Sukaktys, jubiliejai

Vytautas Žeimantas

Greitai bėga laikas. Atrodo dar visai neseniai  nešiau "Mūsų sodų" žurnalo darbuotojui  Rimgaudui Graibui straipsnį apie Kalnų Altajuje išveistą įdomią juodųjų serbentų veislę „Golubka" (lietuviškai - balandėlė), kuri paplito ir Lietuvoje. Vėliau skelbiau jo eilėraščius „Vakarinėse naujienuose", rašiau jo eilėraščių rinkiniams recenzijas „Lietuvos aide", minėme tuos pačius takus, leisdami savas knygas leidykloje „Trys žvaigždutės", arčiau susipažinome, susibičiuliavome. Ir štai vėl gera proga parašyti apie kolegą Rimgaudą, antąjį vardą - Valentinas -  jis pradėjo aktyviau prisiminti tik pastaraisiais metais, todėl man jis iki šiol išliko tik Rimgaudas. Ir proga rašyti neeilinė - visada energingam, judriam, pilnam humoro ir vitališkumo kolegai Rimgaudui sukako 75-eri.

Sėsdamas prie jubiliejinio straipsnio žinojau, kad  turiu apie ką rašyti. Jau anksčiau apie Rimgaudą ne kartą įvairiomis progomis teko rašyti, nemažai bendrauta. Ne viena jo eilėraščių rinktinė su šiltomis dedikacijos stovi mano namų bibliotekoje.  Problema iškilo kita - ko nerašyti, nes straipsnis periodikoje negali būti guminis, jo nevalia pertempti. O juk norisi jį pristatyti ir kaip kolegą, ir kaip gerą poetą, ir kaip įdomų žmogų.

Gimtųjų Pagrundžių trauka

Jis gimė 1939 m. gegužės 21 d. Rokiškio rajone, Pagrundžių kaime, prie kurio vis labiau artėja miesto statybos. Bet kelios sodybos dar išlikusios. Išliko ir poeto gimtoji.

"Pagrundžiai man buvo ir liko pats mieliausias ir gražiausias žemės lopinėlis Lietuvoje. Nors čia nevingiuoja upelis, netyvuliuoja meldais šlamantis ežeras, neošia širviškas beržynas, tačiau gražu ir tiek, - sako Rimgaudas. - Metai, kaip ir gandrai iš mūsų gandralizdžio topolyje, išplasnodavo ir vėl sugrįždavo. Jau būdamas Kaune, besimokydamas Žemės ūkio akademijoje dažnai sapnuose matydavau topolius, vėjo nulaužytomis šakomis, ir girdėdavau, kaip jie sunkiai atsidusdavo lyg žmonės. Vos sulaukdavau atostogų, kad juos galėčiau vėl pamatyti ir atjausti".

Graibų sodyba stovėjo netoli geležinkelio, kuriuo dieną naktį dundėdavo traukiniai. Žmonės prie jų keliamo triukšmo buvo įpratę, jo tiesiog negirdėdavo.

"Pabusdavau, kai suošdavo kaštonas prie šulinio ar sudejuodavo nuo uogų sunkumo vyšnynas. Saldus būdavo nubudimas", - prisimena Rimgaudas. - Tėvams mirus, sodybą, deja, teko parduoti, nes namai be šeimininko tik statinys, kurį visi drasko. Neseniai pro ją pravažiavau ir taip liūdna širdyje pasidarė, kad net apsiverkiau. Malonu, kad joje dabar gyvena geri žmonės. Rudenį obuolių įdeda, uogienės. Savo sodo vaisiai, uogos juk skaniausi..." Šį pokalbį aš įrašiau prieš keturioliką metų.

Rimgaudas jau seniai gyvena Vilniuje, bet savo šeimos šaknų nepamiršta.

"I savo gimtinę, Rokiškio kraštą lyg paukštis sugrįžtu kiekvieną pavasarį. Man čia labai gera. Net viešėdamas kituose šalies rajonuose visada kalbu apie savo tėviškę. Sakau, kad ten net ramunės kažkaip gražiau užauga, - juokiasi Rimgaudas. - Vilniuje viso to trūksta. Gal man ir klaidingai atrodo, bet miestietis ne toks nuoširdus. Kaimo žmogų ir medis, ir žolė labiau sudvasina".

Agronomas ar žurnalistas, poetas?

1958 metais Rimgaudas baigė Rokiškio E.Tičkaus vidurinę mokyklą,  Jau turėjo  pluoštelį jaunatviškų eilėraščių, tačiau  savęs poezijos erdvėje dar nematė.  Jis nori būti agronomu ir sėkmingai įstoją į Lietuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultetą, kurį baigia 1963 metais.

Rankose agronomo diplomas ir kas toliau? Raštingą jaunuolį pakviečia dirbti į žurnalą „Mūsų sodai". Čia reikia žmogaus žinančio agronomijos subtilybes  ir mokančio jas suprantamai ir vaizdžiai pateikti skaitytojams. Iš pradžių jis buvo skyriaus redaktorius, atsakingasis sekretorius, vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Įstojo į Lietuvos žurnalistų sąjungą, Nuo 1992 m. jis -  šio žurnalo vyriausias redaktorius. Juo dirbo iki pensijos, žurnalistikai atidavęs net 35 savo gyvenimo metus. 

Rimgaudas, aišku, rašė straipsnius žemės ūkio, sodininkystės, visuomenės gyvenimo klausimais, tačiau tuo labai nebuvo užsidegęs. Jo širdyje vis labiau liepsnojo kita aistra - poezija.

"Dega gyvenimas tyliai"

Prisiminiau kai 2001 metų vasarą Vilniaus mokytojų namuose visuomenei buvo pristatoma  jo eilėraščių knyga "Dega gyvenimas tyliai". Tai buvo jo vienuoliktoji poezijos knyga. Ją išleidusios "Žuvėdros" leidyklos direktorius Stasys Lipskis buvo patenkintas naująja knyga.

"Man patinka Rimgaudo Graibaus poezija. Tai brandus autorius, - sakė Stasys Lipskis. - Ne išimtis ir naujoji poeto knyga. Emocinguose jo eilėraščiuose atsispindi dvasinis žmogaus pasaulis, poetizuojamas meilės jausmas, sklandžia, melodinga kalba kuriami gamtiniai Įvaizdžiai".

Taip, Rimgaudas daug rašo. Rasi jo eilėraščių periodikoje, skamba ir dainomis. Buvo laikas, kai poetai, tik kurdami eiles, galėdavo pragyventi. Kai kurie, valdžios išskirti, pamylėti ir apdabinti laureatų laurais, - net labai pasiturinčiai.

Dabar poezija jau ne pinigą nešantis amatas. Net dažnai leisdamas poezijos knygas sviesto ant duonos nenusipirksi.

"Sutinku, kad šiandien išleisti poezijos knygą sunku, daug kainuoja. Aišku, poetams nelengva. Net mano bičiulis, Nacionalinės premijos laureatas Jonas Strielkūnas ateina ir guodžiasi,- tąsyk sakė Rimgaudas. - Man kol kas sekasi. Rėmėjai, leidyklos manimi pasitiki. Na, ką, sako, rokiškėnas, antrasis Paulius Širvys, išleisim... Pasinaudodamas proga, už paramą leidžiant šią knygą norėčiau nuoširdžiai padėkoti bendrovei "Rokiškio sūris" ir jos generaliniam direktoriui Antanui Trumpai. Ir pasveikinti jį bei visus Antanus su puikia lietuviška švente - Antaninėmis".

Tai Rimgaudas kalbėjo prieš tryliką metų. Gal būčiau šių žodžių ir neskelbęs, Bet taip sutapo, kad Antaninės vėl neišvengiamai artėįa. Todėl noriu nuoširdžiai pasveikinti visus Antanus ir Antaninas. Tegul jūsų stalai per vardadienį pasipuošia tradicinėmis Antaninių gėlėmis - puikiaisiais bijūnais.

Poezija atėjo nelauktai

Rimgaudas pirmuosius eilėraščius paskelbė 1956 metais. Juos spausdino žurnalas "Jaunimo gretos" ir Rokiškio rajono laikraštis, paskelbęs eilėraštį su intriguojančiu pavadinimu - "Drimba".

"Pirmieji mano eilėraščiai atėjo staiga ir tarsi iš niekur. Kartą, berods devintoje klasėje mūsų mokytojas, jau rajone pagarsėjęs poetas Petras Milaknis pasiūlė parašyti rašinėlį laisva tema. Kūrybai laisvė, o mano sąsiuvinis tuščias, - prisimena Rimgaudas. - Staiga užrašiau vieną eilutę. Kita atsirado tarytum savaime. Viena ketureilį vijosi kitas. Gimtinei paskyriau pirmąjį".

Teiraujuos jo, negi nieko prieš tai nebuvo. Kas jį pastūmėjo prisiliesti prie poezijos balto sparno? Tąsyk ji susimąstė.

"Vyriausias brolis Leonas irgi rašė eilėraščius. Jis dažnai atnešdavo iš bibliotekos poetų knygų, - sakė Rimgaudas. - Taip anksti susipažinau su Maironiu, Salomėja Nerimi, Sergejumi Jeseninu, kitais poetais. Turbūt jie manyje pasėjo magiško žodžio grūdą. Bet gali būti ir kitas variantas. Gal mane paskatino mažamokslio tėvo ant stalo paliktos laikraščio skiautės, ant kuriu rasdavau jo primargintų dvieilių ir ketureilių. Juos su įdomumu perskaitydavau. Gal čia buvo pradžių pradžia?"

Poeto brandumas

1975 metais išėjo pirmoji Rimgaudo knyga "Vasaros žemė". Po to buvo kitos: "Eraičinų vėsa" (1979), „Vėjo žiedas" (1982), „Lekia baltas rugpjūtis" (1986), „Atmink upės šlamesį" (1990), „Akivaras" (1991), „Sapno paukštė" (1994), „Atleisk" (1998), „Švelnumas", (1999), „ Dega gyvenimas tyliai" (2001), „Vėjo sūpuoklės" (2002), „Čigonės kortos" (2003), „Griaustinis žiemą" (2004), „Baltas lietus" (2005), „Žaibo parašas" (2006), „Meilės temperatūra" (2007), „Myliu" (2009),  "Tyliai vėjas prislinko" (2014). Knygų iš ties daug, jeigu kurios nors nepaminėjau  - atleiskite.

Apie kiekvieną  iš jų galima daug pašnekėti.  Prisimenu „Lietuvos aide"  1994 metais rašiau: „Įsiminė viena iš paskutiniųjų R.V.Graibaus knygų "Sapno paukštė". Poetas joje toks pats ir visai kitas. Sumažėjo pilietinės patetikos ir politinės retorikos. Metafora tapo kur kas talpesnė. Pagilėjo mintis, tikras jausmas. Poetas ryškiau prakalbo apie laiką, jo prasmę. Puikūs jo eilėraščiai apie meilę. Jis suprantamas, nes nuoširdus, tarytum savas."

Galiu pacituoti ir kitų kritikų mintis. Apie knygą „Griaustinis žiemą": „Nauja poeto eilėraščių knyga. Pavadinimo paradoksalumas atitinka ir eilėraščių turinį. Tekstai keleriopi: juose dažniausiai susipina buitinės situacijos aprašymas, gamtos vaizdas, netikėtas požiūris. Daiktai ir reiškiniai šiuose eilėraščiuose įgyja netikėtų savybių. Vienas iš vyraujančių motyvų yra meilė. Tekstai emocingi, pilni paradoksalių palyginimų, poetinė kalba sklandi ir melodinga".

Apie knygą „Žaibo parašas": „Poeto, savo eilėraščiuose migruojančio nuo humoro ir kalambūrų blykstelėjimų, paradoksų iki grynosios lyrikos, nauja eilėraščių knyga. Autorius ir šioje knygoje nesikeičia, lieka ištikimas savo stiliui ir produktyvumui. Esminės šio rinkinio temos: gamtos ir žmogaus, dviejų žmonių santykiai. Jie dažnai apibrėžiami tiksliai ir taikliai, kaip sufleruotų ir knygos pavadinimas „Žaibo parašas".

2007 metais Rimgaudui buvo suteikta garbinga  Pauliaus Širvio literatūrinė premija.

Kartą apie kolegą Rimgaudą parašiau tokius žodžius: „Jis suprantamas, nes nuoširdus, tarytum savas." Toks Rimgaudas, to tikiuosi, ir išliks ateityje. Gero vėjo, Rimgaudai!

Rubrika Sukaktys, jubiliejai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.