Tapino televizija. Bet mes tokie užsigrūdinę, kad „tyliai" ir dar kita kalba kalbanti visuomenės dalis mums gali būti nė motais esant bet kokioms aplinkybėms. Iš tiesų kurtieji žino, ko nori. Kaip ir užsienyje, jie nori bent savaitinių spaudos apžvalgų televizijoje, kurias patys ir darytų. Vakarų šalyse televizijos laidų prieinamumas kurtiesiems (titrai ir gestai) svyruoja jau apie 70-90 proc., mūsų, optimistiškiausiais vertinimais, - nesiekia 10 proc.

Radijo kurtiesiems turbūt nereikia, nebent tiems, kurie turi klausos aparatus ar kochlearinius implantus? 

Šiemet pirmąkart kurtieji turi galimybę „klausytis" „Žinių radijo". Apie tai galima paskaityti lrytas.lt portalo rubrikoje „Aš galiu" (tai senoka publikacija). Beje, radijo kurtiesiems srityje - mes pasaulyje tarp lyderių. Tačiau ir apie Andriaus Tapino televiziją, ir „Žinių radiją" pasakyčiau: negirk dienos be vakaro...

Ar kurčiųjų sistemoje turėjai dar kokių veiklų?

Darbas „Akiratyje" tik ketverius metus buvo mano pagrindinis. Vėliau Lietuvos kurčiųjų draugija, steigėjas, pasiūlė man užimti viešosios įstaigos Surdologijos centras vadovo pareigas. Nuo tada iki 2015 metų rudens aš derinau du darbus kurčiųjų sistemoje, o darbas Surdologijos centre tapo man pagrindinis. Lietuvos kurčiųjų draugija mūsų įstaigai patikėjo naują veiklos kryptį. Kartu su draugija mes parengėme ir atitinkamuose įstatyminiuose aktuose įtvirtinome gestų kalbos statusą, parengėme ir įgyvendinome (man dirbant) keturias gestų kalbos vartojimo programas. Surdologijos centre pradžią gavo gestų kalbos tyrimo darbai. Čia buvo aprašytos čeremos - pačios mažiausios reikšminės gestų dalys, nustatytos egzistuojančios gestų konfigūracijos, lokalizacijos, plaštakos formos ir kita, pradėta kaupti gestų duomenų bazė. Čia įgyvendintas ES struktūrinių fondų projektas, kurio lėšomis sistemos pedagogai ir visi mokyklų bendruomenių nariai mokėsi gestų kalbos 500 valandų trukmės kursuose. Projektų buvo ir daugiau. Mes parengėme pirmuosius gestų kalbos lektorius, kurie sistemai naudingi iki šiol. Mes kėlėme gestų kalbos vertėjų postudijinę kvalifikaciją, parengėme daugybę žodynų, gestų kalbos mokymo ir metodinių priemonių, gestų kalbos mokėme visuomenę. Čia darbą pradėjo ir užaugo lietuvių gestų kalbos lingvistas Mantrimas Danielius. Mažai atsirastų kurčiųjų lietuvių, kurie nežino jo vardo gesto. Jis žinomas ir tarptautinei kurčiųjų bendruomenei.

Bet šiandien visa tai man - jau praeitis. 

Kiek metų išdirbai „Akiratyje" ir kurčiųjų sistemoje, kodėl iš to darbo pasitraukei?

26 metus. Atėjo laikas. Kažkas mane iš ten išvedė. Tiesiog ištempė. Tiesą sakant, aš sau toje darbo vietoje nustojau patikti.

Ką veikei po darbo kurčiųjų sistemoje?

Trumpai dirbau „Respublikos leidinių" budinčiąja redaktore.

Ką veiki dabar? Kaip jautiesi po tokios ilgos pertraukos pakeitusi darbą?

Be vietos jaučiuosi, nors šiokį tokį darbą turiu. Esu skolinga žurnalistikai. Pasiilgusi rašymo, žurnalistinės atmosferos. Bet prisibijanti patekti į žiniasklaidos fabriką „prie konvejerio", gauti neadekvatų atlygį už darbą.  

O ar teberašai? Kur galime paskaityti Tavo tekstų?

Tik minėtoje lrytas.lt rubrikoje „Aš galiu".

Kaip Tau atrodo šiandieninė žurnalistika? Kokias akivaizdžias bėdas joje matai?

Mes juk iš visuomenės, ne iš kosmoso. Tad žurnalistika visai tokia, kaip visuomenė. Ji man nėra labai simpatinga. Nenoriu, bet kliaunuosi jos brukamomis tiesomis. Kramtau, kas man įgrūdama. Atsirinkti, sakau sau, nėra kada. Ir tai ne visai tiesa. Tai nepageidaujama žurnalisto savybė - plaukti paviršiumi ir rašant, ir skaitant. Mano draugė, ilgai dirbusi respublikinėje spaudoje, sako abejojanti, ar apskritai dar žurnalistika egzistuoja. Užsakomieji straipsniai dedami be identifikuojančių nuorodų, net nemirktelėjus. Jokių skrupulų. Žmonių likimai traiškomi be jokio gailesčio. Kaltas, kaltas, kaltas. Gal ir kaltas, bet matai, kad yra dar kaltesnių, o jie eina sau per Lietuvą, istoriją ir laiką tarsi niekur nieko. Didvyriams prilyginti, išteisinti į priekį. Tai kaip atrenkamos aukos nulinčiuoti? Tiesą sakant, man visai neįdomu, kaip atrenkamos. Užpjudo tai mumis. Ir tai nieko iš esmės nesprendžia, teisingumo neprideda, meilės savo artimui - irgi. Tiriamosios žurnalistikos beveik nėra. Prabanga. Savininkams juk ne to reikia. Atsirado nauja mada - antraštė sau, o tekstas sau. Svarbiausia, kiek „klikų" ir „laikų". Kartais žodžiu žalojame ir žudome. Ir viską taip suniveliuojam, kad mūsų produkcija tampa šlamštu. O net jį paruošti reikia energijos. Apmaudu už plunksnos brolius ir seseris - pavargusius, perdegusius, kaip sako minėta draugė, „išvarvėjusiom akim". Tenka įtikti, spėti, aplenkti, prigaminti. Taip pamažėle naikiname savo esmę, teršiame eterį, nuvertiname žodį, dauginame melą.

Ir vis dėlto žurnalistika man patinka. Nepaisant to, ką pasakiau ką tik.

Dar grįžkime atgal. Gal prisimeni Kovo 11-osios vakarą?

Mano gyvenime buvo du stebuklai (meilės ir dukros šiuokart netraukiau į sąrašą, čia kita kalba): Nepriklausomybė ir darbas pagal specialybę. Esu nelabai ištvermingas žmogus. Tūkstantį kartų  iš užimtų džiaugsmo ir triumfo pozicijų atsitraukiau. Bet Kovo 11-osios vakaro net mintyse neišdaviau. Nepaisant nieko. Jei kliaučiausi logika, mano galva, Nepriklausomybės neturėjo būti. O tai įvyko. Todėl Nepriklausomybę priskiriu stebuklo, antgamtiškumo sričiai. Visada taip galvojau ir dabar taip manau. Iš laimės man svaigo galva. Mitinguose, kuriuose dalyvavau, Baltijos kelyje. Tik suprask teisingai: buvau pasyvi laisvos Lietuvos liudytoja. Jokių pretenzijų į žygdarbius ir nuopelnus. Kovo 11-osios vakarą buvau namuose. Jaudinausi, kaip turbūt visa Lietuva, laukiau... 

O ta nesąmonė, kurią leptelsiu dabar, - būkite malonūs, nekreipkit dėmesio. Tądien Palmira įkalbinėjo neskelbti Nepriklausomybės. Prašė palūkėti keletą valandų. Kol planetos persirikiuos Lietuvai palankiau. Esą kitaip patirsim daug kančių. Ir kai Lietuvą užgriūna sunkumai, šitie žodžiai man primena apie save. Ne todėl, kad tikiu astrologais, visai ne todėl..

Sausio pradžia Tavo gyvenime svarbi tuo, kad tada gimė dukra. O kokį prisimeni 1991-ųjų sausį?

Man labai patiko 1991-ųjų Lietuva. Labai norėčiau tik tokią ją visada pažinti. Sausio 13-ąją man buvo šalta, žvarbu ir baisu, nes aš jokia didvyrė. Pasirinkome būti prie Seimo - iš Baltupių, kur tuomet gyvenome, buvo arčiau. Kai ėjome Kalvarijų gatve, pro šalį važiuojantys tankai drebino grindinį. Atsimenu, stovėjau prie Seimo minioje, kunigas meldėsi, liepė mintyse išpažinti nuodėmes, davė išrišimą ir laimino. Mes visi laikėmės arti vienas kito, telkėmės krūvon, savo kūnais ir troškimais šildėm vienas kitą. Atvykome būreliu iš keturių žmonių: mano vyro bendradarbis su žmona ir mes su vyru. Sausio 13-osios išvakarėse - mano dukters gimtadienis. Atvažiavo abeji seneliai, ir mes turėjome tąnakt, kas ją prižiūrės. Kai paryčiu grįžome, jie jau nerado sau vietos. Trūko informacijos, o pasiekiančios žinių nuotrupos buvo bauginančios. Vis pagalvoju, kad mūsų kurso draugė Eglė - labai drąsi moteris ir žurnalistė. Niekaip neįsivaizduoju savęs jos vietoje. Labai ja didžiuojuosi.

Dėkoju, miela Nijole, už atsakymus. Manau, kad kiekvienas, Tavo mintis perskaitęs, sužinos daug nežinomų dalykų. Linkiu Tau, kad savo skolą žurnalistikai, apie kurią kalbėjai, sugrąžintum ne „išvarvėjusiom akim", o tekstais, kuriais galėtum didžiuotis, bet parašytais neskubant, atidžiai, apmąstytai ir turėti tam energijos.

Rubrika Žiniasklaida Lietuvoje yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-12-26 11:28
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media