2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: Kelio pradžia tėvų žemėje. Jono Meko 95 – osioms gimimo metinėms

2018-03-08
 
Jonas Mekas

Jonas Mekas

Pabaiga. Pradžia 2018 03 01

 

Algirdas Butkevičius,
Biržai

 

 

Fotografo karjeros pradžia
Tą vasarą brolis Povilas jam padovanojo foto aparatą. „Tai buvo labai labai įsimintinas momentas mano gyvenime. - prisimena Jonas Mekas. - Aš paslėpiau jį po pagalve, laukdamas momento, kada galėsiu fotografuoti. Turėjau tik vieną juostą, todėl norėjau, kad mano pirmosios nuotraukos man kažką reikštų". 
To reikšmingo meto ilgai laukti neteko. 1940 - ųjų vasarą rusų kariuomenė įžygiavo į Lietuvą. Pro Semeniškius nuo Biržų į Papilį riedėjo tankai ir sunkvežimiai su kareiviais. Suaugusieji su baime žvelgė pro langus į dulkėse skęstantį vieškelį. Vaikai viską norėjo pamatyti iš arčiau. Jonas Mekas, pasigriebęs foto aparatą, nubėgo prie kapinių mūro ir klikt! - padarė savo gyvenime pirmą nuotrauką. „Tik staiga girdžiu, - rašo knygoje „Laiškai iš Niekur", - kažkas rėkia ir matau rusų karininką bėgant per smėlduobes prie manęs ir šaukiantį kažką rusiškai. O aš rusiškai tik keiksmus žinojau, nieko daugiau. Pribėgo jis prie manęs, rėkdamas visu balsu, pagriebė iš mano rankų aparatą, atidarė, brūkšt brūkšt ištraukė juostą, nusviedė ją ant žemės, dar batu patrynė - ir parodė pirštu į namus - reiškia, į kulnus! Tai ir dėjau į kulnus, nereikėjo du kartus sakyt. Aš, didysis kapitalistinis šnipas, dūmiau tolyn nuo kelio, kiek tik kojos išnešė. Taip prasidėjo mano foto karjera..."
Gimnazijoje 
Rudenį išvažiuoja į Biržus. Su broliu Adolfu. Jonas į gimnaziją, Adolfas į Biržų aukštesniąją prekybos mokyklą. Abiem tai nebuvo lengvi metai. Vėliau Jonas prisimins, kad motina jiems maisto atgabendavo pirmadieniais, o broliai dažniausiai jau viską būdavo suvalgę šeštadienį. Todėl, norėdami užsimiršti, eidavo į kiną ar biblioteką. Kinui reikėjo pinigų, tačiau „atrado" kaip įeiti pro užpakalines duris, pro gaisrinę, be bilietų. „Gaisrininkai mus pažino, ir kino operatorius irgi, tai jie viską pro akis praleisdavo".
„Gimnazijoje, - rašė man Jonas Mekas, - turint omeny, kad aš buvau peršokęs tiek daug klasių, ir viskas dar buvo mano galvoj labai gležna - kai visi kiti mano klasės draugai buvo viską „sukrimtę" normaliai, - aš turėjau daug daugiau dirbti, negu kiti, kad juos pasivyčiau. Bet pasivijau. Bet nebuvo daug laiko niekam kitam. Bet visados buvo laiko skaityti!"
Iš mokytojų ir šiandien prisimena prancūzų kalbos mokytoją, supažindinusią su prancūzų poezija, padėjusia Jonui Mekui jo palėpėje versti prancūzų poezijos klasikus. Puikiai prisimena gerą humoro jausmą turėjusį lotynų kalbos mokytoją Viktorą Januškevičių. „Bet lemtingiausią man įtaką, - rašė laiške Mekas, - turbūt padarė literatūros mokytojas Juozas Vaitiekūnas, kuris slaptai man paskolino savo neatspausdintą disertaciją apie moderniąją Lietuvos ir Vakarų Europos poeziją. Iš to rankraščio aš pirmą kartą sužinojau apie futurizmą, dadaizmą, Rusijos ankstyvąjį avangardą ir t.t. Jis kažkaip pasitikėjo manim. Tai kai kiek vėliau sutikau Miltinį ir Zablacką, jie manęs labai nustebint nebegalėjo." (...) Taip pat gerai prisimenu vokiečių kalbos mokytoją Joną Kavoliūną,- jis mane įvedė į „pogrindinę" rezistenciją. Jam padėjau platinti pogrindžio spaudą. Bet tos spaudos man niekados jis neduodavo gimnazijoje. Mes susitikdavom įvairiose kitose miesto dalyse, dažniausiai prie Biržų pilies."
Korektorius ir techninis redaktorius 
1941 metų liepos 19 dieną atkuriamas Biržų apskrities laikraštis, pavadintas „Naujosios Biržų žinios." Laikraščio pirmasis redaktorius buvo Jono bendraklasis Jonas Petronis. Jame Jonas Mekas spausdina savo eilėraščius ir straipsnius (apie aušrininką Stanislovą Dagilį, Martyną Yčą, Kazio Binkio kūrybą, Donelaitį, prof. A. Janulaitį, rašytoją K. Puidą ir kt.) Kai kuriuos tekstus pasirašo slapyvardžiais: Jonas Gaivenis, J. Ms.,J. Mks. 1942 metais pradeda dirbti „Naujųjų Biržų žinių" redakcijoje. Skaito korektūrą (nes sakosi rašantis 200 procentų be klaidų), maketuoja surinktus tekstus į puslapius, prižiūri darbą spaustuvėje. Skaito savo eilėraščius literatūros ir muzikos vakaruose. Dažnai užsuka pas mokytoją ir poetą Petrą Zablocką pasirausti jo turtingoje bibliotekoje, dalyvauja diskusijose dėl kuriamo Biržų teatro. Čia susipažįsta su Panevėžio dramos teatro režisieriumi Juozu Miltiniu ir rašytoju, „Panevėžio apygardos balso" redaktoriumi Jonu Vytautu Narbutu. Narbutas jį pavadina važiuoti į Panevėžį. „Tai vieną žiemos vakarą, - rašo man Jonas Mekas, - aš gerai tą vakarą prisimenu, nes tą vakarą prasidėjo nauja mano gyvenimo stadija - pakeliui iš Papilio į Biržus jis (Narbutas) užvažiavo į Semeniškius, į mūsų namus - aš tuo metu buvau pas tėvus - ir sako, važiuokim į Panevėžį, ką tu čia laiką gaišini provincijoje? Manęs nereikėjo prašyt du kart. Tą pat vakarą ir išvažiavom. Man reikėjo daugiau oro. Biržai mane buvo pradėję troškinti. Aš norėjau būt Vilniuje. Panevėžys buvo pakeliui į Vilnių!
Bet ir dirbdamas Panevėžy, bent kartą į savaitę, dviračiu grįždavau į Biržus, kur visados dėdės Jašinsko palėpėje turėjau kambarėlį su visom savo knygom ir „raštais". (Visus savo to meto raštus, visus savo ankstyvesnius dienoraščius, viską pakasiau prie dėdės Jašinsko daržinės, išvažiuodamas, nes juose buvo daug vokiečiams ir sovietams inkriminuojančios informacijos. Nežinau, ar Jašinskas (jis apie tą pakasimą žinojo, ir pats patarė tai padaryt, jis buvo daugiau gyvenimo matęs negu aš, aš buvau dar labai naivus ir visais pasitikintis - tai arba prieš sovietams ateinant jis viską iškasė ir sudegino (taip kaip mano motina viską sudegino Semeniškiuos), arba viskas dar tebėra kur buvo, bet supuvo". 
Panevėžyje sakė rašęs nedaug - „porą novelių ir porą eilėraščių." Spausdinęs porą straipsnių, vieną gerai prisimena - apie Kudirkos „Varpus", kurių visus numerius radęs Panevėžio bibliotekoje. Slapyvardžiais savo tekstų nepasirašinėjo. Daugiau rašyti ir laiko neturėjęs, nes važiuodamas į Panevėžį nežinojo, kad bus tiek daug darbo. „Mane Narbutas, - rašo laiške, - paskyrė technišku redaktorium, kas reiškė, kad aš turėjau viską prižiūrėti, kad visa medžiaga visiems laikraščio skyriams būtų ten laiku, ir kalba būtų koreguota, ir viskas būtų sudėta kur turi būti. (...) Dalis, kurioje aš turėjau įtakos (bet Narbuto Kauno ir Vilniaus draugai užpildydavo daugiausia vietos), buvo meno/literatūros skyrius".
Tais 1944 metais Panevėžyje norėta išleisti du literatūros ir meno almanachus („Vagos" bei „Nevėžis"). Tokį Panevėžio kultūrininkų ketinimą Jonas Mekas sukritikavo, tvirtindamas, kad kultūriniame darbe turėtų būti daugiau kultūringumo, o ambicijų, nesutarimų, netgi šmeižto mažiau, nes visiems susitelkti reikalavo lietuvybei iškilęs pavojus. 
Pogrindinis darbas ir pasitraukimas į Vakarus
Pirmosios sovietų okupacijos metais ir vėliau, vokiečiams okupavus Lietuvą, Jonas Mekas, kaip ir daugelis patriotiškai nusiteikusių jaunų žmonių, įsitraukė į priešsovietinę ir priešnacinę veiklą. 1944 metų žiemą ir pavasarį jo pareigos buvo perrašyti mašinėle ranka rašytus tekstus, kuriuos jam perduodavo iš gimnazijos pažįstamas (rašė apsakymus ir duodavo juos paskaityti Mekui) Astrauskas. Jis buvo atnešęs ir spausdinimo mašinėlę. „Tada aš gyvenau, - rašo knygos I Had Nowhere To Go įžangoje, - dėdės namo palėpėje Biržuose. Mano dėdė buvo protestantų pastorius, o namas, kuriame jis gyveno, priklausė bažnyčiai ir stovėjo ant ežero kranto, tolokai nuo kitų namų. Ten pat buvo tvartas ir didelė krūva malkų." Toje malkų stirtoje jis slėpė savo spausdinimo mašinėlę. Kartą, vieną birželio naktį nuėjęs mašinėlės, jos nerado. Matyt, vagis, atėjęs vogti malkų, ją aptiko ir pasiėmė. „Pranešiau apie tai savo pogrindžio draugams, - prisimena Mekas, - ir visi nusprendėme, kad geriausia man - dingti. Buvo tik laiko klausimas kada pavogtoji mašinėlė pateks į vokiečių policijos rankas ir vagis, nebuvo jokios abejonės, pasakys, kur jis ją rado. Aš turėjau pranykti, bet aš negalėjau niekam, net ir savo broliui Adolfui tuo metu pasakyti tikrosios priežasties, dėl ko aš turiu bėgti iš Biržų. Vienintelis, kuriam aš patikėjau tikrąją priežastį, buvo mano motinos brolis kunigas Jašinskas. Jis žinojo apie mano pogrindžio veiklą." 
Jonas Mekas dar svarstė: gal jam prisidėti prie partizanų ir sulaukti karo pabaigos? Pas sovietinius partizanus eiti negalėjo, nes buvo išspausdinęs prieš Staliną nukreiptą eilėraštį. Netraukė ir nacionalistai. „Keletas vyresnių žmonių su daug didesne gyvenimo patirtimi negu mano, pirmiausia mano dėdė, protingai ir rimtai patarė, kad neverta jungtis nei prie vienos grupės. Visos diversinės grupės bus sunaikintos arba besitraukiančių vokiečių, arba ateinančių sovietų. Ir tik daug vėliau aš sužinojau, koks teisus dėdė buvo, ir už tai, kad šiandieną gyvas, pirmiausia dėkoju jam." 
Povilas Jašinskas, matyt, turėjęs naudingų pažįstamų Biržų vokiečių valdžioje, parūpino Jonui ir Adolfui dokumentus (pagal juos jie buvo Vienos universiteto studentai) kelionei į Austriją, Vienos universitetą. Liepos 12 dieną, atsisveikinę su tėvais, broliai iš Biržų traukinuku išvažiavo į Panevėžį. Taip prasidėjo jų kelionė į Vakarų Europą. Ne tokia sklandi kaip buvo tikėtasi.

 

 


Vokietijoje. Pabėgėlių stovyklose
Panevėžyje tenka laukti tris paras. Pagaliau įsėda į Karaliaučiun važiuojantį traukinį. Prie Hamburgo vokiečiai juos sulaiko ir uždaro į Elmshorno karo belaisvių lagerį. Niekas nereaguoja į brolių protestus, kad jie ne karo belaisviai, o studentai. Kartu su prancūzų, rusų, italų karo belaisviais priverčiami dirbti mašinų fabrike. Nuo 6 valandos ryto iki 6 valandos vakaro. O kartais ir po 14 valandų. Su 15 minučių pertrauka pusryčiams ir 45 minučių pertrauka pietums. „Barakas kepasi savo mėsos normą, kurią gavo žalią. Mėsos tiek, kad galima iškepti šaukšte. Šaukšte ir kepamės,"- tų dienų dienoraštyje rašo Jonas Mekas. Gavę keliolika markių, broliai perka knygas. Mokosi rusų, vokiečių, prancūzų, italų kalbų. Po aštuonių tokio katorgiško darbo fabrike mėnesių, juos perkelia į belgų ir olandų lagerį. Nesėkmingai bando pabėgti į Daniją. Vėliau darbas pas vokietį ūkininką. Iki pusryčių apliuobia galvijus, iškuopia mėšlą, pusvalandį šukuoja arklius, pumpuoja karvėms vandenį, o po pusryčių kapoja malkas, dirba lauko darbus. Po pietų - vėl į lauką. Vakarop - gyvulių šėrimas. Po vakarienės broliai lipa į palėpę. Skaito knygas ar kala žodžius mokydamiesi kalbų. 
Baigiasi karas. Nusipirkę du aplamdytus dviračius, bijodami būti sugrąžinti į sovietų pavergtą Lietuvą, keliauja tolyn. Apsistoja Vysbadeno karo pabėgėlių stovykloje. Čia jau gyvena apie 1600 lietuvių. Stovykloje surengtame pirmajame muzikos ir literatūros vakare broliai skaito savo kūrybą. Jonas redaguoja stovyklos informacinį biuletenį „Vysbadeno balsas". Po metų pradeda studijas Mainzo universiteto Filosofijos fakultete. Laisvalaikio valandos skiriamos knygoms, filmų lankymui ir, žinoma, kūrybai. Jono redaguojamame žurnale „Žvilgsniai" išspausdinamos pirmosios brolių novelės. Jonas ir Adolfas kartu rašo pasakas, (knygos „Iš pasakų krašto", „Trys broliai", „Knyga apie karalius ir žmones"). Jose netrūksta lyrinių spalvų, filosofinės minties, nors kartais padvelkia ir literatūrišku puošnumu, ekspresionizmu ar net jaunatvišku sentimentalumu. Po daugelio metų knygoje „Egzodo rašytojai" Jonas Mekas rašys, kad pasakų knygos „Knyga apie karalius ir žmones" tuomet niekas nepastebėjęs, tik prozininkas, šmaikščius feljetonus rašęs Pulgis Andriušis apšaukęs juos puspročiais ir pataręs pasitikrinti pas daktarą. 1948 metais išleidžiamos „Semeniškių idilės" - skaudaus gimtinės ilgesio pagimdyta poezijos knyga, kurią gražiai įvertino poetas Bernardas Brazdžionis. 
Amerikoje
1949 metais Jonas su broliu atplaukia į JAV. Apsigyvena Niujorko priemiestyje, Brukline, nors rengėsi važiuoti į Čikagą. Ten gyvenęs toks biržietis Variakojis buvo broliams suradęs darbą kepykloje. „Aišku, - yra sakęs Jonas Mekas, - Čikagos kepykla buvo labai supykusi ant mūsų. Jeigu būtume su broliu ten nuvykę, mes turbūt būtume pasidarę garsiausi Čikagos kepėjai. Būtume prikepę senos lietuviškos duonos, visus pamaitintume, bet viskas pasikeitė - mes pasilikome Niujorke".
Apsistojo pas Landsbergius. Dirbo plastikos, vėliau lovų fabrikuose, rūbų valykloje, valė laivų dalis, montavo vandens šildymo aparatus. Pasiskolinę iš buvusio Biržų miesto burmistro Povilo Klybo (1874 - 1966) 200 dolerių, nusipirko šveicarišką „Bolex" filmavimo aparatą. Pradėjo filmuoti lietuvių emigrantų gyvenimą, susidomėjo avangardiniu filmu, rengė tokių filmų festivalius. Nuo 1954 metų leido ir redagavo kartą per du mėnesius išleidžiamą kino žurnalą „Film Culture". Straipsnius apie kiną spausdino ir kituose leidiniuose. Laiške motinai į Semeniškius rašė: „Visas mūsų uždarbis dabar yra iš rašymo. Rašom amerikiečių laikraščiams apie teatrą ir apie filmus. Parašom ir prancūzų, vokiečių, italų, ispanų žurnalams. Neseniai ir Maskvos filmo žurnalas persispausdino vieną mano straipsnį. Jie mane laiko specialistu filmo reikalais. Mano straipsniai yra išversti taip pat į kinų ir japonų kalbas. Bet pinigo iš to nedaug. Daugiau garbės negu pinigo". 
Dėstė įvairiuose kino meno institutuose. 1962 metais su savo bičiuliu, naujos meno srovės Fluxus kūrėju Jurgiu Mačiūnu (1931 - 1978), skatinusiu meną suvokti kaip žaidimą, galimybę menininku tapti kiekvienam, ir kitais bendraminčiais suorganizavo Kino kūrėjų kooperatyvą. 1970 metais įkūrė Filmų antologijos archyvą, kuris tapo vienu iš didžiausių avangardistinio kino archyvu pasaulyje. 
1974 metais, jau būdamas penkiasdešimt dviejų, Jonas Mekas vedė airių kilmės amerikietę, bibliotekininkystės mokslus baigusią, sūnaus Sebastijono teigimu, savo charakteriu labai panašią į Joną Meką, turinčią kažką poetiško ir švelnaus, mėgstančią fotografiją Holis Melton. Jaunavedžiai greitai susilaukė dukros Oonos, o po septynerių metų gimė sūnus Sebastijonas. Vaikai užaugo Manchetene, garsiame Soko menininkų kvartale. Mekų butas dvylikaaukščio namo šeštame aukšte buvo vienas maždaug keturiasdešimt metrų ilgio ir trylikos metrų pločio kambarys, buvusi spaustuvė. Duktė Oona vėliau pasakos, kad jame ji išmoko važiuoti dviračiu. Sūnus Sebastijonas, prieš keliolika metų lankęsis Lietuvoje ir tėvo gimtajame Semeniškių kaime, prisimena augęs įdomioje ir laimingoje šeimoje. Iš vaikystės jam į atmintį labiausiai įstrigęs ilgas stalas, prie kurio dažnai sėdėdavo galybė Mekų namuose mėgusių lankytis menininkų, rašytojų, kinematografininkų. Jo artimi bičiuliai buvo jau anksčiau minėtas Jurgis Mačiūnas, vienas iš įtakingiausių XX amžiaus muzikantų ir dainų kūrėjų, legendinės grupės „The Beatles" narys Džonas Lenonas (1940 - 1980), jo žmona - japonų kilmės menininkė, muzikė, filmų kūrėja Yoko Ono, garsus amerikiečių dailininkas, filmų kūrėjas Andy Vortholas (1928 - 1987), poetas Alenas Ginzburgas (1926 - 1970), ispanų dailininkas, vienas žymiausių siurrealizmo atstovų Salvadoras Dali (1904 - 1989) ir kiti meno pasaulio žmonės. 
Laisvas ir originalus
Jonui Mekui kaip kūrėjui būdingas laisvės pojūtis. Nepaliaujamas siekis būti savimi. Jo nevaržo tradicijos, perdėta vidinė disciplina ir savicenzūra. Jam brangus jį užvaldęs nesiliaujantis kūrybos procesas. Nesvarbu, ar tai būtų eilėraštis, prozos teksto rašymas, ar filmavimas. „Nežinau, ar rašau eilėraščius, - sako jis. - Kai aš filmuoju, aš nedarau filmų. Aš tiktai filmuoju, filmuoju, filmuoju. Tas pats ir su mano rašymu. Aš rašau, rašau, rašau... Poezija čia ar proza... Ar niekas. Tas visai neateina man į galvą, tas visai nesvarbu. Aš tiktai rašau, rašau, rašau..."
Todėl jis originalus. Savitas išskirtinio talento ir gaivališko laisvės pojūčio dėka. Todėl Jono Meko knygos (poezijos rinkiniai „Semeniškių idilės", „Gėlių kalbėjimas", „Žodžiai ir raidės", „Dienų raštai", esė ir dienoraščių knygos „Neturiu kur eiti" „Laiškai iš Niekur", „Žmogus be vietos", „Mano naktys", „Trys draugai" ir kitos) leidžiamos ne tik JAV ir Lietuvoje, bet ir Japonijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Italijoje, Vokietijoje, daugelyje kitų šalių. Jo filmuose, kurie rodomi prestižinėse Europos meno scenose, tokiose kaip Pompidu centras Paryžiuje ar Londono „Serpentine" galerija, regime žmogų kasdienybėje, su jo jausmais, emocijomis, išaukštinant iš pirmo žvilgsnio nereikšmingus gyvenimo momentus. Jis vienas pirmųjų pasaulyje išplėtojo dokumentinio filmo - dienoraščio žanrą, apie kurį „Serpentine" parodos kataloge rašoma, kad „Jono Meko kino dienoraščiai persmelkti poetinio jausmingumo ir subtilumo, jis unikaliai sugeba atskleisti asmenines grožio, gyvenimo šventės ir džiugesio akimirkas." Jo kūryba padariusi įtaką žymiausiems pasaulio kino kūrėjams. Jis sukūrė daugiau kaip 160 avangardistinio kino portretų, beveik 5 valandų trukmės filmą „Lietuva ir SSRS griūtis", kiekvienai metų dienai skirta filmų ciklą „365 dienos", ciklą „Tūkstantis ir viena naktis". Nors tikriausiai ne vienam eiliniam žiūrovui gali būti nesuprantami ir nepriimtini Jono Meko stiliui būdinga improvizacine kompozicija, impresionistine maniera (trumpi gabaliukai, daug judėjimo, spalvų, ne linijinis, o trukčiojantis, tarsi drebančia kamera filmavimas) sukurti filmai. 
Nelengva būtų išvardinti Nacionalinės premijos laureato, Biržų savivaldybės Garbės piliečio, ne vieno užsienio ir Lietuvos universiteto garbės daktaro, mūsų kraštiečio Jono Meko visus titulus ir apdovanojimus. Jų daug ir jie pačios aukščiausios vertės, nes jis šiandien - pasaulyje žinomiausias lietuvių menininkas, turbūt, pralenkęs net M.K. Čiurlionio šlovę. Neatsitiktinai poetas ir režisierius Vytautas V. Landsbergis, pas Joną Meką svečiavęsis ir iš jo mokęsis, prieš penkerius metus rašė; „O tai, kad Lietuva J. Meko iki šiol nepristatė Nobelio premijai, yra tik mūsų apkiautimas, kaimietiškas nerangumas ir pavydas. Kito lietuvio, taip toli nuėjusio į pasaulinės kultūros dirvonus, neturime ir, ko gero, greitai neturėsime. Šiai garbingai premijai J. Meką pasiūlyti turėtų kūrybinės organizacijos - kinematografininkų ar rašytojų sąjunga".

 

Rubrika Sukaktys, jubiliejai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-04-03 12:15
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Marija

2018-03-22 16:46

Meką Lietuvoje reikėtų daugiau populiarinti. Jis to vertas.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media