2024 m. balandžio 25 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: Bronė Buivydaitė: „Išėjau į šviesą, kad praregėčiau tiesą“…

2020-12-17
 
Bronė Buivydaitė

Bronė Buivydaitė

Vytautas Bagdonas
Muziejininkai, bibliotekų darbuotojai, kolegos žurnalistai vis paprašo pasidalinti prisiminimais apie mano susitikimus su rašytoja, poete, dramaturge Brone Buivydaite (1895 12 08-1984 01 29), ką nors apie ją parašyti. Ta tema jau ne kartą esu rašęs žiniasklaidoje, pateikiau nemažai prisiminimų B. Buivydaitės kūrybinio palikimo tyrinėtojams, jubiliejinių rašytojos atminimui skirtų renginių organizatoriams. Šiais metais susidomėjimas B. Buivydaite vėl „ant bangos" - juk minime šios kūrėjos 125-ąsias gimimo metines.
FAKTAI ATGYJA
Daug ką jau sunku ir beprisiminti, o kai kokie nauji faktai, priešingai, atgyja, papildo senuosius prisiminimus. Po daugelio metų, atgaivindamas sąmonėje susitikimus su B. Buivydaite, kartais imu save kaltinti, priekaištauti sau, kad kartais nesurasdavau laiko per visokius darbus ir rūpesčius šiai kūrėjai, kad, užsukęs į josios žaliąjį namelį, vis skubėdavau, per mažai laiko bendraudavau, kad vėliau ir visiškai jos nebeaplankiau, netgi ir nepalydėjau amžinojo poilsio, kai rašytoja iškeliavo į Amžinybę...
Taigi, jau po kelių dešimtmečių vėl bandau prisėsti prie prisiminimų. Gal kai kas jau bus girdėta, skaityta, gal šmėkštelės ir koks naujas, dar nepapasakotas faktas, iškils iš atminties ir koks naujas fragmentas...
Anykštėnės rašytojos B. Buivydaitės gyvenimo kelias vingiavo per nelengvus mūsų tautai dešimtmečius, atnešdamas ne vieną sunkų išbandymą. Tačiau ji kantriai nešė savo likimo „kryželį" ir netgi į gyvenimo pabaigą, prigesus, o vėliau ir visiškai užgesus akių šviesai, ji nepadėjo plunksnos, liko ištikima savo pašaukimui...
Kai tenka būti Anykščiuose, vis praeinu ar pravažiuoju Vilniaus gatve pro žalia spalva dažytą medinį namelį, stūksantį netoli bažnyčios, visai šalia Šaltupio upelio. Šiame name prabėgo B. Buivydaitės vaikystė, čia ji praleido ne vieną gyvenimo dešimtmetį ir sulaukė savojo saulėlydžio. Dabar čia veikia rašytojos memorialinis muziejus. Visuomet, kai tik pro tą namą keliauju, prisimenu savo susitikimus su rašytoja B. Buivydaite, viešnages jos troboje...
NORS RAŠYTOJA GYVENO ŠALIA...
Pirmą kartą pravėriau žaliojo namelio prie Šaltupio upelio duris 1971 metų sausio 16 dieną. Nors buvo pats viduržiemis, bet oras priminė ankstyvą pavasarį. Buvo šilta, po kojomis žlegsėjo tirpstantis sniegas, purslais tyško sraunus Šaltupio vanduo. Tuomet, eidamas į susitikimą su rašytoja, žinojau labai nedaug. Maždaug tik tiek, kiek 1967 metais paskelbė „Vagos" leidyklos išleista solidi knyga „Tarybų Lietuvos rašytojai". 194-197 puslapiuose buvo išspausdinta pačios anykštėnės rašyta autobiografija, kurios pabaigoje sakoma: „Dabar esu pensininkė ir gyvenu Anykščiuose. Kad neičiau atbula į karstą (anot Hemingvėjaus, „kas nedirba įprasto darbo, tas atbulas eina į karstą"), rašau atsiminimus iš vaikystės laikų..."
Aš vaikystėje buvau skaitęs B. Buivydaitės „Auksinį batelį", „Tris bičiulius" ir dar vieną kitą kūrinį, kurie labai patiko ir paliko gilų įspūdį. O bebaigiant Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą, į rankas pateko 1969 metais išleista rašytojos autobiografinė knyga „Pro vaikystės langą". Dar šį bei tą esu girdėjęs iš savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo Domo Kazlausko. Kadangi tada rašiau eilėraščius, spaudoje skelbiau savo rašytų korespondencijų, domėjausi literatūra, tad lankiau ir literatų būrelį. Šio būrelio vadovas mokytojas D. Kazlauskas yra paminėjęs ir faktą, kad Anykščiuose gyvena, kuria rašytoja B. Buivydaitė, kai kada pasirašinėjanti slapyvardžiu Tyrų Duktė. Tai ir viskas. Aš apie rašytoją Buivydaitę dar žinojau palyginti nemažai. Mano bendraamžiai nežinojo ir to. Stebino ir tai, kad ši rašytoja seniai gyvena ir kuria Anykščiuose, o niekada jos neteko matyti literatūriniuose vakaruose, kituose renginiuose, nebuvo niekad organizuotas susitikimas su ja. Keista, bet ši rašytoja nebuvo kviečiama ir į mokyklą, nors čia veikė gana stiprus literatų būrelis, o mokykloje 1968 metais pradėjo veikti humanitarinės klasės, buvo sustiprintas kalbų mokymas, daugiau laiko buvo skiriama lietuvių kalbai ir literatūrai, mokėmės netgi lotynų kalbos.
1970 metais, užbaigęs Anykščių J. Biliūno vidurinę mokyklą, pasiryžau susieti tolesnį savo gyvenimą su žurnalistika. Pradėjęs bendradarbiauti su respublikine spauda, gaudavau įvairių užduočių. Turėjau daug kūrybinių temų, sumanymų. Viena iš savo temų rimtesniam darbui pasirinkau pasakojimą apie rašytoją B. Buivydaitę. Norėjau vis dėlto išsiaiškinti, kodėl rašytoja gyvena, kuria netoliese, greta mūsų, o mes beveik nieko apie ją nežinome? Kodėl matome literatūriniuose vakaruose, susitikimuose daugybę svečių iš tolimiausių vietovių, o anykštėnės rašytojos netenka regėti? Ir dar daug kitų klausimų domino...
ŽALIOJO NAMELIO PASLAPTIS
Taigi - beldžiuosi į žaliojo namelio duris. Jas atvėrė simpatiško veido žilagalvė moteris. Kai pasisakiau, kas esąs ir ko ieškau, ji pakvietė į vidų. Pasirodo, tai ir buvo pati rašytoja. Net nejaukiai pasijutau. Tikėjausi išvysti aukšto ūgio, išdidžią, gal net rūstoką moterį. O čia stovi ir šypsosi paprasta, kukliai apsirengusi senutė. Mano, tuometinio jaunuolio, akimis žiūrint, namo šeimininkė atrodė jau gana senyvo amžiaus. Ir ko benorėti? Juk tuomet B. Buivydaitė buvo peržengusi per 75-mečio slenkstį...
Kambaryje jauku, tvarkinga. Krosnyje traškėjo degančios malkos, žaižaravo liepsna. Gatve pro pat namą ūžė pravažiuojančios automašinos. Bet jos ir pro šalį skubantys žmonės, atrodo, rašytojai nė kiek netrukdė. Ji kažką rašė. Ant stalo gulėjo akiniai, popieriaus lape matėsi nebaigtas sakinys...
Pasijutau tikrai nejaukiai, nes pamaniau, kad atėjau tikrai ne laiku ir rašytojai labai sutrukdžiau. Tad puoliau atsiprašinėti. Rašytoja paaiškino, kad jai retokai užsukantys svečiai tikrai netrukdo. Priešingai, kai kada norisi pabendrauti, su kuo nors pasišnekučiuoti, o nėra su kuo. Kartais vienai namuose labai pabosta. Tačiau kai kada norisi ramybės ir tuomet su niekuo nenorėtų bendrauti. Taigi, rašytoja tuoj pat pakvietė sėstis ir išskubėjo į kitą kambarį. Iš jos grįžo su kraitele obuolių. Prasitarė, kad jie iš jos sodo, pačios skinti ir per žiemą išlaikyti. Vaišindama obuoliais, rašytoja prašneko: 
- Ką čia apie mane sugalvojote rašyti? Labai nedaug padariau, nedaug ką esu sukūrusi. Ir knygų nedaug išleidusi. Aš rašau daugiausia vaikams, jaunimui. Esu paprasta, religinga moteris. Nebereikalinga dabar nei aš pati, nei mano kūryba. Žiūrėkite, kiek dabar yra rašančių. Apie socialistinę Tėvynę, Tarybų Lietuvą, ateizmą, socializmą, patriotizmą žmonės rašo, jų knygas leidžia didžiausiais tiražais, tie rašytojai yra populiarūs, reikalingi...
Tokie tiesmukiški rašytojos žodžiai mane šokiravo. Juk niekad anksčiau ji manęs nebuvo mačiusi, nepažinojo, o kalbėjo atvirai, nuoširdžiai. Dar, rodydama į paveikslus ant sienos, prasitarė, kad tai - jos sesers dailininkės Stefanijos Buivydaitės-Kviecinskienės, gyvenančios Kanadoje, darbai. Abi jos susirašinėja, bendrauja...
Matyt, rašytoja norėjo mane „atbaidyti" nuo pasirinktos temos, o gal nujautė, kad tai bus bereikalingas jaunojo žurnalisto darbas. Juk kas gi spausdins apybraižą apie religingą, užsienyje turinčią giminių rašytoją? Kai neatlyžau ir nesprukau iš rašytojos namų, ji dar atviriau pareiškė, kad pokario metais, 1947-aisiais, buvo areštuotas jos vyras pedagogas, istorikas Juozas Mačiulis ir iki 1955-ųjų įkalintas Karelijos lageriuose, o jai pačiai grėsė tremtis, tad ji atsisakė net pedagoginio darbo Alytuje ir grįžo į gimtąjį kraštą. Čia slapstėsi nuo tremties. Slaugė senutę motiną, užsidirbdavo pragyvenimui augindama daržoves, gėles ir jas pardavinėdama Anykščių geležinkelio stotyje... Kai vyras iš lagerių sugrįžo, kurį laiką Anykščiuose pagyveno, bet 1965-aisiais ją paliko. Todėl po poros metų išsiskyrė ir su juo atsisveikino. Iš Mačiulienės vėl tapo Buivydaite ir liko gyventi žaliajame savo vaikystės namelyje... Neatbaidė manęs ir ši išpažintis. Tad galop anykštėnė pasisakė, kad labai nemėgsta kalbėtis su korespondentais, fotografuotis, pasakoti apie save. Tačiau po ilgokų įkalbinėjimų sutiko šiek tiek pasišnekučiuoti. Ir atsinešė krūvą senų fotografijų, kuriose ji nusifotografavusi su Gabriele Petkevičaite-Bite, Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana, Adomu Lastu, Antanu Vienuoliu-Žukausku... Pamažu pradėjo pasakoti apie save...
Sakė, kad šiame name gyvenanti jau apie 70 metų, tiesa, su pertraukomis. O gimusi ji Svėdasuose, 1895-ųjų pabaigoje (pagal senąjį kalendorių - 1895 metų lapkričio 26-ąją, o pagal naująjį - gruodžio 8-ąją). Bet 1900 metais tėvas ten namus pardavė ir šeima atsikraustė į Anykščius. Bronytei tada ėjo penkti metai.
- Taigi, gimiau Svėdasuose, o užaugau Anykščiuose, nepaprasto grožio Lietuvos kampelyje. Labai patiko Anykščių gamta, vis klajojau ir klajojau po apylinkes. Be galo norėjau mokytis. Iš pradžių raides pažinti, rašto paslapčių pamokė tėvelis. Vėliau jis išvyko užsidirbti pinigų į Afriką, kad mus - tris mergaites - motina galėtų leisti į mokslą, kad šeima galėtų galą su galu sudurti, - pasakojo tuomet rašytoja.
Iš jos pasakojimo greitai pradėjo ryškėti atskiri gyvenimo epizodai. Svajojo būti mokytoja, tačiau baigė „Saulės" draugijos buhalterių kursus Kaune, porą metų dirbo pardavėja Kaune ir Anykščiuose. Vis šioks toks uždarbis, šeimai buvo lengviau. Tačiau pardavėjos darbas nuobodus, o svajonė būti mokytoja vis viliojo ir viliojo... Vėl mokėsi. Baigusi keturias klases Utenos aukštesniojoje vidurinėje mokykloje su pagyrimu, bandė siekti mokslo toliau. Tačiau sutrukdė 1914 metais prasidėjo karas. Karo audra iš Vilniaus kartu su kitomis bendraamžėmis ją nubloškė į Voronežą. Čia sugebėjo baigti Martyno Yčo lietuvių mergaičių gimnaziją (dargi sidabro medaliu), įgijo teisę siekti aukštojo išsilavinimo universitete. Beje, šioje mokykloje Voroneže dirbo pedagoge Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė ir paskatino B. Buivydaitę domėtis vaikų teatru, rašyti pjeses vaikams... 1918 metais grįžusi į Lietuvą pradėjo mokytojauti. Ji galėjo stoti studijuoti ir į aukštąją mokyklą, tačiau Afrikoje mirė tėvelis ir lėšų studijoms nebebuvo. Atsitiktinai pakliuvo į Skuodą. Ten progimnazijai reikėjo lietuvių kalbos mokytojų. Taip ir prasidėjo jos - mokytojos - kelias. Po to prasidėjo pedagoginis darbas mokyklose Prienų krašte, Veiveriuose, paskui - Panevėžyje, Alytuje. Ypač įsimintinas darbas buvo Panevėžio mokytojų seminarijoje, čia subūrė dramos mėgėjų būrelį, režisavo apie dešimt spektaklių. O Panevėžyje 1930 metais ji įsteigė vaikų teatro draugijos skyrių. Čia buvo pastatyta ir B. Buivydaitės sukurta pasaka „Stebuklingoji radasta". (Po kurio laiko vėl bendraudamas su rašytoja sužinojau, kad Panevėžyje 1927 m. birželio 21 d. ji ištekėjo, santuoka buvo palaiminta Šv. Stepono bažnyčioje.) Skaudūs prisiminimai išliko iš Alytaus. Čia ji mokytojavo septynerius metus. Bet kai 1947-aisiais buvo areštuotas ir vėliau į Karelijos lagerius išgabentas jos vyras - istorijos mokytojas Juozas Mačiulis, B. Buivydaitei, kaip politinio kalinio žmonai, taip pat grėsė tremtis. Todėl paliko mėgiamą mokytojos darbą Alytuje ir slapstydamasi persikėlė į Anykščius.
- Mokytojavau apie 20 metų. Išlydėjau į savarankišką gyvenimo kelią daugybę jaunuolių. Sunku ir suskaičiuoti. Daug kas mane dar prisimena, rašo laiškus, sveikina. Dėkoja, kad išmokiau būti žmonėmis, kad nukreipiau teisingu gyvenimo keliu. Kadangi esu sukūrusi nemažai scenos vaizdelių, pasakų, tai mes su mokiniais daug vaidindavome, - glostydama žilus plaukus, prisiminė buvusi mokytoja.
Rašyti ji pradėjo dar tebesimokydama Utenoje ir pirmuosius kūrinėlius išspausdino moksleivių šapirografuotame laikraštėlyje „Ateitis" Bronislavos slapyvardžiu. Tai būta vaizdelių. Pabandžiusi rašyti eilėraščius, keletą jų 1914 metais išsiuntė į Petrapilyje leidžiamą žurnalą „Ateities spinduliai". Išspausdino. Tiesa, ji tuomet savo kūrybą pasirašė Tyrų Dukters slapyvardžiu. B. Buivydaitės vaizdeliai, eilėraščiai, kiti kūrinėliai vis pasirodydavo įvairiuose to meto leidiniuose. 1921 metais išleistas jos pirmasis eilėraščių rinkinys „Vasaros šnekos", 1930-aisiais - padavimų ir sakmių rinkinys „Anykščių baladės", dar po trejų metų - eilėraščių rinkinys „Skudučiai", paskui - romanas iš mokinių ir mokytojų gyvenimo „Atversti lapai", po to - pasaka vaikų teatrui „Stebuklingoji radasta", apysakos „Auksinis batelis", „Trys bičiuliai", eilėraščių rinkinys „Po žilvičiais"...
- Rašiau daugiausia tuomet, kai nemokytojavau, nes mokytojos darbas atimdavo daug laiko, - prisiminė B. Buivydaitė. - Beje, esu parašiusi ir apie pusantro šimto straipsnių spaudai. Sukūriau libretą Kazimiero Viktoro Banaičio operai „Jūratė ir Kastytis"... Gyvenimas ėjo neveltui. O pirmąjį honorarą ir literatūrinę premiją gavau už „Auksinį batelį" iš „Sakalo" bendrovės tik 1936 metais. 20 metų rašiau be jokio honoraro...
Kaip paaiškėjo vėliau, jau po daugelio metų, B. Buivydaitės eilėraščių rinkinys „Vasaros šnekos" buvo pirmasis lietuvių literatūroje moters poetės eilėraščių rinkinys, o romanas „Atversti lapai" buvo pirmas lietuviškas prozos kūrinys mokykline tematika, išryškinantis mokytojų ir mokinių santykius.
Didžiuodamasi rašytoja tvirtino, kad jos mėgstamiausia knyga yra autobiografinė apysaka „Pro vaikystės langą", kuri užgimė po ilgokos kūrybinės pertraukos (išleista 1969 metais). Pasak rašytojos, viskas toje apysakoje yra tikra, visi veikėjai nėra išgalvoti. Knygos herojė Genutė yra ji pati. Mažame kambarėlyje ant stalo ūžė tėvelio siuvamoji mašina, o jų namuose buvusioje krautuvėlėje mergaitė mėgdavo pro aprasojusius langus žvelgti į gatvę ir stebėti ten vykstantį gyvenimą. Daug ką ji matydavo pro tuos vaikystės langus. „Štai čia, - rodo rašytoja, - stovėjo siuvamoji mašina, čia buvo krautuvės prekystalis, o šičia pati mėgdavau stovėti arba sėdėti ant suoliuko ir žvalgytis pro langą..."
Pasigyrė rašytoja, kad bebaigianti rašyti prisiminimus apie literatūros klasiką anykštėną Antaną Vienuolį-Žukauską. Ir dar vieną memuarinio pobūdžio knygą užmačiusi. Tai turėtų būti antroji knygos „Pro vaikystės langą" dalis. Gal dar spėsianti parašyti - metai bėga, o sveikata vis labiau silpsta... Noriu pasakyti, kad antroji autobiografinė knyga tikrai išleista, nors ir būdama silpnos sveikatos, jau visiškai apakusi, rašytoja ją spėjo užbaigti. Tai buvo 1982 metais išleista knyga „Vargai vartus kilnoja". Ir ja rašytoja savo gyvenimo saulėlydyje dar spėjo pasidžiaugti...
METAI PALIKO ATSPAUDUS GYVENIME IR ŠIRDYJE
Tuomet, bendraujant su rašytoja, nepastebimai prabėgo geras pusdienis. Susiruošus atsisveikinti, B. Buivydaitė ištarė giliai prasmingus žodžius: „Metai sukas kaip ant žiedo. Net nepastebėjau, kaip sulaukiau gyvenimo saulėlydžio..." Dar prisipažino, kad pragyventi metai paliko gilius atspaudus jos gyvenime ir širdyje. Daug ką teko išgyventi, pamatyti, pajusti. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje teko gyventi prie fronto linijos. Tai labai „suardė" nervus, pakirto sveikatą. Artimų žmonių tremtis irgi labai sukrėtė. Daug metų teko slaugyti pasiligojusią mamą. Atsisveikinimas su mokytojos darbu irgi nepridėjo sveikatos. Rašytoja pasiguodė, kad ypač prastai jai yra su akimis. Regėjimas vis silpsta, akis skauda, greitai pavargsta, vos beįžiūri žmones. Paskaityti, parašyti gali tiktai visiškai arti prisikišusi prie teksto. Ir tai neilgai. Akys tuoj pradeda ašaroti. Ir tuoj pat pasidžiaugė, kad įstojo į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių draugiją. Gauna iš šios organizacijos piniginę pašalpą samdyti sekretorę-skaitovą, tad susirado sau pagalbininkę, bibliotekininkę, puikią moterį Rožę Klimašauskaitę. Yra gavusi iš draugijos magnetofoną ir „kalbančių knygų". Ji ir pati rengiasi į magnetofono juostelę įrašyti savo autobiografiją. Dar geru žodžiu minėjo Aklųjų draugijos Anykščių skyriaus vadovus, anykštėnę akių gydytoją Mildą Pupeikienę už tai, kad jie visi nuoširdžiai ja rūpinasi.
Tačiau rašytoja prašė apie tai nerašyti, nutylėti, kad ji yra ligota, silpnaregė. Juk kas iš to? Argi žmonės supras, atjaus, paguos? Kas ją pažįsta, tai ir taip padeda, be abejonės, padės ir ateityje. O kam ji yra svetima, nereikalinga, kas laiko ją senų pažiūrų, tai ir toliau jokio dėmesio nekreips. Geriau, sakė B. Buivydaitė, reikėtų paminėti, jog ji yra Rašytojų sąjungos narė, taigi dar per anksti ją „nurašyti"...
Miela žilagalvė iš žaliojo namuko pasiūlė apie ją parašyti tiktai grynai biografinio-pažintinio turinio rašinį. Ir dar paprašė, kad parodyčiau jai prieš spausdindamas laikraštyje. Ne, ji nieko netaisys, savo minčių nekaišios. Bet norėtų, kad neįsiveltų kokie netikslumai, nebūtų iškraipyti biografiniai duomenys, metai.
- Visuomet mėgau tikslumą, savo rašinius dažnai taisau, perrašinėju, - kalbėjo išlydėdama iš savo namų rašytoja. - Kartais žurnalistai per skubėjimą, neatidumą, ne tik sakytas mintis sumaišo, „suplaka", bet ir tikslius faktus iškraipo. Esu gerokai priekabi. Gal todėl, kad mano tokia profesija - pedagogė? Nemėgstu, kai rašo žmonės su klaidomis, o ir pasako, menkina lietuvių kalbą įvairiais netaisyklingais žodžiais ir sakiniais...
Atsisveikindama žilagalvė rašytoja surado stalčiuje savo nuotrauką, ir prie jos labai arti pasilenkusi, užrašė: „Gerbiamam ir mielam drg. Vytautui Bagdonui malonios pažinties proga. Anykščiai, 1971.I.16". Suraičiusi po tekstu autografą, šypsodamasi ištiesė man fotografiją. Ir, palydėjusi pro duris, paspaudė ranką.
Taigi, vis pakilnodamas tą fotografiją, gerai žinau, kad pirmasis mano susitikimas su rašytoja B. Buivydaite įvyko būtent 1971 metų sausio 16 dieną...
ŽURNALISTO KELIAI SOSTINĖJE
Savo rašinį atvežiau į Anykščius ir parodžiau herojei - B. Buivydaitei. Tiesa, prieš tai dar į Vilnių, į Pakalnės gatvėje esantį bendrabutį, kur gyvenau, atkeliavo rašytojos žinelės. Bet apie tai - truputėlį vėliau.
Užbaigęs vidurinę mokyklą Anykščiuose, dokumentus nuvežiau į Vilniaus universitetą, pasiryžęs įgyvendinti savo svajonę - studijuoti žurnalistiką. Stojamuosius egzaminus sėkmingai išlaikiau. Bet dar laukė vienas išbandymas: mandatinė komisija. Iki šiol nesuprantu tos komisijos paskirties. Kadangi į žurnalistiką stojo gausus būrys abiturientų, tikėjausi, kad toji mandatinė komisija organizuos kažką panašaus į kūrybinį konkursą, domėsis, ar stojantysis jaunuolis ką nors apie žurnalistiką nutuokia, gal skirs kokias praktines kūrybines užduotis. Todėl, praverdamas komisijos būstinės duris, buvau įsitikinęs, kad čia man tikrai pasiseks. Juk dar tebesimokydamas mokykloje fotografavau, rašiau korespondencijas, jas spausdinau vietinėje ir respublikinėje spaudoje. Rašinius iliustruodavau paties darytomis nuotraukomis. Savo publikacijas rūpestingai suklijavau į didoką albumą ir atsivežiau į universitetą. Su tuo albumu ir prisistačiau komisijai. O ten sėdėję trys pagyvenę vyrai į mano atsineštą albumą net nežvilgtelėjo, nieko apie kūrybą neklausinėjo, jokių kūrybinių užduočių neskyrė. Tik vienas dėstytojas pasiteiravo, ar aš mėgstu žvejybą, kitas pasidomėjo, ar žaidžiu krepšinį? Sulaukę neigiamų atsakymų, užrašė ataskaitoje, kad... netinku studijuoti žurnalistikos. Gal tuomet buvo renkama kokia krepšinio ar žvejų komanda, ir toji mandatų komisija ieškojo joms narių? Buvo keista, kai vėliau sužinojau, kad studijuoti žurnalistiką buvo priimta tokių mergužėlių, kurios net nebuvo išspausdinusios nė vieno straipsnio, nesugebančios suregzti paprasčiausio sakinio, o gabiems, kūrybingiems jaunuoliams buvo atsakyta.
Tačiau ir po šios nesėkmės į Anykščius nebegrįžau. Sužinojęs, kad Vilniaus 21-oji technikos mokykla pradeda rengti poligrafijos specialistus, ten įstojau mokytis. Tiesa, rankinio raidžių rinkėjo specialybė per daug nežavėjo. Betgi ir toks mokslas buvo šiek tiek susijęs su leidyklomis, spauda. Mokykla suteikė bendrabutį, skyrė šiokią tokią stipendiją, leido naudotis fotolaboratorija, per daug prie mokslų nespaudė, tad turėjau nemažai laisvo laiko. Pradėjau bendradarbiauti laikraščiuose, vaikštinėjau po redakcijas, susipažinau su daugeliu žurnalistų, vykdžiau jų skiriamas užduotis. Prie kuklios stipendijos dar prisidurdavau ir gaunamais honorarais. Tuometinė Kino filmų nuomojimo kontora leido žurnalą „Ekrano naujienos", pavyko net puse etato ten įsidarbinti fotografu-redaktoriumi.
Bus daugiau

 

Rubrika Sukaktys, jubiliejai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis. 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-01-01 17:32
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Justinas

2020-12-18 13:14

Koks prasmingas ir nuoširdus kolegos Vytauto Bagdono rašinys. Lauksime tęsinio.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media