M. Karčiauskas gimė 1939 m. kovo 15 d. Žvirgždėje, Krinčino valsčiuje, Pasvalio rajone. 1966 m. baigė VU Teisės fakultetą, tačiau nemažai laiko dirbo žurnalistikoje, buvo Vilniaus miesto laikraščio „Vakarinės naujienos" korespondentas. 1971-1974 m. - Kauno meno darbuotojų kultūros namų direktorius. 1975-1977 m. ir 1991-1992 m. dirbo Lietuvos knygos draugijoje. 1977-1988 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos poezijos konsultantas. Nuo 1992 m. dirbo spaustuvėje „Viltis".

1997- 2016 metais buvo Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo direktorius. Beveik 20 metų jo vadovaujamas Fondas sudarė sąlygas gyvuoti ir mūsų LŽS svetainei. Su juo buvo lengva dirbti, nes gerai suprato žurnalistų rūpesčius.

Nuo 1973 m. - Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

M. Karčiauskas buvo itin darbštus ir kūrybiškas žmogus. Jo kūrybinė veikla - ypač gausi ir aktyvi. Jis išleido daugiau kaip trisdešimt eilėraščių, poemų, prozos ir vertimų knygų, knygų vaikams.

Išleido poezijos knygas "Klevo medus" (1972), "Balti yra takai" (1975), "Vyšnių kalnas" (1978), "Kaita" (1982), "Dienos-elegijos" (1985), "Iš aukuro ugnies" (1986), "Toli nuo sielos ir namų" (1988), "Iš lelijų baltų" (1989), Galūksnė (1991), "Sausio eilėraščiai" (1992), "Kraujo dirva" (1993), "Grįžkelis" (1999), "Krikštai" (2005), "Kada parsiklausim namo" (2007), "Žemaičiuos", "Erškėčių krūmas pamariuos" (abi 2008),

Jo eilėraščiai sukurti daugiausia lyrine epine maniera, juose vyrauja socialiniai motyvai, apmąstoma tautos dabartis ir istorija, būdingos publicistinės deklaracijos, emocingos refleksijos.

Ypač didelio skaitytojų susidomėjimo susilaukė jo „Žvirgždės poema", kurios pirmoji dalis buvo išspausdinta žurnale „Pergalė". Joje ir „Nemuno poemoje" tęsiamos Teofilio Tilvyčio epinės satyrinės poezijos tradicijos, siekiama kritiškai įvertinti pokario Lietuvos kaimo gyvenimą, parodyti komunistų partijos padarytas klaidas, individo sumaištį ideologinės prievartos metais. Šios poemos - manau, yra išskirtinė mums jo palikta literatūrinė dovana.

Išleido eilėraščių ir poemelių knygų vaikams: "Prie Dunojaus vengrų žemė" (1975), "Tarp žalių krantų" (1982), "Į kelią, į kraštą (1984), "Žvėrių paradas" (1994), "Ar teisybę reik sakyt?" (2005), pasakas: "Gražuolė ir Pabaisa" (1995), "Undinėlė" (1995), "Aladinas", "Mauglis" (abi 1996).

Naujosios šiuolaikinės poezijos kontekste M. Karčiauskas buvo ir bus įdomus ir kalbos reformavimo bandymais. Jis pateikė daug naujadarų, negirdėtų tarminių žodžių, nepriekaištingai įliedamas juos į eilėraščio kontekstą, suteikdamas gyvumo, savito skambesio, muzikalumo.

Anot Justino Kubiliaus, „M. Karčiausko kūryboje galime įžvelgti: norą „ištraukti" gyvenimo šaknį, susigrąžinti patirtį ryškia ir skaudžia detale, „įgilinti" savąją vietovę, materializuoti dvasią daikto, garso ar augalo švytėjimu...".

Poezijos kūriniai paskelbti rusų, lenkų, baltarusių, ukrainiečių kalbomis.

Be to jis parašė apysaką apie pokarį „Viskas buvo šventa" (1975), romaną „Kičas" (1992) Jo apysaka „Viskas buvo šventa" išleista ir rusų k.alba.

Rūpėjo jam ir publicistika. Išleido kelionių apybraižas "Dunojaus dienoraštis" (1983), foto albumus "Pasvalio sakmės" ( su Jonu Danausku, (2007), "Neries postilė" (su Stanislovu Žvirgždu, 2009).

Yra išvertęs ukrainiečio Ivano Dračo, vengro Dežė Tandorio, anglo Ripo van Vinklio knygų, Rytų meilės lyrikos.

M. Karčiauskas pasižymėjo kaip daugelio leidinių sudarytojas, tarp jų - solidus „Dvidešimt poezijos pavasarių, 1965-1984" (1985).

Lietuvos žurnalistų ir rašytojų šeima neteko kūrybingo ir talentingo kolegos, gero draugo ir bičiulio. Reiškiame nuoširdžią užuojautą jo giminėms ir artimiesiems.

Rubrika Typos minutė yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.