Sukaktys, jubiliejai

Yra žmonių, kuriems greitai bėgantys metai nepalieka jokio pėdsako. Toks yra ir žinomas enciklopedininkas, istorikas, Mažosios Lietuvos tyrėjas daktaras Algirdas Matulevičius. Žvelgiant į jį nesinori tikėti, kad šiam veržliam ir energingam vyrui jau sukako jubiliejinė data - aštuoniasdešimtmetis. Draugauju su juo seniai, dažnai susitinkam ir visada jį matau jaunatviškai pasitempusį, sklidiną vidinės ugnies, vitališkumo ir kupiną įvairiausių sumanymų bei planų. O jeigu dar A. Matulevičiaus ko nors paklausi apie lietuvininkus arba Mažąją Lietuvą - pajusi vis stiprėjančio ugnikalnio išsiveržimo simptomus. Iš atminties bus beriami vardai, skaičiai, datos, faktai, dokumentai, šaltiniai, vertinimai... Visą tai, kas ir sudaro tikro istoriko duoną ir būvį. "Vaikščiojanti enciklopediją", - dažnas sako apie A. Matulevičių ir čia nėra jokio perdėjimo ar noro pagražinti.

Nors abu gyvenome Vilniuje, tačiau susipažinome... Mažojoje Lietuvoje. Į šią kelionę susiruošiau su turistinę grupe, o jos vadovu, manau, laimingo atsitiktinumo dėka, buvo A. Matulevičius. Kai tik Kybartuose pravažiavome valstybinę sieną, pajutau jo erudicijos galią. Iš karto supratau, kad čia Algirdas pažįsta ne tik viską, ką aprėpia mūsų žingeidžios turistų akys, bet leidžia pažvelgti ir į praeitį, į tuos laikus, kai čia gyvenę mūsų ainiai paliko gilius ir stebėtinai prasmingus lietuvybės pėdsakus, ir dabar išlikusius Kaliningrado srityje.

Sukaktuvininko tėvai Veronika ir Antanas Matulevičiai sūnui davė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo vardą turėdami rimtas tautines inspiracijas. Tėvai gyveno Vilniuje, deja, lenkų okupacijos metais. Tėvas Antanas lankėsi "Rūtos", "Birutės" ir "Žiburėlio" lietuvių draugijose, motina Veronika baigė vienintelę lenkmečiu lietuvišką pradžios mokyklą, veikusią prie Pranciškonų bažnyčios ir vienuolyno. Šeimoje buvo branginamos lietuviškos tradicijos, tačiau aplinka buvo agresyvi. Šeima pasitraukė į laisvą Lietuvą, Giedraičių miestelį, esantį šalia demarkacinės linijos. Čia 1939 metų sausio 10 dieną ir gimė sūnus. Ji pavadino Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Algirdo vardu. Užaugęs jis pasakys: "Gimiau garsių kunigaikščių Giedraičių, daug nusipelniusių lietuvių kultūrai, žemėje." 

Istorikais gimstama, ar jais tampama? Nesiimu spręsti koks teiginys yra teisingesnis. Apžvelgdamas Algirdo nueitą kelią manau, kad jam tinka abu posakiai. Vaikystėje girdėti močiutės ir mamos pasakojimai, mokytojų Lietuvos patriotų - Kazio Kazlo, Irenos Petrauskaitės, Monikos Černiauskienės, Danutės Jasiulionytės, Mėrūno Gervės, Česlovo Šimoliūno ir kitų pamokos rado palankią, našią dirvą žingeidaus ir darbštaus vaiko, vėliau jaunuolio širdyje.

Mažosios Lietuvos tematika - kietas riešutas, čia priešokiais daug nenuveiksi, reikalingas gilus įdirbis, norint kažką naujo paskelbti. Džiugu, kad A. Matulevičiui Mažosios Lietuvos tematika yra artima nuo seno, dar nuo studijų metų. Būdamas Vilniaus universiteto studentu jis ėmė domėtis Mažąją Lietuva. Vilniaus, Tartu, Kijevo, Odesos, Maskvos, Novosibirsko universitetuose vykusiose studentų konferencijose skaitė referatus apie lietuvių tautinį sąjūdį XIX a. II pusėje, mažlietuvių ir didlietuvių bendradarbiavimą leidžiant draudžiamą lietuvišką spaudą.

"Pasididžiavimą garbinga tautos praeitimi ugdė dėstytojų ir mokslininkų P. ir B. Dundulių, J. Jurginio, G. Drulytės-Raudeliūnienės, R. ir P. Kulikauskų paskaitos", - prisimena Algirdas.

1966 metais jis baigė Vilniaus universitetą, įsigijo istoriko specialybę. Diplominį darbą parašė apie lietuvių nacionalinį judėjimą XIX a. antroje pusėje. Dalis darbo buvo skirta Mažosios Lietuvos germanizacijai.

Šią temą domėjosi ir toliau, nors oficiali valdžia ir neskatino istorikų domėtis „slidžia" tema bei ieškoti klausimų, kodėl Mažosios Lietuvos lietuviams neliko galimybių gyventi savo tėvynėje. 1973 metais jis apsigynė disertaciją, kurioje nagrinėjo Prūsijos lietuvių tautinę būklę kone lemiamu jiems laikotarpiu - XVIII a.- XIX a. pradžioje. 

„Disertacijos vadovas buvo profesorius V. Merkys. Esu nuoširdžiai jam dėkingas už supratimą ir paramą," - sako A. Matulevičius, dabar jau humanitarinių mokslų daktaras.

Beveik visą savo gyvenimą jis paskyrė enciklopedijų leidimui. Nuo 1972 metų A.Matulevičius - Vyr. enciklopedijų redakcijos, Enciklopedijų leidyklos, nuo 1997 metų - Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto (vėliau - centro) vyresn. mokslinis redaktorius. 

A. Matulevičius yra „Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos" (1976) „Tarybų Lietuvos enciklopedijos" (1985), enciklopedijų „Lithuania" (anglų k.), „Litva" (rusų k., 1989), „JAV lietuviai" (1998), „Mažosios Lietuvos enciklopedijos" (2000-2009), „Visuotinės lietuvių enciklopedijos" (2001-2015) „Lietuvos" (2008-2015), „Mažosios Lietuvos enciklopedinio žinyno" anglų kalba (2014) vienas iš autorių ir mokslinių redaktorių. 

Dirbbdamas enciklopedijų leidyboje, jis ypač daug dėmesio skiria Mažajai Lietuvai. Todėl daugiausia A. Matulevičiaus pastangomis minėtose enciklopedijose yra palyginti daug straipsnių apie Prūsiją, Mažąją Lietuvą ir lietuvininkus. 

1996 metais jis tampa vienu iš „Mažosios Lietuvos enciklopedijos" iniciatorių ir rengėjų. Jis parengė šios enciklopedijos metodikos ir pirmojo tomo vardyno pirmuosius variantus. Parašė šiai enciklopedijai daug straipsnių. Dabar galime tik pasidžiaugti, kad jau išėjo visi keturi „Mažosios Lietuvos enciklopedijos" tomai. Tai unikali enciklopedija, nieko panašaus pasaulyje nėra. Daug jis prisidėjo ir kad anglų kalba išeitų „Mažosios Lietuvos enciklopedinis žinynas", kad jis būtų verčiamas ir į kitas kalbas.

Nuo 1991 metų jis dalyvauja ir Prūsijos bei Mažosios Lietuvos problemoms skirtose tarptautinėse mokslinėse konferencijose Lietuvoje, Vokietijoje, Lenkijoje. Daug rašo į lietuvių, vokiečių, lenkų, rusų mokslinius leidinius. Populiarina šią tematiką ir periodinėje spaudoje. Labai aktyviai jis bendradarbiauja „Lietuvos Aide". Ypač man įsiminė „Lietuvos Aide" paskelbtas jo tęstiniai straipsniai „Mažoji Lietuva: istorija ir dabartis" (2003) ir „Prūsai, lietuviai, vokiečiai ir lenkai bei Mozūrai Prūsijoje" (2017).

Nuo 1969 metų sistemingai tirdamas Mažąją Lietuvą, jis apie ją parašė šimtus straipsnių, šimtus jų suredagavo. Kolektyvinėse monografijose ir tęstiniuose leidiniuose paskelbė per 40 studijų. Iš jų svarbiausios yra šios: „Deutsch-litauische Beziehungen in Preusisch-Litauen" (Vokiečių ir lietuvių santykiai M. Lietuvoje) (1992), „Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros tyrinėjimo aspektai" (1993), „Vydūnas - Mažosios Lietuvos istorikas" (1994), „Mažoji ir Didžioji Lietuva. Lietuvininkai ir lietuviai" (1994; joje skelbiamas A. Matulevičiaus sudarytas Mažosios Lietuvos iki XVIII a. pradžios etninis žemėlapis), „Tautiniai santykiai ir bažnyčia Mažojoje Lietuvoje ir visoje Prūsijoje" (1994), „Prūsai, lietuviai, vokiečiai ir lenkai Prūsijoje" (1995; joje skelbiamas A. Matulevičiaus sudarytas Mažosios Lietuvos bažnytkaimių žemėlapis), „Tilžės apskrities lietuviai ir jų pavardės prieš trys amžius" (1995), „Prabaltų ir baltų etnogenezė" (1996), „Lietuvių Prūsijoje autochtoniškumo ir Mažosios Lietuvos kolonizavimo, lietuvininkų asimiliacijos bei germanizacijos problemos" (1996), „Didžiosios ir Mažosios Lietuvos studentai Karaliaučiaus universitete XVI-XIX a."(1996), „Remkimės lietuvininkais" (1996; yra etninis žemėlapis apie kalbų paplitimą Mažojoje Lietuvoje XVII amžiaus pradžioje, kurį daktaras parengė kartu su kartografu P. Gauču), trys studijos apie Ragainės, Tilžės ir Įsruties apskrityse XVIII amžiaus pirmos pusės gyventojų tautinę sudėtį ir žemėnaudą (1997, 1999), „Vakarinė lietuvių tautos dalis" (1998), „Mažosios Lietuvos istoriografija" (2001), kitas. 

A. Matulevičius - knygos „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai" (t.1-2, 1996, 2001) vienas iš rengėjų ir autorių. Jis patikslino Mažosios Lietuvos plotą ir pietinę ribą, tiria lietuvininkų etnogenezes ir autochtoniškumo problemas, 1709-1711 metų didįjį marą bei badą, po to vykusią vokiečių kolonizaciją. Jis vienas iš pirmųjų Lietuvos istorikų, nagrinėjančių Prūsijos gyventojų socialinius sluoksnius XVII-XVIII amžiais, lietuvininkų ir vokiečių koegzistenciją, mažlietuvių ir didlietuvių tapatumus ir skirtumus.

Jo straipsnių yra enciklopediniuose žinynuose „Gediminaičiai", „Lietuvos valdovai (XIII-XVIII a.)".

Jis pirmas plačiai ir išsamiai ištyrė kaip per amžius, iki XVI a. pradžios, susidarė lietuvininkų etnoteritorinė ir etnokultūrinė bendruomenė, kaip XIII a. autochtonus prūsus ir kitus baltus užkariavo Kryžiuočių ordinas ir jų etninėse žemėse sukūrė kolonijinę valstybę. Pirmasis detaliai ištyrė Prūsijos kunigaikštystės (1525-1701 m.), ypač Prūsijos karalystės (nuo 1701 m.) gyventojų socialinius ekonominius sluoksnius, kategorijas bei grupes, religinius tautinius santykius, sudarė originalų Mažosios Lietuvos žemėlapių.

Šį veikla buvo tiek plati, kad leido bibliografei, Mažosios Lietuvos spaudos tyrėjai Audronei Matijošienei sudaryti plačią veikalų bei straipsnių bibliografinę rodyklę: "Algirdas Matulevičius apie Mažąją Lietuvą", kuri buvo išleista 2008 metais.

Daktaras A. Matulevičius parašė monografijas: „Mažoji Lietuva XVIII amžiuje"(1989), „Kas tu, Mažoji Lietuva?" (1989). Pernai jis paskelbė savo naują monografiją, pavadinęs ją "Tautos žadinimo šaukliai". Joje nagrinėja aktualią temą - lietuvių tautinį atgimimą, aktyviai prasidėjusį XIX a. antrojoje pusėje. Šią problematiką prie dabarties skaitytojų jis priartina, ją atskleidžia per laikraštį "Aušra" (1883-1886) ir žurnalą "Varpas" (1889-1905), kurie nors ir buvo leidžiami Mažojoje Lietuvoje, tačiau buvo daugiau skirti Didžiajai Lietuvai, jos gyventojams.

Naujojoje monografijoje autorius profesionaliai nagrinėja lietuvių liberaliosios inteligentijos pastangas žadinant tautą priešintis Rusijos imperialistinio monarchistinio režimo vykdomam lietuvių kalbos, mokyklų ir apskritai kultūros etnocidui, prievartinei rusifikacijai ir pravoslavinimui, Katalikų bažnyčios persekiojimui, lietuvių ir lenkų supriešinimui. 

Knygoje stipriai kritikuojama carinės Rusijos kolonijinė ir nutautinimo politika Didžiojoje Lietuvoje ir Vokietijos imperijos germanizacinė - Mažojoje Lietuvoje, taip pat lenkų ir sulenkėjusių bajorų - polonizacijos politika.

Šį knyga, nuo kitų panašia tema parašytų knygų, ypač skyriasi tuo, kad autorius joje panaudojo daug aušrininkų ir varpininkų rankraščių, kurių jie, ar juos redagavę, nedrįso tuometinėmis politinėmis sąlygomis viešinti. Autorius daugiausia remiasi tautinės kovos ideologų, šauklių - daktaro Jono Basanavičiaus, Martyno Jankaus, Martyno Šerniaus, Vinco Kudirkos, Jurgio Mikšo, Jono Šliūpo, vyskupo Motiejaus Valančiaus, Petro Vileišio, Andriaus Vištelio ir kitų korespondencija, jų programomis, kovos taktika, atsiminimais.

Dabar monografijoje skelbiami rankraščiai, autentiški laiškai žymiai tiksliau, objektyviau išreiškia XIX a. II pusės tautinio išsivadavimo iš Rusijos imperijos monarchistinio, kolonijinio režimo sąlygas, aplinkybes ir pasipriešinimo galimybes. Taip susidarė palankios sąlygos plačiau atskleisti įvairias dalyvių pažiūras, ideologiją, programą, konkrečius strateginius ir taktinius žingsnius įvairiais laiko tarpais. Šia galimybe A. Matulevičius sėkmingai pasinaudojo, sudarydamas sąlygas skaitytojui aiškia suprasti ką mūsų tautinio atgimo šaukliai planavo, apie ką jie svajojo, ko siekė ir kaip tai vykdė praktiniame gyvenime. 

Knygoje gausiai cituojamos aušrininkų ir varpininkų veikėjų mintys labai vertingos, originalios, jos ne tik atspindi XIX a.-XX a. pradžios lietuvių inteligentijos ir valstietijos mentalitetą, jos aktualios ir šiandienai tautiniam patriotiniam ugdymui. Todėl ir šią knygą autorius skiria Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui.

Jis yra vienas iš Mažosios Lietuvos reikalų tarybos steigėjų (1989), kolegijos narys, nuo 1994 metų - tarybos vicepirmininkas. Ši taryba domisi Mažosios Lietuvos praeitimi, kultūriniu paveldu, palaiko ryšius su Karaliaučiaus srityje gyvenančiais lietuviais. 

A. Matulevičius aktyvus ir kitose visuomeninėse organizacijose. Nuo 1982 metų jis M. Mažvydo knygos bičiulių, nuo 1989 metų - Prūsos klubų, Vydūno draugijos narys. Nuo 2003 metų -Lietuvos valst. mokslo ir studijų fondo ekspertas. 

Anksčiau sovietinė valdžia neskatino žmonių domėtis Mažąja Lietuva. A. Matulevičius suprato tokio švietimo svarbą. Nuo 1972 metų pradeda rengti ir vadovauti ekskursijoms po Mažąją Lietuvą. Nuo 1989 metų pats dalyvauja kraštotyros ekspedicijose po Karaliaučiaus kraštą bei visą Prūsą. 

Kartu su juo jau teko ne kartą keliauti po dabar Rusijos ir Lenkijos administruojamą Mažąją Lietuvą. Ir iš kiekvienos kelionės atsiveždavau daug įdomių įspūdžių, kuriais dalindavausi ir su skaitytojais.

Aktyviai veikia A. Matulevičius ir Lietuvos žurnalistų sąjungoje, į kurią jis buvo priimtas 2011 metais. Dabar jis yra LŽS Senjorų klubo Tarybos narys. Aktyviai bendradarbiauja LŽS internetiniame laikrašytje www.lzs.lt.

Tokia plati ir vaisinga veikla negalėjo būti nepastebėta. A. Matulevičius už Prūsijos ir Mažosios Lietuvos tyrinėjimus 2009 metais buvo apdovanotas ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Riterio Kryžiumi. Apdovanotas Švietimo ir Kultūros ministerijų Garbės ir Padėkos raštais, Donelaičio medaliu "Širdings brolau".

A. Matulevičius jubiliejų pasitinka pilnas kūrybinių jėgų ir sumanymų. Palinkėkime jam geros sveikatos ir sėkmės. 

Rubrika Sukaktys, jubiliejai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.