Tylos minutė

Vilniuje, gegužės 29 dieną, eidamas 98-uosius metus mirė LŽS narys, tremtinys, redaktorius, daktaras, docentas Algimantas Valentinas Indriūnas. Kol didelė metų našta neužgulė jo pečių, kolega Algimantas aktyviai dalyvavo LŽS Senjorų klubo veikloje, ne kartą rengė įdomius ir turiningus susitikimus Žurnalistų namuose, aktyviai reiškėsi ir LŽS internetiniame laikraštyje.

Prisiminė 2015 metai, kai Žurnalistų namuose buvo pagerbtas kolega Algimantas, švenčiantis savo 90-metį. Jubiliatas buvo apjuostas gražia tautine juosta su užrašu "Algimantui Valentinui Indriūnui - 90 metų". Jam buvo įteiktas LŽS pirmininko Dainiaus Radzevičiaus pasirašytas Padėkos raštas ir aukščiausias LŽS apdovanojimas - medalis „Už nuopelnus žurnalistikai". Be to buvo perskaitytas Lietuvos Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės Padėkos raštas, kuriame ji dėkojo jubiliatui už žurnalistinės kultūros puoselėjimą, išleistas knygas ir linkėjo sveikatos, tvirtybės bei geros kloties asmeniniame gyvenime. Apie ilgą ir turiningą jubiliato gyvenimo ir kūrybos kelią kalbėjo kolega profesorius Vytas Urbonas.

Prisiminė 2016 metai, kai kolega Algimantas, jau eidamas 91 metus, Žurnalistų namuose pristatė savo naują monografiją „Atsakingos demokratijos valstybės kūrimas".

Prisiminė ir 2020 metai, kaip Žurnalistų namuose buvo pagerbtas kolega Algimantas, švenčiantis savo 95-metį. Atsakomajame žodyje kolega Algimantas padėkojęs už parodytą dėmesį, kalbėjo ir apie žurnalisto priedermę, etiką, atsakomybę už galimą įtaką politikai ir visuomenei. Susirinkusieji tada sudainavo jubiliatui "Ilgiausių metų", pasigardžiavo ir skaniais jubiliato žmonos Danutės Indriūnienės paruoštais sumuštiniais...

GIMINĖJE - ŠEŠIOS TREMTINIŲ KARTOS

"Sveikinimai iš Ropėjų..." - vieną iš daugelio laiškų pradėjo kolega Algimantas ir jau supranti, kad jis jaukų butą Vilniaus Žirmūnuose vėl, kaip ir kiekvieną pavasarį, iškeitė į savo sodybą, esančią Ropėjų kaime, šalia Labanoro girios. Vadinasi, vėl ūkininkaus, bitininkaus, vėl rudenį į Vilnių veš medaus stiklainius, obuolių dėžes... Iš pirmo žvilgsnio čia tarsi nieko ypatingo nėra, bet kai žinai, kad jam tą gegužį sukako 95 -erimetai, supranti, kad bendrauji su neeiliniu žmogumi. Juolab prisiminus, kad visai neseniai, spalyje, Žurnalistų namuose jis pristatė savo naują knygą "Iki globalinės katastrofos liko tik dvyliką metų", kurią parašė būdamas 94-erių...

O juk kolegos Algimanto gyvenimas tikrai nebuvo rožėmis klotas. "Nedaug rasime giminių Lietuvoje, kurių net šešios kartos būtų būvusios tremtinės. Viena tokių - mūsų gaminė, - sakė kolega Algimantas. - Mano proseneliai ir seneliai iš motinos pusės Rusijos caro valdžios buvo ištremti į Pavolgį po 1863 metų sukilimo. Tėvai ir mes, vaikai, sovietų valdžios 1941 metų birželyje, prieš pat karą su Vokietiją, buvome ištremti iš pradžių į Altajaus kraštą, o po metų į Šiaurę, prie Laptevų jūros. Ten, Jakutijoje gimė mano sesers Vidos sūnus - šeštos tremtinių kartos atstovas".

Į Čiornąją Padina kaimą, esantį Saratovo gubernijoje, po 1863 m. sukilimo atvežė daug tremtinių šeimų iš įvairių Lietuvos vietų - Utenos, Užpalių, Dusetų, Baisogalos, Švenčionių, Vilkaviškio... Tarp jų buvo ir A. Indriūno prosenelių Masiūlių ir Šutų šeimos. Jo močiūtė Rozalija Mačiūlytė buvo ištremta būdama pusantrų metų amžiaus. Nuo vaikystės susidraugavo su tremtinio Jurgio Šuto sūnumi Justinu, ir sulaukus 16 metų už jo ištekėjo. Iš pradžių tremtiniai gyveno žeminėse, vėliau iš molingos žemės pasistatė molinius trobesius. Žemė ten buvo derlinga, lietuviai darbštus, tai po kelių metų tremtiniai atkuto, jau statėsi namus iš Pavolgio vokiečių pirktos medienos, įsigijo karvių, augino javus. Praturtėjo taip, kad po penkiolikos metų, gavę leidimą grįžti namo, Masiūliai ir Šutai Lietuvoje jau nusipirko Zanapolio, Kamajėlių, Gudiškio dvarus.

"Mano prosenelių ir senelių likimas, kurį aš žinojau nuo ankstyvos vaikystės, formavo mano nusistatymą, kad žmogus niekuomet, kad ir kokios būtų sunkios gyvenimo aplinkybės, neturi prarasti vilties ir tada jis pats bus savo likimo šeimininkas", - sakė kolega Algimantas.

ALTAJUJE MEDKIRTYS, MALKŲ VEŽĖJAS

Tokio charakterio tvirtumo jaunajam Algimantui greitai prireikė. Sovietų okupaciją sujaukė gyvenimą. Buvo nacionalizuotas tėvų turtas. Vėl nusitiesė tremties keliai, sunkūs, į nežinią vedantys, tačiau vėl negalintys užgesinti meilės Lietuvai, vilties grįžti į Tėvynę.

Kolegos Algimanto ilgą beveik šimtmetį trumpai galima apibendrinti taip: mokinys, medkirtys, malkų vežėjas, kino mechanikas, mokyklos direktorius, žurnalo vyriausiasis redaktorius, „Periodikos" susivienijimo direktoriaus pavaduotojas, instituto dėstytojas, katedros vedėjas, fakulteto dekanas, Seimo narys...

"1941 m. birželio 14 dienos ankstų rytą mus pažadino stiprus beldimas į duris... - prisimena kolega Algimantas. - Tėvą suėmė atskirai. Į gyvulinį vagoną patekome keturiese, mama, sesuo Vida, brolis Vytautas ir aš. Rokiškio geležinkelio stotyje, būdami uždaryti vagone, matėme tėvą, kai iš jų geležimi kaustyto vagono keletą vyrų, sargybiniai, ginkluoti šautuvais, vedė į tualetą, bet pasikalbėti su juo neleido. Po to mūsų laukė trijų savaičių kankinanti kelionė "kiaulių" vagone. Beje, birželio 22dieną, privažiavę Velykije Luki geležinkelio stotį, pamatėme raudonus lozungus,skelbiančius, kad prasidėjo karas... Privažiavus Barnaulą, iš"kiaulių" vagono mus perkėlė į krovininę baržą, plaukėme Obės upe ikimažo Raskazichos kaimelio."

Altajaus krašte jis dirbo medkirčiu, taigoje vertė medžius, vėliau šešiolikmetį paauglį paskyrė vežiku, teko su arkliu vežti malkas iš miško kirtavietės iki prieplaukos prie Obės upės.

"Apie tėvo likimą nieko nežinojome. Iš vietos gyventojų supratome, kad norint surasti lageriuose įkalintus žmones, reikia jiems siųsti laiškus į visus lagerius. Todėl mes pradėjome teirautis lagerių adresų ir jais rašyti laiškus tėvui. Tuose laiškuose būdavo tik keli žodžiai, kad esame gyvi ir sveiki, ir nurodydavome mūsų gyvenamosios vietos adresą. Išsiuntę laiškus daugiau kaip į dvidešimt lagerių, staiga gavome labai trumpą laiškutį iš tėvo. Jo adresas buvo Krasnojarsko kraštas, Rešiotų stotis, 9 lagerių punktas, - prisimena kolega Algimantas. - Iš tėvo laiškai ateidavo retai. Lagerių susirašinėjimą ribodavo, laiškus cenzūruodavo. Kai kurios laiškų vietos būdavo užjuodintos, negalėdavai jų peskaityti".

Lietuviai tremtiniai, pradėję suprasti vietines sąlygas, bandė geriau prisitaikyti prie gyvenimo Sibire. "Pavasarėjant pasisodinom bulvių. Įsigyti bulvių sėklai, aišku, neturėjome galimybių. Bet ruošdami bulves maistui išpjaudavome jų akutes. Štai tas akutes ir pasodinome. Bulvės iš akučių gražiai sudygo. Mat žemė ten juodžemio juostoje, labai derlinga. Jau atrodė, turėsime rudenį bulvių ir nebeteks pusbadžiu gyventi, kaip praėjusią žiemą. Bet kur tau. Atėjo iš Kalmiankos rajono KGB žinia, kad reikia susiruošti į kelionę. Kur mus veš, niekas nepasakė ir niekas nežinojo. Skubiai pradėjome ruoštis. Bulvių lauką pardavėme vietinei mokytojai. Bet ji pinigų neturėjo ir žadėjo rudenį prisiųsti. Jų nesulaukėme iki šios dienos," - prisimena kolega Algimantas.

JAKUTIJA, LAPTEVŲ JŪRA...

Po metų Indriūnų šeimą ištrėmė dar toliau nuo Lietuvos. Ir vėl kelionė barža Obės upe, gyvuliniai vagonai, riedantys į Sibiro gilumą, vėl barža Angaros ir Lenos upėmis iki Arkties vandenyno, vėliau į dar į Rytus laivu Laptevų jūra, na, ir kelionės pabaigai vėl su barža 90 km Janos upe, aukštupyn. Juos išlaipino Jakutijos užkaboryje, tundroje, prie Janos upės. "Aplink lyguma, kurioje auga labai reti nususę berželiai ir maumedžiukai, upės pakrantėje kur ne kur matyti krūmai. Vaizdas labai panašus į kai kuriuos Lietuvos raistus. Krante jokių pastatų, išskyrus iš lentų sukaltą nedidelį sandėlį. Sužinojome, kad ši vietovė vadinama Kresty, lietuviškai - Kryžiai, bet jokio kryžiaus nesimatė. Čia teko gyventi, -prisimena kolega Algimantas. - Kodėl tokia vieta buvo parinkta, iki šiol man neaišku. Nebent norint mus kuo greičiau išmarinti. Mus lydėjusieji pareigūnai liepė susigrupuoti po 12 - 16 asmenų, išdavė kiekvienai grupei palapinę, kirvįir vieną ar du kastuvus ir patarė kurtis. Visiems suaugusiems liepė iki šalčių pasistatytisau jurtas, kad turėtų kur žiemą praleisti".

Už 12 km, Kazačėje buvo didesnė gyvenvietė, turėjusi mokyklą internatą. Kai ten indų plovėja įsidarbino jo motina, vaikus irgi priėmė į internatą. Bet įvyko vėl nelaimė - neatlaikiusi sunkumų mirė mama.

"Mano sesuo, gavusi teisę išvažiuoti iš Sibiro, paėmė nuo mamos kapo saują žemės ir ją vėliau  padėjo į kapą Romainių kapinėse, kur amžinam poilsiui atgulė mūsų tėvas, ir ji pati su vyru," - sakė kolega Algimantas.

SU ŠIAURĖS ELNIAIS, ŠUNŲ KINKINIAIS...

Algimantas 1944 m. Kazačėje baigė vidurinę mokyklą, pradėjo dirbti kino mechaniku. "Gavau begarsę kino aparatūrą. Tai ranka sukamas projektorius, kurio kadrą apšviesdavo maža elektros lemputė. Energiją tiekė ranka sukamas nuolatinės srovės generatorius. Aš ranka sukdavau kino projektorių, o generatoriui sukti į patalpą įleisdavau be bilietų kelis paauglius. Kartais per dieną tekdavo demonstruoti net tris kino filmus, taigi man tekdavo sukti projektorių beveik 6 valandas," - prisimena kolega Algimantas.

Rajono valdžia sugalvojo, kad reikia kiną rodyti krašto gilumos gyventojams, kurie niekuomet jo nėra matę. Jam teko šešias šiaurės elniais kinkytos trys nartos (jakutiškos rogės), vedlys jakutas, nemokėjęs rusų kalbos ir mašrutinis lapas, su retai išsibarščiusiomis jakutų gyvenvietėmis, tarp kurių atstumai buvo 100-200 km, o toliausia gyvenvietė - net už 450 km. Ir kiną teko vežti per pačius speigus - sausio mėnesį. Vėliau teko vežti kiną ir su šešiolikos šunų kinkiniu.

SUKLASTOTAIS DOKUMENTAIS Į LIETUVĄ

Kolega Algimantas, gyvendamas Jakutijoje, visa laiką ilgėjosi Lietuvos. 1946 m. jis nelegaliai sugrįžo į Lietuvą, Kaune gyveno su suklastota autobiografija. Apie tai Vilniuje, 2005 m. išleido knygą "Nelegalios karjeros metai: gyvenimo pamokos". Kaune irgi pradėjo dirbti kino mechaniku. Vėliau buvo pakviestas dirbti į tuo metu Kaune veikusią kino mechanikų mokyklą, tapo jos dėstytojas, laikinai ėjo net mokyklos direktoriaus pareigas. 

1956 m., jau mirus Stalinui, į Lietuvą grįžo ir jo tėvas, brolis ir sesuo su vyru.

TRUMPA BIOGRAFIJA

Kolega Algimantas gimė 1925 m. gegužės 21 d. Rokiškio apskrities Kamajų valsčiaus Duokiškio kaime. Iš pradžių mokėsi Kamajėlių ir Kamajų pradžios mokyklose, 1936-1941 m. - Zarasų ir Rokiškio gimnazijose. 1941 m. jis su šeima buvo ištremtas į Altajaus kraštą, o 1942 m. perkeltas į Jakutiją, prie Laptevų jūros. Tremtyje dirbo miško kirtėju, statybininku, žveju. 1944 m. Jakutijoje baigė Kazačios vidurinę mokyklą, pradėjo dirbti kinomechaniku. 1946 m. pabaigoje pavykus pabėgti iš tremties, kino mechaniku dirbo ir Kaune.

Nuslėpęs tremimą, 1947 m. įstojo į Kauno politechnikos institutą, kurį 1952 m. baigė, įgydamas inžinieriaus elektromechaniko specialybę. Mokydamasis pradėjo dėstyti Kauno kino mechanikų mokykloje, 1950-1958 m. dirbošios mokyklos direktoriumi. 1958 m. tapo Kauno 2-osios technikos mokyklos direktoriumi.

1959 m. buvo pakviestas į besikuriančio žurnalo „Mokslas irtechnika" redakciją. Čia jis iš pradžių dirbo vyriausiojo redaktoriaus M. Martynaičio pavaduotoju, o nuo 1961 m. - žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi.

1961 m. įstojo į Lietuvos žurnalistų sąjungą ir aktyviai dalyvavo jos veikloje.

Dirbdamas žurnalo „Mokslas ir technika" redakcijoje, jis nuo pat pirmų dienų darė viską, kad pirmasis (ne tik Lietuvoje, bet irvisoje Sovietų Sąjungoje) mokslinio techninio pobūdžio žurnalas pateisintų su juo siejamas viltis, taptų inžinierių, mokslininkų, įvairių sričių specialistų mėgiamu leidiniu, padėtų spartinti mokslinę ir techninę pažangą Lietuvos pramonėje, transporte, statyboje, žemės ūkyje. Jo vadovaujama redakcija nuolat ragino žurnale savo straipsnius spausdinti visų mokslo sričių mokslininkus, inžinierius, aukštųjų mokyklų dėstytojus, mokslinio tyrimo institutų darbuotojus, įmonių vadovus ir specialistus. Už sėkmingą inžinerinių techninių darbuotojų pamėgto žurnalo redagavimą 1969 m. kolegai Algimantui buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus vardas.

Tačiau 1973 m. kolega Algimantas iš žurnalo „Mokslas irtechnika" vyriausiojo redaktoriaus pareigų buvo staiga pašalintas: už savo (kaip tremtinio) ir tėvo (kaip politinio kalinio) praeities slėpimą.

Vėliau jis dirbo laikraščių ir žurnalų susivienijimo „Periodika" direktoriaus pavaduotoju, rūpinosi miestų ir rajonų periodine spauda, redakcijų leidybiniais reikalais, žurnalistų darbo sąlygomis.

1981 m. Maskvos universitete apgynė socialinių sistemų valdymo specialybės socialinių mokslų kandidato disertaciją.

1975-1992 m. dėstė Liaudies ūkio vadovaujančiųjų darbuotojų ir specialistų tobulinimosi institute, vėliau Lietuvos vadybos akademijoje. Buvo katedros vedėjas, fakulteto dekanas, docentas.

2000-2004 m. buvo išrinktas į Lietuvos Seimą, dirbo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete, buvo Konstitucijos pataisoms rengti komisijos nariu, vadovavo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyviams ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijai.

Jis daug rašė, stebino savo kūrybiškumu. Išleido knygas "Vadovavimo technika" (1971), "Socialliberalizmo pradžiamokslis" (2006), "Socialinis liberalizmas ir kitos politinės ideologijos" (su J. G. Siauruku, 2006), "Viešosios vadybos strategija Lietuvoje" (su A. Makštučiu, 2008), "Laisva ar nelaisva: studija apielaisvąją rinką" (2011), "Kaip tapti iškiliu politiku ir laimėti rinkimus" (2012), "Atsakingos demokratijos valstybė" (2014), "Atsakingos demokratijos valstybės kūrimas" (2016), „Iki globalinės katastrofos liko tik dvyliką metų" (2019).

"Knygos „Iki globalinės katastrofos liko tik dvyliką metų" autorius neseniai atšventė savo 94-ąjį gimtadienį. Tik baltai pavydėti galima jam tokio ilgo kūrybiškumo. Juk per pastaruosius metus kolega Algimantas parašė ir išleido beveik dešimt knygų. Tokiame amžiuje rašyti knygas jau yra didvyriškumas," - sakiau 2019 metais Žurnalistų namuose pristatant šią knygą. 

Kolegos Algimanto  interesų ratas buvo platus: nuo vadovavimo, socialliberalizmo iki laisvosios rinkos, politikų elgesio per rinkimus ir tikrųjų demokratijos vertybių. Tai nestebino, nes šių knygų autorius jau tapo patyrusiu žurnalistu, mokslininku, pedagogu, politiniu ir visuomenės veikėju.

Jis visą laiką aktyviai bendradarbiavo periodinėje ir neperiodinėje spaudoje. Savo publikacijas, daugiausia politikos, ekonomikos, vadybos, politinių bei socialinių sistemų ir valstybės valdymo tobulinimo temomis skelbė žurnaluose „Ekstra", „Gairės", „Veidas", laikraščiuose „Lietuvos aidas", „Respublika", „Verslo žinios",„Naujoji politika", „Verslas ir prekyba" ir kt.

2004 m. jis buvo apdovanotas Ordino "Už nuopelnusLietuvai" Karininko kryžiumi.

Lietuvos žurnalistų šeima neteko gabaus žurnalisto, įžvalgaus politologo, gero bičiulio.

Reiškiame nuoširdžią užuojautą jo žmonai Danutei Indriūnienei, giminėms ir artimiesiems. 

*

Su velioniu bus galima atsisveikinti Laidojimo rūmuose 7 salėje (Olandų gatvėje) birželio 1 d., trečiadienį nuo 16 iki 20 val.  ir birželio 2 d., ketvirtadienį nuo 9 iki 12 val. Bus laidojamas Saulės kapinėse.

 

Rubrika Tylos minutė yra SRTRF projketo dalis.