2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: Politinio romano ir gyvenimo egzistencinės svarstyklės arba kelios mintys kolegos Jono Vėlyvio 75-mečio sukakčiai

2015-01-18
 
Jono Vėlyvio portretas. Dailininkas Albertas Vaidila. 2014 metai

Jono Vėlyvio portretas. Dailininkas Albertas Vaidila. 2014 metai

 

Albertas Vaidila

    

Šiandien, sausio 18 dieną kartu su kolega Jonu Vėlyviu gražiai paminėtume jo 75 metų jubiliejų. Švęstume, jeigu jis, įveiktas klastingos ligos, nebūtų palikęs mus praėjusių metų rudenį. Jeigu... Šis lakoniškas žodelis gali daug reikšti. Lygiai taip pat, jeigu (ir vėl „jeigu") jis būtų buvęs dar gyvas, gal aplankytume ir linksmai pabendrautume arba (dar vienas tarsi svarstyklių „arba - arba" žodelis), jeigu gulėtų ligos prikaustytas patale, būtų galima aplankyti, o gal ir apie gyvenimą pašmaikštauti. Tačiau jo nebėra, o liko tik prisiminimai apie jo egzistencinius pamąstymus gyvenime ir kūryboje. Noriu pasidalinti su LŽS svetainės skaitytoju žiupsneliu šių prisiminimų.

     Tenka tik apgailestauti, kad Jono Vėlyvio politinis romanas „Neleisk mūsų gundyti" nesulaukė ryškesnio mūsų šalies literatūros kritikos įvertinimo autoriui gyvam esant. Kaip jau esu rašęs recenzijoje apie Jono „Lūžtvės" filosofinę poetiką, šis kūrinys Čikagoje surengtame pasaulio lietuvių rašytojų konkurse laimėjo pirmąją premiją. Manau dabar tinkama proga nors keliais žodžiais apibūdinti savo pastebėjimus. Skaitydamas jaučiausi tarsi kaustyte prikaustytas prie knygos. Negalėjau atsistebėti Jono sugebėjimu istoriniame, dokumentiniame fone intriguojančiai  kurti literatūrinį siužetą, puikiai nušviesti 1940 metų Kremliaus ir Lietuvos politinės diplomatijos situaciją,  atskleisti jos esmingus momentus, kurti konfliktinę įtampą per išmaniai valdomus dialogus. Tarsi įgudęs tapytojas, potėpis po potėpio tapė Vinco Krėvės intelektualų, gilų ir nepaprastai jautrų psichologinį portretą, nestokojantį etninio, švelniai dzūkiško kolorito. Tokiu būdu buvo sukurtas Vinco Krėvės - tauraus, aukštos moralės politiko portretas, kurį ypač išryškino šio paveikslo fonas ar kontrastas portretui - niūri ir grėsminga politinė situacija, iš Vakarų ir Rytų atslenkanti karo audra,  tuo pačiu metu klastingai, o kartais ir su cinišku atvirumu spendžiami politiniai spąstai lietuvių ir kitoms tautoms.

     Kai rašiau apie lietuvių literatūros klasiką ir politiką Vincą Krėvę straipsnį, skirtą jo 130 metų jubiliejui, supratau, kad verta prisiminti Jono Vėlyvio pirmąjį, (deja, ir paskutinį) romaną apie Krėvės dramatiškus 1940 metus. Tai nebuvo tik duoklė mūsų draugystei, o kur kas daugiau - pastebėjimas, kad Jonas įžengė į lietuvių literatūros teritoriją, kurioje susikerta ir savaip reiškiasi, vieni kitus papildydami, žinomų lietuvių rašytojų,  Europos filosofinės minties keliai. Tad leisiu sau pacituoti keletą  pastraipų iš savo minėto straipsnio:

     „Žurnalistas Jonas Vėlyvis savo politiniame romane „Neleisk mūsų gundyti: Krėvės 1940 metų vasara" taip apibūdina šį herojų: „Kaip žmogus, taip ir rašytojas, jis buvo įvairių, dažnai prieštaringų filosofinių, religinių, visuomeninių pažiūrų. Kompleksiška asmenybė, neturėjusi nė vieno kokio nors ypatingo bruožo. Buvo jis neįtikėtinai mažo ūgio, ypač trumpų kojų ir stambios gražios galvos". Literatūros kritikas Kostas Korsakas 1936 metais parašytame straipsnyje „Vincas Krėvė - lietuvių literatūros klasikas" su didele nuostaba ir pagarba iškėlė ir pagrindė Krėvės kūrybos žanrinį platumą, darbų gausumą bei meninį įtaigumą ir įvardijo jį „mūsų žymiausiu dabarties rašytoju". Citavau pirmuoju romanu debiutavusio J. Vėlyvio ir tarpukario bei pokario metais aktyviai besireiškusio literatūriniame gyvenime akademiko K. Korsako žodžius, nes jie mane sudomino kaip ribiniai taškai vertinant Krėvės asmenybę - nuo mažo žmogaus fizinės konstitucijos iki didžiu talentu spindinčios pirmo ryškumo žvaigždės. Tiksliau, ši žvaigždė talpina vieno žmogaus neįtikėtinai daug talentų ir pasižymi ypač dideliu darbo barų tankiu" (...)

     „Krėvė savo dramose parodo kenčiančias, stiprias, dažnai apimtas dvasinės vienatvės, draskomas vidinių prieštaravimų, despotiškas asmenybes, tačiau nepalaužiamai siekiančias aukštų tikslų. Kiekvienas žmogus išgyvena savo egzistencinės būsenos neapibrėžtumą, tragedijos nuojautą. V. Krėvės dramose mes esame pagaunami tos dvasinės įtampos svarstyklių „arba - arba", kurios gali padėti susivokti galimoje egzistencijos būsenoje. Šis pasirinkimas, susijęs su žmogaus laisvos valios idėja, yra Krėvės kūrinio filosofinio modernumo ženklas. Kur kas vėliau ribines situacijas (arba - arba) ims vaizduoti egzistencinės filosofijos ir literatūros atstovai (A. Kamiu , Ž. P. Sartras).

     Jono Vėlyvio romane „Neleisk mūsų gundyti" galima įvardyti pasirinkimą ir laisvės idėją jau ne tik kaip modernumo ženklą, bet ir viso romano leitmotyvą: 1940 metų vasarą Lietuvos tragiškos situacijos akivaizdoje Vincui Krėvei teko apsispręsti - išlikti tvirtam tiesos, savo moralinių nuostatų atžvilgiu ir pasitraukti iš politinės kovos lauko ar priimti Maskvos pasiūlymą ir tapti satelitinės valstybės vadovu? Rašytojas sumaniai konstruoja Krėvės tiesos paieškas, rūpinimąsi valstybės likimu. Jo politines įžvalgas, romantines, simbolines vizijas, šeimos jaukumą priešpastato Maskvos diplomatijos intrigoms, politinėms ir galingos karo mašinos grėsmėms. Krėvei, kaip ir jo dramos herojui Skirgailai, tenka priimti valstybinės svarbos iššūkius. Kaktomuša susiduriame su esminiu žmogaus išbandymu, jo principų ir vertybių patikrinimu. Ta pati egzistencialistinei kūrybai būdinga kraštutinė įtampa: savo dramoje „Skirgaila" Krėvė tarytum klausia - kas yra žmogus, kaip jis gali atsiskleisti nebūties akivaizdoje, kokia jo egzistencijos ir tiesos vertė. Jonas Vėlyvis savo romane nuolat į panašią situaciją stato Krėvę, kuriam tenka pačiam atsakyti į tuos klausimus" („Tautinio modernizmo vėliavnešys" „Gairės", 2012, nr. 11).

     Straipsnyje pasirėmiau Jono filosofiniais pamąstymais, kuriant politinį romaną, net nesusimąstydamas apie paties Jono Vėlyvio asmens dvasines įtampas. O juk buvome pažįstami ir bendravome apie 40 metų. Paskutiniais gyvenimo dešimtmečiais mūsų pokalbius prie alaus bokalo ar užsisakius ko nors stipresnio, be įprastų tokiais atvejais vyrams pokalbių apie politiką, socialinius dalykus, nejučia pereidavome prie filosofinių pasvarstymų apie būtį, žmogaus gyvenimo prasmę, meno, religijos (ne)reikalingumą. Juk būtent tik atidaus pašnekovo aplinkoje, kuris pasirengęs tave išklausyti, tik tada, kai neskubėdamas gali pabandyti praskleisti uždangą, už kurios neapčiuopiama, tik nuojautomis suvokiama skleidžiasi dvasios erdvė, gali išvaduoti mąstymą iš buitinės rutinos, tariamos realybės, materijos gniaužtų.

 Bene stipriausiai į atmintį įsirėžė mūsų pašnekesiai apie religiją. Galbūt todėl, kad ši tema mūsų bendravime kaip klasikiniame literatūros kūrinyje  turėjo užuomazgą ar išeities tašką, kulminaciją ir atomazgą. Religijos tema nėra paprasta susikalbėti tikinčiam į Dievą ir netikinčiam į Jį. Tai tarsi prasilenkiančios tiesės - tęsk jas kiek nori, vis tiek sąlyčio taško nebus. Jonas nebuvo netikintis. Jis buvo abejojantis. Taigi, ne beviltiškas - iš lėto siūravo tose pačiose egzistencijos svarstyklėse (arba - arba) kaip egzistencialistai, kaip Krėvė ir jo herojai, kaip didžiuma žmonių. Tai, ką pavadinau ‚išeities tašku", buvo mūsų dialogas  nedidukėje kavinėje Kalvarijų gatvėje, kurio metu bekalbant apie mano pirmosios kompiuterinės tapybos ir grafikos darbų autorinę parodą ir Vytauto Žeimanto recenziją apie ją „Lietuvos aide", prisiminėm joje išspausdintą ir vieno mano darbo iliustraciją „Kažkas mūsų klausosi". Tuomet Jonas bene pirmą kartą pareiškė, kad iš tikrųjų „Kažkas" yra, ko mes nematome, bet žinome, kad yra. Savo ruožtu, nesileisdamas į smulkmenas, ėmiausi esmingo teiginio: pasakiau, kad  Dievo irgi nematom, bet Jis yra. Žinodamas, kad Jonas bene vienintelis iš mano draugų ir pažįstamų nenustojo laikyti marksizmo mokslu po SSRS griūties, pasirinkau savo pozicijos sutvirtinimui gilų marksizmo žinovą (beje, jį marksizmą pripažįstantį kaip mokslą), Mainzo universiteto Katalikų teologijos fakulteto profesoriaus filosofo ir teologo Arno Azenbacherio teiginį, kurį tuoj pat ir išdėsčiau. Savo „Filosofijos įvade" jis rašo: jeigu kosmose yra tvarka, vadinasi, jame yra ir šeimininkas. Suprantama, šis šeimininkas katalikų tikėjime yra Dievas. Nors tądien daugiau apie tai nekalbėjom, tačiau religijos tema neliko pamiršta. Jonui iškildavo įvairių klausimų, kurių atrama buvo mokslas. Mokslas remiasi eksperimentais, atradimais, kuriuos galima patikrinti, o tikėjimo moksliniais eksperimentais neįrodysi - taigi tu tiki arba ne. Tai pirmiausia sielos, dvasingumo dalykai apie kuriuos mokslas nedaug ką gali pasakyti. Pamenu, kad sykį ilgokai apie tai kalbėjom ir galiausiai mums vieningai sutarus, kad Dievas yra, Jonas susigraudino, akys sudrėko. Tokio aš jo nei anksčiau, nei vėliau nebuvau matęs. Tai, manau, buvo mūsų diskusijų  apie tikėjimą kulminacija. Tuomet patikėjau, kad žodis rado kelią į jo savastį. Tačiau Jono mokslinis „šarvas" pasirodė beesąs kietesnis, negu aš maniau. Pamenu, prieš gerą pusmetį sėdėjom Kalvarijų gatvės kavinėje pasiėmę po bokalą alaus. Buvo kaip nesavas, užsisklendęs. Begurkšnodami alų, šnektelėjom apie šį bei tą. Buvo aišku, kad gilesniems pasamprotavimams tikrai ne metas. Į kažkokį jo pastebėjimą, aš tik dėl pokalbio palaikymo pasakiau gana šablonišką ir populiarią frazę, kad viešpaties keliai nežinomi. Reakcija buvo netikėta ir neadekvati mūsų pokalbio diskursui. Kaip iš kulkosvaidžio paleido papliūpą - ar aš tikrai esąs tikintis, juk tai viduramžiai, kad su manim nebedraugausiąs. Atsakiau paties Jono mėgstama fraze: „Kaip nori". Kiek lukterėjęs, kad atvėstų, pridūriau, kad tie Albertai, matyt, jau tokie, nes mano bendravardis Einšteinas taip pat buvo tikintis ir priminiau jo garsiąją frazę, kad „Dievas kauliukais nežaidžia". Nors ir kilo abejonių dėl tikrų Jono dvasinių nuostatų, vis dėl to linkęs manyti, kad šis kvailas incidentas buvo tik blogos nuotaikos proveržis, nes toliau draugavom lyg nieko ir nebūtų buvę.  

Vėliau viename iš mūsų „pasisėdėjimų", likus maždaug mėnesiui iki Jono pasitraukimo iš šio pasaulio, kažkaip netikėtai, lyg kalbėdamas pats su savimi, jis pakreipė pokalbį apie neišvengiamą žmogaus gyvenimo nuodėmingumą ir prašneko apie „pavydą", pažymėdamas, kad tai didelė nuodėmė. Nežinodamas kur link jis suka, pritariau, linktelėdamas galvą, ir laukiau, ką jis konkretesnio pridurs, tačiau, pajutęs, kad pauzė užsitęsė, nutariau pratęsti nuodėmių temą, pasakydamas, kad ko gero nesugebėjimas atleisti yra dar didesnė nuodėmė. Ir staiga, palikęs neaptartas nuodėmes, Jonas prabilo apie... Tolstojų. Sakė, kad jį tiesiog „įtraukė" Tolstojus ir jau spėjo perskaityti keturis jo  raštų tomus, kad jo filosofinės, religinės pažiūros tokios kaip mano ir turėčiau būtinai tuos raštus „rimtai" paskaityti, nes tikrai patiks. Pagalvojau, kad šie jo žodžiai greičiausiai yra netiesioginis atsiprašymas už pasikarščiavimą praėjusio pokalbio metu, ir priminimas, kad svarstyklių lėkštė nepajudinamai pasvirusi Dievo pusėn. Pasakiau, kad būtų įdomiau Tolstojų skaityti, jei mąstytume skirtingai, tačiau prie progos reiktų paskaityti, nes dabar skaitytųsi kitaip ir supratimas būtų kitas, negu kažkada jaunystėje. Nežinau, ar tuose Jono perskaitytuose raštuose buvo parašyta, kad Tolstojus turėjo ne tik savitą religijos filosofiją (išsamiai ji aprašyta L. Tolstojaus knygoje „Gyvenimo kelias"), kuri rėmėsi pasaulio religijų ir rašytojo asmeninio gyvenimo patirtim, buvo aštri Rusijos valstybinės santvarkos ir bažnyčios tarnų atžvilgiu, dėl ko buvo atskirtas nuo cerkvės. Tačiau svarbiausia - rašytojas buvo giliai tikintis, mąstė apie naujos religijos sukūrimą.

Pastarąjį pokalbį aš laikau mūsų dialogų serijos apie religiją galutine atomazga, kurią ko gero nulėmė ir užbaigė rusų literatūros klasikas grafas Levas Tolstojus. Išgėrėme po kelis gurkšnius alaus už šio pasaulio literatūros ir publicistikos titano šviesų atminimą, kuris savo dienoraštyje 1908 metais yra įrašęs: „Ne mirtis, o išsilaisvinimas iš kūno", „gyvenimas - tai moralinės pastangos". Jei Jonas būtų dabar su mumis, esu tikras, kad jis, kaip ir aš, NEDVEJODAMAS  pasirašytų po šiais žodžiais.

 

Rubrika Sukaktys, jubiliejai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

    

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-03-27 13:29
 
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

Antanas

2015-02-17 09:32

Vėlyvis buvo geras žmogus ir kolega

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

VIIRGILIJUS

2015-01-31 11:47

Šviesios atminties Jonai, Joneli,
nemažai metų mudu buvome pažįstami, bet tik iš nekrologo sužinojau, kiek daug esi nuveikęs. Buvai kuklus ir doras lietuvis.
Jeigu būtų mano valia, tavo politinį romaną "Neleisk mūsų gundyti: Krėvės 1940 metų vasara" įrašyčiau kaipo privalomą lektūrą abiturientams.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Juozas

2015-01-25 12:14

Su įdomumu perskaičiau.Gaila Jono, būtų dar daug parašęs. Tau, Albertai, linkiu kūrybinės sėkmės.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media