Vasario 23 dieną Charkove labai dažnai skambėjo oro pavojaus pranešimai ir raginimai bėgti į slėptuves, tačiau neatskriejo jokia Rusijos raketa, niekas nežuvo ir nebuvo sužeistas. Keturios raketos S-300 tačiau atlėkė dieną anksčiau, jos apgriovė strateginius objektus ir sužeidė tris asmenis.

Ar šiandien, per karo metines, Maskva pasiųs į šį vos už 40 kilometrų nuo Rusijos sienos esantį Ukrainos didmiestį žudančias raketas žino vien tik Kremliaus valdovas. Dėl vietos bei užsienio karo ekspertų perspėjimų, kad Rusija mėgsta švęsti įvairių karų metines ir spėjimų, kad tą dieną pradės naują puolimą arba įvykdys gausius bombardavimus Charkove pastaruoju metu buvo juntamas didelis nervingumas.

Vakar užėjęs į šalia namo esančią kirpyklą iš jos darbuotojų sužinojau, kad apie pusę klienčių paprašė perkelti grožio paslaugas iš 24 dienos kitam metui. „Mes dirbsim, prie sprogimų esam pripratusios, bet jei darysis ypatingai pavojinga, eisim į slėptuvę, užsakymus atšauksim ir bėgsim namo" - pareiškė kirpyklos savininkė Ania.

Dieną anksčiau nusprendžiau pakalbinti specialiojo kariuomenės žvalgybos ir diversijų padalinio „Kraken" logistikos skyriaus viršininko pavaduotoją Olehą Supereką. Su šiuo savanoriu susipažinau karo pradžioje, kovo mėnesį, kai Charkovas buvo be perstojo bombarduojamas.

„Klausi ar aš pasikeičiau nuo to laiko, kai matėmės karo pradžioje pereitą kovą - pasikeičiau labai" - pasakė 54 metų karys Olehas Supereka. Jį pirmą kartą Charkove sutikau labai liūdną, nes buvo grįžęs iš penkių pavaldinių laidotuvių, nes bomba prieš kelias dienas buvo pataikiusi į objektą, kurį saugojo jo vadovaujamas savygynos būrys.

„Pasikeičiau ne vien todėl, kad iš savanorių grupės vado tapau „Kraken" - specialiojo kariuomenės žvalgybos ir diversijų padalinio - - logistikos skyriaus viršininko pavaduotoju; pasikeitė todėl, kad visus metus gyvenu ypatingomis sąlygomis ir darau tai, ko nebuvau daręs; per beveik kiekvieną spec operaciją žūva 5-10 bičiulių, sąlygiškai tai nėra daug, nes mes sunaikiname keleriopai, net dešimteriopai daugiau priešų, tačiau žuvusieji buvo draugai, o prie jų mirčių priprasti neįmanoma" - pasakojo Olehas.

„Šis karas parodė, kokias šalis mes galime vadinti savo broliais - tai trys Baltijos valstybės, Lenkija ir Suomija; mes iš čia dažniausiai sulaukiame pagalbos ir kreipiamės, kai kažko konkrečiai reikia" - pasakė karys.

Olehas džiaugėsi, jog užvakar vienas lietuvis jiems atvežė generatorius ir „powerbankus", o pereitą savaitę suomiai atvežė milžinišką generatorių. Šis tiesa žvalgų skyriui buvo per didelis, bet juo labai apsidžiaugė viena ligoninė. Suomius Olehas gyrė ir už tai, kad šie gydymui išsiveža sužeistus „Kraken" kovotojus.

„Su tavimi dabar kalbamės kavinėje, tačiau man šiemet tai labai neįprasta vieta, ji maloni, ir dėl tokio malonaus ir ramaus gyvenimo mes tikrumoje kovojame; bet kol kas tenka visus savo vidinius gyvybinius resursus skirti frontui; po karo spėju jėgas reikės atstatinėti su medikų pagalba, ne tik todėl, kad buvau kartą kontūzytas ir skeveldros sužeistas, ir ne vien todėl, kad man jau 54 metai, bet todėl, kad gyvename nesibaigiančiame strese, o mūsų kovinės operacijos yra specifinės, įpatingai pavojingos" - pasakė O.Supereka.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2023-02-26 09:39

Atgal