2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: Tame Sėlių krašte, kur Paulius Širvys niekada nebūdavo vienišas

2021-05-05
 
Paulius Širvys

Paulius Širvys

Jonas Laurinavičius,
Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys

 

 

Toks šiltas leidinėlis. Skoningai apipavidalintas. Su Pauliaus Širvio stilizuotu portretu viršelyje. Per visus puslapius - girdėtos ir negirdėtos literatų pavardės.
Tai Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos direktorės pavaduotojos Vaivos Vilkickienės parengtas ir redaguotas poezijos ir esė rinkinėlis „Skiriama Poetui. Pauliaus Širvio 100-osioms gimimo metinėms".
Kūrinėliai rašyti iš širdies. Su meile didžiajam kraštiečiui nuo Sartų.

 

 

Aukštaitiškas berže, iš pievų išplaukęs,
Sušvitęs sidabro rasa,
Dainomis iš Dievo, klajūnas be kaukės
Su siela, kaip vilko, basa.

 

Arba:

 

Meilė lieka, nors pasaka baigės.
Ilgesys - graudulys nemarus.
Tirpsta dienos, kaip žiedlapių snaigės,
Barsto mėnuo žvaigždžių sidabrus.

 

 


Skaitai tuos Danutės Mažeikienės posmus ir jauti P. Širvio poezijos intonaciją, žodžius, krentančius iš jo graudžių ir ilgesingų dainų... Jauti tą jų nuotaiką, kuria persisunkę ir literatės eilėraščiai, įdėti į šią kuklią knygelę.
O štai eilutės iš Irenos Juodelytės-Varnienės esė:
„Pučia gaivus vėjas. Jis supa nukarusias šakas ir šios barsto pavienius gelstančius lapus. Jis kasdien mano ausyse skamba kaip muzika, kaip Pauliaus žodžiai, atlaikę visus permainų vėjus. Ir, atrodo, girdžiu aidą įasmenintos Aukštaitijos dainiaus vaikystės „piemens kepure". Štai ji:

 

 

Pašvilpia. Patyli. Svajoja.
Tai verkia, tai leipsta juokais,
Našlaitė suskirdusiom kojom...

 

 

Patyriau ankstyvą betėvystę, alkį, šaltį, skurdą ir svetimųjų šiurkštumą".
Bibliotekininkė, talentinga miniatiūrų kūrėja Reda Kiselytė vienoje iš jų pastebi:
„Skausmu ir meilės vingiais išvagotas beržo kūnas. Toks ir buvo poeto, žurnalisto Pauliaus Širvio gyvenimas. Poetui ošia baltakamieniai beržai. Girdi? Kaip tyliai skamba jų melodija. Paklausyk, koks paslaptingas beržų muzikos skambėjimas..."
Aldona Telšinskienė-Kriaunietė, kuri, kaip pastebi autobiografijoje, „nuo Mėlynųjų Sartų", kaip ir Paulius", poetui paskyrė itin moteriško eilėraštį:

 

 

Kai žygiuosi į mūšį -
pasiimki mane.
Nors sunki, bet nebūsiu našta.
Nuraminsiu tave.
Pamirši troškulį, baimę ir nerimą.
Sapnuose regėsi beržus,
girdėsi jų šlamėjimą,
užuosi kvapą.

 

 

Suvilgysiu skruostą -
dings randas.
Vyrus puošia randai (bet jie širdį gadina).
Kai žygiuosi į mūšį -
pasiimkit mane.
Aš -
Beržo sula.
------------------
Miela skaityti Jolantos Juodinytės, Jolantos Augūnienės, Vidos Papaurėlienės, Gražinos Pitrėnienės (ji - parašė tarmiškai), kitų literatų kūrinėlius - iš viso 26 autorių. Dauguma jų - iš antros trečios jaunystės, bet visos subtilių jausmų, o Alė Kazlauskienė, trijų eilėraščių knygelių autorė, nurodydama savo amžių (jai 83-eji), nebe balto pavydo P. Širvio meilės Alpunei, poetiškai papriekaištauja Pauliui:

 

 

Kodėl ne mane Tu prisimeni kartais,
Kai brendi į tuščius nebelaukiančius šaltus namus?
Nesakyk, kad nevertas, kad daug ko nevertas, - Ach,
kodėl amžinai neramus?

 

 

Aš galėjau priglaust Tave ir sušildyt, -
O Tu oštum žaliu berželiu.
Kam reikėjo taip širdį sugildyt -
Aš bučiau ištarus „myliu".

 

Turbūt ne viena ir ne dvi tokius Pauliui žodžius savo širdy nešiojo (tebenešioja?) ne tik sėlių krašto linaplaukės, geltonkasės... Tačiau teko nusivilti - likimas lėmė kitaip. Todėl ir Kazlauskienės paskutinės eilėraščio posmas tinka ir joms tarsi būdamas neišvengiamas priekaištas:

 

Bet Tu laukei prie pasakų Vilniaus,
Deja, ne manęs, o deja!
Aš būčiau atplaukus Tavęs išsiilgus -
O šaukei ne mane Tu, o ją!

 

 

Nieko nepadarysi - meilė irgi turi savo taisykles, kurias pažeisti nevalia.
Knygelėn sudėta literatų kūryba nevienodo meninio lygio - nuo mėgėjiško paeiliavimo, parašinėjimo ligi tikros poezijos blyksnių. Žinoma, kiekvienas kūrėjas į kiekvieną savo kūrybos eilutę stengiasi įdėti visą širdį, visus sugebėjimus, tačiau ne visiems vienodai pavyksta, ne visiems Dievo vienodai atseikėta gabumų. Bet šiuo atveju, manau, net netinka ieškokit nematytų negirdėtų minčių išraiškos formų (nors jų daugiau ar mažiau išvystame knygelėje). Čia svarbiausia P. Širvio kraštiečių nuoširdumas, pagarba savo Didžiam Dainiui, kuris seniai seniai peržengęs jų sodybas, beržynus, jų tolių tolius... Jis visos Lietuvos savastis.
Rokiškio Juozo Keliuočio viešoji biblioteka, remiama rajono savivaldybės, padarė gražų darbą, papildydama mūsų lektūrą apie P. Širvį dar viena malonia knygele.
 

 

Vilnius, 2021, kovas

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-05-13 16:36
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media