Sukaktys, jubiliejai

PIRMOSIOS GRAMATIKOS AUTORIUS

Biržų evangelikų reformatų kapinėse stovi ąžuolinis paminklas evangelikų reformatų mokyklos mokytojui, lietuvių kalbininkui Kazimierui Kristupui Daukšai. Daug metų, tikriausiai remiantis Vaclovo Biržiškos „Aleksandryne" paskelbtais duomenimis, buvo rašoma, kad Kazimieras Kristupas Daukša apie 1796 metus gimė Pabiržės apylinkėse esančiame Naciūnų kaime. Tokią gimimo vietą straipsnyje „Kazimieras Kristupas Daukša ir jo gramatika" (Lituanistika, 1995 m. Nr.4 (24) nurodo ir kalbininkas Antanas Smetona. Prisimenu, prieš 35 metus literatūros tyrinėtoja Regina Mikšytė ir tautodailininkas bei kraštotyrininkas Leonas Juozonis kalbino sukurti stogastulpį Naciūnų kaime gimusiems Daukšoms. Kiek vėliau, 1984 metais rašytame laiške Juozonis nupieštoje schemoje pažymėjo vietą, kur tarp Biržų ir Pabiržės, Naciūnų kaime, kadaise stovėjusi Daukšų sodyba. Tačiau aptikus senosiose Semeniškių kapinėse akmeninį paminklą su Daukšos pavarde, dėl Biržų reformatų mokyklos mokytojo ir kalbininko gimimo vietos suabejota. Abejonės išsisklaidytų, jei Biržų ar Papilio evangelikų reformatų bažnyčių archyvuose butų aptiktas Kazimiero Kristupo Daukšos gimimo įrašas.

Kazimieras Kristupas Daukša Sinodo lėšomis 1819 - 1824 metais mokėsi Kėdainių apskrities mokykloje. Keletą metų joje mokytojavo, o 1830 metais jis jau Biržų evangelikų reformatų parapijinės triklasės mokyklos mokytojas ir bažnyčios vargonininkas. Jautrų ir kartu reiklų mokytoją iš pašaukimo, Reginos Mikšytės žodžiais, neapdiržusį nuo gyvenimo negandų ir kuklios algelės, vertino ne tik mokinių tėvai. 1849 metais Vilniaus evangelikų reformatų Sinodo suvažiavime jis „už gerą darbą ir pastangas" buvo paskatintas 15 sidabro rublių premija.

Kazimieras Kristupas Daukša buvo ne tik puikus pedagogas, bet ir pirmosios lietuvių kalba parašytos (iki jo lietuvių kalbos gramatikos buvo rašytos lenkiškai, vokiškai, lotyniškai) gramatikos „Trumpa kalbomokslė liežuvio lietuviško" bei lietuvių - lenkų žodyno autorius. Antanas Smetona mano, kad gramatika buvo parašyta 1835 - 1860 metais. Abu rankraščiai dingę. Gramatikos išliko tik sūnaus (poeto, 1863 metų sukilėlio ir tremtinio) Edvardo Jokūbo Daukšos nurašyti lietuviškas ir lenkiškas rankraštiniai nuorašai. Manoma, kad gramatika pirmiausiai buvo parašyta lenkiškai, o paskui verčiama į lietuvių kabą. Tekste yra taisymų, gal gramatikos autoriaus, o gal gramatiką perrašiusio sūnaus Edvardo Jokūbo. Gramatika rašyta Biržų (rytų aukštaičių, panevėžiškių) šnekos pagrindu, bandyta ją norminti, gramatikos autorius buvo susikūręs unikalią rašybą, ją tobulino.

Antano Smetonos vertinimu „gramatika pakankamai išsami, kvalifikuotai parašyta, nenusileidžia geriausiems to meto šios srities darbams".

RUSIŠKOS GRAŽDANKOS DEŠIMTMEČIAI

Reta tauta patyrė tokį nuožmų gimtosios kalbos naikinimo etapą kaip mūsų tauta. Iš dvarų ir bažnyčių sklidusią panieką lietuviškai kaimietiškai šnekai pakeitė rusiškos graždankos dešimtmečiai. Keturis dešimtmečius, numalšinus 1863 metų sukilimą, buvo draudžiamas lietuviškas žodis. Tais metais vaikus lietuviško rašto daraktoriai mokė slaptose lietuviškose mokyklose. Dešimtys jų būta ir Biržų krašto kaimuose ir miesteliuose. Slaptąsias mokyklas ir daraktorius žmonės akylai saugojo nuo policijos ir žandarų. Prie įvažiavimų į kaimą išstatydavo sargybas, kad jos laiku perspėtų apie gręsiantį pavojų. Baudė ne tik daraktorius ir slaptąsias mokyklas priglaudusius žmones, bet ir mokinių tėvus. Tačiau tai neatgrasė biržiečių nuo noro mokyti savo vaikus lietuviško rašto.

DRAUGIJOS

Lietuviškiems raštams platinti buvo steigiamos draugijos. Biržų krašte žinomos trys slaptos draugijos: 1887 metais brolių Povilo ir Krisiaus Jakubėnų tėviškėje Vaitkūnų kaime įsteigta slapta kaimo jaunimo draugija „Svirplys", po poros metų Savučių kaime Mykolo Paliulio vienkiemyje suburta panaši draugija „Atžala" ir labiausiai žinoma, apie 1893 metus Mykolo Paliulio namuose Savučiuose įsteigta slapta draugija „Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas." Vėliau šią draugiją sudarys net apie 40 narių, tarp kurių bus kunigai Julijonas Paliukas, Adolfas Sabaliauskas - Žalia Rūta, tais metais Skaistkalnėje kunigavęs rašytojas ir pedagogas Julijonas Lindė - Dobilas, gydytojas, pedagogas, knygnešys Petras Avižonis, iš Kratiškių kilęs pedagogas (gamtininkas ir leksikografas) Jonas Baronas, knygnešių karaliumi tituluojamas Jurgis Bielinis, kalbininkas Jonas Jablonskis, Biržų katalikų bažnyčios klebonas Juozapas Rimkevičius, bibliografas, literatūros istorikas Silvestras Baltramaitis ir kiti.

Šios draugijos statute ( jį 1940 metais „Mūsų senovėje" paskelbė Vaclovas Biržiška) akcentuojama krikščioniška saviaukla, tautiškas supratimas ir tėvynės meilė, dvasiškų turtų (pasakų, padavimų, senovės dainų, mįslių, patarlių), senovinių raštų bei daiktų muziejui rinkimas. Kiekvienas narys privalėjo turėti nors vieną laikraštį, duoti jį skaityti kitiems. Pirkti knygas, jas platinti. Nauji nariai į draugiją priimami visuotiniame susirinkime, rekomendavus juos gerai pažįstančiam draugijos nariui. Girtuokliai ir negalintys valdyti liežuvio (plepiai) į draugijos narius negalėjo būti priimami. Pirmieji draugijos kūrėjai į draugijos iždą privalėjo sumokėti 1,25 rub. metinį mokestį. Vėliau į draugiją stojantys mokėjo po pusę rublio. Per metus buvo numatyta surengti du visuotinius susirinkimus; vieną vasarą, antrą - žiemą. Eiliniai susirinkimai šaukiami ne rečiau kaip 4 kartus per metus.

PIRMAS LIETUVIŠKAS LAIKRAŠTIS

„Apaščios ir Nemunėlio susivienijimo" draugija leido nelegalų hektografuotą spausdintą (buvo spausdinamas Nemunėlio Radviliškyje, Jono Čerkos Čerkausko namuose) laikraštį „Palemonas", kuris laikytinas pirmuoju lietuvišku laikraščiu Lietuvoje.

Adolfas Sabaliauskas prisimena, kad „Palemono" laikraštėlio išėjo du ar trys numeriai. (Buvo planuota leisti kas mėnesį). „Savo tėvynėj Krykščiuos, - yra rašęs A. Sabaliauskas, - dar gana ilgai pastogėj matydavau to laikraščiuko numerius, tik paskui visai pražuvo, ir vargiai ar beužsiliko dar kur koks jo egzempliorius."

Pasirodo, užsiliko. Už tai turime būti dėkingi bibliografui Silvestrui Baltramaičiui, tais metais dirbusiam Peterburgo Imperatoriškoje viešojoje bibliotekoje. Kasmet rugpjūčio 5 - 6 dienomis Skaistkalnėje vykdavo garsūs kanapinės atlaidai. Tuomet būdavo rengiamas visuotinis „Apaščios ir Nemunėlio susivienijimo" draugijos narių susirinkimas, į kurį iš Peterburgo atvykdavo ir Silvestras Baltramaitis. „Palemono" laikraštėlio numerius jis išsiveždavo į Peterburgą, ir vienas 1893 metais išleistas, kovo ir balandžio mėnesiams skirtas laikraščio egzempliorius šiuo metu saugomas Rusijos nacionalinės bibliotekos Nacionalinių literatūrų skyriuje. Tai 24 puslapių hektografu atspausdintas, dėl išblukusių raidžių ir šiandien mums neįprastos tų metų rašybos sunkiai įskaitomas leidinys.

Šis, tikriausiai vienintelis išlikęs „Palemono" egzempliorius paskatino 2009 metais Sankt Peterburgo valstybinio universiteto filologijos fakulteto baltistikos skyriaus V - jo kurso studentę Liudą Plisovą parašyti diplominį darbą : „Nelegalus lietuvių laikraštis „Palemonas‘ (1893): kalbos analizė ir kritiško leidinio parengimas."

PRAŠĖ GRĄŽINTI LIETUVIŠKĄ SPAUDĄ

Spaudos draudimo metais carui, gubernatoriui ar įvairių laikraščių redakcijoms siunčiami prašymai grąžinti lietuvišką spaudą buvo legali kovos prieš spaudos draudimą priemonė. Bet neveiksminga. 1896 metų kovo mėnesį prašymą dėl spaudos grąžinimo Čypėnų valsčiuje parašė valstietis Ignas Grubinskas. 1940 metų „Mūsų senovės" pirmajame numeryje rusų kalba išspausdintas šio pareiškimo tekstas, pavadintas „Čypėniečių peticija dėl spaudos." Todėl yra galimybė pateikti kai kurias šio pareiškimo ištraukas. „Mums, lietuviams, - rašoma šio pareiškimo pradžioje, - nuo 1864 metų uždrausta vartoti lotynišką šriftą spausdinti knygas savo gimtąja lietuvių kalba ir nuo to laiko mes esame netekę laisvės naudotis spausdintu žodžiu, nes rusiškas šriftas, kuris mums buvo leidžiamas dėl mūsų dvasinių ypatumų, negali būti pritaikytas mūsų kalbai, gi lotynišku šriftu mes naudojamės nuo neatmenamų laikų, susigyvenom su juo ir laikome jį įgimtu lietuvišku, jį uždraudus mes priversti pirkti maldaknyges, spausdintas užsienyje ir mokėti brangiau negu turint spaudos laisvę tėvynėje. Mokslo ir periodinių leidinių mes visai neturime, todėl tamsybė ir nemokšiškumas viešpatauja. (...) Doroviniu religiniu požiūriu jaučiamas nuopuolis; daugėja nusikaltimų. Mokyklos nesuteikia pakankamai žinių, o berniukai, nors ir pramoksta rusiškai, bet baigę mokslą, sugrįžę į savo aplinką, viską užmiršta, todėl liaudies mokyklos neduoda tiek gerumo, koks būtų, jei mes galėtume semti mokslą savo gimtąja kalba. Nežinome įstatymų, pilnos karčemos todėl, kad jaunimas jose švenčia, nes neturi knygų. Pastaruoju metu policija pradėjo atiminėti maldaknyges - paskutinę mūsų užuovėją."

Paprastai į valstiečių prašymus grąžinti lietuvišką spaudą carinės Rusijos valdininkai nekreipdavo dėmesio. O kai kurie net tvirtino, kad „nėra lietuvių literatūros, kaip ir išlikti galinčios lietuvių tautos."

(Bus daugiau).