Sukaktys, jubiliejai

Aną dieną paskambinau Kazimierui Pūrui, klausiu: kaip gyveni, Kazimierai, niekur nebesirodai, nebeateini į pasvaliečių, žurnalistų senjorų susitikimus... Išgirdau minorišką, liūdnoką atsakymą; et, aš jau nurašytas, kur čia besirodysi...

Ne, Kazimierai, žurnalisto nurašyti negalima, juk tau rytoj, kovo 28 dieną, sukaks tik 95-eri!

Juk tokius pėdsakus palikai, tiek prirašei knygų, knygelių, tiek vertimų palikai iš rusų, anglų kalbų...

Kas dabar gali visa tai nurašyti? Aš vis negaliu „nurašyti" iš atminties Tavo eilėraščio posmų, kuriuos išgirdau 1948 m., kai Tu Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje skaitei literatūriniame vakare. Aš tada dar buvau antrokas, o Tu - abiturientas, todėl nespėjus artimiau susipažinti mūsų keliai išsiskyrė.

Vėl Tave sutikau 1964 m., kai pradėjau dirbti RTV komitete. O tu čia jau dirbai nuo 1953 m., baigęs Vilniaus universitete anglų kalbos ir literatūros studijas. Pradžioje dirbai radijo informacijos redakcijoje, o nuo 1960 - ųjų televizijoje, kur vadovavai literatūros ir meno redakcijai. 1968 m. buvai paskirtas „Telefilmo" scenarijų redkolegijos vyriausiuoju redaktoriumi. Dažnai sutikdavau Tave bėgiojantį komiteto koridoriais nuo vieno kabineto prie kito su glėbiais scenarijų. Ir vis paklausdavau, kada pasirodys Tavo eilėraščių knyga? Tu tik nusišypsodavai ir numodavai ranka. Supratau, kaip smarkiai Tave įsuko į nesibaigiančių darbų verpetą nepasotinama televizija. Ypač sudėtinga kūrybinė atmosfera buvo „Telefilme", kur susidurdavo scenarijų autorių, režisierių, kino operatorių, kompozitorių, dalininkų kūrybiniai interesai, niekada nestokodavę konfliktinių situacijų, kurias pirmiausia tekdavo narplioti scenarijų redkolegijai ir jos vadovui. Dažniausiai posėdžiai baigdavosi įsakmiais, principiniais reikalavimais - vieną epizodą pataisyti, kitą sutrumpinti, trečio atsisakyti. O kartais ir ant viso kinematografinio kūrinio pakibdavo Damoklo kardas...Ir taip kiekvieną dieną. Dvidešimt metų. Atrodo, kur čia berasi to kūrybinio laiko, kad galėtum prisėsti prie romano vertimo, ar eilėraščio tęsinio... O vis dėl to rasdavai, Kazimierai. Pabėgdavai į Kiemėnus, į savo jaukią, eglių bei liepų pavėsyje skendinčia sodybą. Čiupdavai tai dalgį, tai vėl plunksną, reikėdavo baigti pradėtus straipsnius, vertimus, apsakymus.

Ypač sukrutai, Kazimierai, Atgimimo metais, kai galėjome prabilti laisvai, nevaržomi jokių cenzorių. Nuo 1992 m. pavyko atitrūkti nuo televizijos, atsidėti kūrybiniam darbui. Rašei daugiausia kultūrinėmis temomis, tačiau nevengei iš aštrių publicistinių straipsnių, argumentuotai analizuodamas jaunos valstybės politinio, ekonominio bei religinio gyvenimo problemas. Ir niekada ramybės nedavė poezija. Kaip teigi „Saulėlydžių klonių" įžanginiame žodyje, Tau visada ji buvo toji oazė, padėjusi išlaikyti dvasinę pusiausvyrą gyvenimo kelyje.

Ryškią ir savitą vietą Tavo kūryboje, ypač po 1990-ųjų, užima publikacijos, skirtos Pasvalio krašto istorijai ir dabarčiai, iškiliems šio krašto žmonėms, gimtajam Kiemėnų kaimui, Kyburių parapijai. Į mūsų literatūrinio bei kultūrinio gyvenimo terpę sugrąžinai daug šio krašto asmenybių, okupacijos metai visai pamirštų arba tendencingai nutylėtų - žurnalistą ir rašytoją Petrą Rimkūną, Mintaujoje (Jelgavoje) kunigavusį ir lietuvių kultūrines vertybes puoselėjusį prelatą Kazimierą Jasėną, iš Velžių kilusius brolius - ekonomistą Leoną ir bibliografą dr. Mykolą Jasėnus, taupriečius brolius - diplomatą Antaną, ekonomistą Dionizą ir Nepriklausomybės kovų savanorį Stasį Trimakus. Tu, Kazimierai, pirmasis spaudoje pristatei pasvaliečius, patyrusius sunkius gyvenimus -diplomatą teisininką Kostą Čaplinską, aktorių Vincą Steponavičių, teisininką ir žurnalistą Edvardą Zabarauską, aukšto rango sovietinį kariškį Juozą Miliūną, sušaudytą stalinistų 1938 m. Neatsitiktinai, Kazimierai, rašytojas Jonas Mikelinskas Tave pavadino ištikimu savo krašto metraštininku.

Dvidešimt penkerius metus, Kazimierai, darbavomės, po vienu stogu, tik skirtinguose baruose - vienas radijuje, kitas televizijoje. Į bendrą darbą mus suvedė tragiškas 1991 m. sausis. Man padėjai skubiai rengti baltąją knygą „1991 01 13." Po to kruvino sekmadienio per radiją kreipiausi į gyventojus, prašydamas atnešti į Lietuvos žurnalistų sąjungą, kur mes tuomet glaudėmės, prisiminimus. Gavome gausybę laiškų. Juos parengėme spaudai ir netrukus lietuvių bei anglų kalba buvo išleista knyga.

Argi galima, Kazimierai, išbraukti, nurašyti tuos gerus darbus, kuriuos atlikai? Kaip negalima nubraukti ir tų anketinių titulų - Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys, literatas, vertėjas, publicistas, Vilniaus pasvaliečių bendrijos narys

Su gražiu Jubiliejum!