Žiniasklaida Lietuvoje

Galimybė iš arčiau pažvelgti į praeities civilizacijų paveldo fragmentus, archeologų aptiktus po storu laiko smilčių sluoksniu, intriguoja ne tik įvairių mokslo šakų atstovus. Tokie atradimai traukia daugelio dėmesį - žinoma, dėl įvairių priežasčių, bet turbūt labiausiai dėl istorinio, geografinio ar kultūrinio bendrumo, vis dar jaučiamų praeities ryšių su dabartimi. Ypač jei ta praeitis nėra pernelyg nutolusi, kad nebūtų vienaip ar kitaip įsismelkusi į mūsų amžininkų gyvenimą - vienų vaikystę, kitų jaunystę, trečių brandžiuosius metus chronologiniais 1956 - 1990 metų punktyrais. Mūsų periodikos istorijoje tas laikas nurodomas kaip sovietinėje Lietuvoje ėjusio dvisavaitinio satyros ir humoro žurnalo „Šluota" leidimo metai.

Nuo jų laiko dulkes nušlavė ir kitu žvilgsniu į „Šluotą" pažvelgti paskatino pernai Kornelio universiteto (JAV) išleista Neringos Klumbytės monografija „Authoritarian Laughter. Political Humor and Soviet Dystopia in Lithuania" („Autoritarinis juokas. Politinis humoras ir sovietinė distopija Lietuvoje"). Autorė, antropologijos ir Rusijos bei posovietinių tyrimų profesorė, Majamio universiteto Havighursto Rusijos ir posovietinių tyrimų centro Lietuvos programos direktorė, kone 300 psl. apimties mokslinį darbą paskyrė antropologiniam „Šluotos" juoko fenomeno aspektui. Jis neišvengiamai ryškėja bandant atsakyti į mintimis sekant „Šluotos" nueitą kelią kylančius klausimus: žmogų galima priversti verkti, o juoktis? Kam okupuotoje šalyje reikalingas privalomo viešo juokinimo mechanizmas? Kaip jis veikė? Kaip valdiškas juokas turėjo tarnauti komunistų partijos tikslams kuriant sovietinę Lietuvą? Ir kaip bei kam iš tikrųjų pasitarnavo?

Gana simboliška, kad autorė laiko sąnašų sluoksnį nuo „Šluotos" pradėjo šluoti juokingu epizodu (ar labai suklystume spėję, kad iš esmės visa „Šluotos" žurnalo leidybinė kasdienybė - ar bent didelė jos dalis - susidėjo būtent iš tokių šypsotis, krizenti ar kvatotis vertusių situacijų?) apie įvykį, vieną 1980-ųjų lapkričio vakarą nutikusį „Šluotos" vyriausiojo redaktoriaus Juozo Bulotos namuose. Parėjęs namo su neįprastai prigrūstu portfeliu jis perspėja sūnų Juozą, kuris prišoka tikėdamasis jame rasti naujų užsienietiškų žurnalų (atleistina silpnybė moksleiviui, kuris vėliau pasirinko žurnalisto profesinį kelią), kad būtų atsargus. „Čia mano galva", - pasako tėvas, kai iš portfelio pagaliau pasirodo molinis biustas su groteskiškais „Šluotos" vyriausiojo redaktoriaus veido bruožais - skulptoriaus Napoleono Petrulio dovana.

Vos metusi žvilgsnį į molinę galvą, J. Bulotos žmona nutaria: ją reikės kažkur paslėpti, kad niekas nematytų. „Visas smagumas prasidės, kai manęs jau nebebus, - atsako jai vyras. - Negalėsit jos išmesti ar sudaužyti, nes tai mano galva." Slėpti garsaus skulptoriaus kūrinį esą taip pat bus negražu. Išvežti į vasarnamį namiškiai bijos, nes galvą ten gali pavogti. „Pamatysite, kai numirsiu, mano galva jums neduos ramybės visą likusį gyvenimą!", - pranašavo J. Bulota. Pasak monografijos autorės, jis buvo visiškai teisus: tą jai susitikimo Vilniuje metu praėjus 38 metams nuo molinės galvos atsiradimo Bulotų namuose patvirtino Juozo Bulotos (1918 - 1994) žmona ir sūnus.

Turbūt neatsitiktinai pasakojimas apie „Šluotą" buvo pradėtas nuo jos šefo molinio biusto, groteskiškais bruožais išgąsdinusio J. Bulotos artimuosius. Kažin ar ir jie iki smulkmenų žino, kiek per 29 vadovavimo „Šluotai" metus, nuo 1956-ųjų iki 1985-ųjų, vyriausiasis redaktorius dėl neteisingo juokavimo savo žurnale yra gavęs per galvą nuo partinės valdžios, kiek ją kvaršino „Glavlito" cenzoriai, saviškių redakcijoje išmonės ir žygiai... Kažin ar molinė galva būtų visa tai atlaikiusi. Kas kita - žmogaus. O ji, tiksliau, jos - ir „Šluotos" redakcijos darbuotojų bei neetatinių talkininkų, ir žurnalo turinio prižiūrėtojų, ir, žinoma, skaitytojų - galvos bei tai, kas jose iš tikrųjų dėjosi vadinamuoju brandžiuoju sovietmečiu Lietuvoje, yra svarbiausia „Autoritarinio juoko" tyrimų sritis ir intriga.

Nagrinėdama autoritarinio juoko prigimtį ir esmę monografijos autorė ne tik rėmėsi lietuvių žurnalistų, rašytojų, dailininkų, tuometinės partinės nomenklatūros atstovų, kitų amžininkų, kurių profesinė ar asmeninė veikla vienaip ar kitaip buvo susijusi su „Šluota", prisiminimais. Ji asmeniškai buvo susitikusi su daugeliu buvusių „Šluotos" darbuotojų, taigi, turėjo galimybę iš pirmų lūpų išgirsti atsakymus į jai rūpėjusius klausimus, kurie neabejotinai prisidėjo prie „Šluotos" fenomeno nagrinėjimo. Jį apibūdinčiau kaip to meto ideologinės žvejybos valtį keliais dugnais: paviršiuje - gerai matomos, valdžios nurodyto dydžio ir aprobuotų rūšių žuvelės. Paslėptame antrajame dugne - visai kitoks laimikis. O juk ko gero buvo ir trečias ar net ketvirtas dugnas... Susigaudyti tokios satyrinės, intelektinės žvejybos niuansuose dabartiniams skaitytojams, neturintiems įgūdžių skaityti tai, kas parašyta tarp eilučių, subvokti, kokią perkeltinę prasmę perteikia piešinys, ko gero nelengva ar išvis neįmanoma. „Šluota" - vienas iš ryškiausių sovietmečio Lietuvos kultūrinių kodų, kurį išmanantiems buvo aišku, iš ko juokiamasi, šaipomasi, krizenama. „Autoritarinis juokas" šį per kelis dešimtmečius primirštą šifrą dabar pavertė ir Amerikos bei kitų šalių skaitytojų savastimi. „Šluota" išėjo - išskrido? - į platųjį pasaulį.

 

IŠ SPAUDAI RENGIAMOS „LIETUVOS ŽINIASKLAIDOS ENCIKLOPEDIJOS"

Klumbytė Neringa *1974 05 31 Kaunas) antropologė, pedagogė, periodinės spaudos tyrėja. 1996 VDU studijavo lietuvių k. ir lit-rą. 1997 įgijo magistro laipsnį lituanistikos katedroje Ilinojaus un-te Čikagoje, 2006 - socialinių mokslų (antropologijos) daktaro laipsnį Pitsburgo un-te (JAV). Nuo 2008 Majamio un-to Ohajuje (JAV) Antropologijos katedros dėstytoja, Havighursto Rusijos ir posovietinių studijų centro mokslinė darbuotoja, šio centro Lietuvos programos steigėja (kartu su Dr. Stephenu Norrisu, Havighursto Centro direktoriumi) ir direktorė. 2015 Majamio un-te Menų ir mokslo fak. pripažinta nusipelniusia dėstytoja. 2013-15 Europos Studijų Tarybos (Council for European Studies) asociacijos žrn. „Perspectives on Europe" red. Mokslinių tyrimų sritys apima sovietinio ir posovietinio laikotarpio socialinius ir politinius procesus, tautiškumo, etniškumo, suvereniteto, demokratizacijos, politinio dalyvavimo bei atminties politikos ir istorinio teisingumo temas. Daugelio straipsnių lietuvių ir anglų kalbomis autorė. Knygos „Soviet Society in the Era of Late Socialism, 1964-85" (Lexington, 2012) autorė ir sudarytoja (kartu su Gulnaz Sharafutdinova), knygos „Socialinis ir istorinis teisingumas daugiaetninėje Lietuvos visuomenėje: sampratos, patirtys ir kontekstai" (Vilnius, 2018) bendraautorė. Paskelbė staipsnių apie sovietinį humoro ir satyros žrn. „Šluotą" žurnaluose „Lietuvos etnologija: Etnologija ir socialinė antropologija", „East European Politics and Societies", „Lituanus", internetinime laikraštyje www.lzs.lt. 2022 Majamyje (JAV) išleido monografiją „Autoritarinis juokas. Politinis humoras ir sovietinė distopija Lietuvoje", kurioje analizuojamos Šluotos įkūrimo, cenzūros, satyrinio teisingumo ir meninio pasipriešinimo režimui temos. Pav.