2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: Žurnalistas Juozas Oguzas: „Geras žurnalistas privalo turėti ir antrą specialybę“

2021-10-03
 
Juozas Oguzas

Juozas Oguzas

Antanas Anskaitis

 

Daugelis vyresnių žurnalistų prisimena Juozą Oguzą. Vieniems universitete jis dėstė žurnalistikos teorijos ir praktikos pradmenis, su kitais plušo „tobulindamas" jų kūrybą „Komjaunimo tiesoje", vėliau „Valstiečių laikraštyje". Šiemet jam būtų sukakę 100 metų.
Jau 1953 m. mums, antrakursiams „giliai teoriškai" aiškino, kuo skiriasi straipsnis nuo korespondencijos, reportažas nuo interviu, išplėstinė informacija nuo kronikos, kaip rašyti, kad tie žanrai būtų gryni, o ne kokia eklektika. Kiekviena informacija privalo turėti pagrindinį faktą, kas įvyko šiandien ar vakar. Tą faktą minėti jau pirmose informacijos eilutėse, kad skaitytojui kristų į akis. Gera korespondencija bus ta, kuri skverbsis į gylį, vis atsakys į klausimus - kodėl, kodėl...
Jei rašai reportažą, papasakok savo patirtus to įvykio įspūdžius. Mokė, kaip reikėtų bendrauti su pašnekovais, patardavo turėti kišenėje cigarečių, degtukų. Susitikęs komandiruotėje pašnekovą, pasiūlyk užsirūkyti, patrauk kartu dūmą, pokalbis iškart taps nuoširdesnis. Neskubėk griebtis užrašų knygutės, o jei jau užsirašinėji, kuo mažiau į ją stebeilykis, kuo dažniau žiūrėk pašnekovui į akis. Turėk ne tik parkerį, bet ir bent porą iš anksto padrožtų pieštukų, nes nežinai, gal reikės paskubom užsirašyti lietingą dieną.
Per praktinius užsiėmimus nagrinėdavome kokio laikraščio rašinius, žiūrėdavome, ar jie atitinka mūsų dėstytojo skelbiamą teoriją. J. Oguzas buvo itin stropus dėstytojas, auditorijoje studentus išlaikydavęs nuo skambučio iki skambučio, kartais nugvelbdavo net kelias pertraukos minutes.
Baigęs trečią kursą, 1954 m. vasarą „Valstiečių laikraštyje" atlikau gamybinę praktiką, gavau vietą sekretoriate už atostogaujančio darbuotojo stalo. Gretimame kabinete, kurio durys visą laiką buvo atdaros, sėdėjo mano praktikos vadovas redakcijos atsakingasis sekretorius J. Oguzas. Greitai pajutau, kas yra sekretoriato virtuvė: žurnalistai vis eina ir eina, tariasi dėl vietos būsimam rašiniui, neša kūrybą, su ištaisytais, pribraukytais puslapiais bėga pas mašininkes perrašyti. Kartais išgirsta sekretoriaus nuosprendį: „Trumpink, turiu vietos tik 60 eilučių".
Po metų į „Valstiečių laikraštį" buvau priimtas jau etatiniu darbuotoju. Vienoje redakcijoje kartu dirbome daugiau kaip 15 metų. Tad atsakingąjį sekretorių, o nuo 1959 m. jau redaktoriaus pavaduotoją teko pažinti įvairiose gyvenimo srityse. Buvo darboholikas, labai reiklus sau ir kitiems, ką galvoja, klodavo be užuolankų. Kartais dėl griežto vertinimo jautresnė moteriškaitė, žiūrėk, ir ašarą nubraukdavo. Daugelį rašinių smarkiai taisydavo, kai kuriuos puslapius net perrašydavo. Be abejo, kokybė pagerėdavo, tačiau kartais dėl vėlavimo nuo tų taisymų visi plūkdavomės.
Vakarais ilgai rymodavo prie knygų. Neakivaizdiniu būdu 1952 m. baigė teisės mokslus, o 1961 m. - Žemės ūkio akademijoje agronomiją. Ir kitus vis ragino kelti kvalifikaciją, sakydavo: „Geras žurnalistas privalo turėti ir antrą specialybę".
J. Oguzo raginamas žurnalistikos diplomą gavęs Donatas Vaitiekūnas neakivaizdžiai baigė agronomijos mokslus, vadovavo Žemdirbystės skyriui. Ir aš metus agronomijos mokslus krimtau Vilniaus žemės ūkio technikume. Tačiau tą mokslą mečiau, nes buvau paskirtas Propagandos skyriaus vedėju, kur agronomijos žinių jau nereikėjo.
Dažnai J. Oguzas į darbą atbėgdavo pavėlavęs, mat, apsigimęs pelėda, vakarais ilgai skaitydavo, todėl ryte anksti keltis jam buvo tikra nelaimė. Vis prisimindavo Stalino laikus, kai redakcijos pradėdavo darbo dieną 15 val. ir dirbdavo iki vidurnakčio. O valdžion atėjęs Nikita Chruščiovas viską sujaukė. „Valstiečių laikraščio" žurnalistai jau turėjo dirbti „begėdiškai anksti" - darbą pradėti 11 val., baigti 19 val. dar po metų jau reikėjo už stalo sėstis devintą.
Rytais sunkiai įsisiūbuodamas, kavą gerdamas, sekretorius jau ardavo visą dieną, taisydavo, redaguodavo, maketuodavo, patarimų duodavo. Stebino tas darbštumas, kai sės prie stalo, tai nepakils visą valandą, tik neiškentęs nubėgs į koridorių parūkyti. Ir vėl prie stalo.
O dūmą traukti mėgdavo. Vieną vasarą dvi savaites baidarėmis plaukiojome po Molėtų ežeryną, kartu nakvojome vienoje palapinėje. Būdavo, atsibus paryčiais ir ieško cigarečių. Patraukęs dūmą, vėl saldžiai miega. Kartais pasiguosdavo: „Lengviau galiu būti nevalgęs negu nerūkęs".
Rūkyti įprato karo metais būdamas Raudonosios armijos 16-osios lietuviškosios divizijos kariu. Pasakojo, garsiajame Kursko mūšyje 1943 m. vasarą, būdamas ryšininkas, tiesė ryšio liniją. Sprogusio sviedinio skeveldra sutrupino dešinės rankos alkūnę. Sužeidimas nebuvo gyvybei pavojingas, tačiau ranka liko nejudri. Išmoko rašyti kaire ranka į kairę pakrypusiomis raidėmis.
J. Oguzas gimė 1921 m. Lodzės žydų verslininkų šeimoje. Nuo jaunystės gyveno Kaune, be jokio akcento taisyklingai kalbėjo lietuviškai. Neteko regėti, kad redakcijoje labiau globotų kitus žydus. Žmona buvo lietuvė, dirbo Aukščiausiosios Tarybos prezidiume. 1967-ieji metai mūsų redakcijai buvo dosnūs, metų pradžioje leidyklos name gavome du butus, o vasarą netikėtai miesto vykdomasis komitetas paskyrė dar vieną trijų kambarių butą. Pirmajam pasiūlė gyvenimo sąlygas pagerinti J. Oguzui. Maloniai nustebau, kai atsisakė, mat, antroji eilėje buvo mano pavardė. Kiek vėliau sužinojau to altruizmo priežastį: šeima laukė buto žmonos darbovietėje geresnės kokybės name šalia Vingio parko.
Redakcijos darbuotojai pavaduotojo J. Oguzo nelabai bijojo, žinojo, kad redaktoriui nepaskųs. Štai per pietus galiniame kabinete grupelė užkandžiauja pasistačiusi buteliuką. Netikėtai pasirodo redaktoriaus pavaduotojas, ima barti: „Kaip galima darbo metu gerti". Žurnalistai teisinasi, bet butelaičio nemeta. Auklėtojas neiškenčia: „Duokite buterbrodą". Toliau jau taikiai sugyvenam, mes kertame sumuštinius užsigerdami, redaktoriaus pavaduotojas - sausus.
O vieną pamoką įsikaliau į galvą visam gyvenimui. Bene 1957 m. pavasarį su J. Oguzu, tada atsakinguoju sekretoriumi, ir fotokorespondentu važiavome į Perlojos bandymų stoties atidarymo iškilmes. Ruošdamas reportažą, aš vis klausinėjau iškilmių dalyvius, o fotokorespondentas Šlioma Fainas juos fotografavo. Baigiantis iškilmėms, šeimininkų atstovas man į ausį pakuždėjo - neskubėkit išvažiuoti, dar susirinksime užkąsti antro aukšto saliukėje. Aš, vos apsiplunksnavęs žurnalistas, norėjau greičiau grįžti namo pas savo jauną žmoną. Apie tą kvietimą bendrakeleiviams pasakiau jau netoli Vilniaus. Baisiai supyko J. Oguzas, kaip taip galima praleisti įdomų pabendravimą, progą arčiau susipažinti su žmonėmis. Ateityje neoficialių pokalbių prie taurelės ar kur nors karštoje pirtyje niekada nepraleisdavau, išties sužinodavau daugiau ir įdomesnių detalių negu per oficialią dalį.
1970 m. mūsų žurnalistiniai keliai išsiskyrė. Vartydamas „Valstiečių laikraštį", retkarčiais pamatydavau ir J. Oguzo pavardę. Jau nepriklausomoje Lietuvoje „Dienos" laikraštyje paskaitydavau J. Kaunecko užsienio spaudos apžvalgas. Žinojau, kad ši slapyvardė buvusio mano mokytojo, kolegos.
 
Rubrika "Sukaktys, jubiliejia" yra SRTRF projekto dalis.
 
 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-01-02 12:05
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Povilas

2021-10-09 16:08

Labai savalaikis rašinys apie daugelio mūsų Mokytoją universitete, nes 2021 metų lapkričio 1 d. - Juozo Oguzo šimtmetis.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media