Sukaktys, jubiliejai

Prieš 90 metų, 1931 m. balandžio 1 d., Opšrūtų k., Paežerių vlsč., Vilkaviškio apskr., Pijaus ir Agnietės Montvilų šeimoje gimė Marija Montvilaitė, būsimoji tremtinė, pasižymėjusi pogrindžio veikloje, pogrindžio spaudos platinime.

Sumanus ūkininkas P. Montvila 1936 metais pasistatė naujus, gražius trobesius. Nepriklausomos Lietuvos laikais Marijos mama Agnietė Montvilienė subūrė ir vadovavo Alksnėnų parapijos katalikių moterų organizacijai. Jos sesuo Petronėlė Stankevičiūtė vadovavo Vilkaviškio apskrityje veikiančiai Lietuvos moterų katalikių draugijai. Šeimoje buvo prisimenamas Pijaus brolis kun. Juozas Montvila, redagavęs Seinuose leidžiamą žurnalą „Šaltinis". Už slaptą dvasinį patarnavimą unitams caro valdžios nubaustas: jam atimta teisė užimti bet kokias pareigas pastoracijoje. 1912 metais laivu „Titanikas" jis plaukė į JAV. Ten turėjo dirbti lietuvių parapijoje. Skęstant laivui, gelbėjimosi valtyje užleido vietą kitiems, klausė išpažinčių, guodė ir ramino keleivius iki pat žūties.

1944 metais artėjant frontui, Montvilų šeimai teko evakuotis, o kai grįžo, namus rado nuniokotus. 1948 m. gegužės 22 d. M. Montvilaitė su tėvais ir tetomis Kotryna ir Petronele buvo ištremta į Krasnojarsko kr. Nižnij Ingašo r. Zavodovkos miškų ūkį. Maždaug po metų mirė teta Kotryna. Marija slaugė sergančią mamą, buvo svarbiausia šeimos maitintoja. Dažnai į miško kirtimo darbo vietą jai tekdavo bristi per sniegą, klimpstant iki juosmens. Dėl to stipriai pašlijo sveikata, tačiau, pasak jos, darbas ir gyvenimas čia buvo lengvesnis nei kitų tremtinių ir nepalyginamai geresnis nei amžinojo įšalo žemėje, prie Laptevų jūros. Viename interviu M. Montvilaitė sakė: „Sibire jaučiau nenutrūkstamą Tėvynės ilgesį, mano patriotizmas buvo natūralus kaip medžio augimas, kaip paukščio giesmė, kaip dangaus ir žemės sąjunga, įsikūnijusi per žmogaus darbus ir atsidavimą Apvaizdai".

1953 metais Marija su artimaisiais buvo perkelta į Krasnojarsko kr. Nižnij Ingašo r. Kozlovkos k. 1956 m. gegužės 28 d. šeima iš tremties buvo paleista ir 1957 metais grįžo į Lietuvą. Savo sodybą rado nacionalizuotą, apgyvendintą kelių kitų šeimų.

Porą metų M. Montvilaitė Vilniuje gydėsi tremtyje pašlijusią sveikatą. 1959 metais grįžo į savo vienkiemį ir iki 1982 metų dirbo kolūkyje. Nacionalizuotus namus šeimai iš valstybės pavyko išsipirkti tik apie 1974 metus. Grįžusi į savo gimtąją sodybą, Marija įsitraukė į pogrindžio veiklą. „Sibire jaučiau nenutrūkstamą Tėvynės ilgesį, ir tai - tiesa, kad sugrįžusi į Lietuvą turėjau nemažai patriotizmo. Todėl ir į pogrindinę veiklą įsitraukiau savaime", - sakė ji. Pogrindinė veikla Montvilų sodyboje vyko nuo 1972-ųjų ir tęsėsi daugiau kaip dešimt metų. Deja, dėl pablogėjusios M. Montvilaitės sveikatos ši veikla nutrūko likus keleriems metams iki Atgimimo.

1972-aisiais Kybartuose (Vilkaviškio r.) pradėtas leisti pogrindžio leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika". Dėl didelio KGB dėmesio spausdinti šį pogrindžio leidinį Kybartuose buvo labai pavojinga. Tad jau nuo pirmųjų „LKB kronikos" leidimo metų seserys vienuolės Birutė Briliūtė, Ona Šarakauskaitė, Virginija Ona Kavaliauskaitė, Regina Teresiūtė važiuodavo į M. Montvilaitės vienkiemį ir per keletą dienų nemažu tiražu rotaprintu padaugindavo „LKB kroniką", vėliau - ir kitus pogrindžio leidinius - „Aušrą" bei „Rūpintojėlį". M. Montvilaitė padėjo dauginti leidinius, saugojo namus nuo pašalinių akių. Padaugintus pogrindžio leidinius seserys vienuolės paskirstydavo ir išvežiodavo vyskupijoms pačios arba paprašiusios talkininkų. Marijai šioje pogrindžio veikloje padėjo jos sūnėnas Juozas Dautartas.

M. Montvilaitės namuose Opšrūtuose keletą kartų vyko pogrindinės rekolekcijos vienuoliams ir kunigams. Joms vadovavo kun. Sigitas Tamkevičius. Savo namuose ji apgyvendindavo studijuojančiuosius pogrindinėje kunigų seminarijoje, o 1975-1980 metais juose gyveno pogrindinės seminarijos klierikas Kęstutis Brilius. Jis gėrėjosi M. Montvilaitės dvasingumu, patriotizmu, brandžia katalikybe ir svetingumu, o pats talkindavo ūkio darbuose. Kaip asmeninio tikėjimo ženklą, kad jam pavyks tapti kunigu, K. Brilius su savo broliu Vytautu sumeistravo kryžių ir pastatė darželyje prieš namą. Kryžių pašventino kun. S. Tamkevičius. K. Brilius kunigystės šventimus gavo 1980 m. gruodžio 8 d. Jo brolis Vytautas taip pat tapo kunigu ir įšventintas 1982 m. birželio 6 d.

2010 m. kovo 5 d. M. Montvilaitei suteiktas laisvės kovų dalyvio statusas. Lietuvos Respublikos Prezidento 2010 m. birželio 23 d. dekretu ji apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

M. Montvilaitė mirė 2011 m birželio 23 d. Sakydavo, kad Joninės jai liūdniausia metų diena, nes pradeda trumpėti šviesioji paros dalis. Buvo palaidota Alksnėnų (Vilkaviškio r.) parapijos kapinėse, šalia savo prosenelių, tėvų ir tetos.

M. Montvilaitei atminti 2011 metais dukterėčia Ona Virketytė-Deutsch įsteigė premiją, kuri kartu su atminimo ženklu kasmet įteikiama aktyviausiam Pilviškių (Vilkaviškio r.) „Santakos" gimnazijos mokiniui bendruomenininkui.