Sukaktys, jubiliejai

Antanas Andrijonas

Dabar minime publicisto, kultūros istoriko, aktyvaus spaudos talkininko Albino Vaičiūno garbingą 80-ąjį gimtadienį.

Nedaug Lietuvoje vietovių, kuriose net kaimai turi legendas, o apie ten gyvenančius žmones kuriamos dainos. Tačiau tokių kaimų ir tokių žmonių yra. Ir Šakių krašto panemunėse jų surasime. Ten, prie Nemuno, Gegužių kaime, nuo seno plauko legenda apie Gegužėlę, išlydėjusią brolius į karą, graudžiai verkusią ir sielvartavusią. Vakarais Gegužėlės liūdesys ir šiandien atsigirsta ant Nemuno šlaito stovinčios Ilguvos bažnytėlės varpų gaudesy, į kurį įsilieja dar viena senosios ąžuolų giraitės legenda - apie žynį Ilgį...

Ir tas žmogus, apie kurį Gegužių kaime skamba daina, ne kas kitas, o ne tik Šakių krašte, bet ir Lietuvoje gerai žinomas kultūros istorikas, spaudos bendradarbis, visuomenininkas ir kraštotyrininkas Albinas Vaičiūnas. Tame Gegužėlės apraudotame kaime jis gimė 1933 metų liepos 15-ąją - Žalgirio mūšio bei Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą dieną. Jo tėvai - Marija Dedutytė ir Juozas Vaičiūnas susituokė 1930-aisiais, Vytauto Didžiojo metais, Gegužių kaime paveldėjo tėviškės sodybą ir 4,5 ha žemės. Tėvas buvo ne tik žemdirbys, bet ir nagingas amatininkas. Pasakojama, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą jis pasigamino medinį, rankomis varomą automobilį.

Pradinę Tvirbūtų mokyklą Albinukas pradėjo lankyti lemtingaisiais 1940-aisiais. Jį mokė talentingi mokytojai Marija ir Jurgis Slavėnai. Kaip ir daugelį Lietuvos mokytojų, 1941-ųjų birželį juos ištrėmė į Altajaus kraštą.

Albinukas įstojo į Kriūkų progimnaziją, klasėje buvo tarp pirmūnų, lankė literatų būrelį, kuriam vadovavo Kazys Grigas, vėliau tapęs žymiu mokslininku. Mokyklos sienlaikraštyje pasirodė A. Vaičiūno pirmasis eilėraštis. Tuos literatūrinius gebėjimus jis panaudojo pokario pogrindžio spaudoje, kai 1950 metais kartu su draugais įkūrė slaptą jaunimo organizaciją. Vyčių sąjungos laikraštyje „Laisvės keliu" Albinas paskelbė pirmuosius straipsnius patriotine tematika. Pogrindinė jaunimo organizacija ilgai neišsilaikė, ji buvo išduota. Albiną su kitais jaunuoliais 1951 metų balandį suėmė, tardė NKVD kalėjime Kaune ir tų pačių metų vasaros pabaigoje nuteisė 25 metams, išvežė į Vorkutos lagerius. Po Stalino mirties daugumą politinių kalinių iš lagerių išleido, Albinas grįžo į Lietuvą. Baigė Kauno vakarinę vidurinę mokyklą, persikėlė gyventi į Vilnių. Antisovietinės veiklos šešėlis neleido mokytis aukštojoje mokykloje, todėl teko tenkintis studijomis Prekybos technikume. Jį baigė 1961 metais. Kelionių aistros paviliotas, pradėjo dirbti Vilniaus turistų klube, vėliau Respublikinėje turizmo taryboje. Aktyviai bendradarbiavo spaudoje, straipsnius skelbė „Kultūros baruose", „Mūsų gamtoje". 1970 metais išleido pirmąją kraštotyrinio pobūdžio knygą „Lietuvos TSR turistinės bazės", kuri buvo išversta į rusų kalbą. Dirbdamas turistų klube jis parengė ir išleido keletą nedidelės apimties leidinėlių - „Kur keliauti", „Vilniaus turistui". Dalyvavo arba vadovavo sudėtingoms turistinėms kelionėms po Kolos pusiasalį, Karpatų kalnus, Kaukazą, Vidurinės Azijos Tianšanio bei Irkutsko srities Sajanų kalnus, plaukiojo po Baikalo ežerą.

Vilniaus centrinio (jungtinio) knygyno direktoriaus pavaduotoju A. Vaičiūnas pradėjo dirbti 1964 metais. Nuo to laiko jis rūpinosi knygynų tinklo plėtra ir ūkine veikla, formavo knygų asortimentą. Vėliau sudarinėjo visos Vilniaus zonos knygynų literatūros užsakymų suvestines, turėjo galimybę savo nuožiūra padidinti kai kurių užsakomų knygų kiekius. Nuo to priklausydavo ir visų Lietuvos leidyklų išleidžiamų knygų tiražai. Pavykdavo padidinti tokių leidinių kaip V. Sezemano „Estetika", „J. Basanavičius Bulgarijoje", S. Santvaro, H. Radausko ir kitų išeivijos autorių knygų tiražus, Lietuvos skaitytojus pasiekdavo žymiai daugiau knygų.

A.Vaičiūno rūpesčiu Vilniaus knygynus pradėjo įrenginėti pagal individualius projektus, jie tapo gražiausiais ir patogiausiais visoje Sovietų Sąjungoje. Universiteto, „Versmės", „Draugystės" ir kiti knygynai buvo papuošti freskomis, vitražais, skulptūromis ar tapybos darbais.

Dirbdamas knygų prekybos sistemoje, A. Vaičiūnas kas savaitę Lietuvos radijui rengdavo laidas apie knygų naujienas. Ypač pažymėtinas jo dalyvavimas periodinėje spaudoje. Daug straipsnių jis paskelbė „Vakarinėse naujienose", „Lietuvos pionieriuje". Apie iš Šakių krašto kilusius rašytojus parašė išsamias publikacijas populiariuose žurnaluose „Švyturys", „Knygnešys". Apie to krašto iškilius žmones rašė ir į užsienio lietuvių spaudą: Lenkijoje leidžiamą žurnalą „Aušra", Vokietijoje - „Krivūlė", Kanadoje - „Nepriklausoma Lietuva" ir kt. Plačias publikacijas apie kompozitorių E. Mlynarskį ir prof. antropologą V. Grincevičių paskelbė lenkų spaudoje. Savo rūpesčiu ir lėšomis išleido poeto P. Lemberto poezijos rinkinius „Šaukiu, o Nemune", „Menu birželį" ir „Širdis skambėjo dainomis". Jis yra ir P. Lemberto poezijos knygos „Tėvynės drobės" sudarytojas. Keliose knygose publikuoti A. Vaičiūno plunksnai priklausantys įvadiniai straipsniai.

Pastaraisiais dešimtmečiais A. Vaičiūnas rašė apie V. Kudirką „Moksle ir gyvenime", apie M. Mašiotaitę-Urbšienę „Rubinaityje", apie E. Mlynarskį Suvalkuose leidžiamame žurnale „Jacwiež". Dešimtys jo straipsnių apie žymius kultūros žmones paskelbta kultūros žurnale „Suvalkija". Po gimtąjį kraštą pasklido A. Vaičiūno knygos „Amžininkų atsiminimai apie Ilguvą", „Kriūkų valsčiaus žmonės", „Kriūkų apylinkės praeitis" ir kiti panašaus turinio leidiniai. Jis parengė lankstinukus apie prof. J. Pikčilingį, P. Dielininkaitį, vyskupą P. Būčį, kunigus B. bei J. Paukščius ir daugelį kitų.

Po 30 metų veiklos knygų prekybos sistemoje A. Vaičiūnas pradėjo dirbti Beatričės Grincevičiūtės muziejaus direktoriumi. 1989 metais kraštiečiai jį išrinko Vilniaus zanavykų bendrijos pirmininku, o 1993 metais - P. Vaičaičio draugijos pirmininku. Už aktyvią visuomeninę ir kultūrinę veiklą A. Vaičiūnas tapo Šakių rajono metų žmogumi, o 1999 metais jam suteikė Šakių rajono Garbės piliečio vardą. Lietuvos Respublikos Prezidento A. Brazausko įsaku A. Vaičiūnas apdovanotas LDK Gedimino ordino medaliu. Už plačią tarptautinę kultūrinę veiklą jam įteiktas Lenkijos Aukso kryžiaus ordinas. Prieš penkerius metus apdovanotas Marijampolės Garbės ženklu, šių metų vasarį - medaliu „Vilniui ir tautai".

2013 metais minint vaikų literatūros klasiko V. Tamulaičio 100-ąsias gimimo metines, A. Vaičiūno rūpesčiu išleista šio garbaus rašytojo knygelė „Petriuko vėliava". Šiuo metu „Versmės" leidykloje A. Vaičiūnas rengia išsamią monografiją „Kriūkai".

Ir vietiniams, ir keliauninkams patrauklios tos Šakių krašto panemunės. Atrodo, dar taip neseniai nuo Ilguvos kelio kilo dulkių debesys, kurie kamuoliais ritosi per tas Sūduvos panemunes ir gulė į Gegužių kaimo laukus - ir tada, kai ten vaikystėje lakstė basakojis Vaičiūnų Albinukas, ir prieš 15 metų, kai kompozitorius Valentinas Bagdonas jam 65-mečio proga parašė dainą „Gegužė Gegužiuos":

Juk ir mes iš Gegužių pakilom

Kaip kadais Gegužėlė jauna

Ir išskridom virš mėlyno šilo,

Kur šalelė miela - Lietuva...

O kraštietis, Lietuvos Respublikos Seimo narys Arvydas Vidžiūnas apie A. Vaičiūną rašė:

... Šiandien dar ne visi tradicijų, žmonių, darbų savo Tėvynės labui turtai atskleisti iš po užmaršios kasdienybės, bet kas padaryta Šakių krašte ir aplinkui - padaryta ypač Albino Vaičiūno širdies, patirties, sąžinės ir veiklumo dėka.

Pagarbiai spaudžiu ranką kultūros žmogui, garbingam Zanavykų žemės piliečiui, mūsų krašto kultūros ambasadoriui sostinėje, nedrąsiai pažadu būti nors jo darbų „gizeliu", linkiu idėjų ir bendražygių gausos, artimųjų šilumos ir nemirštamos gimtojo krašto traukos - lyg prie motinos rankų, prie šulinio rentinio, lyg prie akių tamsoj širdies šviesoj nuaustos Beatričės dainos...

Ką čia gražiau ir bepasakysi? Nebent pačios Beatričės dainos spindesį įpintum į vasaros panemunių lakštingalų čiulbesį. Ar Ilguvos bažnytėlės varpo dūžį, lyg širdies aidą, vakaro neaprėpiamuose gaisuose inkrustuotum. Gal dar Gegužių kaimo legendon sudėtą ilgesingą Gegužėlės raudą į Nemuno vilnis paleistum, kad ji ne praradimų skausmu, o gyvenimo optimizmo ode į Baltijos vandenis plauktų ir amžiną džiaugsmą į tolimas platumas neštų...

O gal paprasčiausiai reikėtų priminti Kriūkų krašto žmogaus, kompozitoriaus, linksmo muzikanto ir poeto Leono Pranulio brandžius žodžius:

Kiekviens akmuo, žmogus, pėda gimtosios žemės

Tau - jos esmė, istorija ir ateitis gyva.

Kad neišnyktume ir neišnyktų tie, kurie čionai gyveno,

Tau rūpestis ir darbo kiekviena diena...

Taigi, už rūpestį, kasdienį ilgametį triūsą, neaprėpiamas vagas kultūros arimuose, spaudos puslapiuose žmonės dėkoja Albinui. Sako jam ačiū už knygas ir straipsnius, už gilius ir dvasingus mūsų kultūros tyrinėjimus. Jubiliejaus proga linki jam stiprios sveikatos, kūrybinių tradicijų tąsos, kuo geriausios asmeninės kloties.

Dienų verpetai netrukus vėl įtrauks į naujus darbus, įprastų rūpesčių kasdienybę, širdis vėl pašauks į Sūduvos panemunes, kad tėviškės vėjuos vėl pasigirstų jo žingsniai ir pilietiškai aktyvus balsas.