Sukaktys, jubiliejai

Švenčionių kraštas - tai šaltoji ir skaidrioji it krištolas Žeimena, Abejučių, Adamavo ąžuolai, Argirdiškės, Baltagalio pušys, galingi Grybų, Kaltanėnų, Karpakėlio ąžuolai, pusantro šimto metų pralenkusi Joniškės liepa, gėlo geriamojo vandens šaltinis Lino verdenė, mirę ir gyvi kaimai, miesteliai. Viename jų - Švenčionyse - ir gimė šio gražaus Lietuvos kampelio, Nalšia vadinamo, propaguotojas ir puoselėtojas, LŽS narys Šarūnas Laužadis, kuriam netrukus sueis graži sukaktis - 70-metis.

Jo parašytų knygų - ,,Švenčionių krašto legendos" (1996), ,,Lietuva - šventų ąžuolų žemė" (1996, 1997), ,,Nalšios žemės paslaptys" (1998, 2008), ,,Lietuvos ąžuolo šaknys" (1999, 2005), Ekologija ir etnologija" (2000), ,,Yra šalis, kur senos girios ošia" (2005), ,,Žvilgsnis į Šiaurės ir Vidurio Europos šalis" (2005), ,,Nuo Baltijos iki Viduržemio jūros" (2006), ,,Gyvenamoji aplinka ir ekologija" (2007), ,,Pažįstama ir dar nežinoma Lietuva" (2008), ,,Nebaigta sakmė" (2008), ,,Sveika mityba ir ekologiškas maistas" (2010), ,,Sakmės ir padavimai apie Nalšios žemę" (2017), ,,Padavimai apie Lietuvos vietovardžius" (2019), ,,Nuo Nalšios pateka saulė" (2020 22021) - puslapiai kupini meilės girioms, miškams ir, aišku, žmonėms, iš kurių jis išgirdo padavimus, legendas.

Kas paskatino domėtis praeitimi ir sieti ją su dabartimi? Drąsiai galima teigti, kad tai buvo ramuvietis a.a. Jonas Trinkūnas, senųjų raštų studijos, ypač A. Vijūko- Kojelavičiaus legendos apie didingą Lietuvos praeitį. Matydamas, kaip užmarštin nuplaukia šimtus metų kaupta tėvų ir protėvių išmintis, Kolega Šarūnas stengiasi ją užfiksuoti, pasitelkdamas savo proto galias, vaizduotę ir dalijasi su skaitytoju.

Kada gimė pirmasis kūrinys? 12 metų vaikinuko kūrinį išspausdino Švenčionių rajono laikraštis ..Žvaigždė". Ir nuo to laiko žurnalisto plunksna nerūdija. O 1991 metų laikraštis ,,Respublika" sulaukė kolegos Šarūno straipsnio ,,Švenčionys - irgi Lietuva", paskatinusio švenčioniškius burtis: taip gimė jo įkurtas klubas „Švenčionija", jau 30 metų vienijantis nalšišius. Jo straipsnius, legendas, padavimus noriai spausdino daugelis laikraščių ir žurnalų. Dabar kolegos Šarūno mintys ,,regimos" regioninėje Švenčionių, Ignalinos, Zarasų, Rokiškio, Utenos, Ukmergės spaudoje bei respublikiniuose laikraščiuose.

Paklausiau kolegos Šarūno: kas jam yra žurnalistika?

„Žurnalistika - tai gyvenimo sritis, kuri yra už tautybės ribų, kuri aukščiau nei profesija, politinės nuostatos ar religiniai įsitikinimai, todėl ir žurnalistas užima ypatingą vietą visuomenės gyvenime, - atsakė jubiliatas. - Žurnalistas privalo viską matyti taip, kaip yra iš tikrųjų ir teisingai, bešališkai pateikti visuomenei visa, kas vyksta tiek šalia mūsų, tiek ir tolimame pasaulyje. Todėl žurnalistika turi būti žmogaus įgimta savybė, tai - tiesiog jo gyvenimo būdas.

Dar paklausiau, ką jis mano apie dabartinę žiniasklaidą. Kas joje gero, kas blogo?

„Žiniasklaida nuo tada, kai pradėjau rašyti, ryškiai pasikeitė, - atsakė kolega Šarūnas. - Anais laikais vyravo spaudiniai, kuriuose žurnalistas stengdavosi „pramušti" savo kuo objektyvesnę ir informatyvesnę medžiagą, ir kartu neužkliūti GLAVLIT'ui (to meto cenzūra), o kad pasitaikytų gramatinių ar stiliaus klaidų, buvo neįsivaizduojama. Honoraro dydis irgi nebuvo esminis klausimas. Svarbiausia reikėjo išlikti, išgyventi. Dabar žiniasklaida Lietuvoje, palyginus, laisva, o cenzoriai nelaiko žurnalisto „už virvutės", nedraudžiama viešai kalbėti to, kas dar neseniai buvo uždrausta. Šalyje prisisteigė gausybė įvairiausių žiniasklaidos priemonių, atsirado sąlygos augti naujai, kūrybingai žurnalistų kartai. Tačiau tai nereiškia, kad viskas gerai ir jau galime džiaugtis.

Pasitikdamas savo gražią sukaktį, kolega Šarūnas nuolat susitinka su skaitytojais kaip Lietuvos žurnalistų sąjungos bei Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys. Linkime jam ir ateityje būti aktyviam ir kūrybingam!